ANTANAS NAKAS
Gal niekas taip šiltai, jausmingai ir giliai nesugebėjo įžvelgti į Beethoveno genijų kaip prancūzų rašytojas ir muzikos kritikas Romain Rolandas. Jis savo veikale, "Jean Christophe", neminėdamas Bethoveno vardo, pavaizdavo genialų kompozitorių nuo vaikystės dienų iki gilaus amžiaus su visais jo troškimais, aistrom, meile, nusivylimais, kančia, likimo pergale ir džiaugsmo triumfu (IX-ji simfonija).
Romantinė muzika 19 šimtmečio gale pasiekė savo zenitą. Richardas Štrausas pradėjo naują muzikoje erą. Tačiau eilė kompozitorių Europoje ir Amerikoje tęsė Beethoveno muzikines idėjas, jas pagražindami įvairiaspalvių stilių žiedais iki elektroninės muzikos bandymų. Gal šiek tiek keista, kad šiame sprausminių raketų, lėktuvų ir atomų skaldymo amžiuje mes domimės romantine muzika, kurios dar, matyt, pilnai nesuskubom įsisavinti ir išgyventi. Beethovenas — šis audringas genijus dar ir dabar patraukia mūsų dėmesį, jo muzika mumyse sukelia žavesį ir prabyla emocingai ir giliai į mūsų širdis. Dar jo muzikos nenustelbia moderniškų, elektroninių simfonijų garsai ir varpai, skelbiantieji muzikoje naujos gadynės artėjimą.
Beethovenas pradėjo komponuoti "Fidelio" 1803 m., pačiame savo žydėjime. Užbaigė šią operą 1805 m. Būdamas grynai instrumentalinės muzikos novatorius, jis ne labai mėgo komponuoti vokalinę muziką, kuri jam ne labai sekėsi, nes jis nebuvo pakankamai gerai susipažinęs su operoje statomomis muzikinėmis problemomis. Pirmoji "Fidelio" operos versija vokaliniai buvo parašyta tiek sunkiai, kad ji sudarė daug problemų dainininkams ją išpildyti. Draugų prašomas, Beethovenas sutiko operą perdirbti, pritaikydamas ją daugiau prie scenos reikalavimų. Vokalinėje muzikoje Beethovenas nebuvo joks novatorius. Ypač jam buvo svetimesnė itališka mokykla ir "Singspiel" veikalų žanras, kuriuose personažai scenoje ne tik dainuoja, bet ir kalbasi. Šis žanras buvo labai praplitęs italų mokykloje kai kurių operų scenose. Pasitaikydavo veikalų, kuriuose dramatinis elementas daugiau buvo išryškintas dialoguose, negu muzikoje. "Fidelio" operoje dialogų scenos yra gana ilgos, tačiau mūsų pastatyme jos buvo labai sutrumpintos, vos operos personažams pasikeičiant keliomis frazėmis. Be to, ir garsioji uvertiūra "Leonora" Nr. 3 tarp pirmojo ir antrojo akto buvo išleista. Šia proga noriu priminti, kad "Fidelio" libretas nėra pakankamai gerai pavykęs. Beethovenas nebuvo juo patenkintas. Tik pertaisęs jį keletą kartų, jis ryžosi rašyti operą. Šiai operai jis parašė keturias uvertiūras, kurios visos yra labai vertingos ir dažnai atliekamos koncertuose. Iš jų "Leonora" Nr. 3 geriausia. Mūsų atveju, matomai, ji buvo išleista todėl, kad jos išpildymas reikalauja pilno sąstato simfoninio orkestro, o ne 30 muzikantų, kuriuos mes teturėjome. Šios operos komponavimas Beethovenui atnešė daug rūpesčių, nemalonumų ir įtampos. Manoma, kad jis buvo parašęs tris "Fidelio" versijas, daug kartų operą taisydamas, ir vis dar nebuvo ja patenkintas. Pavyzdžiui, Florestano arija antrojo akto įžangoj buvo taisoma net 18 kartų. Beethovenas nebuvo operoje joks novatorius, jei neskaitysi, kad pirmą kartą muzikos istorijoje jis pavartojo orkestre litaurus (timpani), suderintus pamažinta kvinta (2-jo akto įžangoje 14 takte La-Mi bemol).
"Fidelio" operos pastatymas mūsų scenoje su mažomis išimtimis buvo teigiamas reiškinys. Energingos operos vadovybės rūpesčiu, kurios priešaky stovi sumanus ir darbštus pirmininkas V. Juška, šios operos pastatymą iškėlė iš vidutiniškumo ribų į aukštesnį lygį, ką pripažino ir svetimtaučių spauda. Kadangi jų spaudoje buvo gerų atsiliepimų apie operos kolektyvą, tai, manyčiau, mūsų spaudos įvertinimas operos vadovybei nėra reikalingas ir reikšmingas. Dėl to šiame rašinyje nebandžiau smulkiau pastatymo recenzuoti, o tik šiek tiek prisiminti išklausytą operą ir patį Beethoveną.
Pagrindiniai operos momentai pirmame ir antrame veiksme — kvartetas (Mongirdaitė, Wicik, Stankaitytė, Vaznelis), atskiros Vaznelio, Brazio (su choru), Stankaitytės rečitatyvas ir arija praskambėjo profesionališkai. Florestano vaidmuo šioje operoje nėra didelis, bet vokaliniai sunkus. Baras jį atliko su ryškia dramatine įtampa ir skambiu muzikaliu dainavimu. Leonoros vaidmuo Stankaitytei šioje operoje tiko labiau, negu kitose operose, jei tik jos vaidyba būtų buvusi lankstesnė. Brazys ir Mongirdaitė savo roles apipavidalino labai ryškiai. Antraeilėse rolėse gerai pasirodė (nuoširdžiai) Liorentas, Savrimas ir Monkus. Kučiūnas diriguodamas įgijo didesnį savim pasitikėjimą ir laisvumą. Dirigavimo mostai aiškūs, tikri, geri tempai ir dinamika. Iš mūsų dirigentų jis man dabar primena Dvarioną, kai jis būdavo pakilios nuotaikos, ir čia esantį Kačinską, o iš svetimtaučių Bernšteiną ir kitus. Geros dekoracijos ir apšvietimas. Salės akustika bloga. Ypač tai buvo pastebima antrame veiksme, kuriame solistų balsai dėl salės tvankumo neskambėjo pakankamai ryškiai. Operos choras pasirodė pilnu savo pajėgumu. Labai įspūdingai praskambėjo pirmojo akto finalas su choru ir antrojo akto užbaiga, kuri yra labai artima Beethoveno 9-sios simfonijos finalui — odė džiaugsmui.
Nuskambėjus "Fidelio" garsams, kur prasiveržė aistringai Beethoveno genijus, man prisimena Romain Rolandas ir jo žodžiai, taikyti Beethovenui "Jean Christophe" veikale:
"Gyvenimas praeina. Kūnas ir siela kaip banga lūžta ir išsilieja. Metai palieka ženklus senstančiame medyje. Visas formų pasaulis keičiasi — sensta ir atsinaujina. Tik tu viena nepraeini nemirtingoji Muzika. Tu jūra vidinė, tu siela gili. Tavo šviesiose akyse, kaip veidrodyje, neatspindi niūrus gyvenimo veidas. Tu gyveni ir egzistuoji anapus pasaulio tik dėl savęs. Tu turi savo saulę, savo įstatymus, savo nuosavus potvynius ir atoslūgius. Tu turi savyje žvaigždžių ramybę, kurios beribės nakties glūdumoje ženklina šviesų kelią dangaus tamsiame skliaute. Tavo lygi, maloni šviesa ramina mano pavargusias dienos šviesoje akis. Tu esi anapus viso gėrio, anapus viso pikto. Kas artinasi ir siekia tavęs, gyvens amžinai. Jo gyvenimo dienos bus kaip viena diena, o mirtis, kuri viską naikina, sulaužys savo dantis. Muzika, kuri supa mano gyvenimą, padarė mane stipriu, ramiu ir laimingu. Tu mano meilė ir gėris. Bučiuoju tavo skaidrias lūpas, slepiu savo veidą į tavo medum kvepiančius plaukus, blakstienom prisiliečiu tavo minkšto delno.
Tylime. Mūsų akys užmerktos, tačiau matau šviesią tavo neišgarbintų akių ir lūpų šypseną ir, prisiglaudęs prie tavo širdies, klausausi nemirtingo gyvenimo ritmo".