PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Dar ir šiandien čia JAV ne kartą buvo kairiojo sparno įrodinėjama, jog jo Petrapilio seime buvo reikalaujama Lietuvai nepriklausomybė, kaip ir nepriklausomybės bloko. Jei būtų taip, tai kodėl jis, suskaldęs Seimą, išėjo socializmą garbindamas? Seimo metu visų buvo giliai įsitikinta, kad viena rezoliucija buvo už nepriklausomybę, kita prieš ją. Tai patvirtina patys kairiojo sparno lyderiai. Didžiausios liaudininkų frakcijos lyderis Sleževičius pareiškė, kad jis palaiko nepriklausomybės bloko rezoliuciją, pabrėždamas, jog jei bus reikalaujama tik apsisprendimo teisės, tai rusai manysią, kad mes dar nežinome, ko norime. Nagevičius karių frakcijos lyderis, sėdėjęs su savo frakcija kairiausioje vietoje ir kurio nieks negalėtų įtarti klerikalų ar krikdemų simpatiku, ragino savo frakciją balsuoti už nepriklausomybės bloko rezoliuciją. Bet frakcija savo vado nepaklausė. Tuomet jis su dviem broliais Bukevičiais (Lietuvoj pulkininkai) ir dar vienu man nežinomu perėjo į pačią dešiniausią vietą pas Lietuvių tautos katalikų sąjungą, kuri buvo įvairiai vadinama: sutrumpintai — katalikų sąjunga, katalikai, L. enc. liaudies sąjunga, "Tautos Praeitis" viename nr. ją vadina net katalikų tautininkų sąjunga. Liaudininkų frakcijos Zaskevičius (Lietuvoj generolas) su kitu tos frakcijos kariu pareiškė, kad juodu balsavę už nepriklausomybės bloko rezoliuciją tik dėl to, kad jų rinkėjai kariai reikalavo kovoti ir balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę. Petras Leonas, santaros lyderis, Seimui įrodinėjo, kad šis Seimas neturįs teisės reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, kad ta teisė priklausanti Steigiamajam seimui. Jam "gilus protas diktuoja dabar nepasisakyti už nepriklausomybę,... nes kas žino, ar Lietuva panorės būti nepriklausoma, kaip Persija svetimųjų batais mindžiojama".
50 metų praslinko po to liūdno įvykio, ir aš dar vis negaliu suprasti kairiojo bloko lyderių ir kitų man pažįstamų inteligentų elgsenos Seime. Juos pažinau kaip gerus patriotus, dirbusius prieš Seimą naudingą Lietuvai darbą. Politinio darbo pirmose eilėse stovėjo ir nepriklausomybės laikais. Rusų revoliucija visus mus paveikė, neišskyrus ir manęs. Sugrįžę į Lietuvą, mes visi skyrėmės kai kuriomis savo pažiūromis nuo savo vienminčių, karo metu gyvenusių Lietuvoj. Bet čia kairiojo sparno per toli nueita.
Kap. P. Gužas Šaulių sąjungos išleistoje knygelėje 10 m. Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti rašo, jog Karių sąjungos CK, susirūpinęs tolimesne kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, pakvietė Jablonskį, Mašiotą ir K. Grinių sudaryti vadovaujamą organą — tarybą. Buvo kuo susirūpinti, Seimui suskilus, lietuviškoji išeivija pasiliko be jokio vadovaujamo organo. Kairysis sparnas, išėjęs iš Seimo su raudona vėliava, tokią tarybą buvo sudaręs. Bet jos gyvenimas buvo trumpas. Greit subyrėjo dėl labai skirtingų pažiūrų į Lietuvos ateitį.
Nepriklausomybės blokas tuoj pradėjo tartis tokios tarybos reikalu. Ji delsė, norėdama į ją įtraukti ir buv. kairiojo bloko atstovus. Jų tarybai subyrėjus, jos organizavimo darbas tuoj buvo pradėtas. Tas darbas buvo pavestas man ir a. a. Vytautui Endziulaičiui. Gužo minėti asmenys tuo reikalu nė piršto nepajudino. Grinius gyveno kažkur Kaukaze, o Jablonskis su Mašiotu ne tam darbui buvo žmonės.
Su Jablonskiu ir Mašiotu dirbom vienoj gimnazijoj Voroneže. Su jais sueidavau kasdien, bet jie niekad neužsiminė apie jiems karių pavestą darbą. Galimas daiktas, kad karių nutarimas pasiliko tik protokolų knygoje ir įgaliotų žmonių nepasiekė. Sukviesti partijų narius į organizuojamą tarybą mums pasisekė. Ji greit susirinko ir pradėjo veikti. Buvom užėję ir pas Leoną. Leonas griežtai atsisakė, bet atsisakė ne dėl tų motyvų, kuriais jis vadovavosi Petrapilio seime. Jis susijaudinęs mums pasakojo, kad jis negalįs užmiršti savo nevykusio elgesio minėtame Seime. Jam būtų dabar gėda eiti į tą tarybą. Savo klaidą jis turįs pats apgailėti. Sleževičius mūsų siūlymą priėmė be atsisakinėjimų.
Kairiojo sparno elgesiu Petrapilio seime susirūpino ir M. Römeris savo Konstitucinėje teisėje.Jis, nagrinėdamas jo elgsenos motyvus, taip sprendė: "Kairiųjų srovių atstovai Seime buvo pareiškę protestą ir nedalyvavo galutiniame nutarime, bet ne todėl, kaip kartais mėginama jų priešų aiškinti, kad jie buvę priešingi pačiai nepriklausomybei, o tiktai todėl, kad kairiosios srovės artimos rusų Laikinosios vyriausybės sluoksniams ir per daug pasitikinčios grynais demokratiniais lozungais, kuriais kartais dengdavosi ir besislepią po jomis imperialistiniai bei nacionalistiniai rusų liberalų ir net radikalų troškimai, — norėjo likti ištikimos revoliuciniam Steigiamojo seimo obalsiui, o šis Steigiamasis seimas pripažinsiąs Lietuvai laisvę. Šios krypties žmonės lietuvių tarpe Rusijoje pasitikėjo rusų revoliucija kaip, jų nuomone, vienintele didele laisvės jėga, kurios reikia laikytis, nes ji viena pajėgsianti apdrausti Lietuvą prieš vokiečių imperializmą; lietuvių dešiniųjų ir tautininkų srovių pasiryžimas skelbti radikališkuosius savo reikalavimus — jiems atrodė įtartinu, nukreiptu prieš revoliuciją, diktuojamu noru atsirubežiuoti nuo jos ir Lietuvos reikalams pavojingu, kaip pakertančiu tą šaką, kuria kaip tik Lietuvos valstybingumo kūryba galėtų pasiremti" (Konst. teisė,23-24 psl.).
M. Römeris čia ėmėsi lyg teisinti Petrapilio seimo kairiųjų frakcijų nusistatymą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Jis pasakė tikrą tiesą, kas jas vertė vengti nepriklausomybės reikalavimo, o tenkinosi tik apsisprendimo teisės savo rezoliucijoje. Jei būtų visų anolaikinių lietuviškų veiksnių pasitenkinta tik apsisprendimo teise ir nebūtų pradėtas Lietuvos valstybės praktiškas organizavimas, Lietuvos respublikos nieks nebūtų sulaukęs. (Lietuvos 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti.L. Šaulių sąjungos leidinys. Kap. P. Gužo straipsnis "Lietuviai kariai Rusijoje", 50, 51 ir 52 psl. B. Žukausko Pirmojo pasaulinio karo tremty;1961 m. Čikaga, 72 psl. ir toliau. Vaižganto Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei;1916-17 m. Vilnius. 1919 m. Darbo žmonių kalendorius 1920 m. Minėta Römerio L. Konstitucinė teisė).
(Tęsinys sekančiame numeryje.)