ALBINAS BARANAUSKAS
EILĖRAŠTIS, RAŠYTAS DAR ANKSTI PAVASARĮ
Šįmet jau vėl pradeda rodytis vėjuotas kalnas.
Už upės užtekėjo violetinė vaikystės vienatvės gėlė.
O jau rodės suvisu nutilęs atsiminimų knygos skundas.
Viešpats dar vienąsyk susimylėjo liūdinčio.
Nakčia įvyksta stebuklingi pagijimai.
Širdyje apypietė, kaip vasaros zirzesys.
Devynios galybės to paties gamtovaizdžio.
Vanduo, kaip pernykščiai lapai.
Miške putoja juodi akmenys.
Pievose vėjo telkšojimas tarp bundančią krantų.
PERSKAITYTOS KNYGOS PARAŠTĖJE
Vasara. Vėjas. Vynuogynas.
Pustamsis knygynas su atremtomis į
Sieną dažytojų kopėčiomis žaliame terpentino pavėsyje.
Vynuogyne, o vynuogyne, alsuok ūkanomis tolimo kalno!
Pašlaite driekiasi eilutės iš dienoraščio
Seno žmogaus po paminklu.
Keliasi skaudi, nesveikuojanti jaunystė
Su praėjusio šimtmečio, devyniolikto, vėju,
Vėju bulviakasio, bulvienių ir sutrintos žolės kvapo.
Noksta lapai.
Saldžias, kaip vynas, vynuoges.
BENZINO STOTELĖS APTARNAUTOJŲ DAINA
Tvankus savaitgalis, ir kalnai,
Apsiniaukę per ilgus viršvalandžius, ir sekmadienį po
Mišių debesiai.
Kaip likerio lašai į kavą, likimo
Lašai neišsemiamon kasdienybės tuštumon.
Jie varva, kaip bauginančiai stipri poezija.
Jie sunkiasi,
Kaip nesiliaujančios grėsmės pavojus, į
Žemę ir žoles.
Vagodami žemėlapius, sugrįš
Liūdni atostogautojų automobiliai.
Laša amžinai užmigdą lašai.
