Šių metų "L. L." konkurse premijuotas N. Gailiūnienės straipsnis "Iš Petro uolos ištrykš pasaulį gaivinantis šaltinis" (kovo nr. 92 psl.) iššaukė plačias diskusijas ir jauno Amerikos lietuvio laišką (birželio nr. 251 psl., rugsėjo 344 psl. ir spalio 382 psl.). Ilgesni atsiliepimai spausdinami čia; trumpi — šio "L. L." nr. 484 psl., o jaunimo pasisakymai apie ano jauno Amerikos lietuvio laišką — 472 psl.).
Padrąsinimo žodžiai iš Marquette Parko
Miela Ponia,
Tik perskaičius Jūsų straipsnį “Laiškuose Lietuviams”, norėjau parašyti, bet kažkaip užvilkinau ir nebeparašiau.
Dabar, pamačiusi kaip esate puolama, nusprendžiau, kad padrąsinimo ir paguodos žodis nebus pasivėlavęs.
Mažai yra tokių, kurie moka save kritikuoti, o dar mažiau tokių, kurie nebijo to kritiško žodžio balsiai ištarti. Mums gi tokių ypatingai reikia. Todėl džiaugiuosi ir sveikinu, kad esate viena iš jų.
Nors gal kai kur su Jūsų straipsniu ir nesutinku, bet ne tai svarbu! Svarbu, kad jau laikas buvo pažiūrėti į save (turiu galvoje mus, lietuvius) atviromis akimis, o gal tada ir kaimynų nuodėmės neatrodys tokios pasibaisėtinos, kai jų nemažą dalį rasim pas save.
Todėl nenusiminkim (nors atrodo, kad ir nenusimenat!), yra daug ir tokių, kurie žavisi Jūsų tiesumu ir drąsa.
Aš viena iš jų.
R. Raslavičienė, Čikaga
Nečikagietė įžiūri naujus kaltinimus
“L. L.” spalio numeryje p. Gailiūnienė vėl ginasi nuo “užpuolikų” ir apgailestauja, kad neturinti teisės mėtytis akmenimis... Tačiau, kas pirmoji metė akmenį į Čikagos lietuvius, jei ne ji? Ir visai ne į jos rašinio temą buvo užpulti lietuvius, lyg jie būtų didžiausi rasinės problemos kaltininkai... Tegul pirma ji pati pasisako, ar šiandien jau ji gyvena po vienu stogu su juodukais?
Bet štai, atsirado “Amerikos jaunas lietuvis”, kuris susižavėjo jos rašiniu ir pripažino, kad ten buvo parašyta visa teisybė apie dypukus... Čia diskusijos kreipiamos kita kryptimi, o “dypukams” (tur būt, jau ne vien čikagiečiams?) metamas naujas kaltinimas, kad jie nemyli Amerikos.
Kokia nesąmonė! Aišku, gimtasis kraštas gal kiekvienam brangesnis, ar bent kai kuriems — bet esu tikra, kad visi ateiviai (išskyrus tik komunistus) Ameriką myli ir jaučia dėkingumą už prieglaudą. Bent jau daugiau už čia gimusį juoduką — ne kiekvieną, bet tą, kuris žudo, degina, plėšia ir kitaip naikina savo gimtąjį kraštą.
Tas “dypukas” gal tik daugiau galvoja. Jis matęs karo sūkuriuos šilto ir šalto, greičiau suvokia, kad ir laisvoj demokratinėj šaly turi būti paklusnumas įstatymui ir kokia nors tvarka. Jis bijo, kad neišsipildytų Kruščiovo žodžiai, jog “kapitalizmas pats save sunaikins...” Ir daugelis amerikiečių yra dėl to susirūpinę.
. . . šiandien Čikagoj ir kituose didmiesčiuose žmogus jau bijo išeiti į gatvę, kad jau nevienas net dienos metu buvo apiplėštas, supiaustytas ar primuštas?... Bet kad dėl viso to būtų kalti lietuviai dypukai? Manau, mažai kam taip atrodo.
Gyvenu mišriame rajone. Ir tie juodukai, kurie dirba, gyvena labai gražiuos namuos arba važinėja naujausiais automobiliais. Tie, kurie valkiojasi, tingi ir reikalauja, kad jam būtų duota (tik dėl to, kad jis juodas), kol kas dar nieko neturi. Bet gal išsikovos?...
Nečikagietė
Klausimai, kur Čikagoj apsigyventų
Ponia Gailiūniene,
Jeigu Tamsta atvažiuosite su šeima Čikagon, norėdama čia apsigyventi, tai kur ieškosite išsinuomoti butą — lietuvių rajone, ar negrų?
O jeigu atvažiuosite Tamsta viena, tai kur ieškosite išsinuomoti kambarį — ar lietuvių šeimoje, ar negrų?
Jeigu apsigyvenusi Čikagoje juodžių rajone, su negrais pagyvensite nors pusę metų, tada Tamstos pavyzdį paseksime ir mes.
Kiek teko nugirsti, Tamsta dabar gyvenate ne su negrais. Jeigu tikrai gyvenate ne su negrais, tai dėl ko mums patariate maišytis su jais, o Tamsta nuo jų šalinatės?
D. Juodka, Čikaga
Ponas Juodka,
Pamatęs skęstanti žmogų (Tamstos atveju, aišku, BALTĄ), ką Tamsta darytum? Mėgintum jį ištraukti ant kranto ar pats šoktum į vandenį ir šalia jo nuskęstum?...
Nina Gailiūniene, Hartfordas
Neaiškumas, kodėl liečiami tik lietuviai
Miela Ponia,
Man neaišku, kodėl Jūs, diskutuodama baltųjų problemą, kaltinat tik lietuvius. Kad keli pagyvenę fanatikai nesugeba jausmų suvaldyti, negalima pasmerkti visos tautos. Nors su gera intencija, neturėtumėt taip rašyti, niekad nebuvusi ir nepažįstanti Čikagos.
Visoj Amerikoj dabar yra “Black Pride” judėjimas. Daugumas juodžių net nenorėtų gyventi Marquette parke, nes čia nėra “Soul”. Čikagos juodžiai jau seniai turi savo radijo stotis ir dienraštį (“Defender”). Jaunimo klubai, kaip “Vice Lords”, baltaodžiu nepriima. Televizijos programa pavadinta “For Blacks Only”. Juodasis jaunimas reikalauja, kad jiems dėstytų Afro-Amerikos istoriją.
Juodžiai pyksta, kad Amerikoj juos privertė priimti anglų kultūrą. Didžiausi priešai juodųjų — tai ne etninės grupės miesto centre, bet “anglo-saksai” priemiesčiuose.
Čikagoje tai pastebėję italai, graikai ir lenkai reikalauja, kad viešose mokyklose dėstytų ir jų kultūrą!
Jeigu, ponia Gailiuūniene, atvyktumėt Čikagon, pamatytumėt, kad pagal Lincoln Avenue vyrauja vokiečiai, pagal Milwaukee Avenue lenkai, pagal Clark — švedų Andersonville, vakaruose — italai. Jie turi savo teatrus, kioskus ir parapijas. Neseniai imigravo daug portorikiečių.
Dėl to aš nusivyliau, skaitydamas jauno Amerikos lietuvio laišką, ne tiek dėl nutautimo, kiek dėl siauro galvojimo. Jis nesiima išmokti antros kalbos, nematydamas, kas yra toliau už anglo-amerikiečių.
Todėl, autore, mažiau rūpinkitės senųjų lietuvių rasistinėmis sąžinėmis. Jaunimas eina savo keliais, bendradarbiaudamas su visais. Aktualesnė problema yra: kiek lietuvybės jaunimas išlaikys?
Gediminas Indreika, Čikaga
Linkėjimai iš Toronto nepasitraukti iš švento fronto
Ponia Gailiūniene,
Džiaugiuos ir stebiuos Jūsų drąsiu ir giliu Bažnyčios reformų ir rasinės problemos pasisakymu. Ne viskas yra būtinai taip, kaip Jūs išvedžiojate, tačiau tikiu, kad Jūs pati, besigilindama ir bediskutuodama, tai pastebite.
Aš esu tikras, kad įvyktų milžiniškas dvasinis atgimimas, jei mes visi tik tiek teklystume. Girdėjau teigiamų apie Jus atsiliepimų iš Kanados ir Amerikos lietuvių. Žinoma, yra ir tokių užkietėjusių rasistų mūsų tarpe, kurie mielai ir i pragarą sutiktų eiti, jei tik galėtų ant ten pakliuvusių negrų jodinėti. Su tokiais diskusijos yra neįmanomos, nes jie pasirinko rasinę ereziją ir tapo kurti ir akli tiesai. Daug mūsiškių yra pasitarnavę rasinės neapykantos skleidėjams žodžiais, raštais, veiksmais arba nepateisinamu nutylėjimu. Už tai dabar turi užmokėti krauju, siaubu, baime, gėda ir net galimu Vietnamu pačioje Amerikoje. Amerikiečiai buvo įspėti dėl rasinės diskriminacijos daug kartų įvairiausiais būdais, bet atsisakė paklusti ir nepasistengė persiorientuoti. Kiti spėja, kad greit ateis laikas, kad amerikiečiai paskutinių metų kruvinas riaušes prisimins kaip “good old days” (ankstyvesni geri laikai).
Gerai padarėte, leisdama atspausdinti jauno Amerikos lietuvio laišką, nes daug yra jame karčios mums tiesos ir daug jaunimo panašiai galvoja. Gaila, kad ir jie, kur reikia, nedrąsūs, nepasiruošę ginti tiesos ir kartais daro neteisingas išvadas.
“L. L.” redakcija klausia, ar tikrai visi lietuviai ir visa spauda yra tokia vienašališka?
Aš manau, kad dauguma mūsų spaudos yra paskendusi mažaverčių žodžių ir įvykių jūroje. Tendencingai buvo vengiama ar nesugebama mūsų pirminių problemų išsamiau gvildenti. Patvirtinti savo teigimui duodu vieną iš daugelio pavyzdžių, t. y. “Tėviškės Žiburiuose” 1968. X. 10 atspausdinta šiam Kanados lietuvių savaitraščiui taikomo laiško porą ištraukų: “Dažnai aprašote JAV įvykius geriau kaip JAV lietuvių spauda. Nuoširdžiai sveikinu ir dėkoju, kad supratote ir drįsote pasakyti tai, ką JAV lietuvių — net katalikų — spauda, laikraščiai turėjo seniai pasakyti... “Man, kaip krikščioniui, kunigui, lietuviui, šiame krašte gimusiam, skaudu matyti, kaip daug mūsų lietuvių atsilikę ir užsispyrę šių dienų svarbiausiais klausimais. Taipgi graudu man matyt, kaip mažai informuoja lietuvius šiais klausimais JAV lietuviški laikraščiai.”
Linkiu p. Ninai greit nepasitraukti iš to švento fronto, nes yra daug suklaidintų žmonių, bet dar turinčių šiek tiek geros valios ir jie laukia atviro ir tiesaus žodžio.
Juozas Kaknevičius, Torontas