Atsakymai į anketos klausimus
"Laiškų Lietuviams" 1967 m. lapkričio nr. atspausdinome 10 anketos klausimų apie žurnalą, jo paskirtį, geras ir taisytinas savybes bei skaitytojų pageidavimus.Šiuos atsakymus sulaukėme pirmajame šių metų pusmetyje, tačiau dėl vietos stokos atspausdiname tik dabar. — Red.
1. Kokia, Jūsų nuomone, yra "Laiškų Lietuviams" paskirtis?
Pirmais dviem klausimais buvo siekiama suvokti, kaip žurnalo skaitytojai įsivaizduoja “Laiškų Lietuviams” paskirtį ir kaip tą jųjų nustatytą paskirtį žurnalas atlieka.
Apibrėždami tą paskirtį, vieni skaitytojai kreipė daugiau dėmesio į tuos, kuriems žurnalas taikomas (“aukštesnio išsilavinimo skaitytojams”); kiti Į tai, kaip jis skaitytojus turi paveikti (“pakelti skaitytojų religingumą ir moralę, praplečiant jų šių sričių akiratį” arba “kad lietuvis katalikas neatsiliktų gyvenime tikėjimo srityje ir kad jaunimas pasiliktų lietuviškas”); pagaliau treti žvelgė į patį žurnalą bei jame gvildenamus ir gvildentinus klausimus (“rimtesni religiniai klausimai, bet gvildenami populiaria forma”; “informuoti apie lietuvių katalikiškąjį gyvenimą ir ugdyti katalikiškąją pasaulėžiūrą giliais, vertingais straipsniais”). Dar kiti tepasisakė, kad “L. L.” paskirtis yra “gera”, matyt, sutikdami su tuo, kas ir kaip žurnale rašoma.
Trys platesni apibrėžimai čia cituojami ištisai: “ “L. L.” paskirtis yra gera; ji apima daugumą gyvenimo reiškinių, nes “L. L.” žurnalas turėtų laikytis plačiose masėse. Jame turi rasti paguodos, dvasinio bei tautinio uždegimo, ypač jaunimui skirtų straipsnių; tegu jaunimas juose daugiau bendradarbiauja ir sprendžia savo problemas. Senesniems — tik vilties ir santraukų bei religinio stiprėjimo” (Balys Brazdžionis).
“L. L.” paskirtis turi būti dvejopa: 1) informuoti, kas dedasi ne tik lietuvių laivelyje, bet plačiau Bažnyčioje; 2) turėtų būti paskatinantis, motyvuojantis organas domėtis naujais klausimais — nėra blogai, jei gaunama daug blogų atsakymų, jei kyla kontroversija; svarbu, kad pasisakytų; reikia išjudinti” (L. Gražulienė).
“Žurnalo paskirtis, manyčiau, būtų skleisti Bažnyčios atsinaujinimo ir ekumeninę dvasią lietuvių tarpe. O ši dvasia mūsų konservatyvioje visuomenėje ypatingai lėtai ir sunkiai skverbiasi. Atrodo, kad kaip paskutiniai Europoje priėmėme krikščionybę, taip paskutiniai priimsime ir jos atsinaujinimo dvasią” (V. Gureckienė).
2. Ar "Laiškai Lietuviams" atlieka tą paskirtį?
Visi atsakiusieji skaitytojai teigė, kad “L. L.” savo paskirtį atlieka. Atsakymus kai kurie pamargino sąlygom: du — “jei jaunimas skaito”, viena — “kol neišeina į lankas”, vienas — “beveik” ir viena — “su kaupu”.
“Taip, geriau negu bet kokia kita lietuviška žurnalistinė priemonė. Tiesa, viskam tobulumo riba — didelė, pvz. galima gal daugiau dėmesio skirti kai kuriems opesniems klausimams, kaip pvz. kunigų klausimui — vispusiškai, ne tik vedybų, bet ir bendrai jų vaidmens katalikų lietuvių visuomenėj” (L. Gražulienė).
“ “L. L.” per eilę metų savo įdomumu isipilietino lietuviškoj visuomenėj ir jie atlieka dalį tos misijos, kurios kita spauda negvildena nei nesvarsto” (B. Brazdžionis).
“Žurnalas savo paskirtį atlieka įvairiais būdais. Pirmiausia, kad ir trumpomis informacijomis apie reformas Bažnyčios gyvenime “L. L.” nuolat primena skaitytojams neišvengiamą autentiškos ir esminės krikščionybės dvasios įsigalėjimą. Kai kurie straipsniai paliečia ir Vatikano II suvažiavimo nutarimus. Šitokių
“Žurnalo paskirtis ... skleisti Bažnyčios atsinaujinimo ir ekumeninę dvasią lietuvių tarps. 0 ši dvasia mūsų konservatyvioje visuomenėje ypatingai lėtai ir sunkiai skverbiasi. Atrodo, kad kaip paskutiniai Europoje priėmėme krikščionybę, taip paskutiniai priimsime ir jos atsinaujinimo dvasią”.
straipsnių laukčiau daugiau ir išsamesnių” (V. Gureckienė).
3. Ką "Laiškuose Lietuviams" vertinate?
Pakartotinai buvo minimi apžvalginiai skyriai: “Stebint ir svarstant” (buv. “Gyvenimui tekant”) ir “Spaudoj”, nes vienos skaitytojos pasakymu, “suteikia galimybę pajusti, jog pasaulis yra platesnis”. Vertinami yra “rimti straipsniai”, straipsniai, “liečiantys lietuviškos šeimos išlaikymą ir apie jaunimo tarpusavius santykius”, temos apie Bažnyčios atsinaujinimą. Vienas paminėjo tėv. Br. Krištanavičiaus atsiminimus.
“Vertinu turinio suskirstymą pagal straipsnių temas ir įdomų tų skyrių pavadinimą; trumpą, dalykišką temų nagrinėjimą” (E. Gimbutienė). “Vertinu visa, nes žinau kiek darbo įdedama į kiekvieną numerį” (G. Valiulienė).
4. Kas žurnale taisytina?
Pavieniai siūlymai — vengti per ilgų straipsnių. Pasigesta “tvirtesnių straipsnių, liečiančių moterystę, šeimą”. Taisytina kartais kalba, per smulkus šriftas.
“Atleiskit už tokius “tiesmokus” atsakymus į anketą. “L. L.” skaitau nuo jų atsiradimo ir kai kada dėl tų “naujovių” tenka piktintis. Iš viso tų naujovių per daug mūsų kasdieniniame ir Bažnyčios gyvenime”.
“Man kartais kliūva šeimos ar jaunimo skyriuj spausdinami straipsneliai — su gerom intencijom, bet naivūs ar kartais labai sentimentalūs... turėtum lyg gyvent ne ant šio svieto, kad tai praktiškai būtų galima gyvenime panaudot... Bet tas yra buvę jau seniau” (L. Gražulienė).
5. Ko pageidautumėte? Kokių temų nagrinėjimo?
Pavieniai pageidavimai: įvesti trumpų klausimų-atsakymų skyrių ir naują skyrių moterims; nagrinėti religines temas.
Balys Brazdžionis rašo: “Naujos idėjos, patarimai, tėvynės meilės, laisvės kova, stiprios analizės tikėjimo persimainyme ir jos praktiškame pristatyme, šeimos išgyvenimai bei patarimai mūsų dvasinių, psichologinių bei kitų profesijų žinovų labai reikalingi, neužgaunant skaitytojų įsitikinimų... Kultūros, meno, tikėjimo, pasaulio mokslo atsiekimų, savųjų iškilimų, darbų, laimėjimų”.
Morkus Šimkus šitaip dėsto: “Jau laikas būtų susirūpinti, kad Lietuvos atstovybės prie Vatikano stovis būtų atstatytas, kaip kad buvo prieš Joną XXIII... Daugelis kunigų ir tikinčiųjų kentėjo ir kenčia Sibire ir Lietuvoje. Tauta įrodė savo ištikimybę Dievui. Kodėl popiežiai nepaskiria Lietuvai kardinolo? Kardinolo paskyrimas sustiprintų tikinčiuosius ir Lietuvoje, ir čia esančius... Prisiminkime Vatikano išleistą lenkams pašto ženklą. Prisiminkime arkivysk. Jalbžykovskio lietuvių katalikų persekiojimą Vilniaus krašte. Vatikanas arkivysk. Jalbžykovskio nesudraudė ir nepašalino. Praeities ir dabarties įvykiai rodo, kad Lietuvos ir lietuvių reikalai Vatikane nuo seno yra apleisti. Mūsų katalikiška spauda turėtų tuo susirūpinti”.
6. Ar Jums patinka, kad kai kuriuose žurnalonumeriuose (nors ne ištisai) yra plačiau rašome viena kuria nors aktualia tema (pvz. 1867 m. balandžio nr. apie vaizdo kultūra birželio nr. apie laisvalaikį)?
Tik vienas pasakė, kad jam nepatinka. Visiems kitiems atsakiusiems tai patiko ir kai kurie tai laikė labai sveikintinu dalyku. Daugelis nenurodė, kaip dažnai jie norėtų tokių numerių: matomai jie geriems dalykams nenorėjo nustatyti ribų: vienas pageidavo kiekviename numeryje, o kitas “tik 2 per metus”.
Buvo nurodyta tokių specialių numerių naudingumas: “Giliau galima sustoti ir pamastyti prie vieno aktualaus klausimo”; “žvelgiant į tą pati dalyką iš kelių pusių, sudaroma perspektyva”.
7. Kurie žurnalo skyriai Jūsų labiausiai mėgiami?
Beveik visi suminėjo “Stebint ir svarstant” (buv. “Gyvenimui tekant”) ir “Spaudoj” skyrius. Vienas kitas suminėjo ir kitus: “Šeimoj”, “Jaunystė” (buv. “Jaunystės kryžkelės”), “Sielos labirintai”, “Knygos” (buv. “Raidžių rinktinės”) ir “Atgarsiai” (buv. “Skaitytoju žodis”). Dar vienas pastebi: “Labai gerai, kad įvedate juokų skyrių, nes mes neturime gražaus humoro žurnalo, tai “Laiškuose Lietuviams” būtų nors dalis jo”.
“Iki šiol labiausiai mėgdavau “Gyvenimui tekant”. Susidarydavau gyvą vaizdą tarp Bažnyčios ir gyvenimo. Dabar atradau antrą meilę — spaudos apžvalgą. Tai naujas žingsnis į priekį. Štai visa, kas verta dėmesio, yra pristatoma susipažinimui” (G. Valiulienė).
Atsakydama į šį klausimą, A. Skučienė teigia: “Skaitau nuo A iki X”.
8. Kaip vertinate buv. "Gyvenimui tekant" (dabar "Stebint ir svarstant") skyrių, ten minimų įvykių atranką bei komentavimą?
Visi pasisakymai teigiami: “Labai”, “visai tvarkoj”, įdomus ir gerai redaguojamas”, “vienas įdomesnių skyrių”.
“Iki šiol labiausiai mėgdavau ‘Gyvenimui tekant’. Susidarydavau gyvą vaizdą tarp Bažnyčios ir gyvenimo. Dabar atradau antrą meilę — spaudos apžvalgą”. “Vertinu turinio suskirstymą pagal straipsnių temas... trumpą, dalykišką temų nagrinėjimą”.
Vienas asmuo tik bendrai pastebi: “Įvairūs skyriai, kaip bepavadinsime, turi būti stropiai atrinkti, komentavimas atsargus, nes įvykiai kartais keičiasi ne taip, kaip atrodo”.
9. Kaip vertinate naująjį spaudos citatų bei straipsnių santraukų skyrių (žr."L. L." 1968 m., sausis, 20-25 psl.)?
Vertinimai taip pat teigiami, tik kiek rezervuotesni, nes skyrius dar visai naujas. Pora asmenų plačiau pasisakė: “Pagyvino “L. L.” turini, galėtų patraukti jaunimo dėmesį”, “įvairių citatų ir santraukų skyrius labai reikalingas, negi žmogus gali visa ir viską suspėti visur perskaityti, o čia “Laiškuose Lietuviams” rasi”.
10. Ar norėtumėte, kad žurnale būtų spausdinama daugiau grynai religinių straipsnių?
Į šį klausima, tiesiogiai daugumas vengė atsakyti: du pasakė “taip”, vienas — “ne”, o visi kiti tik teigė, kad tokie straipsniai yra reikalingi, pvz. “reikia visokių straipsnių, gerai religinių, pvz. Kančios metu, prieš svarbias religines šventes, iškelti religijos ir tautos heroizmą”. “Religiniai straipsniai visuomet yra pageidaujami. Tik kad būtų gyvenimiški ir pagrįsti Kristaus meile”. “Esu su žmona nuomonės, kad religiniai straipsniai “Laiškuose Lietuviams” yra būtini, ypač kad, visai sustojus “Žvaigždei”, tik “L. L.” tų straipsniu gali duoti. Be to, Tėvų Jėzuitų ir ypač Jūsų straipsniai pasižymi ryškumu, aiškumu ir realumu” (A. Mantautas).
11. Ar "L.L." neturėtų surimtėti (žr. "Laiškų" draugo laišką skaitytojo žody", 1967 balandžio nr., 176 psl.)?
Nei vienas nepritarė “Laiškų” draugo nuomonei, kad “L. L.” turėtų surimtėti. Vieni atsakė, kad žurnalas “L. L.” yra “pakankamai rimtas”, o kiti, kad jį būtų galima “dar kiek supopuliarinti”. “Juokinga! Šypsena dar niekada rimties nesugriovė”.
Elena Gimbutienė rašo: “Rimtų straipsnių mėgėjams juk yra “Aidai” ir sieksniniai straipsniai savaitgaliniuose “Draugo” numeriuose. Mat, dabar net subrendęs jaunimas, baigęs ar bebaigiąs universitetines studijas, neprisiverčia susikoncentruoti ties rimtesniu straipsniu, nebent tai liestų jo pasirinktą specialybę, ir tai ne lietuvių kalba. O žurnalo tikslas tegali būti atsiektas tik tuo atveju, kada jo skaitytojų tarpe bus daugiau jaunimo”.
12. Koks, Jūsų nuomone, yra žurnalo meninis apipavidalinimas? Ko pageidautumėte?
Didesnė dali atsakiusiųjų išreiškė pasitenkinimą ir net susižavėjimą “Laiškų Lietuviams” meniniu apipavidalinimu, nors, kai kuriems kitiems tai šis, tai tas “užkliuvo”.
Paprastai meninis apipavidalinimas buvo apibūdintas kaip “puikus” arba “labai geras”. G. Valiulienė buvo specifiškesnė: “Sužavėjo mane p. Zitos Sodeikienės iliustracijos... Daugiau tokio grožio! Ir ačiū už kiekvieną kun. Kezio nuotrauką. Ji kartais priverčia susimąstyti, pagalvoti arba net nusišypsoti”. M. Šimkus atrinko 1967 m. 2, 3, 4, 5 ir 6 nr. kaip labai gerus iliustracijų atžvilgiu.
Pasitaikė ir kitokių nuomonių: “Man ne prie širdies juodi ir moderniški paveikslai, kažko trūksta” (C. Choromanskis), “Šitam punkte sveikinu dailininką Jurgį Juodį už jo pastabas “L. L.” 1967 m. gruodžio mėn. Nusibodo tos tuščios fotografijos” (A. Skučienė). Viena ponia pageidavo tik tokių fotografijų, kurios atitiktų tekstą.
Skaitytojai yra prašomi ir toliau šiais klausimais pasisakyti. — Red.