Šviesiai prisimenant tėvą Joną Kipą, S. J., jo mirties dešimtmečio proga
BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
Nedaug buvo Lietuvoje svetimšalių, taip glaudžiai sutapusių su mūsų tauta ir taip daug jai pasidarbavusių, kaip tėvas Jonas Kipas. Nelyginsime jo nuopelnų su kitais žinomais Lietuvos bičiuliais, bet, artinantis jo mirties dešimtmečiui, pažvelgsime trumpai į jo gyvenimą. ir asmenybę, spinduliavusią energija, gerumu, atvirumu, nuoširdumu ir brandžia kunigo išmintimi. Tėv. J. Kipas nebuvo nei šventasis, nei masonas, kaip ji, prof. A. Maliauskio tvirtinimu, bandė apibūdinti kai kurie kauniškiai. Jis buvo didelės inteligencijos ir plačių pažiūru kunigas, didelis darbininkas ir dar didesnis diplomatas, visuomet optimistas, pilnas energijos bei sąmojaus ir visiškai lojalus Lietuvai ir Šv. Sostui. Nėra ko stebėtis, kad juo pasitikėjo ir prezidentas A. Smetona, ir Lietuvos vyskupai, ir popiežiaus nuncijai, ir daugumas Lietuvos inteligentų. Ne visuomet jie jo klausdavo ar klausydavo jo patarimų, bet dažnai su juo susitikdavo ir aptardavo iškilusias problemas.
Tėv. Jonas Gerardas Kipas gimė 1884 m. lapkričio 4 d. Raesfelde, Vestfalijoje. Jis buvo antrasis iš 14 vaikų. Pabaigęs pradžios mokyklą, įstojo i tėvų jėzuitų kolegiją Feldkirche, bet tam tikrais sumetimais išlaikė brandos egzaminus eksternu Vechtos gimnazijoje. Sekdamas dėdės misijonieriaus pavyzdžiu, 1903 m. J. Kipas įstojo į jėzuitų ordiną. Pabaigęs filosofijos mokslus, išvyko i Indiją, kur 4 metus dirbo mokytojo ir auklėtojo darbą. Paskui, sugrįžęs į Olandiją, 2 metus studijavo teologiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo įšvęstas kunigu ir pašauktas į kariuomenę kapeliono pareigom. Už savo drąsumą ir artimo meilės darbus tėv. Kipas užsitarnavo net 3 ordinus: maltiečių kryžių ir geležinį antros bei pirmos klasės kryžius. Pasibaigus karui, tėv. Kipas studijavo teologiją dar vienerius metus, o 1919 m. buvo nusiųstas į Esseną, kur sunkiomis sąlygomis pradėjo organizuoti katalikų moksleivių sąjungą “Neudeutschland” ir Marijos Sambūri. Tas darbas jam taip sekėsi, kad per vienerius metus jis patraukė apie 800 moksleivių.
1922 m. rudeni tėv. Kipas pradėjo vadinamąjį tercijatą — gilesnes jėzuitų ordino ir pastoracijos studijas — ir, susirgus naujokų magistro padėjėjui, po poros mėnesių turėjo persikelti į naujokyną ir pavaduoti ligonį. Čia jį pasiekė žinia, kad ateinančią vasarą turės vykti į Lietuvą ir pradėti pionieriaus darbą.
Gavęs tą žinią, tėv. Kipas negalėjo užmigti visą naktį. Jam buvo gaila skirtis su pamėgtu darbu Essene ir važiuoti į nepažįstamą kraštą, kurio kalba jam buvo visiškai svetima. Tačiau tėv. Kipas vyresniųjų valiai neprieštaravo ir 1923 m. liepos 20 d. pasiekė Kauną.
Kad būtų galima susidaryti tikslesnį jo veikimo ir temperamento vaizdą, paduodame čia jo paties pirmųjų dienų užrašus.
“Liepos 20 d. atvykau į Kauną. Apsistojau Birutės viešbutyje. Seminarijoje, pas seseles ir pas prel. Januševičių “nėra vietos”. Nenorėdamas išleisti pinigų viešbučiui, pasirinkau atvirame apgriautos (tėvų jėzuitų) bažnyčios bokšte vietą nakvynei ir atsinešiau savo lagaminą. Paskui aplankiau prel. Dambrauską ir vyskupą Skvirecką. Sugrįžęs į bokštą, radau jį tuščią. Vietoj jo, seselės man paruošė didelį kambarį.
Liepos 21. Kadangi čia niekas man negalėjo patartį dėl architekto bažnyčiai ir namams (bažnyčia ir namai buvo nukentėję nuo karo), aplankiau prof. Eretą, kuris mane labai mielai priėmė. Apžiūrėjau bažnyčią su jo nurodytu architektu.
Liepos 24. Aplankiau popiežiaus delegatą arkivyskupą Zechinį. Aukštoje Panemunėje aplankiau seimo pirmininką prel. Staugaitį. Delegatas priėmė maloniai, bet nepadrąsino ateičiai. Tuojau tęsiau lietuvių kalbos studijas.
Liepos 27. Su tėv. Andriuška pas jo draugą Romaną, kuris prižadėjo duoti už dyką statybai medžiagos.
Liepos 31 d. Paruoštas man kambarys kitoje namo pusėje. Taigi, po 150 metų pirmasis jėzuitas vėl mūsų senoje kolegijoje. Šv. Ignaco šventė. Švęsdamas tą dieną, kartu su šoferiu iškroviau pirmuosius 4.000 padovanotu akmenų.
Rugp. 5. Su didele seselių, moksleivių ir savo paties baime pirmą kartą perskaičiau maldas po mišių lietuviškai”.
Taigi, per dvi savaites tėv. Kipas susipažino su jam reikalingais žmonėmis, jau turėjo dalį medžiagos bažnyčios ir namų remontui ir pradėjo viešai vartoti lietuvių kalbą. Prof. St. Šalkauskis rašė, kad vėlyvą 1923 m. rudeni jis kalbėjęs su tėv. Kipu lietuviškai (“Židinys”, 1938 m., Nr. 7). Nepraėjus nei vieneriems metams, tėv. Kipas jau sakė pamokslus lietuviškai atremontuotoje bažnyčioje ir skaitė paskaitą katalikų kongrese Kaune. Ta paskaita, kaip išsireiškė nuncijus, “tėv. Kipas užkariavo visą Lietuvą”.
Iš tiesų, kol tėv. Kipas užkariavo daugelio lietuvių širdis, jis pergyveno daug kovų ir gavo nemaža smūgių. Visų pirma jam buvo labai nemalonu, kad, atkuriant Lietuvos Jėzuitų Provincijos branduolį, jo ir tėv. Benedikto Andruškos, S. J. nuomonės dažnai išsiskirdavo. Paskui jis nusivylė tėv. Andruškos draugu Romanu, kuris sudarė tėv. Kipui daug finansinių rūpesčių. 1925 m. pradžioje taip pablogėjo santykiai tarp Lietuvos vyriausybės ir Šv. Sosto, kad tėv. Kipas, siunčiamas provincijolo, turėjo vykti į Romą ir nušviesti susidariusią padėti jėzuitų generolui ir dabartiniam kardinolui Giuseppe Pizzardo. Sekantieji metai buvo dar audringesni, nes, paėmus valdžią socialistams, iškilo gimnazijos egzistencijos klausimas. Jei socialistų vyriausybė būtų neįsileidus į Lietuvą svetimtaučių jėzuitų, kaip nenorėjo įsileisti tėv. G. Suedhoffo, S. J., tuokart neseniai atidaryta gimnazija būtų buvus priversta vegetuoti.
Prie tėv. Suedhoffo incidento kaip tik tuo metu prisidėjo ir kitas: socialistų spauda paskelbė žinią, kad tėvai jėzuitai pagrobė nepilnameti Antaną Senavaitį ir nusiuntė jį į naujokyną. Išaiškinus tėv. Suedhoffo ir A. Sena-vaičio nesusipratimus, padėtis šiek tiek pagerėjo, o po 1926 m. gruodžio 16 d. perversmo ji esminiai pasikeitė, nes respublikos prezidentu tapo A. Smetona, su kuriuo tėv. Kipas susipažino 1923 m. spalio 8 d. Toji pažintis greitai pavirto i nuoširdžią ir intymią draugystę, tvėrusią iki A. Smetonos mirties.
Smetonos ir Kipo draugystė buvo naudinga visam kraštui, ypač kai 1930 m. pabaigoje santykiai tarp vyriausybės ir Šv. Sosto vėl pablogėjo. Tėv. Kipas nebuvo aklas nei A. Smetonos, nei nuncijaus R. Bartoloni šalininkas ir stengėsi abu apraminti.
1931 m. sausio 22 d. tėv. Kipas taip rašė savo atsiminimuose: “Prašiau ir gavau audienciją pas Smetoną nuo 5 iki 8 val. Dvi valandas tik klausiau. Paskui plačiai atvėriau savo burną, ypatingai tada, kai išgirdau apie didelę kvailystę, įdėtą į atsakymą šv. Tėvui. Daug galėjau atsiekti: įsakymą laikraščiams rašyti diskretiškai, planuojamos civilinės metrikacijos Įstatymas atidedamas, užtikrinta Katalikų Akcija, bet turi būti nepolitinė, pripažinimas katalikų draugijų. Pakartotinai jam pareiškiau: dabar Romoje sprendžiama daug. Atšaukdamas laikinai nuncijų, šv. Tėvas padarė didelę auką; dabar jūs turite parodyti...”
Nuncijus buvo atšauktas todėl, kad tėv. Ki-pas per Berlyno nuncijatūrą nusiuntė Šv. Sostui raportą, tikriausiai gerai aptartą su prel. Faidutti. Apie susidariusią padėtį prel. Faidutti ir tėv. Kipas buvo vienos nuomonės, o H. Bartoloni kitos.
Sausio 26 d. tėv. Kipas taip rašė apie audiencijos pas A. Smetoną atgarsį: “Tėv. Provincijolo laiškas. Džiaugiasi dėl audiencijos pas Smetoną. Vakare pas mane Mironas. Po šaltos jo rezervacijos pradžioje, labai atviras pokalbis. Man patariant, buvo pakeistos labai aštrios vietos (suprask prieš Šv. Sostą). Pabaigoje jis: prezidentas neklauso jokio kito patarimo mieliau, kaip jūsų. Pasikalbėjęs su jumis, jis atrodė esąs kitas žmogus”.
Didžiausią energijos dalį tėv. Kipas pašventė ne Bažnyčios ir valstybės santykiams pagerinti, bet tėvų jėzuitų gimnazijai, plačiašakei pastoracijai ir Lietuvos jėzuitų provincijai atkurti. Pradžioje jis daug važinėjo, vesdamas moksleiviams ir seselėms rekolekcijas, paskui apsiribojo tėvų jėzuitų bažnyčia Kaune, kur tarp kitko kasmet išklausydavo apie 15,000 - 18,000 išpažinčių. Kasdien tarp 4 ir 7 val. vakare pas ji užeidavo daug inteligentų ir klausdavo įvairiais reikalais patarimų.
Vadovaujant tėv. Kipuil, 1923 - 1936 m. tėvai jėzuitai nuveikė šiuos stambesnius darbus:
1924 m. įsteigė gimnaziją, kuri, kartu su pradžios mokykla, išaugo iki 550 mokiniu. 1925,
1930 ir 1933 m. pastatė trečią ir ketvirtą vienuolyno ir gimnazijos aukštą. Savo laiku tose patalpose buvo prisiglaudusi pavasarininkų suaugusiųjų gimnazija ir keli universiteto studentai. 1926 m. tėvai jėzuitai perėmė iš šv. Kazimiero Draugijos “Žvaigždės” redakciją. Sekančiais metais prie gimnazijos buvo įsteigtas ir bendrabutis su 110 moksleivių. 1929 m. buvo atidarytas naujokynas Pagryžuvyje, o vėliau įsteigtas pavyzdingas ūkis. 1930 m. tėvai jėzuitai atidarė rezidenciją Šiauliuose, pastatė kino salę Kaune ir pradėjo leisti “Misijų” žurnalą.
1931 m. jie įsigijo 2 hektarų nuosavybę Kulautuvoje ir nupirko kaimyno sklypą bei namą už Perkūno namų. 1934 m. buvo įsteigtas turtingas gamtos muziejus, o 1935 m. perimta “Žvaigždutės” redakcija. 1930 m. kovo 25 d. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o po 6 metų — provincija su 87 nariais, iš kurių tik 8 vokiečiai. Paprastai tėvų jėzuitų vyresnieji keičiami kas 6 metai, bet tėv. Kipas išbuvo Kauno kolegijos vyresniuoju net 15 metų.
1936 m. provincijolo pareigas perėmė tėv. B. Andruška, o namų vyresniojo — tėv. J. Rietmeisteris. Turėdamas mažiau pareigų namuose, tėv. Kipas pašventė daugiau laiko studenčių ir inteligenčių pastoracijai. Vėliau skaitydavo paskaitas ir vyrams. Rusams atidavus Vilnių, tėv. Kipas dažnai važiuodavo į sostinę, skaitydavo paskaitas ar konferencijas ir pravesdavo rekolekcijas. Jis taip buvo sutapęs su lietuviais, kad jau 1925 m. švietimo ministeris Jokantas jam taip sakė: “Mes nelaikome jūsų svetimtaučiu”.
Tėv. Kipas buvo mėgiamas ir karininkų, kuriems 1927 ir 1940 m. pravedė rekolekcijas Kaune ir Vilniuje. Jis dažnai susitikdavo su Lietuvos vyskupais, norinčiais daugiau informacijų apie vyriausybės ir Bažnyčios santykius. 1940 m. gegužės 29 d. švietimo ministeris Jokantas paprašė tėv. Kipo, kad jis, pasilikdamas Kauno Jėzuitų Gimnazijos direktorium, perimtų taip pat ir Vilniaus Jėzuitų Gimnazijos vadovybę.
1941 m. pavasari tėv. Kipas grižo į Vokietiją ir apsigyveno Berlyne, tačiau jau po dviejų mėnesių buvo slaptosios policijos suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Išleistas iš kalėjimo tų pačių metų liepos mėnesį, jis persikėlė į Zehlendorfą, nes St. Clemens rezidencija, kur jis buvo apsigyvenęs anksčiau, buvo valdžios konfiskuota. Po 8 mėnesių tėv. Kipas vėl turėjo persikelti į naują vietą, šį kartą prie katedros. Čia jis gyveno ir dirbo iki 1945 m.
Kai tų pačių metų gegužės vidury katedra ir klebonija buvo subombarduota, tėv. Kipas rado prieglaudą senoje St. Clemens rezidencijoje. Pasibaigus karui, tėv. Kipas dėstė tikybą ir anglų kalbą jėzuitų gimnazijoje ir kartu užsiėmė JAV kariuomenės ir civilinių tarnautojų pastoracija. Nuo 1948 m. jis pradėjo pastoracinį darbą ir studentų tarpe. Nuo 1950 m. iki savo mirties tėv. Kipas dėstė tikybą aukštesnėse klasėse Liebrauenschule. Prašomas lietuvių tėvų jėzuitų, jis pabaigė rašyti savo atsiminimus prieš pačias 1958 m. Kalėdas, o Kalėdų trečiąją dieną numirė širdies smūgiu. Taigi, galima sakyti, kad tėv. Kipas vienokiu ar kitokiu būdu dirbo Lietuvai iki pat savo mirties. Berlyne ji aplankydavo daugybė lietuvių, kuriems jis padėdavo, kuo tik galėdamas.
Apžvelgiant turiningą tėv. Kipo gyvenimą, reikia pabrėžti, ką apie jį rašė vokiečiai jėzuitai, būtent, kad jis “sugebėjo lietuvius ir vokiečius jėzuitus suvesti į vieną bendruomenę ir ją išlaikyti. Jo nuopelnas yra, kad Kauno Jėzuitų Gimnazija tapo viena geriausių Lietuvos mokyklų”. Nemažai jis yra prisidėjęs ir prie Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimo. Gaila, kad tas šviesus kunigas po sunkių darbų negali ilsėtis tame krašte, kurį jis taip nuoširdžiai mylėjo.