(Žr. redakcijos pastabas šio "L. L." nr. 29 psl.)
ARŪNAS LIULEVIČIUS
Spalio gale prie Čikagos lietuvių Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčios vaikščiojo demonstrantai su juodomis vėliavomis. Šiuo straipsniu norėčiau pažiūrėti į tai, kas slypi už juodųjų gedulo ir protesto vėliavų. Pirmoje dalyje trumpai atpasakosiu įvykių eigą; antroje — įvykių paliestų žmonių reakcijas. Trečiame skyriuje bandysiu surasti priežastis aštriam nuomonių skirtumui pačių lietuvių tėvų tarpe, ketvirtajam svarstysiu galimybes ateičiai, gi pačiam paskutiniajam skyriuje stengsiuosi pateikti prieitas išvadas.
Straipsniui medžiaga gauta kalbantis su tuzinu tėvų, kurių vaikai lanko parapijos mokyklos trečiąjį skyrių — jų vaikų pirmoji komunija ir iššaukė minėtą demonstraciją. Jiems visiems (nežiūrint ar jie buvo pozicijos ar opozicijos pusėje) esu dėkingas už malonų sutikimą ir nuoširdų išsikalbėjimą.
ĮVYKIŲ RAIDA
Mergelės Marijos Gimimo parapija apima Marquette Parko lietuvių koloniją Čikagos miesto pietvakarinėje dalyje. Parapijos mokyklą lanko 685 vaikai. Iš jų apie keturi šimtai lanko lituanistines pamokas mokykloje, bet lietuviškai kalbančių yra dar daugiau (lituanistinės klasės lankymas nėra privalomas); pagaliau ir vien angliškai kalbančių mokinių tėvų dauguma yra lietuvių kilmės. Mokykloje mokytojauja šv. Kazimiero vienuolės. Nuo liturginės reformos kasdieninės mokinių mišios vyksta anglų kalba. Tuo Marquette Parko parapija skiriasi, pavyzdžiui, nuo Cicero lietuvių parapijos, kurioje kiekvieną penktadieni visi mokyklos mokiniai dalyvauja lietuvių kalba laikomose mišiose, kurias atnašauja pats klebonas.
Lietuvių tėvų ypatingas susirūpinimas pirmosios vaikų komunijos mišiomis prasidėjo 1966 m. Tais metais įvestos tautinės kalbos į mišių liturgiją. Vaikų pirmoji komunija ir mišios buvo pravestos anglų kalba, nors mokytojai buvo paruošę vaikus lietuviškoms apeigoms. Klebonas prelatas Viktoras Černiauskas nepatenkintiems tėvams atsakė, kad jo lietuviškų apeigų tėvai nė neprašė. Sekančių metų rugsėjo 26 tėvai įteikė klebonui prašymą, kad pirmosios komunijos mišios būtų lietuvių kalba. Už kelių savaičių įvykusi pirmoji komunija ir mišios vėl buvo anglų kalba; tik krikšto įžadai ir malda “Tėve mūsų” buvo pakartoti lietuvių kalba. Buvo manoma, kad mišių lietuvių kalba nepasisekė gauti dėl to, kad buvo per vėlai kreiptasi, todėl prašymą, kad 1968 m. pirmąją komuniją reiktų pravesti lietuviškai, buvo stengiamasi organizuoti anksčiau ir atidžiau.
Pagrinde reikalą rėmė ir rudenį įvykęs Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos tarybos suvažiavimas Čikagoje. Štai vienas jojo nutarimų:
“Pradėkime lietuviškų parapijų atsinaujinimo žygį pagal Vatikano suvažiavimo dvasią, būtent:
1. Lietuviai vaikai turi būti paruošti lietuviškai prie pirmosios komunijos ir pirmoji komunija turėtų būti vykdoma pagal lietuvišką ritualą su lietuviškomis šv. mišiomis.
2. Lietuviškų parapijų mokyklose turi būti lietuviška religijos pamoka, kuri įpratintų lietuvių vaikus prie naujosios lietuviškos liturgijos ir giesmių.
Lietuviškų parapijų mokyklose savaitės bėgyje esamos mokiniams privalomos šv. mišios turi būti lietuvių kalba”.
Buvo manyta, kad prašymą 1968 m. pirmąją komuniją ir mišias pravesti lietuviškai palengvins ir tas faktas, kad iš 72 komunijai besiruošiančių vaikų net 60 lanko lituanistinę klasę. Likusių 12 vaikų tėvai daugumoje irgi lietuvių kilmės. Vasario mėnesį iniciatorių grupė suorganizavo prašymą klebonui, kad pirmoji komunija būtų pravedama lietuvių kalba. Prašymą pasirašė 41 tėvas. Klebonas prašymą atmetė motyvuodamas, kad negalima vaikų skaldyti. Pas kleboną kovo 21 lankėsi lituanistinės mokyklos tėvų komiteto atstovai A. Kulys ir J. Derenčius. Klebonas jų prašymą atmetė. Balandžio 3 su klebonu kalbėjosi pirmąją komuniją priimančių vaikų tėvų ir Lietuvių Bendruomenės atstovai: E. Ambrozaitienė, I. Kazlauskas, dr. J. Kizys, P. Narutis, A. Rušėnas, dr. V. Šaulys, J. Vaičiūnas. Klebonas atsilankiusiems pakartojo, kad pirmoji komunija bus pravesta pagal dviejų metų tradiciją. Rugpiūčio 9 kartu su tėvų atstovais pas kleboną apsilankė ALRKF pirmininkas K. Kleiva, ALRKF Čikagos apygardos pirmininkai A. Dzirvonas ir dr. P. Jokubka. Vos tik delegacija paprašė vaikams mišių lietuvių kalba, klebonas nutraukė pokalbį ir išėjo. Delegacija dar dvidešimt minučių laukė svečių kambaryje, iki kol galop paaiškėjo, kad klebonas nežada grįžti atsisveikinti.
Tėvus atstovaujančiam komitetui pasidarė aišku, kad reikia kreiptis pagalbos į bažnytinę vyriausybę. Todėl rugpiūčio 28 d. laišku kreiptasi į Čikagos arkivyskupą kardinolą John Cody. Laiške sakoma: “Todėl mes kreipiamės į Jus, Eminencija, kad Jūs paremtumėt lietuvių tėvų reikalavimus ir įsakytumėte, kad pirmosios komunijos mišios jų vaikams būtų pravedamos lietuvių kalba”. Laiške džiaugiamasi Vatikano II susirinkimo įvesta gimtąja kalba bažnytinėj liturgijoj. Primenamos sunkios tikintiesiems sąlygos Lietuvoje. Dauguma lietuvių tėvų, gyvenančių laisvajam pasaulyje, skaito savo katalikiška pareiga išmokyti savo vaikus lietuviškai melstis ir giedoti. Laiškas baigiamas: “Mes žinome, kad Jūsų Eminencija turite atvirą širdį visų mažumų rūpesčiams Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mes tikimės Jūsų pagalbos lietuviškos pirmosios komunijos reikale. Jūsų Eminencijos atsiliepimas bus giliai įvertintas visos lietuvių katalikų bendruomenės ir duos vilties religiniam atbudimui Lietuvoje”. Laišką pasirašė, dr. V. Šaulys, dr. J. Kizys, A. Rušėnas, P. Narutis, E. Ambrozaitienė.
Remdami šį tėvų prašymą, telegramas arkivyskupui pasiuntė ALRKF, moksleivių ateitininkų Marquette Parko kuopa, Lietuvių Bendruomenė, katalikų gydytojų korporacija “Gaja”. Atsakymo iš kanceliarijos ilgai teko laukti.
Spalio 3 buvo šaukiamas tėvų susirinkimas parapijos salėje pirmosios komunijos reikalu. Kadangi klebonas atsakė salę, tėvai buvo priversti susirinkti “Gintaro” užeigos salėje. Susirinkimas buvo gan audringas. Jį plačiai aprašė J. Vaičiūnas “Naujienų” spalio 25 laidoje. Nesulaukiant atsakymo iš arkivyskupijos kanceliarijos, buvo vėl siunčiami laiškai spalio 5, spalio 8 ir spalio 10. Pagaliau spalio 12 gautas laiškas, kuriuo nurodoma išspręsti reikalą su klebonu. Spalio 13 dr. J. Kizys telefonu kreipėsi į kleboną V. Černiauską, prašydamas susitikimo. Klebonas atsisakė priimti bet kokią delegaciją, nes jis jau sprendimą padaręs: mišios bus anglų kalba. Spalio 14 P. Narutis skambino vyskupijos kanceliarijai ir turėjo progos įdomiai pasikalbėti su kardinolo sekretoriumi kun. David E. Franzone. Spalio 16 kun. Franzone laišku pakartojo dalį telefono pasikalbėjimo: kardinolas Cody yra išvykęs Romon ir negrįš iki mėnesio galo. Sekretorius tegalis pakartoti kardinolo sprendimą, kad reikalą išsiaiškintumėte su klebonu. Po šio atsakymo pasiųsti laiškai į Romos įstaigas ir Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto. Iš Vatikano gautas nedaug sakantis atsakymas.
Pirmosios komunijos diena — spalio 26, šeštadienis. Lietuvių Bendruomenės apylinkės globojo ruoštą protesto ir gedulo demonstraciją. Šešiasdešimt žmonių prieš bažnyčią nešė plakatus ir juodas gedulo vėliavas. Apie demonstraciją vėliau rašė apylinkės laikraščiai — Southwest Herald” ir “Southtown Economist”.
Kas dedasi bažnyčioje? Prieš mišias lietuviškai kartojami krikšto ižadai. Mišių metu giedama viena lietuviška giesmė, neseniai versta iš anglų kalbos ir vaikų dar neišmokta, o tėvams negirdėta. Visos mišios angliškai. Šįmet lietuviškai nebekartojama nei “Tėve mūsų”. Angliškai atsakinėja vaikai, dauguma tėvų tyli. Nuotaika įtempta, gūdoka.
ŽMONIŲ NUOTAIKOS
Tėvų nuotaikos įtemptos. Ir tie, kurie lietuviškų mišių norėjo, ir tie, kurie jų nepageidavo, — abeji susierzinę. Kandžios replikos bažnyčios paskutiniuose suoluose tęsiasi pašnibždomis ir mišioms prasidėjus. Prieš bažnyčią dar garsiau susikertama. Vieni teigia: “Čia blogiau kaip Sibire!”; gi jiems replikuojama: “Važiuok į Lietuvą!” Pirmadienį pirmosios komunijos dalyviams ir jų tėvams mokyklos motinų klubas ruošia tradicinius užkandžius. Ir čia frontai labai ryškūs. Žmonės susikrimtę ir nustebę ne tik savo priešininkų, bet ir savo pačių elgesiu. Įkarščio metu pasakytas žodis įbrėžia žaizdą, kuri tik vėliau pradeda pūliuoti.
Ne vienam didelis skausmas, kad, rodos, taip aiškus buvo reikalas, o vis tiek negalėjome susitarti (žr. B. Drungienės straipsnį “Pasaka apie kovą šventoriuje...” lapkričio 20 “Dirvoje”). Vienai jaunai poniai graudu, kad dėjo pastangas vaikams duoti to, ko pati neturėjo progos gauti, augdama toli nuo lietuvių kolonijos, ir šis įvykis yra lyg pasityčiojimas iš jos pastangų. Keista, kad pas daugumą žmonių nejunti kartėlio klebono atžvilgiu. Atrodo, kad jam tik teko vaidinti Amerikoje įprastą rolę. Daug daugiau apmaudo kelia pasauliečių laikysena: neretas tų, kurie akcijai oponavo, gan giliai pergyvena užuominas ir spaudoje kaltinimus, kad jie įtaigoję kleboną nesutikti; nesupranta ir skaudžiai pergyvena kaltinimus, kad “jūs nelietuvės, jūs išdavikės”. Iš kitos pusės, akciją rėmusios moterys negali dovanoti opozicijai už nuolatinį priminimą, kad “čia Amerika, ne Lietuva”, ir už nenorą suprasti, kad čia tik reikalaujama aiškiai tėvams priklausančių teisių. Ir viena, ir kita pusė kaltina oponentus, kad jie užsiėmę anoniminiais telefono skambinimais, kad mokyklos kieme ir “Gintaro” salėj peržengė kultūringo elgesio ribas. Ir ką padaro aplinka, įtampa ir pyktis: besikalbant su šiom jaunom ir elegantiškom poniom ramioj namų aplinkoj sunku tiesiog tikėti, kad buvo dienų, kada viena kitai akis žadėjo išdraskyti.
Po metų įtampos, jei reiktų pradėti iš naujo, ar vėl darytum? Į tai ir pozicija, ir opozicija atsako: taip. Motyvas: kova dėl teisybės — dėl tėvų teisių, iš vienos pusės, dėl mažumos teisių — iš kitos pusės. Abejuose apkasuose sutinkama, kad viena gera įvykių išdava: žmonės sąmoningesni, turėjo progos apsigalvoti.
Ne vienas iškėlė paradoksą, kad parapijoms nepriklausančių vaikams nedaromi jokie sunkumai pirmajai komunijai lietuviškai. Tuo tarpu ir tėvai jėzuitai, ir tėvai marijonai atsiprašė negalį padėti lietuviškai parapijai priklausantiems tėvams, kurie norėjo suruošti iškilmingą pirmąją komuniją lietuviškai jųjų koplyčioj .
Kaip į visa tai reagavo vaikai? Atrodo, kad dauguma pirmosios komunijos dalyvių buvo daugiau susirūpinę savimi negu aplinka. Gal dar reiktų ir prisiminti, kad jie yra šio protestų dešimtmečio vaikai: čia ne pirma ir ne paskutinė demonstracija, kurią jie matys. Aišku, štai vienai mergaitei ir jos draugėms demonstracija “visai nepatiko”, tačiau tipiškesnė reakcija “jauno vyro”, kurį namo grįžus, tėvai paklausė: “Kodėl žmonės su juodom vėliavom vaikščiojo”. “Tai dėl lietuviškų poterių”, buvo atsakymas, “kiti vaikai manė, kad tai Halloween”. Kitiem vaikam demonstracija buvo parodymas, kad lietuviškai melstis rūpinasi “ne tik tėtė ir mama”. Atrodo, kad demonstracija vaikams jokios traumos nepaliko: šiuo atžvilgiu daug pavojingesnis tėvų ilgalaikis susikrimtimas.
KODĖL OPOZICIJA?
Vienas iš įdomiausių Marquette Parko incidento aspektų yra šis: patys lietuviai tėvai nebuvo vieningos nuomonės. Spaudoje komentatoriai opozicijoje stengėsi matyti raudoną ranką ar bent patriotizmo trūkumą. Tikrovėje dalykai painesni. Žmonių santykiai — tai ne smėlis, kurį kas naktį jūros vanduo išlygina. Ankstyvesni konfliktai neužmirštami ir nedovanojami.
Marquette Parko lietuvių tėvų tarpe dar ryškiai prisimenama prieš kelerius metus vykusios pastangos reformuoti parapijos mokykloje lituanistinių dalykų dėstymą. Kaip ir kituose atvejuose, taip ir čia buvo įtampos, o susirėmimai paliko abipusį kartėlį. Šiuokart stebėtojas iš šalies matys ne vieną ano meto kovotoją už pakeitimus stovint opozicijos ir “status quo” pusėje. Jau vien tai verstų abejoti, ar galima opoziciją nurašyti tik lietuviškumo stokos sąskaiton. Čia ne vienam galima rasti norą nestatyti pavojun to, ką jau turime. Kas būtų, jei nauji spaudimai suerzintų kleboną iki to taško, kad būtų uždaryta lituanistinės klasės? Tai nėra grynai išsapnuotas dalykas, nes vienai tėvų delegacijai buvo iš prelato pusės pasiūlyta, kad esama tvarka nepatenkinti tėvai gali savo vaikus iš mokyklos pasiimti. Šita prasme galima interpretuoti ir kontrapeticiją anai 41 pirmąją komuniją priimančių vaikų tėvų peticijai. Šią kontrapeticiją pasirašė 30 tėvų (ne vien pirmosios komunijos klasės vaikų tėvai). Joje teigiama, kad jie patenkinti klebono įvesta tvarka. Aišku, negalima paneigti, kad vienas iš šios peticijos tikslų buvo archivyskupijos kanceliarijoj atsverti peticiją, prašančią pirmosios komunijos mišių lietuvių kalba.
Iš pasikalbėjimų atrodo, kad opozicijos moterys turi didesnius ryšius su ankstyvesnės imigracijos kilmės lietuvių veikėjais. Šia prasme gal jie ryškiau pajunta anų veikėjų susirūpinimą, kad naujieji ateiviai savo reikalavimais reiškia piktą kritiką tam, kas senųjų ateivių tėvų buvo sukurta ir jų pačių palaikyta. Jiems ypač skaudu, kad dabartiniai ateiviai neigia pačią angliškai tebekalbančio lietuvio sąvoką. Reiktų tačiau pastebėti, kad ir čia daug racionalizacijos, naujųjų ateivių veržlumas yra natūrali išdava fakto, kad jie nebe svečiai, o savininkai — parapijos ateičiai jų (bent per jų vaikus) užsiangažavimas yra didesnis (jiems svarbu turėti savą, o ne juos atstumiančią parapiją), negu paskutinių senųjų ateivių kartų, kurias prie parapijos riša tik tradicija ir vadovybės aparate dirbantys savi žmonės. Ta prasme, angliškai kalbančių lietuvių tarpe nostalgija seniems ramiems laikams yra tik užtušavimas nenoro įleisti į vadovybės klubą tų, kurių diena jau atėjo. Tačiau, net ir tai pasakius, lieka daug teisybės opozicijos dažnai kartojamame pasakyme “neskaldykime vaikų”: nėra gėda garbinti Dievą angliškai, lygiai taip, kaip negali būti gėda garbinti Dievą lietuviškai. Jei visuotinumo vardan anksčiau naudodavom lotynų kalbą, taip dabar, jei prieisime išvados, kad mūsų parapijos bendruomenėn įeina ir angliškai kalbantieji, gali būti visai logiška, kad didžiųjų bendruomenės iškilmių proga turėtume naudoti dabartinę “lingua franca”. Klausimas čia sukasi apie tai: kas yra svečias, kas savininkas mūsų tautinėje parapijoje. Norėčiau siūlyti, kad teisybė reikalauja pripažinti, jog abu esame savininkai: ir tu, kuris mieliau su Dievu kalbi angliškai, ir aš, kuris mieliau kalbu su juo lietuviškai. Abu sugyvensime tik tada, kai vienas kito neįtarinėsim pikta valia. Deja, tam kyla nuolatinė pagunda, kaip kad štai ir šitame telefoniniame pasikalbėjime. Čia spalio 14 d. inž. P. Narutis kalbasi su kun. D. Franzone, kardinolo J. Cody asmeniniu sekretorium.
Narutis: Kunige, klebonas prelatas V. Černiauskas visai atsisako su tėvais šnekėtis ir sako, kad Jūsų raštas jam nėra svarbus.
Franzone: Kodėl jūs norite melstis lietuviškai?
Narutis: Mes esame lietuviai.
Franzone: Bet čia yra Amerika.
Narutis: Todėl, kad čia Amerika, laisvių šalis, tad čia ir mažumos turi laisvę vartoti savo kalbą, o ypač melstis.
Franzone: Keista, tai pirmas pas mus istorijoje faktas, kad lietuviai nori melstis ir mokyti vaikus lietuviškai.
Narutis: Tam mes ir pasistatėme lietuvių parapijas ir bažnyčias, kad galėtume, netrukdydami kitų, melstis.
Franzone: Tos bažnyčios pastatytos ne melstis lietuviškai. Senimas gali melstis lietuviškai, bet apie mišias lietuvių kalba vaikams — tai nėr nei kalbos (out of the question).
Narutis: Mes, tėvai, turime pilną teisę į vaikų auklėjimą; taip Vatikano II susirinkimo įpareigota. Jūsų atsakymai rodo, kad mums tenka dabar kreiptis į Romą.
Franzone: Aš tik galiu pranešti kardinolo Cody sprendimą, kad jūs kreiptumėtės į kleboną. O kardinolas Cody šiuo metu yra Romoje.
GALIMYBĖS ATEIČIAI
Norint turėti pirmąją komuniją lietuviškai, mes turime įtikinti ne tik savo parapijos kleboną — mes turime įtikinti (ir tai kur kas svarbiau) visą savo parapijos bendruomenę. Bent čia šiuo momentu, prie mašinėlės sėdint, atrodo, kad gali būti gana sunku įtikinti, kad parapijos bendruomenės vienybę mes geriau išreikšim arba tik atskira komunija lietuviukams, arba bendra lietuviška komunija visiems vaikams. Pagalvoję gal ir atrasim argumentų pateisinti anglų kalbai viešojoje liturgijoje (esu tikras, kad daugelis argumentų, skirtų lotynų kalbai pateisinti, būtų dar įtikimesni anglų kalbos atveju). Tačiau tas nereikštų, kad turėtume atsisakyti liturgijos lietuvių kalba šiauresniuose parapijos narių rateliuose. Iš tikrųjų, gal čia ir glūdėtų klausimo sprendimas.
Paskutiniu metu pačių amerikiečių teologų ir liturgistų tarpe kalbama, kad mišių auka bažnyčioje neišbaigia viešosios Bendrijos maldos galimybių. Mišių auka artimų pažįstamų tarpe yra giliai bendruomeninė auka, tačiau visai kito skonio, negu tūkstančio svetimųjų (ar net tūkstančio draugų!) auka. Atrodo, kad ilgainiui mišių auka namuose taps integrali liturgijos dalis. Norėčiau siūlyti, kad mes pagalvotume apie jos suteikiamas galimybes ir vaikui susitikti su Kristumi pirmojoje komunijoje. Ar lietuviškam temperamentui nėra tinkamiau užmegzti draugystę esant mažam ratelyje negu minioje? Ar nebūtų pirmoji komunija namuose daug giliau prasmingesnis susitikimas su Kristumi. Ir daug natūralesnis — nei baimės dėl baltos suknelės, nei rūpesčio, ar atsiminsi laiku priklaupti. Ar nevertėtų šį giliai asmeninį pergyvenimą palikti lietuvių kalbai (aišku, jei ji savo ruožtu yra artimesnė negu anglų kalba)? Tada nebūtų svarbu, kad “pirmoji komunija” yra ruošiama anglų kalba ar kad rytoj “antroji komunija” ruošiama visiems lietuvių vaikams lietuviškai. Norėčiau pabrėžti, kad šis siūlymas nėra grynai teoretiškas, nes daugelyje vyskupijų (pavyzdžiui, Čikagos) mišios namuose yra ne tik leidžiamos, bet ir pageidaujamos.
BENDROS IŠVADOS
Kandesnis skaitytojas pastebės — ir visai teisingai — kad siūlymas pirmosios komunijos atžvilgiu primena lapės išvadą apie rūkščias vynuoges. Šiam stebėtojui atrodo, kad, jei po ilgų pastangų nepasiekiame norimo rezultato, būtų pats laikas pagalvoti, ar to mes iš tikrųjų norime. Visuomet galime kovoti dėl teisybės ir tai, žinoma, gražu — abstrakčiai, nes gali būti, kad, kovą laimėję, atrasime, kad ne to norėjome. Kaip tas tinka šiuo atveju? Man atrodo, kad didžiausia mūsų taktikos silpnybė yra, kad lietuvių kalbos naudojimas liturgijoje yra — ir, atrodo, pasiliks — parapijos klebono geros valios dispozicijoje. Kaip parodė Naručio pokalbis su kun. Franzone, iš aukštesnių bažnytinių administratorių simpatijos nelabai galima tikėtis. Išeitų, kad arbitraciją (tarpininkavimą) tarp bendruomenės ir parapijos klebono turėtume atlikti pačioj lietuvių bendruomenėj. Paskutinis incidentas parodė, kad ir bendrinei ALRKF organizacijai ši arbitracijos rolė nėra visur įmanoma.
Pagrindinis dabartinės situacijos trūkumas yra: neturim “viešosios opinijos” lietuvių katalikų tarpe. Klausimai, kurie kelia gyvybinius rūpesčius katalikų bendruomenėj, neranda vietos katalikų spaudoje. Štai ir šiuo pirmosios komunijos atveju nei “Draugas”, nei “Darbininkas” neatspausdino nei žinios, nei straipsnio, nei laiško. Darosi baugu, kad susirišimas su oficialiom bažnytinėm organizacijom katalikų spaudą paralyžuoja kaip tik tais momentais, kai ji ką nors galėtų padėti. Ko verta yra mūsų spauda, jei ji tyli kaip tik tais klausimais, kurie mus drasko? Ar katalikiškos — ir bendrai krikščioniškos — spaudos uždavinys nėra kaip tik parodyt, kad galime vieni su kitais kalbėti tikrai rūpimais klausimais, vienas kito nepažeisdami? Negalime degint tiltų tarp vienas kito. Gi dabar įtampos atvejais spauda tuo ir verčiasi.
Lieka tik viena išvada: gyvenimas yra per trumpas, kad sau leistume liuksusą vienas su kitu pyktis. Kovokime dėl teisybės — ir smarkiai kovokime, bet supraskime ir vertinkime vienas kitą. Juk mes vienas kitam labai reikalingi.
35 psl. apačioje: K. Daugėla, Bedford, N. H. “Ruduo" (laimėjo atžymėjimą). Rudens spalvos šakose ir ant mergaitės.
Viršuj: J. Sablauskas, Cite Deux Montagnes, P. Q. “Krikštolo rutulyje” (laimėjo atžymėji-mą). Chaotiniai žalių ir juodai-mėlynų spalvų mišinys.
