AKIRAČIAI
DR. JONAS GRINIUS
Žvelgiant į praėjusių 1967 metų įvykius, man atrodo, juose galime rasti tris, turinčius pasaulinės reikšmės. Pirmiausia, tai popiežiaus Pauliaus VI-jo brolybės vizitas Konstantinopolio patriarchui Istambule Atanagorui ir šio revizitas Vatikane. Aplankydamas varge gyvenanti Atanagorą, popiežius visam pasauliui akivaizdžiai parodė, kas yra broliškai - krikščioniškoji, viršum visokių protokolų ir žmogiškų tradicijų iškylanti meilė. Ji sušildė visų krikščionių širdis. Todėl galima tikėti, kad ji daugiausia pasitarnavo krikščionių bažnyčių vienybei pasauly.
Antras pasaulinis, jau politinės reikšmės, įvykis buvo Izraelio-arabų karas. Jis įtakingą žydų tautą pasauly galutinai atskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir akivaizdžiai parodė Sovietų Sąjungos žaidimą karo ugnimi, ginkluojant ir kiršinant nelaimingas arabų tautas sovietinio imperializmo naudai. Jeigu tas šešių dienų karas buvo lyginamas Dovydo kovai su Galiotu, tai tuo Galiotu buvo ne arabai, bet Sovietų Sąjunga, kurios imperialistinius kėslus demaskavo Izraelis.
Trečias pasaulinės reikšmės įvykis buvo Stalino dukters Svetlanos Alilujevos pabėgimas iš Sovietų Sąjungos ir apsigyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Šis įvykis yra pirmiausia pasaulėžiūrinės reikšmės, nes jame atsiskleidžia ateistinio komunizmo negalia prieš asmens ir sąžinės laisvę, nors Vakarų didžioji spauda ir komunistinė propaganda į Svetlanos Alilujevos pabėgimą ir į jos memuarus “Dvidešimt laiškų draugui” tenori žiūrėti tik politiškai. Deja, į tą moterį šitaip žvelgia ir dauguma lietuvių laikraštininkų, išskyrus J. Daugailį, kuris Svetlaną esmingiau supranta. Dėl to aš čia ir norėčiau šį įvykį platėliau pakomentuoti ir, gal būt, Svetlaną Alilujevą net ginti, jei mėginimas ją suprasti kai kam šitaip atrodytų, nes toji nelaiminga moteris, ant savo pečių nešanti retą moralinio krūvio naštą, verta supratimo ir pasigailėjimo.
Pirmiausia visi tie, kurie imasi kritikuoti Svetlanos Alilujevos žingsnius, žodžius ir raštus, turi būti labai atsargūs, kad jų neigiami atsiliepimai neparemtų komunistinės propagandos, nukreiptos prieš tą moterį, kurią Sovietų Sąjungos galiūnai dabar laiko vienu pavojingiausių savo idėjinių priešų. Nuo pat Svetlanos pabėgimo dienos jie yra užsukę visame pasauly šmeižto ir niekinimo mašineriją, kad tos moters buvimas laisvajame pasauly, jos asmuo ir jos žodžiai būtų labiausiai sumenkinti. Todėl, pradedant eiliniu reporteriu ir baigiant premjeru Kosyginu, komunistų propagandistai stengiasi įkalbėti laisvajam pasauliui, kad Svetlana — liguista moteris, psichopate, seksuališkai nenormali, nelaimei palikusi savo vaikus, kad jos knyga “Dvidešimt laiškų draugui” menkavertė ir apgaulinga.
Kol ta knyga nebuvo išėjusi, jie Maskvoj pas Svetlanos pažįstamus surado jos nuorašą, pridėję jame savų frazių, papildę fotografijomis iš Svetlanos stalčių bei albumų, likusiu Maskvoj, mėgino tai pirma paskelbti spaudoj. Bet kai šitai nepasisekė, sovietiniai propagandistai pradėjo siūlyti Vakarų televizijoms filmelių, kuriose Svetlanos sūnus ir jos artimieji pažįstami smerkia pabėgėlę. Į šitą propagandą ypač buvo įtraukę jos sūnų, kuris Vakarų žurnalistams jau davė (negirdėtas dalykas!) penkis interviu, daugiau ar mažiau smerkiančius motiną ir jos pabėgimą iš Sovietų Sąjungos. Kad knygą “Dvidešimt laiškų draugui” žmonės mažiau pirktų, sovietų propagandistai per įvairius recenzentus dabar stengiasi įkalbėti pasauliui, kad Svetlana apgavo: neatskleidė jokių Kremliaus paslapčių, daug ką nuslėpė, nenupiešė žymesnių komunistų vadų portretų, mėgino pateisinti Staliną. Šitai veikia žmones Svetlanos nenaudai. Panašiai jie nuteikia ir lietuvius.
Tačiau, kad ir kažin kaip mes būtume nukentėję nuo Stalino režimo, neturime užmiršti, kad Svetlana Alilujevą yra Stalino duktė ne sava valia, kad būti jo palikuone reiškia visą gyvenimą nešioti su savim nekaltai tekusią didelę dėmę. Be to, ji yra pabėgėlė nuo to paties diktatūrinio režimo, dėl kurio tūkstančiai lietuvių buvo priversti palikti savo tėvynę. Visa tai mus įpareigoja objektyviai žvelgti į Svetlanos Alilujevos atvejį ir jos knygą vertinti, išeinant iš tų tikslų, kuriuos turėjo autorė, ir iš tų aplinkybių, kuriose ji buvo sukurta, kaip tai dera kiekvienai knygai.
Daug kartų buvo pasauliui priminta, kad “Dvidešimt laiškų draugui” buvo parašyti 1963 metais, t. y. praslinkus dešimtmečiui po Stalino mirties, kai Sovietų Sąjungoj diktatoriavo Chruščiovas, garsiai vykdęs nustalinimą, kai Sovietijoj buvo paskelbta Solženicino knyga apie Stalino laikų sovietinius kacetus, kai po Vakarų pasaulį gastroliavo Jevtušenko ir kiti sovietiniai rašytojai, kai dar buvo tikima, kad Chruščiovo režimas pamažu atneš laisvę bent sovietiniams rašytojams. Jų paraginta, tada Svetlana Alilujeva ir sumanė parašyti savo memuarus, tikėdamasi juos paskelbti po metų kitų, kai režimas dar labiau palaisvės, kad rusai žinotų, koks buvo jos ir jos šeimos artimųjų gyvenimas Stalino aplinkoj. Kad jos memuarai galėtų pasirodyti Sovietijoj, Svetlana vengė liesti politinius dalykus, kurių ji nemėgo, tevaizduodama tik savo šeimos narių nelaimingą likimą. Taigi, ne politika, ne sovietinės politikos figūros ir jų kruvinas žaismas Kremliuje yra Svetlanos knygos objektas, bet jos ir jos šeimos artimųjų liūdna drama arba tragedija.
Argi ne skaudu jai, kai jos tetos, ne dėl savo kaltės, bet dėl komunistinio režimo, turėjo po kelerius metus sėdėti kalėjime? Ar ne liūdna, kad jos pirmasis mylimasis Kapler turėjo išbūti 10 metų ištremtas dėl to, kad ją mylėjo, o jos tėvas įtarė, kad tas kino režisierius jai buvo tyčia papirštas žydų? Dar liūdniau, kad abudu jos broliai turėjo žūti dėl tiesioginės ar netiesioginės Stalino kaltės. Bet jau tragiška žinoti, kad jos motina, kuri padėjo Stalinui įsigalėti kompartijoj, turėjo nusižudyti, nebepajėgdama pakelti tirono elgesio su ja ir su žmonėmis. Ir nemažiau tragiška turėti tokį tėvą, kuris Svetlaną mažą mylėjo, bet kuris buvo fanatiškas tironas, nepakenčiąs kitų nuomonės, nes Alilujeva apie jį rašo:
“Tėvas nekęsdavo, jei kas sudrumsdavo jo nuomonę apie žmones. Jeigu kurį nors seną pažįstamą jis išstumdavo iš savo širdies, jeigu savo dvasioj jį buvo paskyręs priešų kategorijai, su juo apie šitą žmogų nebebuvo galima kalbėti. Jis nebebuvo pajėgus pakeisti savo pažiūrai. Ir jis įdūkdavo, jei kas tai mėgindavo jo aplinkoj... Mes tepasiekdavom tik visiško sąlyčio netekimo su tėvu, jo pasitikėjimo praradimo. Jis pasitraukdavo nuo kiekvieno įtartino, jei jame kartą buvo pamatęs galimą priešą. Jis buvo atsiskyręs nuo viso pasaulio. Jis visur matė priešus. Tai buvo jau patologiška. Tai buvo vidinės tuštumos didžiosios vienatvės persekiojimo manija”.
Šitaip aiškindama savo tėvo Stalino psichę, Svetlana mėgina jį pateisinti, kaltės dalį priskirdama komunistiniam režimui, nes, kalbėdamas apie šaltį ir tuštumą, kuri supo pasenusį Staliną, ji rašo, kad tai sukūrė ne jis, bet “sistema, kurios belaisviu buvo jis pats ir kurios tuštumoj ir vienatvėj jis pats duso”. Sistemos kaltę sovietinės santvarkos nežmoniškume Svetlana Alilujeva pakartotinai yra kėlusi savo pokalbiuose spaudai ir televizijai, tačiau kažin kodėl knygos “Dvidešimt laiškų draugui” dažnas recenzentas prikiša autorei, kad ji teisina tėvą.
Man atrodo, kad ji būtų dideliai nepatikima, labai falšyva duktė, jeigu tik smerktų jį, neteisindama, neparodydama, kaip Stalinas buvo švelniai pataikaujantis jai mažai, pusiau našlaitei dėl jo kaltės, kaip jis buvęs geras ištikimiems namų tarnams. Tai gėrio krislai, kurių turi kiekvienas žmogus, net didžiausias niekšas. Be jų tironas Stalinas būtų neįtikimas. O kad jis buvo pasidavęs L. Berijos įtakai, tai nėra Stalino pateisinimas, bet tik atskleidimas jo silpnybės, nes Berija buvo gudresnis, mokėdamas komunizmo tėvą ir mokytoją paimti į savo rankas. Pasitikėjimas ta kaukaziška lape Stalino nenuplauna, kaip jo nepateisina nė jo žiaurybė savo vyresniajam sūnui Jokūbui, karo belaisviui vokiečių nacių stovykloj. Šito Svetlana visai neslepia. O iš to, ką ji pasako faktais apie savo tėvą, Stalinas atrodo ne didelis, bet menkas. Todėl Pampuch-Branska, kuri buvo kalinama Stalino koncentracijos stovykloje, perskaičiusi Svetlanos knygą, sako: “Mūsų visas įsivaizdavimas, kad Stalinas tikėjo idėja, buvo visada tikras mūsų įsitikinimas. Bet dabar aš labai abejoju, ar Stalinas apskritai tikėjo kokia nors idėja”.
Kad šitokį Stalino paveikslą kai kurie recenzentai laiko beveik Stalino apologija, sunku suprasti, neprileidus nepalankumo pačiai knygos autorei. Jai galima prikišti ne tėvo kai kurių šviesesnių darbelių iškėlimą, bet nematymą nei rusų, nei kitų pavergtų tautų, nei kolchozininkų, nei pusbadžiu gyvenančių darbininkų. Tačiau šitie priekaištai būtų vietoj prie dviejų sąlygų: jei Svetlana nebūtų naujosios, sovietų privilegijuotos, klasės augintinė ir jeigu jos tikslas būtų buvęs aprašyti plačiau ir daugiau negu savo šeimos artimųjų likimą. Tačiau šie siauri jos knygos tikslai ir rėmai vis dėlto pasilieka žmogiškuoju dokumentu apie tironą, jo šeimą ir jo dukterį, kuri, pabėgdama iš savo tėvo išvystytos sistemos, šiai suduoda tokį stiprų idėjinį smūgį, kad pačią santvarką paneigia iš pagrindų. Taigi, “Dvidešimt laiškų draugui” žmogiškasis dokumentas įgyja idėjinį svorį tik dėl autorės pabėgimo iš Sovietijos ir knygos išspausdinimo Vakarų pasauly, nes Stalino duktė savimi paliudija, kad sovietinė santvarka nepajėgi patenkinti net savo privilegijuotos naujosios klasės žmonių, nes asmens ir sąžinės laisvė yra galingesnė už marksistiškai ateistinę teoriją, už komunistinį auklėjimą ir už totalistinę valstybę, aptvertą spygliuotų vielų sienomis.
Kadangi Sovietams ne tiek pavojingi tie “Dvidešimt laiškų draugui”, kiek jų autorės nebegrįžimas į Lenino ir Stalino sukurtą rojų, todėl jie stengiasi paveikti vakariečių žmonių jausmus, kaltindami Alilujevą kaip blogą motiną, kuri palikusį, apleidusi savo vaikus. Bet kokius vaikus? — Sūnų, kuris turi daugiau kaip 22 metus, yra vedęs ir baigia medicinos studijas. Taigi, šis vaikas jau pats yra atsiskyręs nuo motinos. Belieka tik Svetlanos duktė Katia, kuri taip pat nebe vaikas, nes turi daugiau negu 16 metų. Reikia manyti, kad vykdama į Indiją (kad ir negalvodama dar apie pabėgimą) Svetlana Alilujevą savo dukterį paliko patikimų draugų globoje. Tai ko čia taip Šūkauti, kad Svetlana išsigimusi motina, nes palikusi savo vaikus tame krašte, kuris visam pasauliui skelbiasi esąs visų nuskriaustųjų globėjas?
Kad atsiskyrimas nuo savo vaikų Alilujevai yra skaudžiausias pergyvenimas, tai ne kartą viešai prisipažino pati sovietinė pabėgėlė. Paskutinį kartą 1967 m. gruodžio mėn. pradžioj “Christ und Welt” savaitrašty Svetlana dėl savo vaikų rašė: “Aš nuolat galvoju apie juos. Aš žinau, kaip jiems sunku, kaip slegia juos mano apsisprendimas nebegrįžti į Sovietų Sąjungą ir kokiam stipriam spaudimui jie išstatyti. Mano mintys nuolat su jais: mano rūpestis dėl jų yra didelis”.
Tačiau anksčiau Alilujevą buvo sakiusi, kad už savo skausmą dėl persiskyrimo su savo vaikais ir tėvyne ji aukščiau stato uždavinį pasakyti pasauliui ir Sovietijos piliečiams tiesą. Ji rašė: “Ir kokie išmintingi, Viešpatie, keliai tavo pasauly! Tu man neduodi šio naujo gyvenimo tam, kad aš paprastai galėčiau ramiai džiaugtis civilizuoto pasaulio patrauklumais. Ne, Viešpatie; tu mane supažindinai su žodžiais, kokių aš anksčiau nepažinojau. Tu man įsakei pasakyti tiesą viso pasaulio žmonėms, kad mano draugai ten, Rusijoj, pabustų iš savo ilgo snaudulio, kad jie šoktelėtų, tartum išgąsdinti šūvio, ir pagaliau pajustų savy, kad yra riba tam, ko negali beiškęsti žmogiškos būtybės” (“Züricher Zeitung”, 1967. VI. 3).
Tiek savo uždavinį pasakyti pasauliui tiesą, tiek savo pasikrikštijimą ir perėjimą į persekiojamą Bažnyčią Sovietų Rusijoj Svetlana Alilujevą ne kartą pabrėžė per kelis pirmuosius savo pabėgimo mėnesius. Bet jos atsivertimu Vakarų tariamai liberalieji arba beidėjiniai žurnalistai mažai domėjosi, vis kreipdami pabėgėlę į sovietinę politiką. Kad ir šitokioj nepalankioj atsivertėlei aplinkoj, Alilujevą tačiau nenusmuko iki paprastos gerai uždirbančios buržujės. Kaip buvo pareiškusi savo pabėgėliško gyvenimo pradžioj, ji savo uždarbio didelę dalį paskyrė labdarybės tikslams — ligoninės statybai Indijoj, vaikų Pestalozzi kaimui Šveicarijoj, rusų Tolstojaus fondui, rusų vaikų šalpai ir kitiems. Tai tokie darbai, kokių neparodė joks kitas pabėgėlis iš Sovietijos, nors už savo raštus gal ne mažiau pelnė už Svetlaną. Šitų labdarybės darbų, liudijančių jos žodžių tikrumą, komunistai nepajėgs paneigti. Sustiprindami jos atsivertimą bei pabėgimą, jie Sovietų Sąjungoj pamažu sprogdins komunistinės ideologijos mitą, kurį prievarta sukūrė Leninas, Stalinas, jų bendradarbiai ir pasekėjai.