Antrojo Vatikano susirinkimo temomis – 3
ALFONSAS GRAUSLYS
Nepraslinkus nei dvejiem su puse metų po II Vatikano susirinkimo, 1967 m. kovo 26 d. popiežius Paulius VI išleido labai pažangiai ir radikaliai socialinius klausimus nagrinėjančią encikliką Populorum progressio (Tautų pažanga). Tas raštas buvo rezultatas Bažnyčios rūpesčio ekonomiškai atsilikusiais kraštais pasaulyje. Jau II Vatikano susirinkime tas rūpestis bendrais bruožais buvo parodytas konstitucijoje Bažnyčia dabartiniame pasaulyje.
Šiandien didelio skurdo yra paliestos 90 valstybių su 2.4 bilijonų gyventojų, kai tuo tarpu tik 22 valstybėse su 600 milijonų žmonių medžiaginė gerovė yra pakankamai aukšta (žr. Yves Lacoste, Geographie du sous-dėveloppement — P.U.F., 1965).
Mums ypač čia rūpi didele dalimi katalikiška Lotynų Amerika (t. y. Pietų bei Centrinė Amerikos ir Meksika), kuri šiuo metu turi 268 milijonų gyventojų. Joje gyvena vienas trečdalis viso pasaulio katalikų. Dėl ten viešpataujančio didelio socialinio neteisingumo, dėl medžiaginio skurdo ir nukrikščionėjimo Lotynų Amerika šiandien yra didžioji krikščionybės žaizda, kuri varčia susirūpinti tų kraštų ateitimi.
LOTYNŲ AMERIKOS PADĖTIS
Žvelgiant į Lotynų Amerikos kraštų istoriją, reikia nepamiršti, kad dar prieš pora ar pusantro šimto metų jie tebuvo ispanų, portugalų ir kitų europiečių kolonijos. Tų kraštų didžioji dalis nepriklausomybes išsikovojo tik XIX šimtmetyje. Jų pavergėjai — iš vardo, katalikai — išnaudojo vietinius indėnus, stumdami juos į skurdžią padėtį. Katalikybė jiems mažai terūpėjo. Tai liudija faktas, kad XVIII amž. iš visų kraštų jie pašalino misijonierius jėzuitus. Tie pastarieji, mokėdami prisitaikinti, labai sėkmingai apaštalavo vietinių gyventojų tarpe, drauge juos gindami nuo kolonistų išnaudojimo.
Nuotrauka J. Neimanienės
Medžiai praeina pro langą:
ilga žiemos procesija.
Ką jie sako?
Jie tiktai laimina mane
ir laimina--
Sningant,
krintant sniegui.
Danguolė Sadūnaitė
Tiems kraštams išsikovojus nepriklausomybę, naujos radikalios masonų valdžios ėmė persekioti iki tol kolonistų valdžios paremtą Bažnyčią. Netekusi valstybės paramos, Bažnyčia buvo priversta ieškoti pašalpos iš turtingųjų. Jų remiama, Bažnyčia pasidarė priklausoma ir prarado savo gerą vaidą vargingųjų masių akyse, Tai vis buvo veiksniai, kurie pamažu ir planingai silpnino Bažnyčią Lotynų Amerikoj.
Dabartinei Bažnyčiai šiame kontinente pažinti reikia dar nepamiršti, kad, daugelio tvirtinimu, Lotynų Amerikos gyventojų prieauglis yra didžiausias visam pasauly. Jei dar 1900 m. ten drauge su Meksika tebuvo 70 milijonų, 1960 m. — 200 milijonų, šiais metais jau ten priskaitoma 268 milijonai gyventojų. O šimtmečiui dar nepasibaigus, gyventojų padaugės daugiau kaip dvigubai. Nusilpusi, daugiausia iš Europos atvykstančiais kunigais nepakankamai aprūpinta, Katalikų Bažnyčia negali pasiekti visų vis daugėjančių gyventojų.
Šiuos kraštus dar slegia Vakarų pasaulyje pats neteisingiausias turtų paskirstymas, kai saujelė turtingųjų valdo didžiąją žemės dalį ir krašto turtus. Prie to vietinio išnaudojimo prisideda svetimas užsienio kapitalas, kuris, savo ruožtu tą išnaudojimą padaugindamas, ne vieną tų kraštų kad ir ne kariškai pavergia. Įdėtas ten JAV kapitalas siekia 7 milijardus dolerių. Vien Jungtinė Vaisių Kompanija (United Fruit Company) turi tokią didelę įtaką to žemyno valstybėms, kad ji gali nuversti jiems nepalankius diktatorius.
Tasai neteisingumas bei skurdas, teduoda maža vilčių išsivaduoti, nes masių neraštingumas ir negalėjimas dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime žmones atbukina bet kurioms dvasinėms vertybėms. Pesimistiniai, tačiau teisingai šią padėtį vertindama, viena rašytoja šitaip sako: "Tai sukrečianti drama to žemyno, kurs po 150 metų politinės nepriklausomybės tik dar šiandien stovi ant slenksčio kovos dėl paprasčiausios laisvės — laisvės nuo bado ir karo, laisvės nuo svetimo kapitalo diktatūros ir laisvės nuo savųjų išnaudotojų sauvaliavimo" (A. Morawska Per-spzktywy).
Jei dar pridėsime tą faktą, kad šių kraštų kad ir, regis, nuoširdūs katalikai katalikybę supranta vien kaipo grynai privačią, pamaldžią, religinę praktiką, neišeinančią iš bažnyčios ribų į gyvenimą, ir kad Bažnyčios socialinis mokslas mažai ten žinomas, ir kad kiekvieną teisingumo reikalavimą jie laiko komunizmu — tada pamatysime, kokia yra tamsi, mažai viltinga ir pavojinga tų kraštų padėtis. Ji ypač pavojinga ir taip ten merdinčiai krikščionybei, nes tokia padėtis, jei nebus radikalių reformų, veda į visišką nukrikščionėjimą; ji pavojinga, nes, jei įvyktų revoliucija be Bažnyčios ir tikinčiųjų prisidėjimo bei pagalbos, tada naujos santvarkos visuomenė būtų ilgiems laikams prarasta krikščionybei.
Todėl nenuostabu, kad gresiantį pavojų labai gerai supratęs Čilės vyskupas Manuel Lorrain neseniai įspėjo: "Lotynų Amerika stovi neišvengiamų ir pagrindinių reformų bei pasikeitimų akivaizdoje. Giliai piktinanti socialinė nelygybė, milžiniškos proletariato ir skurdžių masės, gyvenančios tokiose sąlygose, kurios suniekina žmogų... ir visuotinis turtingesniųjų katalikų socialinės sąmonės trūkumas — visa tai rodo, kaip degantis yra reikalas, kad vietinė katalikybė aiškiai ir be kompromiso šiuo reikalu pasisakytų. Reformos įvyks — su mumis ar be mūsų. Jei jos įvyks be mūsų, jos bus prieš mus".
APČIUOPIAMOJI LOTYNŲ AMERIKOS TIKROVĖ
Į tą tikrovę verta pažvelgti iš ekonominio, sveikatingumo, religinio, dorovinio bei kultūrinio taško — pasinaudojant atskirų to kontinento kraštų statistiniais daviniais.
Argentinoje, šešis kartus didesnėje už Prancūziją, 2000 šeimų valdo 1/5 žemės. Urugvajuje 16 šeimų valdo pusę krašto naudingos ūkininkavimui žemės. Kolumbijoje 3% gyventojų valdo 55% žemės. Prieš krikščionių demokratų dabar vykdomą reformą Čilėje 1% gyventojų valdė 52% žemės. Meksikoje 1% gyventojų valdo 85% žemės. Peru visi krašto turtai, bankai, kasyklos, geležinkeliai, draudimo įstaigos priklauso dvidešimčiai šeimų.
Visi krikščionių būrelio bandymai įtikinti turtinguosius, kad jie planuotų ūkinį gyvenimą, labiau atsižvelgdami visuomenės gerovės, o ne savo asmeniškų interesų, nedavė jokių vaisių. Kalbėdamas apie šio krašto stovį, Peru vyskupas Ballon sako, kad "pusiau feodalinėje Peru sistemoje nuosavybė yra mažumos privilegija... Tikrai sau prieštarautume, jei ten norėtume privatinę nuosavybę ginti, drauge nereikalaudami, kad ji būtų padalinta kuo didesniam žmonių skaičiui..."
Toksai žemės "pasidalinimas" leidžia suvokti, koks turi būti medžiaginis anų kraštų žemės darbininkų stovis. Tą stovį dar paryškina pramonės darbininkų uždarbis, kuris tesudaro 311 dol. metams, kai tuo tarpu Europos darbininko metinis uždarbio vidurkis yra 713, o JAV darbininko — 2722 dolerių.
Šios padėties rezultatas: 75% gyventojų Lotynų Amerikoj valgo nepakankamai. Lotynų Amerikos katalikų vyskupų (CELAM) konferencijos pareiškimas tvirtina, kad "toksai stovis — tai didelė nuodėmė ir rimčiausias mūsų laikotarpio pavojus".
Dėl tokios ekonominės padėties žmogaus gyvenimo amžiaus vidurkis tėra 40 metų. To kontinento gyvenimo stebėtojai tvirtina, kad kas trečias žmogus Brazilijoje serga džiova ir kad Brazilijoje, Čilėje, Meksikoje ir kitur chroniškų alkoholikų skaičius pramonės darbininkų tarpe svyruoja tarp 30-60%.
Medicininės pagalbos stoką vaizduoja šios statistikos: dešimčiai tūkstančių JAV gyventojų tenka 92,4 lovų ligoninėse, Europoj — 85,2, o Lotynų Amerikoj — tik 31,5. Todėl ir kūdikių mirtingumas Lotynų Amerikoje yra daugiau kaip tris sykius didesnis negu Šiaurinėje Amerikoje ir dusyk didesnis negu Europoje. Brazilijoje iš tūkstančio gimusių kūdikių miršta 150, nesulaukę metų, o 100 — nesulaukę vienuolikos metų. Venecueloje 25% gimusių vaikų miršta pirmam mėnesy po gimimo. Brazilijoje trečdalis gyventojų kasdien tegauna tik po 1100 maisto kalorijų.
Toksai ekonominis skurdas, šalia kitų veiksnių, šį žemyną nukrikščionina. Tarp tų kitų veiksnių čia suminėtinas faktas, kad jau 150 metų to žemyno beveik visų valstybių viešose mokyklose tikyba nedėstoma. Visoje gi Lotynų Amerikoje katalikiškų mokyklų ir mokinių yra tris kartus mažiau kaip JAV, nors katalikų yra tris kartus daugiau negu čia. Religijos tesimoko 20-30% vaikų, daugiausia tik pirmosios komunijos proga.
Religinę to žemyno padėtį geriausiai parodo religinė praktika: šventadienio mišiose tedalyvauja 31/2% vyrų ir 91/2% moterų. Mažiau kaip 2% mirštančiųjų tepriima sakramentus. Katalikų veikime, jo organizacijose dalyvauja nepaprastai mažas nuošimtis — tik 0,005% (t. y. penki iš tūkstančio).
Kas kūnui mažakraujystė, tas Bažnyčiai kunigų stoka. Lotynų Amerika, kurioj gyvena trečdalis pasaulio katalikų, teturi 1/11 visų pasaulio kunigų. Jų pusę sudaro reguliariai, ypač iš Ispanijos ir Italijos, atvykstantieji kunigai. Kaipo pavyzdį čia pateiksiu Argentinos sostinės Buenos Aires statistiką: 1955 m. ten gyveno 3,600,000 gyventojų, daugumas katalikų iš vardo; kunigų gi tebuvo 390. Kadangi tų kunigų dalis dirbo vyskupijos įstaigose, spaudoj, švietime ir panašiuose darbuose, tai tiesioginei pastoracijai liko tik 180 kunigų. Koks tai menkas skaičius galime spręsti iš to, kad nepriklausomoj Lietuvoj, kurioj gyventojų buvo mažiau kaip Argentinos sostinėje, buvo apie 2000 kunigų, t. y. penkis kartus daugiau kaip Buenos Aires. Nenuostabu, kad tokiam kunigų skaičiui tesant, jie tegali vien besikreipiančius į juos aprūpinti, o ne tikra prasme apaštalauti. Tad nenuostabu, kad kai kuriuose Lotynų Amerikos kraštuose provincijoj pamatyti kunigą yra retenybė. Pavyzdžiui, Brazilijoj yra vietovių (ypač šiaurinėj daly), kur žmonės kunigą temato vieną ar du sykius į metus, o kai kur — vieną sykį į 3 metus. Tokiose vietovėse tikintieji atleidžiami nuo privalomų religinių pareigų (ši dispensa vadinama "desobriga"). Ten, kunigui atvykus, visi sakramentai priimami iš karto: jau kartu gyvenančios poros bažnytiniai sutuokiamos, jų vaikai pakrikštijami, o visa šeima prieina išpažinties ir komunijos.
Šis kunigų trūkumas artimoje ateityje dar labiau bus juntamas, nes, pašaukimams į dvasinį luomą visame pasaulyje mažėjant, vis mažiau kunigų atvyks į Lotynų Ameriką iš kitų kraštų. Pačiame gi žemyne pašaukimų yra labai maža. Pavyzdžiui, praėjusiais metais visoj Čilėj teatsirado tik keliolika kandidatų į kunigų seminariją.
Verta žinoti ir tai, kad Čilėje dirbančių svetimtaučių kunigų, susirūpinusių to krašto Bažnyčios likimu dėl kunigų trūkumo,
1967 m. spalio mėnesį Čilės vyskupų konferencijai įteikė ilgai svarstytą raštą, siūlydami kviesti, ruošti ir kunigo pareigoms šventinti gerą vardą turinčius vedusius vyrus. Vyskupai atsakė, kad aukštoji Bažnyčios vadovybė neleidžia to sumanymo vykdyti. Reikia tačiau manyti, kad, pašaukimams nykstant, bent kai kuriuose kraštuose anksčiau ar vėliau teks atsisakyti tokių neesminių dalykų, kaip kunigų celibatas, išlaikyti esminius — šiuo atveju, krašto Bažnyčią.
Žvelgiant į dorovinį stovį, kuris turi ryšio su religija, reikia pasakyti, kad silpnas tikėjimas negali ugdyti tvirtų dorovinių principų. Pagal 1954 m. pravestą Kubos Havanos gyventojų atsiklausimą, 75% pasisakė esą katalikai, tačiau jų 43% neigė svarbiausią krikščionybės pagrindą — Kristaus dievybę, o 70% pasisakė už vedusiųjų laisvą skyrimąsi. O Venecueloj, kuri ekonominiai geriau laikosi už daugumą kitų to žemyno kraštų, dorovė yra tiek žema, kad nelegalių kūdikių gimimas yra dusyk didesnis už legalių. Kitaip sakant, tik kas trečias vaikas yra teisėtas. Dar blogiau — 200 tūkstančių vaikų yra palikti gatvėj; "gatvės auklėjimas" juos gali paversti nusikaltėliais.
Anot šių metų Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos Kolumbijoje, panašiai yra ir kituose to žemyno kraštuose, kur laisvuose seksualiniuose ryšiuose jau po 15 metų amžiaus gyvena 40% žmonių; dar blogiau yra su neteisėtais kūdikiais, kurie Panamoje, Salvadore, Čilėje sudaro nuo į iki pusės visų gimusių.
Tokiam stovyje dvasinės vertybės, kurios paprastai skleidžiamos spauda ar radiju, mažai tevertinamos. Nors knygų išleidžiama labai daug (sakoma, kad Buenos Aires leidyklos labiausiai aprūpina visą
Lotynų Ameriką knygomis), tačiau dėl mažų pajamų ir kovos už medžiaginį būvį jos platiems sluoksniams nėra prieinamos.
Tos vertybės, kurių dėka žmogus gali šviestis ir kultūrėti, daugeliui, ir norint, būtų neįmanomos. Nepamirškime, kad Lotynų Amerikoje, ypač didžiuose provincijos plotuose tebėra 39,6% beraščių, kai tuo tarpu Europoje jų tėra 9,4%, o Šiaurės Amerikoje — 3,0%. O ir tų pačių radijo aparatų Lotynų Amerikos šimtui gyventojų tenka tik 6, Europos — 17, o Šiaurės Amerikos — 75. Geresnių aparatų naudojimui reikia elektros energijos, kurios, skaitant kilovatais. Lotynų Amerikoje tepagaminama vienam žmogui 84, Europoje — 422, o JAV — 1050.
Mes įtraukėme šį klausimą į šių straipsnių seriją, liečiančią II Vatikano Susirinkimo temas, nes šio susirinkimo proga išleisti, šio straipsnio pradžioj suminėti raštai Lotynų Amerikos padėtį labai suaktualino. O be to, tik socialinį teisingumą ten įvykdžius, tegalima tikėtis II Vatikano reformų įkvėpto religinio atgimimo.
Čia pavaizduota Lotynų Amerikos padėtis kai kam pasirodys perdaug pesimistiška, čia pateikti statistikos nuotrupų daviniai — neteisingi. Gal ne vienas ten gyvenusių ar gyvenančių lietuvių mato kitokią tikrovę... Turime pabrėžti, kad visos statistikos, nors jos čia paimtos iš rimtų ir naujų šaltinių, nėra šimtanuošimtiniai tikslios, nes ir to paties laikotarpio bei krašto statistikos daugiau ar mažiau savo daviniais skiriasi. Čia dar reikia priminti, kad jos pateikia visų kraštų drauge ar atskiro krašto visų jos dalių — turtingesnių ar skurdžių — bendrą vidurkį.
Nežiūrint to, viena yra absoliučiai tikra, kad visame Vakarų pasaulyje socialiniu ir religiniu atžvilgiu Lotynų Amerikos padėtis yra pati blogiausia. Ji yra tartum ugniakalnis, kuris kiekvienu momentu gali prasiveržti.
Sekančiame straipsnyje pažvelgsime į tuos visus žygius, kurie ten vietoje daromi šiai žaizdai pagydyti. Pasvarstysime ir tai, kas dar reikėtų ir būtų galima padaryti, kad šis ugniakalnis neprasiveržtų.