S. Ulšinskas. K. DONELAITIS (vitražas).
KAZYS BRADŪNAS
ŽODŽIAI
Pasislėpė žodžiai po medžiais,
Po javais, po pakelio žole—
Pavarai tu arkliuką pavadžiais
Ir išlipęs žingsniuoji šalia.
Karštą žodį po žodžio atrasdamas,
Ridinėji delnuos kaip kaštoną,
Čia pat iš tu žodžių iškepdamas
Šiltą hegzametro duoną...
O mes dabar tartum patrakę
Tarškam ratais kitais,
Žodžius lyg arklius užplakę
Devyniais prakaitais,
Kol nugriūva jie užkapoti
Pakelio akmenyse—
Ir Donelaitis ima raudoti
Žodžio šermenyse.
DONELAITIS LOŠIA KORTOMIS SU MIRTIMI
Kai šiaurėn paršvilpė kregždės,
Atvėrei tu langą i saulę
Ir kortas padalinai
Tarp savęs ir mirties.
O, kaip tau sekėsi
Vasaros popiečiais,
Kada javų brandumu
Mirčiai kortas sumaišei.
Bet slapta jai ruduo
Žemėtu pirštu
Pradengė juodąjį tūzą...
Dieve, dabar pamačiau—
Tavo rankos ėmė drebėti...
Ir jau šaltis žiemos
Užėmė žadą,
Kai, partiją baigiant,
Buvo atvožtas
Dočio parvežtas karstas...
...................................
Tada tu metei
Viską laiminčią kortą—
Paklojai "Metus”!