Savo knygoje “Kleines Kirchenjahr” teologas Karl Rahner, S. J., nurodo, kad Kalėdų šventėms prasmę duoda tik Kristus. Tuos svarstymus jis užbaigia lyg paties Kristaus mums sakomais žodžiais, kuriuos skiriame žurnalo skaitytojams, linkėdami Jojo artumo visada.
AŠ ESU ČIA. Aš esu su jumis. Aš esu jūsų gyvenimas. Aš esu jūsų laikas. Aš esu jūsų kasdienės rutinos prieblanda. Kodėl jūs jos nenešat? Aš verkiu jūsų ašarom— man gi išliekit savąsias, mano vaikai. Aš esu jūsų džiaugsmas. Nebijokit būti laimingi, nes nuo tos akimirkos, kai aš ėmiau verkti, gyvenimo standartu tapo džiaugsmas, kuris yra daug tinkamesnis už nuogąstavimą ir sielvartą tųjų, kurie manos neturį vilties. Aš esu akligatvis visų jūsų takų, nes, kada tik jūs nebežinot, kaip toliau eiti, tada jūs pasiekiate mane, neišmanėliai vaikai, nors jūs to nė nesuvokiat. Esu aš ir jūsų nuogąstavimuose, nes jais dalinaus su jumis, juos iškentėdamas. Taip darydamas, net nebuvau didvyriu pagal pasaulio išminti. Esu jūsų ribotumo kalėjime, nes mano meilė padarė mane jūsų kaliniu. Kada jūsų norai nebesusibalansuoja su jūsų gyvenimo patyrimu, tada aš esu toji neišspręstoji liekana. Ir žinau, kad toji liekana, kuri jus taip išmuša iš vėžių, iš tikrųjų yra mano meilė, kurios dar nepažįstat. Esu aš tuose dalykuose, kurių jums reikia. Juos gi jau iškentėjau— dabar jie perkeisti, bet iš mano širdies neištrinti. Esu ir jūsų didžiausiam nuopuoly, nes šiandien ėmiau leistis pragaruosna. Esu ir jūsų mirty, nes Šiandien ėmiau mirti su jumis: juk gimiau ir neatsisakiau nė mažiausios tikros mirties dalelės.
Jei jūs spręstumėt apie ateiti tik pagal save, jūsų pesimizmas neturėtų ribų. Tačiau nepamirškit, kad jūsų ateitis yra jau mano dabartis— dabartis, prasidėjusi šiandien ir niekad nebepraeisianti. Iš tikrųjų, jūs planuojat realiai, jei pasitikit mano optimizmu, kuris yra ne Utopija, bet Dievo tikrovė. Šią tikrovę— nesuvokiamą mano visagalės meilės stebuklą— saugiai ir tvirtai paslėpiau jūsų pasaulio šaltam tvarte. Aš esu čia. Ir šio pasaulio nebepaliksiu, nors manęs jūs dabar ir nematot. Kada jūs, vargšai mirtingieji, švenčiate Kalėdas, tada viskam, kas tik yra pasauly, ir viskam, kas jūs esat, pasakykite tik viena— pasakykit man: “Tu esi čia. Tu esi atėjęs. Tu esi atėjęs į visa. Net į mano sielą. Netgi ir užu mano niekšybės užsispyrimo, kuris nenori leistis būti atleidžiamas”. Pasakykit tik viena ir tada jums irgi bus Kalėdos. Pasakykit: “Tu esi čia”. Ne, nereikia nė to sakyti. Juk aš esu čia. Jau Kalėdos. Uždekit žvakes. Joms būti kur kas prasmingiau, negu tamsai. Jau Kalėdos— Kalėdos, kurios tęsis amžinai.
Iš Karlo Rahnerio, S. J., Kleines Kirchenjahr