1969. ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAI. Vol. XX. Nr. 9. SPALIS - OCTOBER
BAŽNYČIOS VIENYBĖ VATIKANO II DINAMIKOJE Kardinolas Suenens 306
EILĖRAŠČIAI A. Baranauskas 310 320
VAKAR MUSMIRĖS — ŠIANDIEN LSD R. Kriaučiūnas 312
TAUTINIS UGDYMAS LIKIMINIAME MŪSŲ KELYJE St. Barzdukas 319
ŠEIMA: M. Montessori ir vaiko slėpiniai D. Petrutytė 324
JAUNYSTĖ: Tikroji ir nuduotoji meilė M. Peteraitienė 327
Eilėraščiai A. Zailskaitė 315 329
KNYGOS: “Liepsnos ir apmaudo ąsočiai” (rec.) N. Jankutė 330
AKIRAČIAI: Sekso nuodai naujoje generacijoje Al. Gimantas 332
ŠYPSANTIS Paruošė Pr. Alš. 335
Šio numerio iliustracijos: Alg. Kezio, S. J., fotografijos (I viršelio psl., 305, 311, 321, 328, 334) ir J. Dovydėno fotografijos (317, 322-323, 326).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Kęstutis Trimakas, S. J., Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
pagal kardinolą Suenens
Šių metų gegužės 15 dienos laidoje Paryžiuje spausdinamas katalikų informacinis žurnalas Informations catholiques internationales įsidėjo gana ilgą interviu su Belgijos primų kardinolu Suenens. Šis pokalbis sukėlė daug ir gyvų diskusijų. Jos tęsiasi ir šiandien. Pagrindinė šio pokalbio mintis plaukia iš kardinolo Suenens knygos Coresponsibility in the Church (1968). O apie kardinolą vyskupas Butler taip atsiliepia: "Kardinolas Suenens buvo labai reikšminga figūra Susirinkime. Ypatingai jam veikiant, konstitucija apie Bažnyčią pynė savo mokymą su Dievo Tautos mintimi. Jis buvo vienas iš keturių Susirinkimo posėdžių moderatorių".
Bendros atsakomybės principas buvo nustatytas Vatikane II, bet šio principo įgyvendinimas nėra paprastas dalykas, kur įeina tikintieji įvairiose plotmėse. Jautriausia vieta yra kurti šią atsakomybės dvasią bei jos rėmus tarp popiežiaus primato ir vyskupų kolegiališkumo, tarp universalinės Bažnyčios ir individualių Bažnyčių, tarp centro ir periferijos. Šias problemas išsprendus, taip pat išsispręs Vatikano I ir Vatikano II suderinimas.
Kad tokio sprendimo reikia, galime matyti iš paskutiniųjų metų su puse užsitęsusių diskusijų ir krizių, ar tai buvo popiežiaus paskelbtas Credo, celibato taisyklės, enciklika Humanae vitae, ar liturginis pakeitimas bei teologų ieškojimai.
Daugeliui kardinolo Suenens žmogiškumas ir meilė jo vizijoje pilniau atsako į daugybę klausimų, negu jo užimama pozicija, o toks atsakymas jau ir yra bendros atsakomybės pradžia. Hierarchinėje plotmėje problemų sprendimas ir prasideda su kolegiališkumu. Yra pagrindo tikėtis, kad popiežiaus sušauktas specialus vyskupų sinodas šį klausimą pilniau apsvarstys ir išryškins, kaip kolegiališkumas gali pasireikšti šių dienų Bažnyčioje. G. K. K.
ALBINAS BARANAUSKAS
EILĖRAŠTIS, RAŠYTAS DAR ANKSTI PAVASARĮ
Šįmet jau vėl pradeda rodytis vėjuotas kalnas.
Už upės užtekėjo violetinė vaikystės vienatvės gėlė.
O jau rodės suvisu nutilęs atsiminimų knygos skundas.
Viešpats dar vienąsyk susimylėjo liūdinčio.
Nakčia įvyksta stebuklingi pagijimai.
Širdyje apypietė, kaip vasaros zirzesys.
Devynios galybės to paties gamtovaizdžio.
Vanduo, kaip pernykščiai lapai.
Miške putoja juodi akmenys.
Pievose vėjo telkšojimas tarp bundančią krantų.
PERSKAITYTOS KNYGOS PARAŠTĖJE
Vasara. Vėjas. Vynuogynas.
Pustamsis knygynas su atremtomis į
Sieną dažytojų kopėčiomis žaliame terpentino pavėsyje.
Vynuogyne, o vynuogyne, alsuok ūkanomis tolimo kalno!
Pašlaite driekiasi eilutės iš dienoraščio
Seno žmogaus po paminklu.
Keliasi skaudi, nesveikuojanti jaunystė
Su praėjusio šimtmečio, devyniolikto, vėju,
Vėju bulviakasio, bulvienių ir sutrintos žolės kvapo.
Noksta lapai.
Saldžias, kaip vynas, vynuoges.
Slidus kelias tarp vaistų naudojimo ir piktnaudojimo
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Prieš kiek laiko UPI žinių agentūra pranešė: "San Jose, Kalifornija. Bent tuzinui jaunuolių buvo suteikta pirmoji pagalba po nepavykusių pasivaikščiojimų ("bad trips") muzikos festivalyje, kurio metu, atrodo, tūkstančiams buvo išdalinta LSD. 'Jie krinta kaip musės', pastebėjo Santa Clara apskrities policininkas. Jo žiniomis, arti 4,000 piliulių buvo paskleista 15,000 - 20,000 minioje, dalyvavusioje minėtame festivalyje. Per valandą bent dvylikai asmenų buvo suteikta pirmoji pagalba. Panika tačiau nekilo, ir muzikos festivalis tęsėsi be pertraukos".
Maždaug tuo pačiu metu dr. Moy Čikagos Universiteto ligoninės seminare apie LSD visuomenės reakciją į jų vartojimą studentuose pavadino "truputį isteriška". Jo žodžiais, "mūsų reakcija į plintantį LSD vartojimą studentų tarpe ribojasi nusidėvėjusiomis ir bergždžiomis pastangomis: įstatymų pravedimu ir informacinių programų reikalingumo pabrėžimu. Nors įstatymai ir švietimas su iš to išplaukiančiais grasinimais ir bauginimais turi savo vietą, tačiau jų nepakanka. Jų propagavimas gali tik nukreipti dėmesį nuo suvokimo, kas iš tikro darosi. Kol atitinkami įstatymai išleidžiami ir švietimo programos suorganizuojamos, studentai jau gali būti nusikreipę kur kitur ir ne todėl, kad vyresnieji nuo narkotikų atbaidė, bet dėl to, kad patys studentai patyrė, jog narkotikai neduoda atsakymų, kurių jie ieško".
Panašius viens kitam prieštaraujančius pranešimus spaudoje skaitome jau bent penketą metų. Sunku susigaudyti, sunku orientuotis, kur kiek teisybės ir kas iš tikrųjų dedasi. Jei šis pranešimas sukels daugiau klausimų, negu duos atsakymų, tik tada, galima teigti, bus tiksliai pagautas esamos situacijos pulsas.
HALIUCINOGENINIAI VAISTAI
LSD (lysergic acid diethylamide) yra sąmonę iškreipiantis chemikalų junginys, kartais sukeliąs haliucinacijas. Haliucinacija — tai liguistas pojūčių būvis, kada be išorinių paerzinimų žmogus girdi, užuodžia ar mato nesamus dalykus. Tačiau LSD įtakoje esąs asmuo dažniausiai sugeba atskirti savo patiriamas haliucinacijas nuo realybės. Barron, Jarvik ir Bunnell pastebi, kad jeigu haliucinacijos terminas yra taikomas tik tiems atvejams, kuriuose asmuo yra pilnai įsitikinęs savo nesamų pojūčių tikrumu, tada haliucinogeniniai vaistai tik labai retai taip apibrėžtas haliucinacijas sukelia.
ALDONA ZAILSKAITĖ
DOVANA
Skaidriausiam kvarce išskelta
Skaisti rudens diena.
Visur, kur siekia žvilgsnis,
Regėti saulės nušviesti namai,
Kaip skaldytą brangakmenių kampai,
Perpinti gatvių spindinčiaisiais kaspinais,
Papuošti aukso medžių mezginiais.
STASYS BARZDUKAS
Tautinis ugdymas, kaip rodo pats pavadinimas, turi rodyti kelius j tautą ir tautinių idealų atskleidimu daryti mus sąmoningais, apsisprendusiais, gyvais jos nariais.
Mūsų mokyklos, Lietuvių Chartos įpareigojimu, yra, bent turi būti, tautinės mūsų dvasios židiniai. Tokiais židiniais jos tampa visų pirma savo programa.
Mokydami gimtosios kalbos, mes savo jaunimą susiėjom su tėvais ir protėviais. Eidami lietuvių literatūros kursą, susipažįstame su savo tautos dvasios apraiškomis: žmonių charakteriais, jų pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, su jų siekiniais ir praeities bei ateities rūpesčiais. Tautos istorija yra tautos mokytoja, ir tebegalioja senasis romėnų dėsnis, kad "homines historiarum ignari semper sunt pueri", t. y. žmonės, nepažįstą savo istorijos, yra vaikai. Tautinė daina yra tautos džiaugsmų ir vargų atspindys, tautinis šokis yra jos žmonių sutelktinio bendravimo išdava ir t. t. Visa tai sudaro tautos dvasinę kultūrą. Ją pasisavindamas jaunimas įauga į savo tautą: tautinės individualybės susiformavimu jis pasijunta turįs daug ką sava, kas jį išskiria iš kitų tautybių žmonių. Štai kodėl tiek daug dėmesio kiekviena tauta skiria savo mokyklai. Žinomas vokiečių pasididžiavimas, kad jų mokykla savo laiku sukūrė vieningą ir stiprią Vokietiją, nepriklausomos Lietuvos tautinė mokykla suformavo lietuvių tautos sąmonę, kokios ji neturėjo visoje ilgoje savo istorijoje.
Tautinę savo mokyklą susikūrėm ir svetur. Tačiau apsižiūrėję pamatėm, kad lietuvių išeivijos "vargo mokykla" ima neatlikti savo tautinių uždavinių. Ją lanko toli gražu ne visi lietuvių vaikai. Antra, vienu programos išėjimu ji nesuformuoja aukščiau minėto sąmoningo, už savo tautą apsisprendusio, į savą tautinę bendruomenę įaugančio lietuvio. Jaunimas šeštadieninėje mokykloje gaunąs žinių, bet neįsigyjąs tautinės dvasios.
Tai rodo gyvenimas, tai konstatuojama mūsų pokalbiuose ir spaudoje.
Išdaviškai mūsų siekimus ir nusivylimus susumavo prof. dr. A. Klimas, Rochesterio un-to profesorius. Jo išvados realios:
1. "Visi lyg jaučiame, kad nors labai daug darbo padaryta mūsų jaunimo lietuviškame auklėjime ir švietime, tačiau čia kažkas ne taip išėjo, kaip buvo tikėtasi ir laukta. Juk prieš 20 metų tarėmės iš pagrindų, 'atlietuvinsią' Amerikos Lietuvą"...
ALBINAS BARANAUSKAS
Karšta
Ratų tepalu dvokianti kelią, tvankią rugiapiūtę, ilgą
Dieną, visą dieną jie eina pulku per mūsų apleistą ir
Senai paliktą miestelį.
Dulkės trykšta per kaulinius numirėlių tarpupirščius.
Prakaitas rieda per kadaise neskustus kaukolių skruostus.
Nevieno rankose dar senas skarmalas ar ryšulėlis.
Uodegas pabrukę, kaukia iš baimės klajokliai šunyčiai.
Šventoriaus klevai meta lapus
Nuo galingos giesmės.
Suvyniotos juodos
Pakasynų vėliavos
Įnešamos atgal į
Sudegintą bažnyčią.
ŠEIMA
"Didieji žmonės tepradeda gyventi, kai numiršta.”
L. Arreat.
Nors Montessori metodas nuo pat pradžios buvo entuziastingai sutiktas ir, palyginti, gan greitu laiku pasklido visame pasaulyje, tačiau gilesnio mokslinio susidomėjimo jis tesusilaukė tik po Marijos Montessori mirties.
Dabar, kai mus nuo jos skiria beveik 20 metų tarpas, tai jos paliktasis mokslo lobynui indėlis, vis labiau ima patraukti įvairių sričių mokslininkų dėmesį. Šiandien juo domisi ne tik mokytojai ir tėvai, bet gydytojai, sociologai, psichologai, matematikai ir net diplomatai. Jau yra įsteigti net keli mokslinio tyrinėjimo centrai prie universitetų.
Šiemet rugpiūčio 30 d. suėjo 99 metai nuo Marijos Montessori, žymiosios šio šimtmečio pedagogės, gimimo. Šia proga norėčiau kiek ilgėliau sustoti ties Montessori asmenybės bruožais ir kelio vingiais, nuvedusiais ją į pedagogiką.
Marija Montessori gimė 1870 m. Italijoje, o mirė 1952 m. Olandijoje, kur buvo ir palaidota. Virš 50 metų savo turiningo gyvenimo ji pašventė vaiko labui, o per vaiką — visos žmonijos gerovei.
Marijai Montessori, jos didelio intelektinio pajėgumo ir neišsemiamos energijos dėka, yra pasisekę savo asmenyje sujungti gydytojos, mokslininkės ir pedagogės profesijas. Todėl jos gyvenimas, perdėm susipynęs su mokslo darbais bei intensyviomis studijomis apie vaiko dvasinės plėtros kelius, ir šiandien nėra tik istorinė ar negyva archyvinė medžiaga, bet yra tokia medžiaga, kuri įdomi ir šiais laikais, nes pateikia aiškių idėjų, kur ir kaip ieškoti būdų ir priemonių nūdienei žmogaus dvasios suirutei šalinti.
Didi moteris— nuostabi gydytoja
Nuo pat savo kūdikystės ir per visą savo gyvenimą Marija skyrėsi savo būdo ypatybėmis ir giliu įžvalgumu iš sau lygių tarpo. Ji, anot Adomo Mickevičiaus, vis siekė ten, kur vyzdys nepasiekia, ir bandė laužti tai, ko protas nepajėgia. Tai genijų pažymys, triuškinąs amžiais nusistovėjusias, prietaringas tradicijas — iš vienos pusės ir vedąs žmoniją į naujų pasaulių atradimą, į svarbius ir pažangius laimėjimus fizinėje ir dvasinėje plotmėse — iš antrosios pusės.
JAUNYSTĖ
Ar tu mane tikrai myli?
Tikrosios ir nuduotosios meilės pareiškimais bei pasakymais mes žaidžiame dažnai mūsų kasdieniniame gyvenime, lyg šie dalykai būtų visai paprasti ir turėtų tą pačią reikšmę. Tikroji ir nuduotoji meilė nėra lengvai atskiriamos, jos yra neretai žmonių gyvenime vartojamos išnaudojimo ar švelnaus apgavimo tikslams. Todėl psichologas Eric Berne rašo: "Kas šias meiles atskirti pajėgia, tas turi lyg gyvenimo raktą, geriau pažįsta savo bendradarbį, draugą ar draugę ir pagaliau lengviau supranta ir pats save".
Tikroji ir vaidinamoji meilė, su įvairiomis savo pasekmėmis, maišosi neatskiriamai žmonių gyvenime: jos supa suaugusius, tarpsta besimylinčių tarpe ir randamos net tarp motinos ir kūdikio. Daugelio įvykių eilėje tegul bus kad ir šis gyvenimo pavyzdys.
Studentė Irena 22 metų amžiaus, gražiai nuaugusia išvaizda traukė kiekvieną. Nemėgdama perdėjimų, ji buvo kukli, rami, rengėsi skoningai ir savo jaunos išvaizdos pagražinimui tevartojo tik nuosaikų kosmetikos kiekį. Studentai mėgdavo ją pakalbinti sakydami, kad ji savo išvaizda, bei laikysena tinkanti madų žurnalų paveikslams. Irena buvo atsargi ir mažai kam tikėjo. Po kiek laiko ji įsimylėjo. Irena mylėjo ir abejojo... Jos sužadėtinis, medicinos studentas, buvo keliais metais už ją vyresnis. Iš šalies atrodė, kad niekas nedrumstė jų meilės, ir jų širdys galėjo būti pilnos gražios laimės. Tik Irena jų gražia meile vis abejojo. Ji beveik kiekvieną kartą, kai pasivaikščioję atsisveikindavo, lyg susigraudinusiu balsu, klausdavo savo sužadėtinį: "Ar tu mane tikrai myli?" Po ilgesnio draugavimo, šie besikartoją klausimai sužadėtiniui atrodė lyg savaime suprantami ir atsakymo nereikalingi, nes jis ją tikrai mylėjo. Bet Irenos kankinanti abejonė tęsėsi. Kai juodu nuvažiuodavo į pajūrį, parką ar kitą gamtos prieglobstį, ji atsisėdusi stengėsi iš jo veido išskaityti, ar jis ją tikrai mylįs. Ilgainiui Irenos nerimas ir nepasitikėjimas jam lyg įgriso. Kaip apsišvietęs jaunuolis, jis žinojo, kad mergaitės tokiais atvejais gali būti skeptiškos, bet šis Irenos abejojimas pradėjo daryti jam nesuprantamas, ir jis pasiryžo pagaliau sužinoti, kas slypėjo Irenos mintyse ir jos praeities gyvenime... Ir čia Irena papasakojo savo sužadėtiniui kūdikystės praeitį.
ALDONA ZAILSKAITĖ
KARTA Į KARTĄ
Testingsta amžini ledai ledų ašigaly!
Tekunkuliuoja lava gyvkalnių bedugnėse!
Ir tegul, audroms siaučiant, niekad nesubėga!
Nes tu ir aš negirdime viens antro balso;
Nes tu ir aš tik žiūrim, bet nematom;
Nes tu anos kartos, o aš šitos.
KNYGOS
Premijuotą romaną "Liepsnos ir apmaudo ąsočius” perskaičius
Aštuonioliktąjį "Draugo" romano konkursą laimėjęs Jurgis Gliauda davė dar pas mus neliestos temos kūrinį — knygą apie dabartinės Lietuvos buitį. Gliaudos romanuose aktualios temos nenaujiena. Jis visada ieško ir suranda jų naujų, nekasdieniškų, stiprių. Taip ir šioji — tarybinės Lietuvos kolūkio pilka kasdienybė — mums labai nekasdieniška, labai aktuali.
Mažo kolūkio gyvenimą Lietuvos užkampyje autorius skaitytojui pristato per to kolūkio skaityklos vedėją Joną Survilą, nespausdintą, nepripažintą rašytoją. Tai jaunas vyras, išaugęs jau komunistinėje santvarkoje po II-jo pasaulinio karo. Jo jaunystė, kaip ir daugelio to amžiaus lietuvių, buvo persunkta komunistiniais "šviesaus rytojaus" pažadais ir nuolatiniais partijos neklaidingumo įtaigojimais, kurie dabar pavojingai bluko, susidūrę su gyvenimo realybe. O ta realybė graudi ir pilka be galo: menki, ant greitųjų iš vienkiemių suvežioti kolūkio pastatai ir devynių kvadratinių metrų kubatūroj suspausti, irzlūs žmonės, kurių svarbieji interesai — kuo daugiausia daržovių išaugint savo "sodybiniam" sklypelyje ir kuo daugiausia kiaušinių išgaut iš "sodybinės" vištos. Nes, anot Jono Survilos, "tiesiog žemdirbystės stebuklas, kad iš sodybinio sklypo minta ne tik kolūkietis, bet ir miestas" (85 psl.), kai tuo tarpu "piktžolėmis užauga ištisi rajonai. Komisija kovai su piktžolėmis vesti rašo aktus, o... po aktų, diskusijų ir peržiūrų piktžolės dygsta dar tankesnės..." (95 psl.)
Bet Joną Survilą slegia ne vien tik kolūkio buitis, jo tarnautojų biurokratija, žemės ūkio patetiškas nenašumas (prieš sėjant, kolūkio pirmininkas turi pranešt rajkomui, proforgui, agitpropui ir planuotojui), bet labiausiai jo paties dvasinis merdėjimas, neturint jokios galimybės pasireikšt, kaip rašytojui laisva mintimi. Vienintelė jo atvanga — nepilnas, "tarpeilutinis" susirašinėjimas su vienminčiais draugais literatais, susibūrusiais į slaptą Giordano Bruno būrelį. Būrelio nariai domisi literatūrinės kūrybos laisve ir geriau rašo "stalčiams", negu leidžia savo kūrinį sukirpti pagal partijos reikalavimus. Taigi jie — tartum dabarties eretikai, kaip ir senovės vienuolis Giordano Bruno, sudegintas ant laužo už skirtingą nuomonę.
Skaityti daugiau: APIE ŽODĮ, UŽDARYTĄ STALČIUJE, O ŽMOGŲ - KOLCHOZE
AKIRAČIAI
Tautiečiai, kurie savo šeimose turi aukštesniosios mokyklos amžiaus prieauglio, vis dažniau reiškia susirūpinimą gyvenamosios aplinkos raida, kuri, toli gražu nėra palanki bręstančio jaunimo doroviniams nusistatymams ugdyti. Tėvai žino, kad, bent šiuo metu, argumentai, kad "geros merginos ir geri vyrukai taip nesielgia", dažniausiai atsiliepia į kurčias ausis. Taipgi pasakymas, kad "tai nuodėmė" arba "tai nemoralu", irgi nevisada susilaukia pritariančio dėmesio. Šių dienų jaunimas tariasi, kad ypač daug žinąs apie šiolaikinio gyvenimo faktus, o tėvai, dažniausiai laikomi nesugebą eiti su laiku, atsilikę, senstelėjusieji savo pažiūrose ir užkonservuotoje praeity.
Aplinkos įtaigojantieji veiksniai turi didelę, tiesiog milžinišką įtaką bręstančio jaunime sielose. Neapgaudinėkime savęs galvodami, kad lietuvių tai neliečia. Priešingai, tai liečia nė kiek nemažiau, kaip ir kaimyno bernaitį ar merginą. Sekant mažiau ar daugiau pažįstamų šeimų gyvenimą, nesunku pastebėti tendenciją jaunimui kuo greičiau išsiplėšti iš tėvų gyvenamųjų namų, aplinkos ir įtakos. Nespėja toks baigti aukšt. mokyklą ir, žiūrėk, kolegijos ar universiteto savoje gyvenamoje vietoje nebeužtenka. Vis norai kuo toliau nuo tėvų išvykti akademinėms studijoms. Tiesa, kartais gaunamos stipendijos, gal net dalinės, bet jau tas faktas skatina tėvus sutikti, kad jų prieauglis išvyktų studijuoti toliau... Kiti, kiek teko pastebėti, jei ir pradeda studijas, gyvendami pas tėvus, tai, mokslą įpusėjus, gauna pilną ar laikinį darbą ir... tuoj pats skuba kraustytis iš tėvų pastogės, tuoj samdo butą ar kambarį, kad tik negyventi su tėvais, kad tik išvengti jų kontrolės.
Blogų draugų ir draugių įtaka, narkotikai, seksas, tariama ar tikra laisvė, džiaugsmas, kad štai man niekas negali įsakyti, kada grįžti namo, ir panašūs faktoriai neretu atveju gerokai sužaloja, jei visai nepagadina jaunuoliškųjų sielų ir turėtų moralinių įsitikinimų. Žinia, toli gražu nebūtų, tai galima bendrinti kiekvienos šeimos atveju. Toli gražu ne. Bet pasitaikantys atvejai jau gali kelti nemažai nerimo, o šviesulių šioje plotmėje tiek mažai matosi...
Sugauti nusikaltėliai, prasižengę principui vis rodyti savo “gerąją” pusę.
PALAPINĖS NEPATOGUMAI
Moteris į savo kaimynės užklausimą, kodėl ji atostogų metu nemėgstanti gyventi palapinėje:
— Todėl, kad, kai mane įsiutina vyras, tai palapinėje nėra durų, kurias galėčiau kurtinančiai trankyti, iš kambario lakstydama...
SVEČIAS IR VIEŠBUČIO SAVININKAS
Svečias parašė vieno viešbučio savininkui Ispanijoje, kad jis norėtų apsigyventi su savo šunim.
Savininkas šitaip jam atsakė:
“Iki šiol dar nebuvo atsitikimo, kad šuo pavogtų šaukštą arba šluostytųsi savo letenas į užuolaidas. Be to, dėl jų kaltės niekada nebuvo užlieti vandeniu vonios kambariai. Su malonumu lauksiu tamstos šunies”.
LAISVĖ IR TVARKA
Jaunystėje žmogus garbina ir brangina neribotą laisvę, senatvėje — jis labiau kreipia dėmesį į pavyzdingą tvarką, o galų gale įsitikina, kad laisvė yra tvarkos kūdikis.
EKUMENINES PAMALDOS
Nors ir labai pavėluotai, Philadelphia os Pabaltiečių Komiteto vardu noriu Jums išreikšti širdingą padėką už mūsų ruoštosios Ekumeninės Dienos už Kenčiančias Pabaltijo Bažnyčias pristatymą Jūsų redaguojamo “Laiškų Lietuviams” gegužės mėnesio numeryje ir už teiktus paskatinimus ją beorganizuojant. Pritarimas ir paskatinimas buvo mums labai svarbus, ypač, kad atvirai idėją remiančių lietuvių kunigų skaičius buvo tikrai skurdus. Neskaitant Philadelphijos lietuvių kunigų aiškaus užsiangažavimo, vos du lietuvius kunigus — prel. P. Statkų ir kun. St. Railą — susilaukėme iš toliau. Iš išsiųstų virš 170 kvietimų lietuviams kunigams, vos kelios dešimtys teikėsi kryžiuku pažymėti ir sugrąžinti iš anksto užadresuotą voką.
Tačiau aukščiau suminėti nemalonūs faktai nenustelbė Ekumeninės Maldos Dienos idėjos ir pačių pamaldų iškilmingumo. Sutraukėme 50 dvasiškių ir 1100-1200 maldininkų. Be J. E. kardinolo Krol, iš aukštųjų dvasininkų dalyvavo rytų apeigų ukrainiečių arkivyskupas A. Senyshyn, metodistų vyskupas J. Gordon Howard, katalikų vyskupai augziliarai McDevitt ir Graham, Pennsylvanijos Liuteronų Synodo pirm. kun. dr. William A. Janson, Jr., Philadelphijos Bažnyčių Tarybos pirm. kun. dr. Rufus Cornelsen, garsus protestantų teologas W. H. Lazareth ir kiti. Katedrą 95% užpildėme ir, jei choristai būtų nulipę nuo vargonų, sėdimų vietų būtų pritrūkę. Karštas oras, Tėvo Dienos šventė ir vakare įvykstantis Ecumenical Workshop for Christian Unity atidaromasis posėdis atėmė iš mūsų ir dalį dvasiškių ir dalį žmonių.
Propagandiniu atžvilgiu Ekumeninė Diena buvo ypatingai sėkminga. Tą vakarą keturios televizijos stotys suminėjo pamaldas ir jų tikslą savo žinių programose, o viena stotis (WCAU-CBS) net nufilmavo ir parodė iškilmių ištraukas. Visi didieji laikraščiai davė plačius aprašymus ir puikius vedamuosius.
Dar kartą dėkoju ir linkime Jums visokeriopos Aukščiausiojo palaimos visuose Jūsų darbuose.
Algimantas Gečys,
Pabaltiečių Komiteto Pirmininkas
DĖL ŠV. ANTANO GIMNAZIJOS ATIDARYMO
Amerikos Lietuvių Bendruomenės valdyba skatina pranciškonus atidaryti šv. Antano gimnaziją. Atidarymas būtų galimas, jei gimnazija pastoviai turėtų bent 100 lietuvių mokinių, kurių tėvai už mokslą ir išlaikymą mokėtų 1000 dol. metams. Tai pagrindinė sąlyga.
Iki gruodžio 15 d. prašoma atsiliepti tėvus, kurie norėtų 1970 metų rudenį leisti savo sūnus į šv. Antano gimnaziją. Gavę atsakymus, pranciškonai tuojau svarstys gimnazijos atidarymo klausimą. Sprendimas priklausys nuo suinteresuotų lietuvių tėvų skaičiaus. Jei bus nutarta gimnaziją atidaryti, tada bus priimama mokinių registracija. Visais šv. Antano gimnazijos reikalais prašoma rašyti: Rev. Rector, St. Anthony’s High School, Kennebunkport, Maine 04046.
KETVIRTOSIOS DAINŲ ŠVENTĖS RUOŠA
IV-sios J.A.V. ir Kanados Lietuvių Dainų Šventės repertuare 2 sąsiuvinys “Dainos vaikų chorui”, tikimasi, pasieks lituanistines mokyklas lapkričio mėn. pradžioje.
Užsiregistravusiems dalyvauti IV-joje Dainų Šventėje suaugusių mišriems chorams jau išsiuntinėta arti 700 egzempliorių Br. Budriūno kantatos “Lietuvos Šviesos Keliu”. Chorai, manantieji dalyvauti IV-joje Dainų Šventėje, kviečiami nedelsiant registruotis, pranešant dalyvių skaičių, šiuo adresu: Petras Armonas, 4538 So. Hermitage Ave., Chicago, 111. 60609.
Suaugusių chorui, be Br. Budriūno kantatos “Lietuvos Šviesos Keliu“, yra jau numatyta, dar, rodos, niekur išeivijoje negiedota J. Naujalio “Malda už Tėvynę”. Ji yra verčiama i lietuvių kalbą ir tuoj bus įgraviruota.
Visi, numatančių dalyvauti IV-joje Dainų Šventėje, chorų dirigentai prašomi siūlyti Šventės repertuaran pageidaujamas dainas. Su tokiu prašymu jau buvo asmeniškai kreiptasi į repertuaro kom. narius. Dainos pageidaujama, kad būtų skambios ir savo sudėtingumu prieinamos visiems chorams. Visos pasiūlytos dainos bus sutrauktos į vieną sąrašą ir išsiuntinėtos repertuaro kom. nariams balsavimui.