Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - III
ALFONSAS GRAUSLYS
Kelti bet kuriuo teigiamu žvilgsniu nuolankumo klausimą mūsų laikais, daugumui gali atrodyti negyvenimiška ir nemodernu. Juk jokia kita dorybė nėra taip blogai šiandien suprantama kaip ši, nes nieko teigiamo nerandama joje. O tačiau gerai suprastas nuolankumas pasilieka ir toliau toji klasikinė bei giliai krikščioniška dorybė, kaip ji didžiųjų dvasinių mokytojų buvo skelbiama visais krikščionybės laikais. Ir šiandien nuolankumas nulemia mūsų krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, todėl "būti nuolankiu ar išdidžiu yra tas pat kaip Dievą savyje turėti arba jo neturėti" (A. Gratry).
KAS YRA NUOLANKUMAS
Prieškrikščioniškais graikų ir romėnų laikais nuolankumo sąvokos, dorybės prasme, nebuvo, nes ir pati dorybė buvo nežinoma ir nepraktikuojama. Lotyniškas žodis "humilis" tais laikais reiškė kažką žemo, menko bei vergiško. Tad nuolankumas yra grynai krikščioniška dorybė, kurią Kristus skelbė žodžiu ir pavyzdžiu.
Reikia pastebėti, kad nors pagonybės nuotaika ir buvo puikybės pilna, tačiau atskiri jos prakilnieji nariai nuolankumo vertę nujautė, ir todėl Sokratas vertino Delfi orakulo išmintį skelbiančią: "Pažink tai, kad esi žmogus, o ne Dievas".
Krikščioniška prasme nuolankumas pasireiškia Dievo ir žmonių atžvilgiais. Dievo atžvilgiu — tai natūrali tvarinio Tvėrėjo akivaizdoje priklausomybės pripažinimo padėtis. Nuolankumas — tai atstumo tarp Dievo ir žmogaus pajautimas, kuris žmogų pastato jam derančion tvarinio vieton ir kuris lenkia jį pagarbiai elgtis Dievo atžvilgiu.
Nuolankumas žmonių atžvilgiu liko pažadintas Kristaus pavyzdžio, kuris nusileido iki mūsų žemumo, kad mus gelbėtų ir mums tarnautų. Šis nuolankumas pasireiškia tarnavimo nuotaika artimiesiems ir tai iš pagarbos Dievui, kurio paveikslan ir panašuman jie sutverti. Atsimenant Kristų, apaštalams prieš Paskutinę Vakarienę nuolankiai kojas mazgojusį (Jon. 13), galime su šv. Augustinu sakyti, kad nuolankumas — tai "dvasinis kojų mazgojimas".
Anot šv. Tomo Akviniečio, nuolankumas yra dorybė, kuri apvaldo dvasią, kad netvarkingai nesiektų didybės; tai savęs, savo ribotumo, bet ir savo vertybės pažinimas; tai nusilenkimas Dievo didybei, bet taip pat ir žmogaus — Dievo kūrinio didybei.
Nuolankumas Dievo atžvilgiu yra ne tik tvarinio priklausomumas nuo Dievo, bet jis grindžiamas ir ta tiesa, kad esame nepastovūs gerame, labiau palinkę į piktą kaip į gerą ir kad dažnai nusidedame. Jei turime gabumų, jie kyla iš Dievo, mūsų prigimties šaltinio. Be Dievo malonės nieko antgamtiniu atžvilgiu vertingo, nuopelningo patys iš savęs padaryti negalime. Todėl Išganytojas sako: "Be manęs jūs nieko negalite padaryti" (Jon. 15, 5), o šv. Povilas iš to posakio išveda, kad "mūsų tinkamumas yra iš Dievo" (2 Kor. 3, 5).
Nuolankumas artimo atžvilgiu grindžiamas ta patirtim ir sąmone, kad didysis krikščioniškos meilės įsakymas be nuolankumo yra neįvykdomas. Juk be nuolankumo nesutramdoma ta puikybė, kuri artimą niekina, užgauna, apkalba bei šmeižia labai dažnai tam, kad pati galėtų iškilti. Be nuolankumo neįmanoma ir kantrybė, kuri pakelia mus užgaunančias artimo ydas bei silpnybes ir be kurios artimo mylėti negalime.
Tačiau pats didžiausis visokio nuolankumo pagrindas yra paties Išganytojo pavyzdys bei jo pamokymai. Juk šv. Raštas sako, kad "jis, esme būdamas Dievas,... pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą, pasidaręs panašus į žmones... Jis pats save pažemino, pasidaręs klusnus iki mirčiai, mirčiai gi kryžiaus" (Pilyp. 2, 6-8). Ir todėl jis neieškojęs savo garbės (Jon. 8, 50), neatėjęs tam, kad jam tarnautų, bet kad jis pats tarnautų (Mork. 10, 45), jis galėjo sakyti: "Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies" (Mat. 11, 29). Jo palaiminimas: "Palaiminti beturčiai dvasioje" (Mat. 5, 3) skiriami ne tik tiems, kurie prie medžiaginio turto nėra prisirišę, bet ir tiems, kurie nieku, ką jie dvasine prasme turi, nesididžiuoja ir nesiaukština, viską priskirdami Dievui. Per nuolankumą save pažinę ir pasidarę maži savo pačių akyse, jie tartum augalai iš žemės žemumo kyla į saulę, kuri juos ugdo.
NUOLANKUMO VAIDMUO TIKĖJIME
Nuolankumu išsilaisvinę iš pasitenkinimo savimi, iš įsimylėjimo į save, išsilaisvinę iš mūsų pačių, mes atsiveriame Dievui, pasidarome imlūs jo atžvilgiu. Mūsų išdidus "aš" ir Dievas negali drauge gyvuoti mumyse, ir todėl tvarinys savo nuolankumu užleidžia vietą Tvėrėjui. Todėl ir šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad "nuolankumas padaro žmogų imlų Dievui... Nuolankumas paruošia išminčiai".
Šv. Augustinas savo žinomoje maldoje "Noverim me, noverim Te"(kad pažinčiau save, pažinčiau tave), leidžia suprasti, kad teisingo savo visokeriopos menkybės pažinimo dėka labiau Dievo didybė suspindi sielai. Tasai šv. Augustino posakis gali reikšti ir tai, kad, pažinę tiesą ir prisipažinę per nuolankumą prie tiesos savyje, priartėjame ir prie Dievo, visos tiesos šaltinio. Gyvenimiškoji savęs pažinimo tiesa šaukiasi antgamtinės tiesos. Todėl ir "Kristaus Sekime" sakoma: "Kuklus savęs pažinimas yra tikresnis kelias į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinėjimai. Jei aš nusižeminu,... tavo šviesa apšvies mano širdį".
Pati krikščionybė ir jos didžiosios tiesos — tai Dievžmogio nuostabaus nuolankumo, kad ir meilės įkvėpto, pasireiškimai. Ar žvelgiame į Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį, per kurią jis tampa tartum "vienas iš mūsų", ar į jo mirties ant kryžiaus (tuo metu labiausiai žeminančios bausmės įrankio) paslaptį ar pagaliau į jo pasilikimą savųjų tarpe eucharistinės duonos pavidalu (t. y., pavirtimą tartum daiktu!), matome vis to paties nuolankumo išraiškas. O ir visą savo gyvenimą Kristus slėpė savo tikrą didybę. Štai kodėl, kaip žengdami į kambarį per žemas duris, turime pasilenkti, taip ir norėdami nuolankųjį Dievą susitikti tikėjimu, turime eiti jo pasitikti nuolankumo keliu. Jono Krikštytojo nuotaika: "Reikia, kad jis augtų, o aš eičiau mažyn" (Jon. 3,30) turi virsti ir mūsų šūkiu, nes Jėzus Kristus ir jo atnešta tiesa tuo labiau gilės mumyse, kuo labiau nuolankumas įsiviešpataus mūsų sieloje.
To negana. Jei krikščioniškasis tikėjimas yra Dievo dovana, jei, anot Kristaus, "nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti" (Mat. 11, 27), tai dovanos reikia nuolankiai prašyti ir reikia nuolankumo ją priimti. Iš čia aiškėja maldos vaidmuo tikėjime, tos maldos, kuri pati reikšmingiausia nuolankumo išraiška krikščionybėje. Juk melstis reiškia savo priklausomybę nuo Dievo pripažinti ir pareikšti: "Dieve, tu man esi reikalingas!" Be maldos, be to dažnai reiškiamo nuolankumo Dievo atžvilgiu, negalima tikėjimo malonės gauti nei jos išlaikyti, kaip ir iš viso negalima krikščioniškai gyventi. Kaip reikalingas kvėpavimas gyvybei išlaikyti, taip, anot šv. Augustino, malda yra "kvėpavimas Dievu", kuriame "gyvename, judame ir esame" (Apd. 17, 28) ir kuri mums padeda Dievu gyventi.
Visas krikščioniškas gyvenimas reikalingas nuolankumo, nes jis uždeda pareigų ir įsakymų, kurių reikia laikytis ir klausyti. Nusilenkimas gi dieviškam autoritetui, kuris mums stato reikalavimus ypač Naujajame Testamente, kuris pasireiškia per Bažnyčią ir sąžinę ir kuriam mums reikia paklusti, nėra galimas be proto ir valios nuolankumo. Ir jei "ne visi klusnūs evangelijai" (Rom. 10, 16), tai įvyksta dėl nuolankumo trūkumo.
Kad nuolankumas tikėjimą ugdo ir stiprina, tai įrodo privatūs garsieji Išganytojo ir jo motinos apsireiškimai, dažniausiai įvykę per vaikus ir moteris. Kad vaikai turi daugiau nuolankumo ir todėl imlumo tikėjimo atžvilgiu, apie tai yra Kristus kalbėjęs. Todėl šios vaikų nuotaikos jis iš visų reikalavo, sakydamas: "Jei jūs nesigręšite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas tik pasižemina kaip šitas vaikas, tas didžiausias dangaus karalystėje" (Mat. 18, 3-4). Ir todėl Liurde, Fatimoje ir kitur Dievo Motina apsireiškė vaikams. Įdomu dar yra ir tai, kad žymiai daugiau didžiųjų antgamtinių apsireiškimų yra įvykę per moteris, o ne per vyrus. Gal galima tai aiškinti šia prasme, kad vyrų prigimtis, labiau besiveržianti į veiklumą, savim pasitikėjimą, labiau negu moters pasiduoda puikybės nuotaikai. Dievas gi "priešinasi puikiems, o nuolankiems duoda malonės" (1 Petr. 5, 5). Moters gi prigimtis labiau pasyvi, labiau priklausoma nuo gamtos įstatymų, pasireiškiančių joje, ir pagaliau moteris, labiau negu vyras gyvendama kitam, t. y. vaikui, mažiau yra išstatyta didelės puikybės pagundai, o jei jos neišvengia, tai toji puikybė tepasireiškia žemiausiu jos laipsniu — tuštybe. Todėl ji gali dažnai būti tuo tinkamesnių Dievo įrankiu, per kurį jis gali pasireikšti pasauliui. Todėl ir didžiausio išaukštinimo žmonių tarpe užsitarnavo toji, kuri save pavadino "Viešpaties tarnaite" (Luk. 1, 37) ir kuri įtikėjo, regis, neįtikimam angelo apsireiškimui, tapdama Dievo Motina. Josios po to sekęs Dievo pagarbinimas — Magnificat— tai himnas, garbinąs nuolankumą (Luk. 1, 46-55).
Tais visais nuostabiais išoriniais antgamtiniais apsireiškimais ir tais kitais nesuskaitomais vidiniais Dievo apsireiškimais sielose nuolat išsipildo nuolankiems taikomi Kristaus pažadėjimai: "Aš garbinu tave. Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad tai (suprask: Kristaus atneštos tiesos paslaptis — A. G.) paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir tai apreiškei mažutėliams" (Mat. 11, 25). Ar dar prie tų žodžių reikalinga pridėti, kad tie "išmintingieji ir gudrieji" — tai puikuoliai, o tie "mažutėliai" — tai nuolankieji?!
Reikia dar pridėti, kad ne tik nuolankumas ugdo tikėjimą, bet ir pats tikėjimas nuolankumo dorybei mus paruošia. Tad šia prasme reikia suprasti Paskalio mintį, kad "yra užtenkamai šviesos apšviesti išrinktuosius ir užtenkamai tamsos jiems nuolankumo įkvėpti". Iš to išvada: dalį religinės tiesos mes priimame antgamtinės įsitikinimo malonės dėka, o kitą dalį — nuolankumo dieviškai paslapčiai vedini.
NUOLANKUMO DIDYBĖ
F. Nietzsche, pats puikybės pilnas, nekentė nuolankumo. Jis matė jame žmogaus vertybės pažeminimą ir žmogaus silpnumo bei vergiškumo apraišką. Taip žiūri į tą dorybę ir šiandieninis ateizmas. Tačiau mes esame įsitikinę, kad nuolankumas, tasai tikro savęs pažinimo vaisius, yra tiesa, o tiesa negali žmogaus žeminti. Nuolankumas — tai drąsa pasisakyti už tiesą, nors toji tiesa būtų mums nepalanki ir smerktų mus. Tokia tiesa paremta drąsa dvelkia net heroizmu.
Nuolankumas neslopina energijos darbui, nes nuolankusis, sakydamas: "aš nieko iš savęs gero negaliu", drauge pasisako: "aš visa galiu tame, kuris stiprina mane" (Pilyp. 4, 13).
Todėl ir Kristaus nuolankumas gimė iš jo meilės turtingumo. "Jis nužengė iš dangaus, palenktas meilės didumo" (šv. Augustinas). Kristaus žodžiais remiantis: "Jei kas nori būti pirmas, tas bus paskutinis ir visų tarnas" (Mork. S, 34), galima sakyti, kad kelias į didybę eina per nusižeminimą. Tad, suprantama, kodėl ir apaštalas ragina: "Nusižeminkite Viešpaties akivaizdoje, ir jis išaukštins jus" (Jok. 3, 10). Tokio išaukštinimo pavyzdžiai — tai šventieji. Jie suprato, kad kuo didesnis pastatas norima pastatyti, tuo gilesni turi būti pamatai. Siekdami aukštos tobulybės, jie instinktyviai nujautė, kad reikia labai didelio nuolankumo. Ir todėl negalima net įsivaizduoti nenuolankaus šventojo. Kaip vanduo iš giliausių šaltinių yra pats geriausias, taip ir šventųjų gyvenimas buvo pažymėtas giliausiu nuolankumu.
Kaip kiekvieną didybę yra sunku pasiekti, taip ir nuolankumas nėra lengvas. Contardo Ferrini, teisės profesorius, mūsų laikų kandidatas į šventuosius, rašydamas apie Mariją, taip yra apie nuolankumo sunkumą bei garbingumą pareiškęs: "Teisingai sakoma, kad Marija Dievui patiko nekaltumu ir jį pradėjo nuolankumu. Nuolankumas yra kažkas prakilnesnio už nekaltumą, nes jis yra dvasios nekaltumas... Nuolankumas yra taip pat sunkesnis už nekaltumą, nes baisus yra žmogaus palinkimas save garbinti. Kas mūsų yra laisvas nuo to savęs dievinimo?... Kas pasisekimo valandoje atsiminė savo vargingą dvasios nevertumą?" Todėl ir L Veuillot, svarstydamas tikėjimo ir nuolankumo santykį, yra pasakęs, kad "ne tikėti yra sunku, sunku yra nusižeminti".
Tikra prasme dideli ir tikintys žmonės nuolankumą brangino. Jie nebuvo kaip tos iškilusios galvutės (nes tuščios), bet kaip nusvirusios (nes pilnos) javų varpos. Tokie dideli rašytojai kaip Dostojevskis ar Tolstojus nuolankumą garbino. Pirmasis yra pareiškęs, kad "nuolankumas yra didžiausia pasaulio jėga", nes ji visada galų gale laimi. Todėl savo kūryboje jis vaizduoja nuolankius personažus, kaipo simpatingiausius, kaipo tokius, kurie turi galingos įtakos aplinkiniams. Tik prisiminkime tokius jo romanuose pavaizduotus asmenis, kaip jaunąjį Aliošą, senelį Zosimą, kunigaikštį Miškiną, vargingą nusidėjėlę Sonią ir kitus. Tolstojus gi, tarp kitko, yra mokęs, kad gyventi vien tik savajam "aš" reiškia sugyvulėti; tuo tarpu kai, anot jo, nėra nieko stipresnio už nuolankumą, nes nuolankumas, savęs atsižadėdamas, užleidžia savyje vietą Dievui. Taip jautė tasai didikas, kuris gyveno ir fiziniai dirbo paprasto kaimiečio būdu.
Žinomas anglų katalikų rašytojas G. Greene savo kūryboje yra garbinęs nuolankumą, nes, anot jo, nuolankumas ir tiesa eina drauge, kai tuo tarpu daug melo kyla iš puikybės.
Įdomi yra ir ta nuolankumo nuotaika, kurią yra viešai pareiškę kai kurie didieji muzikai. Gounod senatvėje yra šitaip pasisakęs: "Kai buvau jaunas, pirmų pasisekimų pagautas, pilnas savo vertingumo sąmonės noriai sakiau: Aš. Vėliau, kai labiau subrendau, aš sakydavau: Aš ir Mozartas. Dar vėliau, kai dar labiau subrendau, aš sakiau: Mozartas ir aš. O šiandien, kai mano muzika visur grojama ir garbinama, šiandien aš vien tik sakau: Mozartas".
Kuklus, nuolankumas — tai tartum melsvoji žibutė, kuri taip maža, kad vos akimis pastebima ir surandama, o tačiau ji taip maloniai ir stipriai kvepia.
Susirūpinę savo tikėjimo ugdymu bei stiprinimu, turime susirūpinti ir nuolankumo dorybės ugdymu. Ši dorybė ugdoma kantriu pažeminimų bei kritikos pakentimu. Tie, kurie mus įspėja, pamoko ir kritikuoja, nėra mūsų priešai, bet draugai, kurie mums padeda įsigyti nuolankumo dorybę. Ji ugdoma rūpestingu ir dažnu savo dvasinio stovio nagrinėjimu bei sąžinės sąskaita, kuri parodo mūsų vidaus pasaulį, kurs per daug džiaugsmo bei paguodos neteikia. Ji ugdoma ir ta mūsų nuotaika, kai dirbtinai nesiafišuojame, į save žmonių dėmesio atkreipti nesistengiame, kai nieko dėl žmonių akių nedarome. Šitokia nuotaika geriausiai nusakoma "Kristaus Sekimo" žodžiais: "ama nesciri"(norėk būti nežinomas).
Susirūpinti nuolankumo dorybe yra svarbu dar ir todėl, kad ji ne tik ugdo tikėjimą, bet taip pat yra esminė dorybė visam mūsų krikščioniškam tobulumui. Ne veltui šv. Augustinas sako, kad "nuolankumas — tai mūsų tobulybė". Todėl net ir nuolankus nusidėjėlis, kuris ryžtasi atgailoti, yra artimesnis Dievui už išdidų šventuolį. ***