ŠEIMA
D. ZAMBONI
Sutikau pirmą kartą Margaritą Londone, viename katalikų ir anglikonų susirinkime, bet tada jos beveik nepastebėjau. Nors ji buvo labai jauna, bet atrodė bespalvė, neaiškaus amžiaus. Buvo labai kukliai apsirengusi, ne pagal madą. Netgi nepastebėjau jos žvilgsnio, nes ji vengė su bet kuo kalbėtis. Man sakė, kad ji esanti 18 metų ir yra anglikone. Po kelių mėnesių ją pamačiau savo namo balkone ir pastebėjau, kad ji buvo kūdikiško veido. Plaukai, kurių anksčiau nebuvau pastebėjus, buvo šviesūs, trumpai nukirpti, kaspinėliu parišti.
Turėjau vėliau progos ją kelis kartus sutikti: pasidarėme draugės. Kiekvieną kartą, vos atverdavo lūpas, kažkas ją smaugė, ir žodžiai likdavo gerklėje. Bet ji stengėsi nusigalėti ir tęsdavo pokalbį. Tačiau, kai kurie jos posakiai atrodė spontaniški ir juose atsispindėjo vaikiškas džiaugsmas, tarsi būtų atradusi kažką, ko pati nelaukė.
Man papasakojo savo istoriją.
“Baigus vidurinę mokyklą, nuėjau į egzaminus, kaip automatas, kaip isterikė. Nieko nejaučiau, nieko nesupratau. Sekančiais metais beveik visiškai nesimokiau. Likau sustingusi, savyje užsidariusi, širdyje su įniršimu, kuris man nedavė ramybės. Jei kartais apsidairydavau aplinkui, buvau įsitikinus, kad niekas neturi tokios šeimos, kaip manoji, kad niekas negali suprasti, kas dedasi mano sieloje, kad visi į mane žiūri piktai kaip tik dėl to, kad jie “žino”.
Tai buvo vieną popietį, kai buvau 11-os metų. Atėjo pas mus savivaldybės tarnautojas: ieškojo mano tėvo. “Jo nėra namie, nežinau kur jis, nė kada grįš” — pasakiau. “Kas tave pamokė taip sakyti?” — atkirto jis gana griežtai. Toks klausimas mane nustebino. Kai grįžo motina, jai papasakojau, kaip buvo, ir ji liepė man nesirūpinti.
Tą vakarą nepajėgiau užmigti. Tai atsitikdavo dažnai, nes pas mus, Anglijoje, vaikai turi eiti gulti gana anksti, o be to, mes buvome neturtingi, menka vakarienė, kambaryje šalta.
Vakarienei arbata, nors ir karšta, dar labiau sužadindavo alkį.
Užsikėliau ir nuėjus atsisėdau ant paskutinio laipto. Iš apačios matėsi truputis šviesos: čia buvo geriau, negu tamsoje. Mačiau, kaip grįžo tas anksčiau buvęs žmogus ir kalbėjosi su mano motina. Žinojau, kad negalima vaikams klausytis, ką kalba vyresnieji, bet vis tiek likau susirietusi ant laiptų.
Tai, ką išgirdau, buvo baisu. Man atrodė, kad galva ir širdis sutruks į šipulius, tarsi baisiam uraganui užėjus. O tas uraganas buvo nelauktai patirta žinia: mano tėvas gyveno su motina be vedybų ir tuo pačiu metu turėjo kitą moterį ir vaikų. Nuslinkau į miegamąjį ir, atsigulus šalia mažesnės sesutės Rūtos, išgulėjau lyg sustingęs lavonas ištisą naktį be miego, nepajėgdama nei verkti, nei galvoti.
Rytojaus dieną užpuoliau motiną ir norėjau sužinoti visą tiesą. Motina iš karto nenorėjo kalbėti, bet paskui pro verksmus patvirtino, kad tai tiesa.
Dabar tik supratau, kodėl motina taip dažnai verkdavo, mus nuolat bardavo ir kodėl tėvo dažnai nebuvo namie ištisas dienas ir naktis.
Nežinau, kaip aš praleidau laikotarpį tarp 11 ir 16 metų. Beveik niekad nemiegodavau, valgiau labai mažai, nieku nepasitikėjau, viskas mane gąsdino, neleidau prie savęs prisiliesti net ir motinai.
Neturėjau jokio tikėjimo. Atsimenu, kaip pirmaisiais mokyklos metais kartais matydavau, kaip kai kurios mergaitės sudėdavo rankytes ir kažką tyliai kalbėdavo. Ka tai reiškia? Paklausiau motinos, o ji atsakė, kad tai toks mergaičių žaidimas. Vieną kartą, kai buvau dar kūdikis, viena ponia, išsivedusi mane pasivaikščioti, man papasakojo, kad ten aukštai, danguje, yra geras Tėvas, kuris padeda visiems į jį besišaukiantiems. Nuo to laiko aš dažnai pagalvodavau apie jį ir prašydavau pagalbos.
Pirmaisiais religijos mokslo metais (o tai būdavo viena pamoka kasdien), visa, ką mokytoja pasakodavo, man atrodė gražios pasakos. Tik trečiaisiais metais pradėjau suprasti, kas yra religija. Dargi Šv. Raštas man pasidarė įdomesnis už kitas pamokas. Iš tikybos gavau aukščiausius pažymius. Vakarais papasakodavau tėvui, ką buvau išmokusi. Jis klausydavo, bet motina, užsiėmusi namų ruoša, niekad nekreipė dėmesio į mano pasakojimus.
Paskui tėvas pasidarė vis rimtesnis, užsidaręs, nervingas. Motina savo žvilgsniu jį sekė ir tyrinėjo. Kartą išgirdau, kaip ji paklausė: “Na, kaip?” O jis: “Jau miršta”...
Motina buvo palūžusi, desperatiška tiek dėl to, kad ji tėvą mylėjo, tiek ir dėl to, kad namuose buvo dar labiau šalta, dar sunkiau su maistu. Tėvas nedirbo, tad neturėjo teisinės prievolės mus išlaikyti. Bet jo motina buvo turtinga ir jį šelpdavo pinigais. Kai tėvas pareidavo namo, tai ir mums ką nors atnešdavo. Dabar jau nieko. Motina ieškojo darbo, nes jauniausioji sesutė Rūta pradėjo vaikščioti į mokyklą, bet, būdama menkos sveikatos, negalėjo pakankamai uždirbti.
Aš tada mečiausi į studijas, kad gaučiau stipendiją. Ją laimėjau. Susiradau mokykloje draugę. Tai buvo mano Šv. Rašto mokytoja, kuri mane labai mylėjo. Ji suprato mano sielos painiavas ir todėl nuolat ragino tęsti mokslą toliau. Su ja nebuvo sunku užmegzti intymesnį dialogą.
Paprastai žmonės, kai išgirsta toki atvejį, kaip manasis, tuojau kaltina tėvus. Dėl tos priežasties aš niekad niekad nepasakojau savo šeimos tragedijos. Priešingai, su mokytoja aš galėjau laisvai išsikalbėti. Kai jai atvirai išsipasakojau, pajutau kažkokį palengvėjimą. Jie nieko nesmerkė, nekritikavo, tik paklausė: “Ar tavo tėvas tiki Dievą?” — “Ne, manau, kad jis buvo bažnyčioje tik tada, kai jį krikštijo”.
Dažnai ilgas valandas, vaikščiodamos Hyde Parke ar Temzės pakraščiais, kalbėdavome man rūpima tema. Tie pokalbiai grąžino man ramybę. Manyje pasiliko įsitikinimas, kad tėvas visą savo audringą gyvenimą ieškojo meilės. Bet meilė — tai man buvo visiškai aišku — yra Diedas. O mano tėvas, nerasdamas Dievo, nuėjo klaidingais keliais, nes niekas jam neparodė kelio į Dievą... Gal aš galėčiau kuo nors jam padėti?... “Meilė yra šviesa” — kartą pasakė mano mokytoja.
Pajutau reikalą dažniau vaikščioti į bažnyčią. Bandžiau praktiškai vykdyti tai, ką supratau. Stengiausi mylėti tuos asmenis, kurie man yra arti, o ne reikalauti iš jų meilės: tai mano motina, vargšė sesutė, kuri, nieko nežinodama, nekalta augo kasdieniniame varge. Iš karto nebuvo lengva. Bet pamažu pastebėjau, kad manyje tirpsta nepasitikėjimo ledai, širdis plečiasi ir kaista, o iš buvusio manyje chaoso ima ryškėti pusiausvyra, tvarka, ko anksčiau nebuvau pažinusi.
Kartais vakarais užsukdavau į bažnyčią, esančią netoli tėvo motinos namų. Neturėjau drąsos kada nors aplankyti senelę, nes žinojau, kad dabar pas ją gyvena mano tėvas su savo naująja šeima.
Vieną dieną gaunu iš senelės laišką: ji mane mačiusi praeinant pro šalį ir klausia, kodėl nenoriu jos aplankyti. Nugalėjau savo užsispyrimą ir nuėjau pas ją.
Duris atidarė toji kita tėvo moteris, ir tuojau užtrenkė man panosėje. Buvo baisus momentas. Kraujas užvirė... Bet nenuėjau šalin ir laukiau, nes mylėjau... Pagaliau atėjo senelė ir mane įsileido vidun.
Man ten esant, parėjo mano tėvas. Kartais sutikdavau jį gatvėje, bet vienas antro neprakalbindavome: nei jis, nei aš nežinojome, ką vienas antram sakyti. Dabar buvau savo širdyje sukaupusi mažą meilės dovanėlę, tik nežinojau, kaip ją jam įteikti. Pažvelgiau į jį, bandžiau šypsotis, norėjau jam tiek daug pasakyti, bet jis į mane net nepažvelgė...
Praslinko pora dienų nuo to kartaus susitikimo. Grįžau iš mokyklos. Ėjau Temzės upės pakraščiu, kur rūkstantys laivai iškrovė savo prekes. Už aukštų upės pakrančių girdėjau kaip teleškuoja juodas murzinas vanduo.
Ties manim staiga sustojo automobilis. Iš jo išlipo mano tėvas. Sustojau lyg pritrenkta. Jis priėjo prie manęs ir pasakė: “Užvakar negalėjau su tavim pasikalbėti toje vietoje. Atleisk man, ir ačiū, kad aplankei”.
Paspaudė mano rankas savo sukietėjusiais nuo darbo pirštais. O aš turėjau drąsos greitai ir linksmai jam atsakyti: “Bet, tėveli, visai suprantama, kad aš atėjau: juk aš tave vis tiek myliu...”
Pasižiūrėjo į mane nustebęs. Jo akys buvo pilnos ašarų. “Dovanok man, dukrele, dovanok už viską. Aš nenorėjau, kad taip atsitiktų, bet buvau per silpnas”. Ašaros ėmė riedėti per jo skruostus. Niekad nebuvau mačiusi savo tėvo tokio. Tiesa, mačiau jį įširdusį, mušantį motiną, daužantį duris, bet niekad tokio, kaip dabar.
Tuo momentu man galvoje švystelėjo Samarietės vaizdas, kuri buvo turėjusi penkis vyrus, ir tas, su kuriuo ji gyveno, nebuvo jos vyras. O vis dėlto Jėzus su ja kalbėjo ir jai apsireiškė esąs Mesijas, Gelbėtojas.
Pajutau, kad tarp manęs ir tėvo krinta visos užtvaros: aš jį myliu karštai. Apkabinau savo rankomis jo kaklą ir verkėme abu drauge”.
Išvertė J. Sav.