LIETUVIŲ ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAI VOL. XX. NR. 7. LIEPA-RUGP. JULY-AUGUST
STEBINT IR SVARSTANT * * * 234
APIE KULTŪRĄ IR LIETUVIŠKĄJĄ KULTŪRĄ — I F. Jucevičius 237
IŠ CIKLO “DONELAIČIO KAPAS" (eil.) K. Bradūnas 241
POVATIKANINĖ BAŽNYČIOS PADĖTIS —I V. Vygantas 243
KELIAS NAMO (eil.) Gaidžiūnas 244
VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ A. Saulaitis, S. J. 246
BROLIO ŠVENTIMAI KUNIGYSTĖN Ses. Jurgita Saulaitytė 251
ŠEIMA: Dvikalbiškumo problema J. Kavaliūnas 256
KRIKŠČIONIJA: Kunigai kaitoj, Celibato problema A. P. 258
Vatikanas giria olandus. Protestantai... A. L. 260
AKIRAČIAI: Dar apie ekumenizmą A. Ignaitis 262
ŠYPSANTIS: Genys margas, tautos dar margesnės Parinko Pr. Alš. 265
FILMAI: Filmus suglaustai vertinant 267
Šio numerio iliustracijos: A. Kezio, S. J., nuotraukos (viršelio I psl., 246, 250, 255), Jokūbo Dagio medžio skulptūra “Tremtinio malda” (233), vysk. Antano Deksnio atvaizdas (234), S. Ulšinsko vitražas K. Donelaitis (240), Vyt. Valaičio nuotrauka (264).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Aš remiuos į Dievą, kaip į uolą,
Virpėdamas, be kalbos,
Ant gyvybės ir mirties ribos.
Lyg ugniniai lapai žvaigždės puola...
Kur pradžia, kur pabaiga?
Aš remiuos į nepajudinamą uolą
Krūtine nuoga.
Kazys Bradūnas
Jokūbas Dagys. TREMTINIO MALDA
(Medis).
Vyskupas Antanas Deksnys
■ Ganytojas lietuviams
Naujojo vyskupo Antano Deksnio paskyrimas Vakarų Europos lietuviams parodė tiek mums patiems, tiek kitataučiams, kad mes vis dėlto nesame taip jau visiškai Katalikų Bažnyčioj užmiršti.
Daugelis mūsų džiaugiasi, kad naujo lietuvio veikla palaikys lietuvybę ir kels lietuviškus reikalus kitataučių tarpe. Tikrai yra pagrindo tuo džiaugtis. Tačiau šia proga norėtųsi priminti vyskupo darbų reikšmę, ryškinamą ir paties popiežiaus vardu pasiųstame naujojo vyskupo paskyrimo dokumente. "Dėl žiauraus karo ir jo sukeltų aštrių sukrėtimų žmonijoj, daug žmonių yra priversti gyventi ne savo gimtajame krašte. Dėl šio fakto ir dėl to, kad tikra taika dar nėra patekėjusi, tokių žmonių moralinio gyvenimo palaikymo darbas ir mokymas krikščioniškajame tikėjime atrodo beesąs dar sunkesnis. Todėl mes, kuriuos Šventoji Dvasia yra išsirinkusi visos Bažnyčios ganytoju ir vadovu, laikome viena svarbiausių pareigų išrinkti vertus vyskupus, kuris kaip tiesos liudytojai ir sielų išganymo tarnautojai, gausiai perduotų dangiškos malonės paguodą ir antgamtinį gyvenimą visiems žmonėms, o ypač tiems, kurie yra paliesti anksčiau minimų nelaimių".
Pirminis vyskupo tikslas yra dvasinis religinis. Ir dėl to yra džiugu, kad naujas ganytojas ateina į mūsų tarpą.
■ Popiežius Ženevoje
Popiežiaus atsilankymas Ženevoje yra svarbus įvykis, liudijąs ir apie viltį, ir apie sunkumus, besiekiant krikščionių vienybės
Ženeva yra istorinis protestantų reformacijos centras, kurioje šiuo metu yra Pasaulio Bažnyčių Tarybos centrinė būstinė. Savo kalboje popiežius iškėlė tris dalykus: 1) jis kvietė visus krikščionis bendradarbiauti siekiant visų krikščionių vienybės, 2) teigiamai įvertino PBT veiklą, pavadindamas ją "nuostabiu sąjūdžiu" ir 3) vis dėlto pripažino, kad klausimas, ar Katalikų Bažnyčios tapti PBT nariu, "dar nėra tiek pribrendę, kad būtų galima ar reikėtų duoti teigiamą atsakymą".
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Ar mes imsime Victor Hugo, ar Karl Marksą, vienas ir kitas pranašavo, kad XX amžius bus internacionalizmo amžius. Tačiau mūsų amžiaus istorija rodo, kad jie klydo, o Friedrich Nietzsche buvo teisus, kai jis sakė, kad šis amžius bus nacionalinių karų amžius. Jis yra ne tik nacionalinių karų, bet nacionalizmo amžius apskritai. Iš tikrųjų, šiandien žmonija išgyvena tautinių valstybių gimimą ir atgimimą. Mes, lietuviai, gyvename nebe tautinį atgimimą, o labiau tautinį brendimą. Kaip jaunuolis, taip ir bręstanti tauta susiduria su daugeliu klausimų, kuriuos pavadiname tautiniais. Tačiau grynai tautinių klausimų nėra. Visi šios rūšies klausimai yra galutinėje analizėje žmogiškosios buities klausimai, nes jų bendrasis denominatorius yra ne tiek tauta, kiek žmogus. Tautiniai klausimai yra žmogiškosios situacijos klausimai. Jie neapsprendžia žmogaus prigimties. Tautinė kultūra nesudaro išimties. Žmogiškosios buities klausimai tam tikroje istorinėje, geografinėje, politinėje ar kitoje situacijoje sudaro tautinės kultūros problemą.
Tautą sudaro individai. Individai grupuojasi į didesnius vienetus. Kaip kiekvienas individas, taip ir kiekviena grupė turi savo pasaulį. Kaip vieni, taip ir kiti turi savo kultūrą. Tautinė kultūra yra toji delta, į kurią susilieja individų bei grupių kultūra. Kad individualinė kultūra priklauso nuo grupių kultūros, o pastarųjų nuo tautinės, tai nereikalauja įrodinėjimų. Bet taip pat aišku, kad tarp šių paskirų vienetų yra tarpiveika. Trauka yra ne tik gamtinio, bet ir žmogiškojo pasaulio apraiška, ir štai kodėl su traukos dėsniu reikia skaitytis ne tik mechanikoje, bet ir sociologijoje. Skirtumas tarp vienos traukos ir kitos glūdi tik tame, kad viena nusisako lengviau matematinėmis formulėmis, o kita — loginėmis kategorijomis.
Nors kultūrai tautinis aspektas yra antraeilis dalykas, bet tautai kultūra yra kategorinis imperatyvas. Kurti reiškia tautai ne pramogą, o būtinybę. Nekurianti tauta sunkiai pateisina save. Istorijoje sutinkame tautų be kūrybinio polėkio, dvasiniai surambėjusių tautų, tautų be dvasinio veido. Tokias tautas turėjo tikriausiai mintyje Ortega y Gasset, kai rašė: "Gamta yra visad su mumis. Ji pasitenkina savimi. Gamtos miškuose mes galime likti nenubaustais laukiniais. Mes galime taip pat apsispręsti niekad nenustoti būti tokiais be jokio kito pavojaus, kad gali pasirodyti kitų tautų, kurios nėra laukinės. Bet principe lieka galimybė turėti amžiais primityvių tautų. Breyssing vadino jas 'nesibaigiančios aušros tautomis', tautomis, kurios paliko nejudančioje, sušalusioje prieblandoje, kuri niekada nepasiekia vidurdienio" (Jose Ortega y Gasset, The Revolt of the Masses, W. W. Norton and Company, Inc., 1957, 88 psl.).
Skaityti daugiau: APIE KULTŪRĄ APSKRITAI IR LIETUVIŠKĄJĄ KULTŪRĄ
S. Ulšinskas. K. DONELAITIS (vitražas).
KAZYS BRADŪNAS
ŽODŽIAI
Pasislėpė žodžiai po medžiais,
Po javais, po pakelio žole—
Pavarai tu arkliuką pavadžiais
Ir išlipęs žingsniuoji šalia.
Karštą žodį po žodžio atrasdamas,
Ridinėji delnuos kaip kaštoną,
Čia pat iš tu žodžių iškepdamas
Šiltą hegzametro duoną...
O mes dabar tartum patrakę
Tarškam ratais kitais,
Žodžius lyg arklius užplakę
Devyniais prakaitais,
Kol nugriūva jie užkapoti
Pakelio akmenyse—
Ir Donelaitis ima raudoti
Žodžio šermenyse.
DONELAITIS LOŠIA KORTOMIS SU MIRTIMI
Kai šiaurėn paršvilpė kregždės,
Atvėrei tu langą i saulę
Ir kortas padalinai
Tarp savęs ir mirties.
Pastabos apie II Vatikano susirinkimo laimėjimus ir apie padėtį lietuvių tarpe
VYTAUTAS VYGANTAS
Neseniai man teko būti vienoj konferencijoj Dalias, Texas, kurios metu vienas garsus Amerikos teisininkas pasakė tokį anekdotą: "Trys asmenys, daktaras, inžinierius ir veikėjas (jis sakė teisininkas, bet aš sakyčiau veikėjas), ginčijosi, kuri gi iš tų profesijų esanti seniausia. Daktaras pats pirmas bandė įtikinėti, kad jo profesija esanti seniausia dėl to, kad iš Adomo šonkaulio buvo sukurta Ieva, ir tai buvusi pirmoji operacija, kurią atlikti galėjo tik daktaras. Inžinierius tuo nepasitenkino ir teigė, kad Šv. Rašte yra pasakyta, jog iš chaoso buvo padaryta tvarka, ir tai jau yra sistemos reikalas, kurią tegalėjo padaryti inžinierius. Veikėjas gi, atsisukęs į anuos du, paklausė: "O kas gi sukūrė tą chaosą?"
Aš bijausi, kad mano pašnekesys gali būti toks, kad kaip tik reikės inžinieriaus, o gal ir daktaro...
II VATIKANO SUSIRINKIMO LAIMĖJIMAI
Kalbant apie dabartinę Bažnyčią, būtinai reikia pirmiausia pažvelgti į patį II Vatikano suvažiavimą. Leiskit man trumpai pažvelgti, kaip aš suprantu tą suvažiavimą.
Tur būt, plačiausiai žinomas žodis yra aggiornamento. Aš jį suprantu kaip šiandieninio žmogaus siekimą šiandien suprasti Kristų. To siekimo rėmai yra žmogaus šiandieninis pasaulis, o jo kriterijus yra pats Kristus taip, kaip jis liudijamas Šv. Rašte. Šitokiuose dvasiniuose pasaulio rėmuose, man atrodo, visiškai neprasmingi yra Bažnyčios konservatorių ir liberalų - progresyviųjų skirtumai, kaip juos bandoma šiandien labai plačiai iškelti. Toks skirstymas yra gan nevykęs.
Dabar kokie gi Vatikano suvažiavimo pagrindiniai laimėjimai? Išvardinsiu šiuos, nebūtinai visus, bet man ryškiausiai iškilusius: tai liturginiai pakeitimai, koleginis bažnytinės hierarchijos supratimas, ekumeninis nusiteikimas, pačios orientacijos linkmė iš juridinės Bažnyčios į charizmatinę, sakramentinę Bažnyčią, religinės laisvės dekretas ir pastoracinė konstitucija Bažnyčia dabartiniame pasaulyje.
BENDRUOMENĖ
Pažiūrėkime trumpai į gal pagrindinę II Vatikano susirinkimo išraiškos momentą, t. y. į bendruomeninę Bažnyčios sąvoką. Šis suvažiavimas labai aiškiai, labai ryškiai pabrėžė bendruomenę. Bendruomenės sąvoka ryškėja kolegiškume, bendruomenės dalyvavime Mišiose ir jų koncelebravime (t. y. kartu kelių kunigų šv. Mišių atnašavime), pačių vyskupų įsijautime, kai jų 2,600 kartu posėdžiavo ir keitėsi mintimis.
KĘSTUTIS GAIDŽIŪNAS
Ilgi vakarai
dar per tamsūs
rasti kelią
namo
grįžtančiam vyrui,
vaikų išėjusiam.
Antanas Saulaitis, S. J., buvo įšventintas kunigu š. m. gegužės 17 d. Waterbury, Conn. (JAV). Šventimu apeigose, kurias atliko vysk. Vincentas Brizgys, pirmą kartą istorijoj, buvo vartojama lietuvių kalba. Naujasis kunigas pirmas mišias atnašavo ten pat gegužės 18 d., o po to — Westone, Putname, Niujorke, Bostone, Toronte, Detroite, Čikagoje, CIevelande ir kitur. Šio puslapio nuotraukoj — A. Saulaitis atnašauja mišias Jaunimo Centro sodelyje Čikagoje. 246-249 psl. jis dalinasi savo pirmųjų kunigystės dienu įspūdžiais, o 251 psl. jo sesuo, vienuolė sesuo Jurgita, rašo, ką jai reiškia brolio šventimai.
Naujai įšventinto jauno lietuvio kunigo pirmieji įspūdžiai
Iš vakaro. Prisimenu, kaip jaudinausi prieš pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje prieš šešerius metus, naujokynui pasibaigus. Sunku buvo išmiegoti.
įpratau. Viešpatie, kad ramybė—tavo buvimo ženklas. Kaip šį vakarą ramu. Tu ateini pas mane. Aš ateinu pas tave.
Rytą pasiruošimas ir repeticija. Išdėjome visus rūbus, pasitarėme dėl apeigų su vyskupu.
Kaip bus gera visiems susirinkti ir vieningai švęsti, Viešpatie, toje pačioje bažnytėlėje, kurioje mažas buvau.
Procesijoje aplink bažnyčią. Koncelebruojantys kunigai, patarnautojai, mano draugas diakonas, vyskupas. Pravažiuoja automobiliai. Kažin, ką galvoja žmonės? Kas čia šiandien vyksta? Kokie nematomi dalykai vykdomi matomu būdu? Kas įžiūri šio įvykio prasmę?
Procesijoje, jau bažnyčioje. Choras giesme sveikina vyskupą, apaštalų įpėdinį. Žmonių akys seka procesiją.
PAŽINAU jį tikruoju vardu, suaugau su juo, juo parėmiau didelę dalį savo pasaulio. Mūsų šaknys vienoj žemėj.
Dabar per jį mūsų namuose duona ir vynas sotina begaline jėga. Mes esame buvę alkani — seniai ir neseniai. Dabar viskas praeity, ir joks badas mūsų nenugalės.
Atsimenu jį mažą, atsimenu jį linksmą, tvirtą, nedrąsų, ramų — visokį, tokį, koks jis šiandien yra, nes jame nėra apgaulės.
Nes Kristus yra saule apšviestuose kalnuose mano brolio akyse, ir Kristus yra neišskaitomose jų gelmėse.
Mes apsupti žmonių, laukiančių palaimos. Žinau, kad ji ateis, kai jiems jos labiausiai reikės. Žinau, kad ji bus paprasta, kasdieniška, gal nepastebima, bet gili ir nejučiomis gaivinanti.
JAUNYSTĖ
“Kodėl mes esame įsitikinę, kad šis žygis yra lietuviams, jaunimui ir ateičiai reikalingas?”
Kodėl mes esam įsitikinę, kad šis žygis yra lietuviams, jaunimui ir ateičiai reikalingas? Pagrindinai jis vykdomas jaunimo iniciatyva. Šio žygio tikslai yra šie: 1) jungtis į ligšiolines lietuvių jaunimo pastangas krikščioniškai lietuvybei ugdyti, dalintis tos srities darbų patirtimi ir žiniomis apie lietuvių jaunimo dvasini gyvenimą tėvynėje ir pasaulyje; 2) skatinti ir remti visus panašius kitų, ypač pavergtų, tautų tikinčiojo jaunimo darbus, siekiant artimesnių asmeninių ir organizacinių ryšių ir ieškant žygiui paramos; 3) kreiptis į šv. Tėvą., trumpai jam pristatant pavergtojo ir laisvojo jaunimo padėtį ir prašant, kad jis ypatingu laišku primintų pasauliui nuolatinį vaikų ir jaunimo religini persekiojimą bei visas kitas dvasinio žalojimo formas: a) šį jaunimą bei laisvėje gyvenančius jų artimuosius pavesdamas tikinčiųjų maldai ir ypatingai Bažnyčios vadų globai; b) kad jis paskirtų laisvajame pasaulyje lietuviams daugiau savų vyskupų, kurie galėtų mūsų gausias, ypač jaunąsias jėgas planingai jungti ir derinti.
Dabar norėčiau paminėti mūsų atliktus darbus: 1) yra suredaguota tikslų redakcija, kuri buvo paruošta lapkričio 13 d.; 2) kreiptasi į Clevelando vyskupą gruodžio 12 d., prašant visose parapijose bendros maldos už religinį jaunimo persekiojimą gruodžio 29 d., ir ta pati mintis buvo perduota visuomenei; 3) paskelbtas pats žygio atsišaukimas gruodžio 8 d.; 4) duotas pirmosios platesnės žinios spaudai; 5) išsiųstas pasveikinimas kardinolui Samore.
Taip pat iki šiol yra sudaryti du komitetai: finansų komitetas, kuris neperseniai susidarė Čikagoje, į kurį įeina šie asmenys: Jurgis Augius, pirmininkas, Eglė Juodvalkytė, spaudos sekretorė, Vytautas Narutis, Alfonsas Paragauskas ir Povilas Žumbakis, nariai. Taip pat yra sudarytas informacijų komitetas Clevelande: p. Petras Balčiūnas, p. Jonas Čiuberkis ir p. Vacys Ročiūnas.
Darbai, kuriuos dar reikia atlikti:
1) laukiame vieno specialisto Romoje atsakymo dėl paruošimo memorandumo apie Lietuvos jaunimą;
2) ieškome eksperto rinkti žinioms apie laisvojo pasaulio jaunimą tam memorandumui;
3) kreipsimės į kitų tautų jaunimą; 4) suredaguosime peticiją; 5) sudarysime delegaciją; 3) rinksime parašus; 7) pakviesime narius garbės komitetan; 8) suorganizuosime pagelbinius komitetus visose didžiose lietuvių kolonijose.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ JAUNIMO ŽYGIS UŽ TIKĖJIMO LAISVĘ Kas jis, ko jis siekia ir kaip
ŠEIMA
Ar yra kenksminga, ar naudinga išmokyti vaikus dviejų kalbų
JONAS KAVALIŪNAS
Dvikalbiškumas — tai to paties asmens vartojimas pakaitomis dviejų kalbų. Kalbant dviem kalbom, jos paprastai vartojamos skirtingais atvejais: viena dažniausiai namuose, o kita profesiniam darbe ar bažnyčioj. Jos abi tačiau tarpusavy nekonkuruoja, o laikosi savo srities. Jei ji savo srityje, pvz. namuose, nebevartojama, nyksta.
Dar nedaug, palyginti, žinome, kaip išmokstame gimtąją kalbą, dar mažiau, kaip pasisaviname ir vartojame kitą kalbą. Čia pasidalinsime bent tuo, kas šiuo metu yra žinoma bei tyrinėjimais nustatyta.
Mokėjimas daugiau kalbų yra vertybė ir turtas, nes kalba — tai raktas į tautos kultūros lobyną. O kultūrinis bendradarbiavimas, mokslas, pramonė, švietimas daro palankias sąlygas dvikalbiškumui plėsti. Taip šiais laikais dvikalbiškumas darosi masiniu reiškiniu.
Bet ar neturi jis ir neigiamų apraiškų? Ar kažin vaiko dviejų kalbų vartojimas nekliudo jo inteligencijai vystytis, mokslo pažangai, ir ar nežaloja pačios kalbos? Šiais klausimais yra jau nemaža tyrinėjimų padaryta. Bet dvikalbės situacijos yra tokios skirtingos savo sąlygomis ir aplinkybėmis, tokios komplikuotos, kad ir tyrinėjimų daviniai yra kartais prieštaraujantys. Tačiau atidžiau į problemą įsižiūrėjus, prieinam bendrai išvados, kad, esant panašioms aplinkybėms, pvz. ir vienkalbiams, ir dvikalbiams vaikams gyvenant panašiose miesto socialinėse sąlygose, vienos ar dviejų kalbų vartojimas neturi įtakos į inteligencijos vystymąsi. Tas pats pasakytina ir apie mokslo pažangą — galima tik pridėti, kad kalbų mokėjimas vėliau tai moksle pažangai ir padeda.
Jonas Kavaliūnas yra JAV Lietuviu Bendruomenės Švietimo Tarybos pirmininkas, turis ilgametę mokytojo patirtį.
Dar sudėtingesnis dviejų susiduriančių kalbų tarpusavės įtakos klausimas. Čia norėčiau pasinaudoti duomenimis tarptautinio seminaro dvikalbiškumo klausimams nagrinėti, įvykusio 1960 m. Valijos (Wales) provincijoje, Anglijoje. Glyn Lewis, Anglijos mokyklų inspektorius, suvesdamas seminaro duomenis, šiuo klausimu tarp kitko taip sako: “Čia reikia atsižvelgti į skirtingas dvikalbes situacijas, kuriose vaikui tenka būti. Kur pvz. vaikas mokosi kalbos, kuri yra jo aplinkoje dominuojanti, kai vaikas turi pakankamai progų girdėti tąją svetimąją kalbą, gerai kalbamą, ir skaityti jos literatūrą, tai nukrypimai nuo tos išmoktosios standartinės kalbos bus reti, nereikšmingi ir lengvai išlyginami. Taip būna su imigrantų vaikais, kurie mokosi anglų kalbos Amerikoje”.
• Kunigai kaitoj
Permainos Katalikų Bažnyčioj labiausiai palietė jos pačios “tarnus” — kunigus. Jie yra gana keblioj padėty. Ne jie, bet vyskupai nustatė pagrindines permainas; ne pasauliečiai, bet jie, kunigai, tas permainas labiausiai jaučia. O itakingesnio balso Bažnyčioj jie dar neturi.
Kaip pasauliečiai, taip ir su bažnytiniu gyvenimu dar artimiau susiję kunigai tam tikra prasme ieško savo naujos vietos Bažnyčioj. Dėl to neretai spaudoj rašome apie kunigų identiteto (tapatybės) krizę. Ankstyvesniais laikais kunigai sudarė luomą, atsiribojusi nuo pasauliečių, su apibrėžtom pareigom: kultui, sakramentams ir mokymui, vaikams — iš siauro katekizmo, suaugusiems — iš praplėsto. Vienuolynuose buvo klausoma vyresniųjų parėdymų, o pagal anekdotišką, bet gana tikslų aptarimą, parapijoj ir klebonijoj balsą turėjo šie asmenys šia tvarka: klebonas, šeimininkė, šuo, pirmas vikaras, antras vikaras.
Tuo tarpu dabar jau yra kiek kitaip. Net praplėsto katekizmo žiniom pasauliečiai nepasitenkina. Nebe taip aišku, ką moko ir kaip. Bažnytinis mokomasis autoritetas net pačių kunigų priimamas su tam tikrais rezervais: pvz. iš Žmonių Tyrimo Centro apklaustųjų 3750 JAV kunigų beveik pusė gimimų kontrolės moralę aiškina ne pagal “Humanae vitae” encikliką.
Poliarizuojasi įtampa pačių kunigų tarpe. Konservatyvesnieji savisaugos instinkto iššauktu polinkiu kabinasi už to, kas sena, o visa kita — net ir teisėtas permainas — laiko neištikimybe Bažnyčiai. Bet, antra vertus, pasitaiko ir tokių, kurie iš gryno revoliucinio nepasitenkinimo kai ką verčia aukštyn kojom.
Tačiau pagrįstai II Vatikano suvažiavimas pasisakė už Bažnyčios sušiandieninimą. Pagal tai dar daug dalykų bažnytinėj santvarkoj teks pakeisti. Tai jaučia nemaža kunigų. Jie, pagal II Vatikano suvažiavimo jiems suteiktą teisę, nori prisidėti prie tų permainų formavimo. Kai kur, pvz. Kanadoj, Prancūzijoj, patys vyskupai sukvietė kunigus pareikšti savo pageidavimus rūpimais Bažnyčios klausimais; kitur kunigai patys organizuojasi į sąjungas (pvz. pernai tokių sąjungų buvo 127 JAV vyskupijose iš 141). Dar kituose kraštuose (pvz. Rosario vyskupijoj Argentinoj) kunigai net protestuodami stengėsi pakeisti II Vatikano suvažiavimo priimtų reformų pravesti nenorinčius vyskupus.
Kai kuriuose kraštuose pasigirsta kunigų balsų, pageidaujančių dirbti profesinius darbus pastoracijos tikslais. Pvz. iš 400 Prancūzijos Misijos organizacijai priklausančiųjų 100 jau dirba pilną laiką ir 160 — dalinai.
Šalia siekimo didesnės įtakos bažnytiniuose sprendimuose jaučiamas stiprus spaudimas kunigams palikti teisę vesti ar ne.
• Celibato problema
Popiežius Paulius VI celibato (kunigų nevedimo) persvarstymą išėmė iš Vatikano II suvažiavimo kompetencijos ir 1967 m. išleido encikliką, tvirtinančią celibatą lotynų apeigų katalikų kunigams. Nežiūrint to, šis problematiškas klausimas imamas vis plačiau svarstyti katalikų spaudoj ir oficialiuose bei neoficialiuose bažnytiniuose suvažiavimuose.
•Vatikanas giria olandus
Spaudoje jau buvome įpratę matyti žinias, kad štai Vatikanas vėl perspėja olandus katalikus, todėl “L’Osservatore Romano” pirmame puslapyje atspausdintas redaktoriaus Federico Alessandrini teigiamas straipsnis apie Katalikų Bažnyčią Olandijoj sukėlė tiesiog sensaciją.
Straipsnyje apgailestaujami neteisingi mėginimai iš kairės ar iš dešinės iškreipti tiesą apie katalikus Olandijoje; atkreipiamas dėmesys i pasaulio mastu vedamą olandų misijų darbą, į olandų uolią religinę praktiką, į kunigų gausumą, į pavyzdinius bandymus pedagogikoje ir žurnalizme. Olandų veržlumas atnaujinti Bažnyčią aiškinamas istoriškai: kelis šimtmečius olandai katalikai turėjo kovoti dėl savo religijos ir tai suteikė jiems gilų religinį sąmoningumą: “Šis sąmoningumas iššaukia reikalą atidžiai persvarstyti religinį paveldėjimą ir juo gyventi. Tai katalikybė, kuri po šimtmečių kaupimosi giliai jaučia — gal skubiau negu kitur — reikalą Bažnyčios aggiornamento (atsinaujinimo).”
Šis straipsnis buvo pirmasis iš trijų. Antrajame straipsnyje Alessandrini toliau vysto mintį, kad dabartinis olandų sąjūdis turi istorinį ir psichologinį pagrindą: tik po Antrojo pasaulinio karo katalikai olandai pasijuto pilnateisiais piliečiais savo krašte — praeities antipatijos išnyko ir prasidėjo bendras atstatymo darbas: tokiu laiku tikėjimo liudijimas turėjo rištis su audringomis laiko sąlygomis. Pasak straipsnio, po II Vatikano susirinkimo atsinaujinimas vyksta visoje Bažnyčioje, ir olandų sąjūdis yra tik tojo dalis: “Pagrindinis reikalas yra..., kad atsinaujinimas vyktų tokiu būdu, jog nei vienas Mistinio Kūno narys dėl jo nekentėtų. Mes žvelgiam į Olandiją ne kaip į ką nors svetima ar keista, bet kaip į dalį visumos, kuriai mes visi priklausome — ne dėl “institucinių“ priežasčių, bet dėl to, kad mes visi esame katalikai.”
Trečiajame straipsnyje pastebima, kad aggiornamento negali ateiti be įtampos. Straipsnyje primenama jau anksčiau pastebėtas olandų entuziazmas misijų darbui ir klausiama: “Argi dabartiniame sąjūdyje nepastebime kaip tik tos pačios dinamikos, kuri vedė mlsijonierišką pašaukimą?” Alessandrini mato, kad autoriteto klausimai Olandijos kontekste yra tik dalis visam pasaulyje vykstančio kunkuliavimo: “Bruzdėjimas, kurį matome brolių olandų tarpe, randamas ir kitose bendruomenėse; gal net ir mūsų pačių tarpe”.
AKIRAČIAI
Į jį žvelgiant iš evoliucinio taško
Įsidėmėtiname rašinyje “Prie ko einama” (“L. L.”, 1969 m. balandžio nr. 157 psl.) iškeliamas labai svarbus klausimas, kam keisti, keistis, jei Kristus-Dievas, Bažnyčia-mokykla įskiepijo, mokė, išaiškino...
Redakcijos duotąjį atsakymą reikėtų papildyti. Gamtos knygos, kurių seniau nepažinta ir kurios yra parašytos Dievo-Kūrėjo kalba, atskleidė dalykų, kurių seniau nežinota ir kurie dabar kelia nuostabą, net pasipiktinimą ir baimę suklysti. Tai teisybė, tačiau baimė nėra nei dorybė, nei tiesos šaltinis...
“Ne Dievas keičiasi, bet mūsų pažiūros į jį”, pasakė P. Claudel, didysis katalikas, akademikas. Taip ir jo vardu kalbanti Bažnyčia-mokykla.
Aiškėja, kad evoliucija, prieš kurią Dievo vardu tiek šiauštasi, yra pagrindinis gamtos dėsnis. Deja, didysis naujųjų laikų teologas ir mokslininkas Teilhard de Chardin, S. J., kuris pirmas į tai atkreipė dėmesį, vis dar daugelio senųjų protų yra nesuprastas.
Krikščionybės (kristybės) esmė yra žmogaus ir gėrio meilė. “Mylėk artimą kaip pats save” (Kristus). Judizmas šito nežinojo ir nereikalavo. Daugelis ir dabar nežino ir nesupranta, kaip ir kokiu būdu Senasis Įstatymas yra Kristaus pakeistas Naujuoju Testamentu, Senojo neniekinant.
Seniau manyta, tikėta, kad nuodėmė įžeidžia Dievą, dabar suprantame giliau: nuodėmė įžeidžia ne Dievą, bet, anksčiau ar vėliau, tą, kuris ją padaro. Seniau skelbta, kad moteris yra vyrui nuodėmė, o dabar: moteris yra vyro garbė, ir atvirkščiai. Celibatas (viengungystė) laikytas dorybe, o dabar bėgimu iš pasaulio, vengiant didesnės ir sunkesnės pareigos, atsakomybės. Žinoma, tai nereiškia, kad negali būti išimčių: dvasininko pašaukimas, karys fronte ir kt.
Daug keliaujama
Šiandien mes kaip niekad daug keliaujame. Labai nesistebime išgirdę kalbant lietuviškai ne tik Rygoj ar Vladivostoke, bet ir Berlyne ar kur nors prie Egipto piramidžių. Ir vis tik dažniausi mūsų kelionių maršrutai — po gimtąjį kraštą...” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. V. 17).
Televizija vaikams
Peržvelgus mūsų televizijos pastatymus vaikams, krinta į akis, kad šioje srityje dirbančių dailininkų, režisierių, kompozitorių ratas vis platėja. Po truputį auga Ir TV dramaturgų eilės (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. V. 17 d.).
Dirbančių motinų vargai
Šios eilutės yra paimtos iš dviejų dirbančių motinų laiškų ("Tiesa", 1969 m. gegužės 9 d.):
“Yra moterų, kurios išaugina pulką vaikų ir išlieka jaunatviškos — geros sveikatos, geros nuotaikos. Deja, jų žymiai mažiau. Daugelis mūsų moterų pavargusios: nei darbe, nei namuose iki galo gerai nepadaro savo darbo.
Gerai kad spauda kelia tokias problemas. Bet mes, moterys, laukiame ir sociologų, mokslininkų žodžio. Tegu patyrinėja moters, auginančios du, tris ir daugiau vaikų, sąlygas, paieško konkrečių galimybių, kaip jai palengvinti darbą”.
“Daug padaryta, kad motinoms būtų lengviau. Bet aš gyvenu kaime, auginu du vaikus ir turiu prisipažinti, kad man labai nelengva: išeidama į darbą, nešu juos pas kaimynus, kartais vienus palieku. Ir visad neramu, ar kas neatsitiko. Kaime irgi labai reikalingi lopšeliai ir darželiai, deja, jų maža statoma”.
Nuotrauka Vytauto Valaičio
ŠYPSANTIS
ŠKOTAS TARP KITŲ
Anglas, prancūzas, vokietis ir škotas susitarė suruošti draugišką gegužinę ir kiekvienas šį tą su savim atsinešti.
Anglas atsigabeno butelį whisky, prancūzas — kepalą baltos duonos, vokietis — rūkytą dešrą, o škotas — savo brolį.
SUOMIS IR ŠVEDAS
Švedai apie savo kaimynus suomius pasakoja tokį anekdotą:
Esą, švedas ir suomis susitiko smuklėje ir pradėjo gerti. Švedas, kiekvieną kartą stikliuką pakėlęs, pasakydavo “skol” ir išgerdavo iki paskutinio lašo. Suomis tą patį daręs, bet nieko nesakęs.
Po kokio pusės tuzino stikliukų suomiui pritrūkę kantrybės ir jis, trenkęs savo stikliuką į kampą, atsigręžęs į savo kompanijoną, pasipiktinęs, paklausęs:
— Tai ką, po velnių, ar mes čia atėjome gerti, ar kalbėtis?...
APIE GEGUŽĖS NUMERĮ
Eilės ii Lietuvos (“L. L.”, 162 psl.) primena nepalaužiamą pasilikusiųjų tikėjimą pasaulio Motina. (Ponia)
Vienas svarbiausių straipsnių — tai Pr. Razmino (“Eikite ir jūs į mano vynuogyną”, “L. L.” 171 psl.) Jis taip nuosekliai, sumaniai nagrinėja tai, kas turi visiems mums gyvybinės reikšmės. Vertas diskusijų. Visa, kuo mes gyvename, atsispindi ir mūsų vaikuose. Jei patys nedirbame Jo vynuogyne, tai kaip eis ieškoti dvasios turtų mūsų vaikai?” (Ponia)
AR NETAPTI VIEN RELIGINIU?
Išeivijos religinė spauda turi visišką laisvę. ... Periodinių leidinių, skirtų vien religiniams klausimams, yra nedaug. Prie tokių reikėtų skirti: “Šv. Pranciškaus Varpelį”, “Laivą”, “Saleziečių Balsą”, “Lux Christi”. Jiems artimi yra “Laiškai Lietuviams” ir “Šaltinis”. Juose spausdinama nemaža religinio turinio straipsnių, tačiau netrūksta ir kitokios medžiagos. Ypač gražiai, moderniai ir gyvai redaguojami “Laiškai Lietuviams”. Seniau jie buvo religiniu laikraščiu, bet vėliau tapo religinės ir tautinės kultūros žurnalu, priartėjusiu prie “Aidų”. Taigi, grynai religinių periodinių leidinių — tik keletas. Beveik visi leidžiami vienuolijų, skleidžiančių specifines savo idėjas, savitas kulto formas, institucijas. Dėl to jie yra gana siauros apimties ... Gilesnių klausimų jie negali gvildenti ir prabilti į reiklesnius skaitytojus...
Dažnai lietuviškoji visuomenė lieka religinėse seklumose, nes iš esamos spaudos sunku susidaryti pilną vaizdą. Religinis žurnalas galėtų plačiai apžvelgti savąją sritį, nuosekliai informuoti ir gilinti skaitytojų dvasinį turinį. Ar tam tikslui reikėtų dar vieno žurnalo Anaiptol! Yra galimos šios išeitys. Pirmiausia tokią misiją puikiausiai galėtų atlikti “Laiškai Lietuviams”, jei atsisakytų žymios dalies medžiagos, randamos ir kituose laikraščiuose. Antra, tokiam uždaviniui tiktų “Lux Christi”, jei atsisakytų vien kunigams skiriamos pamokslinęs ir panašios medžiagos. Trečia, vertėtų pagalvoti vienuolijom, kurios leidžia savo laikraščius, apie sujungimą kai kurių leidinių, panašių savo turiniu ir apimtimi. Iš jų galėtų išaugti rimtas religinis žurnalas, galįs atsiremti į platesnius tikinčiųjų sluoksnius...
Pr. G. "Tėviškės Žiburiuose", V. 1
THE CASTLE.Šis filmas yra pagamintas pagal Franz Kafkos nebaigtą alegorini romaną, kuriame vaizduojama pasamdyto žmogaus nesėkminga kova prieš nepasiekiamos “pilies” biurokratinę valdžią. M. Shell vaidyba puiki, R. Noltke režisūra gera, filmavimo būdas atitinka filmo temos nuotaiką. Suaugusiems gali būti Įdomus, bet netinka nei jaunimui, nei vaikams.
CHITTY CHITTY BANG BANG.Šiame muzikiniame filme yra daug vykusios fantazijos apie britų šeimą Ir jųjų magišką automobilį. Vaidina Dick Van Dyke ir Sally Ann Howes. Pramoginga.
DRACULA HAS RISEN FROM THE GRAVE. Geriau būtų buvę, jei tas baisusis Dracula būtų likęs kape.
GOODBYE, COLUMBUS.Philip Rotho satyra apie priemiesčio žydų gyvenimą yra gerai suvaidinama gana naujų aktorių. Suaugusiems geras. Tinka ir jaunimui, bet ne jaunesniam kaip 16 metų.
GREAT CATHERINE. Ši Bernardo Shaw komedija tapo prastos režisūros ir vaidybos auka. Puošnūs kostiumai ir tarptautinė aktorių grupė padėties neišgelbsti.
HARD CONTRACT.Įprastinė greit besivystanti kriminalinė intriga naudojama kaip rėmai atskleisti neįprastiniams charakteriams. Suaugusiems gali būti įdomi, netinkama jaunimui jaunesniam kaip 16 metų.
HELL IN THE PACIFIC.Lee Marvin ir Toširo Mifunė vienu du suvaidina intriguojančią dramą apie du priešingų pusių karius, patekusius ant negyvenamos salos Ramiajame Vandenyne. Geras spalvotas filmas suaugusiems ir brandes-niam jaunimui.
MININT LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINES ŠALPOS DEŠIMTMETĮ
BRANGUS BROLIAI IR SESĖS — LAISVO PASAULIO LIETUVIAI! Tauta už tėvynės ilgesnį laiką gali išsilaikyti tik labai ypatingomis sąlygomis, kaip turime gyvą pavyzdį žydų tautoje. Tokios sąlygos tačiau negali būti naujai sukurtos, jeigu jų nėra iš gilios senovės. Svetur nesunykti stipriausia pagalba yra gyvas ryšys su gyva tauta tėvynėje. Remdami tautą tėvynėje, kiekvienu tos srities veiksmu išgyvename savyje savos tautos ir tėvynės meilę ir taip stipriname svetur esančių lietuvių sąmoningumą.
Kaip spaudos draudimo laikais lietuviška knyga iš svetur patekusi į Lietuvą buvo didesnės vertės dovana, negu medžiaginė pagalba, taip ir dabar religijos persekiojimo ir dorovės griovimo laikais religinė ir moralinė pagalba yra daug svarbesnė už medžiaginę pagalbą.
Šiais metais sukanka 10 metų, kai per Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos organizaciją (Lithuanian Catholic Religious Aid) mes, laisvo pasaulio lietuviai, stengiamės gelbėti Lietuvoje ir kitur rusų vergijoje esančių lietuvių religiją ir krikščionišką moralę, tą visokios tvirtybės, ištvermės ir vilties pagrindą. Padaryta daug gero. Trumpu žodžiu neįmanoma tai atpasakoti. Stengiamės daryti, ką pajėgiame.
Bėga laikas, keičiasi žmonės — ne tik pavergtieji, bet ir pavergėjai. Šiems besikeičiant, daug keičiasi ir gyvenimo sąlygos. Gal visai netrukus daug kas pasikeis ir Lietuvoje. Mes turime būti gerai pasiruošę kiekvienos atmainos valandą, nedelsdami padėti mūsų tautos religiniams, doriniams ir bendrai dvasiniams reikalams. Šiais tikslais, daug svarbesniais už kasdieninę duoną ar rūbą, mes šaukiame visus lietuvius talkon. Jeigu turėtume daugiau lėšų, ir dabar galėtume daugiau padaryti. O mums turi rūpėti ir ateitis. Turime kelių asmenų palikimus ateičiai, bet ir tų reikia daugiau, kad galėtume efektyviai atsiliepti, atėjus palankiai valandai. Derėtų kiekvienam lietuviui skirti dalį savo turto dabartiniams ar ateities Lietuvos religiniams reikalams. Testamente užrašytų palikimų bažnyčioms Lietuvoje jau ne vienas nuėjo i rusų bolševikų rankas. Mes įspėjame ir raginame tokius palikimus atiduoti Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos globai. Žmonija parodo savo kilnumą, remdama misijas, skurdo slegiamus ar nelaimės ištiktus žmones. Pavergėjas laiko mūsų tautą ne tik medžiaginiame skurde, bet ir griauna tautos gyvybingumo pagrindus — tikėjimą ir dorą. Gelbėkime savo tautą kaip išmanome ir visada atsiminkime, kad organizuotu darbu galima padaryti daug ką, ko negalime padaryti pavieniai.
Minint Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos veiklos dešimtmetį, laikau sau malonia pareiga padėkoti visiems laisvame pasaulyje lietuviams kunigams už jų asmeninę pagalbą ir rinkliavas parapijose, visiems ir kiekvienam lietuviui už auką ar darbą, skirtą L. K. Religinės Šalpos veiklai. Kiek iki šiol padėta tautai Lietuvoje, tai jūsų kiekvieno ir visų kartu nuopelnas.
Dievo, artimo ir savos tautos meilė ir toliau tejungla vis platesnes lietuvių mases aplink L. K. Religinę Šalpą bendrai misijai — gelbėti pavergtos mūsų tautos dvasinės tvirtybės pagrindus. Kartu su jumis besisielojąs mūsų tautos likimu, Vyskupas Vincentas Brizgys