1969m. 8 Rugsėjis

Šio numerio iliustracijos: lietuviškas kryžius Dayton, Ohio (JAV), lietuvių parapijoj (I viršelio psl.); Alg. Kezio, S. J., fotografijos (273, 286, 287, 289, 290, 292, 295, 296, 300), R. Mozoliausko sukurtas reljefas Čikagos lietuvių jėzuitų koplyčios fasade (275); Vilniaus universiteto vaizdas (279); paveikslas, vaizduojąs karalių Steponą Batorą, skelbiantį Vilniaus akademijos įkūrimą (279).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas,

S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina

— $0.50.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

Žmogui — vienas mažas žingsnis; žmonijai — tai milžiniškas šuolis.

Neil Armstrong, pirmas žmogus mėnulyje

FELIKSAS JUCEVIČIUS

3

Kultūra išsako simboliais žmogaus vidinį pasaulį ir pasaulį, kuris jį supa. Bet šis išsakymas vyksta nepadrikai, o laikosi tvarkos. Tvarka siejasi tampriai su formomis ir normomis. Štai kodėl kultūros pasaulis yra formų ir normų pasaulis. Šiame sąryšyje man vėl prisimena Nietzsche, kuris suvokia kultūrą kaip dioniziškojo ir apoloniškojo prado dialektiką. Die Geburt der Tragödie pagrindinė tezė yra, kad Apolonas išreiškia "sapno patirties džiaugsmingąją būtinybę" ir gyvenimą atstume, o Dionizas yra apsvaigimo išraiška ir betarpiškojo gyvenimo simbolis. Kitoje vietoje Nietzsche sutrauktai pasako, ką jis supranta dioniziškuoju ir apoloniškuoju pradu: "žodžiu dio-niziškasišreiškiamas siekimas vienybės, šuolis anapus asmens, kasdienybės, bendruomenės, tikrovės, anapus prasižengimo bedugnės: aistriškai - skausmingojo išsiliejimas į tamsesnes, pilnesnes ir linguojančias aplinkas; kupinas susižavėjimo taip gyvenimo visumai, kaip visokioje kaitoje lygiam, lygiai galingam, lygiai palaimintam; didysis panteistinis džiaugimasis ir kentėjimas kartu, kuris pritaria ir šventina net baisiausias ir abejingiausias gyvenimo savybes; amžinoji valia gimdymui, vaisingumui ir sugrįžimui, kūrimo ir sunaikinimo būtinybės vienjausmis. Žodžiu apoloniškas yra išreiškiamas siekimas tobulo buvimo savyje, tipiško "individo", visko, kas padaro paprastu, pakeltu, stipriu, aiškiu ir nedviprasmišku — tai laisvė po įstatymu" (Friedrich Nietzsche, ten pat, IV, 389 psl.).

Dioniziškasis žmogus nėra artistas, bet stačiai meno kūrinys, "visos gamtos meno jėga". Jis nepaiso ribų, o išsilieja kaip upė, ir nepaiso jokio saiko, ir tas nesaikingumas veda tiesiai į išmintį. Dionizas — didžiųjų kraštutenybių vienytojas, ryšis tarp žmonių, "susitaikimo šventė". Nietzschė išgyrė ir pergyrė Dionizą — tai pastebėjo daugelis. Aišku, niekas negali paneigti, kad Dionizas yra graikiškojo žmogaus, kaip žmogaus apskritai, dalis. Bet reikia stipriai abejoti, ar jis yra vienijimo principas. Juk Dionizas simbolizuoja instinktą, o graikams instinktas niekada nebuvo vienijimo principu. Nors gamtoje instinktas paklūsta jos dėsniams, bet žmoguje jis yra pirmutinis, kuris sukyla prieš įstatymus. Vienijimo principu negali būti niekas kitas, kaip Apolonas. Jis yra formos dievas, plastinės formos mene, racionalinės formos mintyje, civilizacinės formos gyvenime. Apoloniškasis elementas išsisako Delfų išmintimi: "Nieko perdaug", "Žinok ribą, bijok autoriteto ir nusilenk prieš dievybę". Graikiškasis stebuklas yra ne dioniziškasis apsvaigimas, bet apoloniškoji forma. Ir Graikija atpažino save visados Apolone, o ne Dionize.

Tačiau ne mano tikslas nustatyti, ar Nietzschė klydo, ar ne. Tik noriu iškelti, kad kultūrą determinuoja formos ir normos. Su jomis susiduriame kiekvienoje žmogiškojo pasireiškimo srityje. Aišku, nevisi paklūsta normoms. Jos paprastai egzistuoja tik tiems, kurie nori, kad jos egzistuotų. Visais laikais buvo kultūringų žmonių. Visais laikais sutinkame ir barbarų. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo barbarizmo — tai pripažinti normas. Išsireikšdama mito kalba, antikinė tradicija sako, kad Saturnas, konstatavęs žmonių nepajėgumą valdyti kitų su reikiamu autoritetu, paskyrė miestams tvarkyti dievybes, kurios gano žmones. Tos dievybės — tai normos. Tad paklusti dievybei reiškia paklusti normoms bei įstatymams.

Skaityti daugiau: APIE KULTŪRĄ APSKRITAI IR LIETUVIŠKĄJĄ KULTŪRĄ II

Šio puslapio viršuj — atvaizdas R. Mozoliausko sukurto reljefo Čikagos Lietuvių Jėzuitų koplyčios fasade.

Keturių šimtų metų sukaktis 1569 - 1969

PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.

Šių metų rugsėjo 28 d. sueina lygiai 400 metų nuo pirmųjų jėzuitų apsigyvenimo Vilniuje. Jau seniai jie ten buvo laukiami, todėl tą dieną buvo iškilmingai sutikti ir pagarbiai priimti. Tiesa, kai išsiruošė į kelionę, dar nežinojo, kaip ilgai jie galės Vilniuje pasilikti. Jiems buvo pasakyta važiuoti į Vilnių "pasižiūrėti". Bet kai pamatė, kas jiems Lietuvos sostinėje buvo paruošta, kai patys patyrė senelio vyskupo ir miesto gyventojų nuoširdumą bei palankumą, buvo aišku, kad reikės pasilikti ir stoti į darbą. Šiandien, praėjus 400 metų, visi turi pripažinti, kad tą dieną Lietuvoje buvo įdiegtas daigelis, iš kurio greitai išaugo plačiai išsikerojęs medis, savo šaknimis ir šakomis veikęs visą tolimesnį krašto gyvenimą.

DIRVOS PARUOŠIMAS

Tai ne savaime suprantama, kad jėzuitai, atvykę į Vilnių, rastų jiems palankią aplinką. Gan naujas, neperseniai (1540 m.) įsteigtas ordinas, formavęsis Europos pietuose, negalėjo tokiu trumpu laiku pasiekti tolimų šiaurės sričių. Reikėjo, kad kas apie jį žinotų, kad kas rimtai rūpintųsi jo įkurdinimu, vienu žodžiu — kad kas naujiems svečiams paruoštų tinkamą dirvą. Kaip visa tai įvyko Vilniuje?

Pirmosios žinios apie jėzuitus Lietuvą bus pasiekusios savaime plintančiu apie juos garsu. Čia bus nemaža prisidėję studijuojantieji užsieniuose, ypačiai tie, kurie lankė Paduvos (kur jėzuitai nuo 1542 m. turėjo savo kolegiją), Bolonijos (kur panaši kolegija veikė nuo 1546 m.), Liuveno (nuo 1542 m.). Vienos (nuo 1551 m.). Pragos (nuo 1556 m.) universitetuose. Ypačiai Viena šiuo atžvilgiu atliko didelį vaidmenį. Dešimtmetyje po 1560 m. Vienos jėzuitų kolegiją lankė nemaža jaunuolių iš Lenkijos. Daug kas ir gyvendavo jėzuitų išlaikomame bendrabutyje. Pvz. Stanislovui Kostkai būnant Vienoje, (1564-67) lenkai sudarė apie 70% visų bendrabutiečių. Nežinome, kiek ir kas Vienoje studijuojančiųjų tarpe yra buvę iš Lietuvos, bet aišku, kad tokie, sugrįžę po studijų į namus, netylėdavo, girdavo savo mokytojus, jų uolumą, jų pamaldumą ir pasiaukojimą.

Bet vilniečiai jau 1555 m. patys savo akimis matė tikrą jėzuitą, kuris tų metų gale atvyko popiežiaus legato vysk. Aloyzo Lippomani palydoje pas karalių Žygimantą Augustą, tuo metu gyvenusį Vilniuje. Tai buvo ispanas T. Alfonsas Salmeronas, 40 m. amžiaus, vienas pirmųjų septynių jėzuitų. Pasiuntinybės reikalais užimtas, Salmeronas nedaug turėjo laiko susitikti su miesto gyventojais, nė jų kalbos nemokėjo. Nebuvo tuokart Vilniuje nė vyskupo: Paulius Alšėniškis buvo neseniai miręs (1555. IX. 4.), o busimasis — Valerijonas Protasevičius — dar tebevaldė Lucko vyskupiją. Galėjo susitikti su Vilniaus sufraganu vysk. Jurgiu Albinu, bet niekur apie tai neužsimenama. Savo laiške iš Vienos, ką tik atvykęs iš Vilniaus (1556. I. 1.) Salmeronas rašo, jog kalbėjęsis privačiai su vienu karaliaus sekretorium, draugiškai nusiteikusiu jėzuitų atžvilgiu (lenkas jėzuitas istorikas J. Korewa mano, kad tai buvęs M. Kromeris, vėliau Varmijos vyskupas), apie kokios nors jėzuitų kolegijos įsteigimą, bet gavęs atsakymą, kad esančiose aplinkybėse ne tik sunku, bet ir visai neįmanoma tai daryti; didikai ir bajorai užimą bažnyčių ir vienuolynų nuosavybes, atimą rentas, o tasai, kurio pareiga būtų neprileisti tokių sauvaliavimų (suprask: karalius), į visa tai žiūri pro pirštus.

Skaityti daugiau: JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ

II Vatikano susirinkimo laimėjimai ir problemos

VYTAUTAS VYGANTAS Tęsinys iš pereito numerio

Šiuo metu Bažnyčioj reiškiasi trys nusistatymai: pirmas yra tvirtas ir uždaras: išlaikyti ir nieko nekeisti. Aš drįsčiau tai vadinti stagnacija. Antra judėjimo forma yra reforma, keitimas: keisti, bet ir išlaikyti tęstinumą. Ir trečias judėjimo aspektas yra revoliucija, drastiškas pakeitimas be tęstinumo... Revoliuciniu būdu keisti pasaulį siekia ir veiklūs studentai. Šiame judėjime dalyvauja ir daug katalikiško jaunimo žmonių. Įdomus faktas, kad bent šiame kontinente subyrėjo viso krašto amerikiečių katalikų ir protestantų studentų sąjungos. Nebėra šiandien šiame kontinente nei pas protestantus, nei pas katalikus visą kraštą apimančių studentų organizacijų. Tai keistas paradoksas...

NAUJOS SĄVOKOS IR FORMOS

Pažiūrėkime į kitus aspektus, kurie bažnytiniame gyvenime yra svarbūs. Štai vienas jų — nuodėmės sociali dimensija. Kalbama apie korporacinę arba bendruomeninę nuodėmę. Komunistinis veikimas, nusiteikimas, rasinis neteisingumas. Ar bent vienas iš mūsų išpažįstame tokią nuodėmę? Pavyzdžiui, jei mes korporacine — t. y. plačiąja — prasme išnaudojame kitos rasės žmones, ar mes išpažįstame rasinę nuodėmę? Socialinė sąžinė yra mažai išvystyta, nes Bažnyčia mūsų taip anksčiau neauklėjo.

Be to, ar pastoracinė akcija nereikalaus skirtingų išpažinties formų, tuo labiau, kad kunigų pašaukimai yra nepaprastai sumažėję? Pavyzdžiui, jeigu šiandien kun. Šeškevičius savo parapijoj Brazilijoj išklausytų kiekvieno parapijiečio išpažintį, jam pašvęsdamas 5 minutes, jis niekad negalėtų išeiti iš klausyklos... Ar sakramentinis gyvenimas liks toks individualus, kaip iki šiol buvo? Juk Gvatemaloj jau dabar kas sekmadienį prie katedros krikštyja šimtus iš karto, nes kunigas nebegali kiekvieną iš eilės krikštyti. Ši problematika Bažnyčioj yra ir ji šaukiasi sprendimo.

Yra šiandien ir visokių teologinių krypčių. Taip, pavyzdžiui, bekonfesinės Bažnyčios klausimas. Paskui tas tvirtinama, kad Dievas yra miręs — tas visas teologijos ciklas, kuris jau dabar irgi yra miręs. Taip pat iškilusi nauja (daugiausia pas protestantus, nes pas katalikus toms idėjoms sunkiau iškilti) vilties teologija, akcentuojama ypač Tuebingeno profesoriaus Moltmann. Ir jis kalba grynai apie revoliuciją, apie krikščioniškąją revoliuciją, darant pakeitimus struktūroj, sistemoj, ekonomijoj, moralėj, religijoj. Jis jaučia, kad vilties teologija išsireiškia per veiksmus: negalime nuošaliai sėdėti ir laukti, kada nueisim anapus ir gausim savo atpildą, bet turim šiame gyvenime dalyvauti ir jį keisti.

Skaityti daugiau: POVATIKANINĖ BAŽNYČIOS PADĖTIS

SEKUNDĖS

Raudonas sekundžių
rodiklis
brūkšnelius vejas
elektrine jėga.

Tai belaikių amžių svoriu
užgulus amžinybė,
kaip deimantas,
rėžia
stiklą dabarties.

Nenuostabu, kad
kasdienė sekundė
tokia sunki.

O kas bepaliks?
Ar tik forma išrėžta?
Ar ir stiklas
anapus nuskris?

Išryškės
Jo šviesoje
tavo ir mano
amžinosios išvaizdos.

KRIKŠČIONIJA

Detroito arkivyskupijos sinodas jau pasibaigė. Apie jo, kaipo pavyzdinio sinodo, kuriame dalyvavo ir lietuviai, eigą “L. L.” buvo nemažai rašyta (ypač žr. str. “Lietuviai Detroito arkivyskupijos sinode”, 1968 m. birželio nr. 248 psl. ir liepos-rugp. nr. 291 psl.). Tad įdomu susipažinti ir su to sinodo nutarimais.

Prieš paskelbdamas nutarimus, iškilmingų mišių metu kardinolas John Deardan čia pat salėje viešai kreipėsi į pasauliečių, kunigų, vienuolių ir kitų sinodo komisijų pirmininkus, klausdamas jų, ar tie nutarimai išreiškia Detroito arkivyskupijos narių valią, ar buvo atsižvelgta į visų žmonių pageidavimus bei pasiūlymus. Iš visų jų gavęs teigiamus atsakymus, kardinolas iškilmingai paskelbė: “Vardan dvasinio sustiprėjimo Detroito arkivyskupijos paskirų narių ir krikščioniškos bendruomenės aš, John F. Dearden, pasiremdamas savo arkivyskupo teisėmis, iškilmingai skelbiu ir tvirtinu 1969 m. Detroito arkivyskupijos sinodo dokumentus”.

Sinodo nutarimų iškilmes ypač sudramatino visų 21 šv. mišių koncelebrantų tariami konsekravimo žodžiai visiems 7000 sinodo dalyviams jiems atsakinėjant, o po to 40-čiai kunigų visuose salės kampuose ir takuose dalinant komuniją, kurią priėmė tūkstančiai dalyvių.

Sinodo nutarimai buvo atspausdinti ir išdalinti visiems sinodo užbaigimo dalyviams. Tie nutarimai yra daugiau ar mažiau bendro pobūdžio, tartum gairės, kuriomis vadovaujantis bus vėliau sudaromos smulkios taisyklės atskiroms sritims. Tos gairės labai suglaustai apima tūkstančius Bažnyčią atnaujinančių pasiūlymų, kurie Detroito arkivyskupijos narių buvo iškelti šio sinodo metu. Juose taipgi atsispindi II Vatikano suvažiavimo gairės įvesti Bažnyčią į šių dienų modemų pasaulį.

Liturginė komisija pabrėžia, kad kiekviena parapija sudarytų komitetą liturginiams klausimams svarstyti. Ši komisija sušvelnino daug liturginių ceremonijų — taisyklių. Nuo dabar vaikai galės priimti pirmąją šventą komuniją, kai, pagal klebono ir tėvų nuomonę, bus pakankamai subrendę, nebūtinai sulaukę tam tikro amžiaus. Išpažintis prieš pirmąją šventą komuniją nėra privaloma. Vaikai bus paruošiami pirmajai išpažinčiai tik sulaukę tinkamo amžiaus.

Skaityti daugiau: Detroito arkivyskupijos sinodo nutarimai

LAŠAI

Ateik, mielasis,
Aš tau pasakysiu,
Kad šiandien aš mačiau pūko lietaus lašus.

Jie nusileido lyg sparnais,
Ir buvo nubraukti dar neįgavę kvapo.
Jie nesuspėjo sužvilgėti mašinos stikle—
Jie atėjo ir išnyko.
Jie nevarvėjo stiklan trenksmo pribaigti.
Nes buvo jie jauni.
Ir jie nedaužė man akių.

Jie tiktai atsirado prie manęs.
Ir buvo nubraukti
— Švelniai.

Mielasis,
Ar tu man pasakysi.
Ko jie tokie lengvi.
Ne kaip kiti lietauslašai?
Ar tu man pasakysi.
Kodėl jie liko nubraukti net nevarvėję?
Ar tu man pasakysi,
Kodėl kiti
Taip daužosi stiklan?

ATSAKANT

"Laiškų Lietuviams" liepos-rugpiūčio ir šiame numeryje (žr. 243 ir 281 psl.) spausdinome dr. Vyt. Vyganto pastabas apie povati-kaninę Bažnyčios padėtį, paimtas iš jo paskaitos Čikagos lietuvių visuomenei. Apačioj— jo atsakymas į vieną aktualų klausimą po tos paskaitos.

Savo pastabose minėjot, kad iš aggiornamento, dvasinio atsinaujinimo, taško žiūrint, negalima būtų skirstyti Bažnyčioj veikiančius žmones į konservatyviuosius ir pažangiuosius. Tačiau iš Jūsų kalbos apie stagnaciją, reformą bei revoliuciją ir iš Jūsų duotų pavyzdžių aiškiai matosi — nesvarbu, kokius žodžius bevartotume, kad kažkokia tai įtampa Bažnyčioj yra. Prašau paaiškinti keletą tos įtampos aspektų ir nurodyti, kaip mes josios atžvilgiu turėtume laikytis.

Kęstutis Trimakas, S. J.

Spaudimas, kurį žmogus daro, yra visuomet dviejų įtampų išdava. Negalima padaryt sprendimo, jeigu nėra bent dviejų galimybių pasirinkti. Mano supratimu, tuomet nėra sprendimo. Jeigu šiandien aš galiu tik per vienas duris išeit, aš neturiu jokio sprendimo. Gali apspręst, ar aš dabar eisiu, bet yra tik vienos durys ir aš galiu tik per vienas duris išeit. Bet jeigu yra suteiktos galimybės sprendimui, tai aš darau sprendimą, ir tas sukuria naują įtampą, ypatingai jeigu aš jaučiu tam tikrą konfliktą tarp tų galimybių.

Psichologine prasme kalbant, Bažnyčioj yra tokių klausimų, kuriuose yra aiškių įtampų, bet kai kurie žmonės to visai nejaučia. Pavyzdžiui, visuotiniame Bažnyčios suvažiavime kardinolas Ruffini, kalbėdamas apie pasauliečius, pasakė, kad pasauliečiai neturi jokių teisių; jiems tik ateit į bažnyčią ir aukoti. Vienas Berlyno jėzuitas, apie tai rašydamas, sako: “Man kyla mintis, ar šis arkivyskupas nesumaišė pasauliečių su mafija”.

Taigi, šitam kardinolui, kuris yra vieno nusiteikimo ir jau turi sprendimą, nėra jokio pasirinkimo. Tam gi žmogui, kuris dar ieško sprendimo, susidaro tas sunkumas, kad šitoj orientacijoj viena ir kita galimybė turi tam tikro prasmingumo. Įtampos mes neišvengsim.

Skaityti daugiau: ĮTAMPA BAŽNYČIOJ IR INDIVIDUALUS SPRENDIMAS

Aš TAVE ATSIMENU...

Aš tave atsimenu...
Ar aš nebuvau tavimi pavirtus
Ir tu buvai mano šešėlis.
Kai buvau aš didi ir nesunaikinama?

Aš lyg ir atsimenu tavo žodžius...
Sakei, supraski pirmiausia savo likimą.
Neškis gilyn, gilyn tu į save,
Beskęsdamas matysi bekraštes nakties spalvas,
Nesuvaldomas dienų formas ir
Tarp teisybės ir fantazijos rasi tu prarają.
Taip! Bet kas dabar iš to?
Radau aš bedugnę ir su sąžine nebesusikalbu.
Kančia ir realybė yra viena
Arba kaip dvinukai.
Vienais rūbais apsivilkę.
Užtai dabar aš dustu pasaulio tuštumoj.
Kurią padaro žmonės.
Gyliai įkvėpdami ir
Dvasios neatleisdami...
Taip. Taip...
Aš tave puikiai atsimenu.
Tu gi esi mano pergyvenimų atsiminimai—
Tu esi ta vaiduoklė, kurią tuščioj rankoj
aš dabar laikau.

ŠEIMA

Laimingiausi lygiomis besidalinantieji

Gal visi sutiksime, kad gražiausia žmogaus gyvenime diena yra sutuoktuvės. Tai pradžia naujo gyvenimo su atrastu žmogumi, kurio stipriausiu pagrindu yra tik vienas žodis — meilė.

Kodėl mes įsimylime? Daugelis lengvai atsakys: tuomet buvau labai vienišas, arba pradėjau senti, gal labai jaunas buvau, pilnas energijos, gal pavargęs ir nusivylęs, gal iš džiaugsmo, gal iš nuobodulio, o gal pavasaris savo žavęsį išskleidė, gal rudens paskutinis lapas patrauklumą pastiprino...

Tokie įvairūs atsakymai, bet nėra taip lengvai išaiškinami. Sutuoktuvių žinovai bei nagrinėtojai seniai domisi šiuo klausimu ir bando sudaryti tam tikras išvadas. Kad meilė yra patraukimas, turįs didžiausios įtakos, su tuo mokslas pilnai sutinka. Tačiau giliau betyrinėjant, sugriaunami kai kurie žmonėse prigiję išsireiškimai; pavyzdžiui, kad begyvendami asmenys supanašėja. Pagal mokslo duomenis, jau pačioje pradžioje jie vienas kitą patraukia panašumu: religija, socialine padėtimi, išsilavinimu ir net išvaizda.

Bandoma įrodyti, kad moterys yra praktiškesnės savo gyvenimo draugo pasirinkime: nors ir jaučiančios lytinį patraukimą, pilnai juo nesivadovauja, nes žino, kad tai veda į šeimą; šeimai gi reikia duonos, pastogės ir pastovaus vaikų tėvo. Vyrai būk tai vadovaujasi vien tik lytiniu patrauklumu; vedę ilgiau gyvena už viengungius, mažiau serga ir daugiau turi draugų.

Kitas pasakymas, kad priešingumai traukia, irgi nėra tikslus, nes tyrinėjimai visai ką kitą rodo. Tik laikraščių pirmuose puslapiuose atrandame tokius ypatingus atvejus, nes jie kaip tik ir kelia nusistebėjimą. Imigrantai dažniausiai veda imigrantus, aukšti veda aukštas, išsilavinę ieško išsilavinusių, o turtingi randa turtingas.

Skaityti daugiau: SUTUOKTUVIŲ PAGRINDAS - MEILĖ

Kaip suprasti kito polinkius ir atstatyti darną

Vienas emocinio nesubrendimo pasireiškimų yra ilgiau ar trumpiau užsitęsiąs kerštaująs užpykimas. Tokiuo užpykimu siekiama atsiskaityti dėl kito tikrai padaryto ar tik įsivaizduoto blogio.

Vedybose tokiems užsitęsusiems užpykimams ir kerštavimams yra begalės progų. Normaliai netobulam vyrui ar žmonai kasdien pasitaiko padaryti ką nors tokio, kas kito, nesubrendusio, gali būti išsiaiškinta, kaip užgaulus elgesys. Blogiausia, kai toks kerštavimas išsivysto i “šaltąjį karą” — į visišką tylą ir absoliutų šaltumą.

“Marriage” žurnale (šių metų balandžio nr.) yra pateikiamos sugestijos tokiam vedybiniam partneriui, kuris iš kito patiria tokius užpykimus.

Pirmiausia, tokius užpykimus kitame reikia suprasti ir priimti, kaip partnerio nesubrendimo ženklą ir asmeninį poreikį-polinkį, kuris parodo, kad jam kažko kito reikia, būtent, pripažinimo. Nuostabūs pasikeitimai yra įvykę tose situacijose, kuriose toks partneris, užuot jautęs menkavertiškumą ar savigarbos stoką, pajunta pasisekimą, įvertinimą. Pyktis ir kiti nesubrendimo ženklai pradingsta. Taip, pavyzdžiui, atsitinka moteriai, kuri nuoširdžiai vyro pagiriama už josios virimo meną taip, kad jai “nebereikia” griebtis supykimo priemonių.

Antra, kada vedybinis partneris pasirodo taip supykęs, reikia reaguoti neperdėtai, bet atitrauktai. Taip išmokti tegalima palaipsniui, didele kantrybe. Moterys daugiau palinkusios tokiais atvejais per daug reaguoti. Jos taip užgaunamos užgaulaus vyro, kad tebando apsiginti ir dėl to dar labiau susijaudina.

Skaityti daugiau: KITAM KERŠTAUJANČIAI SUPYKUS

JAUNYSTĖ

Lietuvių jaunoji karta išeivijoj eilėmis kalba retai. Dėl to tos eilės yra labai brangintinos. Šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje yra surinkti keli eilėraščiai. Jais jaunieji autoriai išreiškia savo nuotaikas apie laiką (Augustinas Tijūnėlis, "Sekundės", 282 psl.), skausmą (Rasa Šilėnaitė, "Augo krūmas raudonų uogų", 294 psl.), praeities pergyvenimus (Laima Švėgždaitė, "Aš tave atsimenu", 290 psl.) dangaus pėdsakus žemėj (Sesuo Ona Mikailaitė, "Sename sode", 294 psl.) ir apie jaunus "pūko lietaus lašus" (Aldona Zailskaitė, "Lašai", 287 psl.).

SENAME SODE

SESUO ONA MIKAILAITĖ

Kelios kreivos obelys —
sodo iliuzija,
o vis vien sniegas kvepia žiedais...

Žiedai ir žiedai ir žiedai
juodoj žemėj
pėdsakai...

Kvapas po lietaus —
esencija ne žemės,
bet vis dar ne dangaus...

Krinta obels žiedai,
o aš vis laukiu
obels žiedų...

Pirmyn — atgal, pirmyn — atgal
supasi šaka —
nulaužta...

Skaityti daugiau: JAUNOJI KARTA KALBA EILĖMIS

Kadaise buvau pažiba.

ŠYPSANTIS

ĮSITIKINĘS

— Ar pažįstate mano žmoną?

— Dar neturėjau tokio malonumo.

— Malonumo? Tai tada iš tikro jos visai nepažįstate.

PAS GYDYTOJĄ

— Jūsų žmonos nervuotumas nepavojingas. Ji su juo gali išgyventi iki šimto metų.

— O aš? — susirūpinęs užklausia vyras.

ABU NUKENTĖJĘ

Lovoje gulįs subandažuotas pacientas klausia kaimyninėje lovoje dejuojančio aplipintu veidu ligonio:

— Kas tamstai atsitiko?

— Nagi taip atsitiko, kai atsisakiau žmonai pirkti automobilio.

— Ak, taip... O man taip atsitiko, kai savo žmonai automobilį nupirkau...

Parinko Pr. Alš.

Skaityti daugiau: VYRAS IR ŽMONA

ANAPUS

Iš Sovietų Sąjungos pasitraukusio rašytojo A. Kuznecovo išpažintis

Pabuvęs tik 4 dienas Londone, žinomas rusų rašytojas Anatoly Kuznecov paprašė anglų vyriausybės, kad leistų jam pasilikti Anglijoje, nes nenorįs grįžti į Rusiją. Kuznecov buvo komunistas, Sovietų Rašytojų Sąjungos narys, 4 romanų autorius ir kelių laikraščių bendradarbis. Šių metų liepos mėnesį Sovietai, prašalinę poetą Evtušenko ir kitus du rašytojus iš jaunimo laikraščio "Junost" redakcijos, pakvietė Kuznecova į to žurnalo redakcijos kolektyvą. Štai kaip aiškinasi Kuznecov, kodėl jis nenori grįžti į Rusiją.

Sakysi, kad tai neįmanoma suprasti. Kodėl rašytojas, kurio knygos išpirktos milijonais ir kuris yra labai populiarus ir pasiturintis, staigiai nutarė negrįžti į tą kraštą, kurį jis myli?

Aš praradau viltį. Aš negaliu tenai gyventi. Tas jausmas yra stipresnis už mane. Tikrai, aš negaliu tenai gyventi. Jei aš vėl grįžčiau į Rusiją, išeičiau iš proto. Jei nebūčiau rašytojas, gal galėčiau tą gyvenimą pakęsti Bet kadangi esu rašytojas, aš negaliu. Kai rašau, jaučiu, kad mano gyvenimas turi prasmę. Nerašyti man yra tas pats, kaip žuviai neplaukti. Kiek tik atsimenu, aš visuomet rašiau. Aš rašau jau 25 metus.

Per tuos 25 metus nei vienas mano kūrinys nebuvo Sovietuose atspausdintas taip, kaip jį parašiau. Politiniais sumetimais Sovietų cenzūra ir leidėjai trumpina, keičia ir iškreipia mano kūrinius taip, kad aš jų negaliu atpažinti. Arba jie neleidžia spausdinti. Kol buvau jaunas, turėjau vilties. Bet kiekvienas mano kūrinio pasirodymas buvo priežastis ne džiaugsmo, bet liūdesio, nes mano sukurti dalykai pasirodydavo tokioje negražioje, klaidingoje ir nelaimingoje formoje, kad aš nedrįstu pasižiūrėti žmonėms į akis. Parašyti gerą knygą Sovietuose yra labai paprastas dalykas. Tikras vargas prasideda vėliau, kai bandai ją išleisti. Per paskutinį dešimtmetį gyvenau nuolatinėje, neišvengiamoje ir neišrišamoje kontradikcijoje. Pagaliau aš pasidaviau.

Paskutinį savo romaną, vardu “Ugnis”, rašiau be jausmų širdyje, be tikėjimo ir be vilties. Žinojau iš anksto, kad jei ir spausdins tą romaną, išpiaus visa, kas žmogiška, ir geriausiu atveju tas veikalas pasirodys kaip menkavertis “ideologinis” kūrinys. Iš tiesų taip ir buvo.

Aš priėjau prie to, kad nebegalėjau rašyti, miegoti ir kvėpuoti.

Skaityti daugiau: JEI GRĮŽČIAU Į RUSIJĄ, IŠEIČIAU IŠ PROTO

ŠIŲ METŲ rugsėjo mėnesį sukanka šeši metai nuo to laiko, kai 1963 m. pradėjau redaguoti "Laiškus Lietuviams". Šia proga noriu padėkoti visiems, bet kokiu būdu man padėjusiems šį žurnalo redagavimo darbą atlikti.

Pirmiausia dėkoju redakcijos nariams: Gintarei Ivaškienei, ypač už 1967-1968 m. rašinius šeimos ir jaunimo klausimais; kun. Stasiui Ylai už nors retus, bet dvasine kultūra brandžius straipsnius; Algimantui Keziui, S. J., už mus visus žavinčias fotografijas; Vaclovui Kleizai už mintis, stebint visuomeninį lietuvių gyvenimą; Arūnui ir Aušrelei Liulevičiams už idėjas, sekant krikščionijos dabartinius kelius; Zitai Sodeikienei už žurnalo meninę priežiūrą, ypač už puošnius viršelius; Nijolei Užubalienei už talkininkavimą, vedant knygų recenzijų skyrių, ir Juozui Vaišniui, S. J., už kalbos peržiūrėjimą.

Taip pat dėkoju visiems kitiems, įgalinusiems ar įvairiopai padėjusiems man šį žurnalą redaguoti: buvusiam lietuvių jėzuitų provincijolui Bruno Markaičiui, S. J., man suteikusiam neeilinę progą redaguoti šį žurnalą; dabartiniam provincijolui Gediminui Kijauskui, S. J., visad mane moraliniai rėmusiam ir norinčiam, kad ir toliau "Laiškus Lietuviams" redaguočiau; žurnalo administraciniais reikalais besisielojančiam Petrui Kleinotui, S. J., visoms Putnamo Immaculata spaustuvėj dirbančioms Seselėms ir viešai nematomam, bet kiekvieną žurnalo raidę surinkusiam Jonui Kumpai. Dėkoju visiems bendradarbiams, kurie šį žurnalą praturtino savo raštais, poezija, fotografijomis ar dailės darbais; ypatingai noriu padėkoti kun. Alfonsui Grausliui, nepailstančiai beveik kiekvieną mėnesį pateikusiam po straipsnį. Pagaliau tariu ačiū visiems "Laiškų Lietuviams" skaitytojams, prenumeravimu, savo dėmesiu bei finansine auka rėmusiems ir teberemintiems šį žurnalą.

Skaityti daugiau: PO ŠEŠERIŲ METŲ

AKIRAČIAI

Kodėl ji negalėtų būti giedama, organizuojant pavergtų tautų savaites?

“We Shall Overcome” (mes nugalėsim) — šią dainą, ar, teisingiau, giesmę, paprastai girdime, kai per radiją ar televiziją rodomos kokios nors demonstracijos, protesto eisenos. Dažniausiai ji veržiasi iš amerikiečių negrų lūpų. Ji lydėjo juoduosius demonstrantus Alabamoje, Georgijoje ir visur kitur, kur bandoma viešumai priminti ne tik apie pareigas kraštui, bet ir apie teises, kurias turi garantuoti tas pats kraštas. Ir taip ne kartą teko televizijos ekrane matyti tvarkos dabotojus, piudančius savo vilkinius šunis prieš beginklę minią, neretai moteris ir vaikus... Ir tie šunes, ir tos aukšto spaudimo gaisrininkų vandens žarnos... Ir demonstruojančių bene vienintelis ginklas — tai toji giesmė “We Shall Overcome...”

Neretas mūsų tautiečių, tenka pripažinti, mūsų čia kalbamu klausimu laikosi visiškai apatiškai, kai kada ir be jokios nuomonės, o dažniausiai net ir visai priešingai nusiteikęs bet kurių demonstracijų atžvilgiu. Atrodo, kad aplinkos įvykiams, jei tik tiesiogiai nepaliečia mūsų kailių, daromės itin nejautrūs, tiesiog surambėję. Tiesa, mūsų jaunimas, augęs ir brendęs amerikinėje aplinkoje, jau turi visai kitas nuomones ir įsitikinimus. Šioje plotmėje jų gimdytojų ir prieauglio nuomonės visiškai išsiskiria. Mes piktinamės ir jokiu būdu negalime suprasti bei pateisinti tų pasitaikančių katalikų kunigų, vienuolių, tiek vyrų, tiek ir moterų, kurie drįsta kartu su juodaisiais žygiuoti miestų gatvėse. Mes tokius smerkiame, piktinamės jais ir kraipome galvas, nesuprasdami, kodėl bažnytinė vyriausybė tokių išsišokėlių nesutramdo. O jau ne iš reto burnos teko girdėti, kad ta mūsų minima giesmė, esanti ne kas kitas, bet tik tikrasis himnas... velniui! Atseit toks Gounod galėjo ją įtraukti kaip atskirą ariją Mefistofeliui, na, kad ir savo “Fausto” operoje.

Bet, bent kiek giliau pakalbėjus su tais, kurie tą giesmę vadina velnine, paaiškėjo, kad daugelis net ir tų visų žodžių nežino, bet neatšaukiamai kalba apie kipšo garbinimą. Kiti tiesiog netiki, kad šio rašinio autoriui ją ne kartą teko girdėti ir kartu giedoti katalikų bažnyčioje, šv. mišių metu, ir ne vien tik per pamaldas, užmušus dr. M. L. King, bet ir per sekmadienio pamaldas, ypač per vadinamąsias “liaudies mišias”, tikintiesiems giedant giesmes, gitaroms palydint. Giesmės žodžiai labai paprasti, melodija nesudėtinga ir, kartą išgirdus, tikrai nesunku kartu prisidėti prie giedojimo. Kiekvienas posmelis tėra tik dviejų eilučių ir tuoj po jo, visada kartojamas irgi dviejų eilučių priegiesmis:

We shall overcome, we shall overcome,
We shall overcome some day.
     Oh, oh, deep in my heart I do bedieve
     That we shall overcome some day.
The truth shall make us free, the truth Shell
      make us free,
the truth shall make us free some day

Skaityti daugiau: HIMNAS VELNIUI?

AR TAIP YRA?

Įvairesnių minčių šį kartą sukelia Vytauto Alanto straipsnis “Klumpakojis su ponia Giltine ant bedugnės krašto” (“L. L.” birželio nr. 201 psl.), kurio pagrindinė mintis nori įrodyti, kad mes čia savo tarpe, autoriaus žodžiais tariant, tik laužomės šonkaulius ir daužomės antausius. O tikrasis kelias, anot autoriaus, turi būti vienybė. Ar iš tikrųjų jau taip yra?... mūsų čionykštį bendruomeninį, politinį ir kultūrinį bruzdėjimą stebėdami iš šalies, svetimieji dažnai apie mus susidaro kur kas geresnę nuomonę negu mes patys apie save... Bendrojo tikslo siekdami, atrodo, mes per daug į šunkelius dar nenuėjome, tad ir Vytauto Alanto pesimistiškas mintis laikytume čia gal kiek ir per daug sutirštintas.

"Draugas". VII. 19

LAISVOS LIETUVOS IDĖJAI SKLEISTI

“Laiškus Lietuviams” skaitome su įdomumu... Man labiausiai įdomios temos yra: bendravimas su okupuotos Lietuvos gyventojais, šeimų problemos, jaunosios kartos lietuviškumas, meilės klausimai, gimdymų kontrolė, Katalikų Bažnyčios keitimasis; be to, man asmeniškai būtų įdomu išvysti diskusijų didesnio išeivijos lietuvių įjungimo į Lietuvos laisvinimo darbą tema, nes mūsų išeivija turi vieną svarbią pareigą — išlaikyti pasaulyje laisvos Lietuvos idėją gyvą. Todėl būtų įdomu išgirsti pasiūlymų, kaip suorganizuoti didesnę finansinę paramą Lietuvos laisvinimo veiksniams, ką tie veiksniai turėtų atlikti — pavyzdžiui, labai svarbiu darbu aš laikau reikalą įkurti prie Vliko ar ALTos Lietuvių Informacijos Centrą, kurio tikslas būtų palaikyti pasaulyje laisvos Lietuvos idėją gyvą. To centro personalą turėtų sudaryti patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai intelektualai, kurių pareiga turėtų būti nuolatos palaikyti spaudimą į pasaulio politikus, spaudą, radiją ir televiziją Lietuvos laisvės reikalu.

Dionizas Trimakas, Westlake, Ohio

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

FACES.Nuobodus, palaidas, perdėtai dramatiškas iširstančios vedybinės poros pavaizdavimas 36 valandų tarpe. Netinkąs nei jaunimui, nei vaikams.

FINIAN’S RAINBOW.Fred Astaire sužiba šiame nuotaikingame muzikiniame filme savo magišku gracingumu. Visiems gali būti puiki pramoga.

THE FIRST TIME. Trys nesubrendę berniokai keliauja, ieškodami palaido smagumo, iki pasitaiko proga padėti. Dėl nešvankios kalbos, banalių juokų ir blogos intencijos netinkamas jaunimui.

THE FIXER.Sukrečiantis filmas apie neteisingai nužudymu apkaltintą jauną žydą caristinėj Rusijoj. Suaugusiems ir vyresniems jaunuoliams verta pamatyti.

FUNNY GIRL. Tai vienas geriausių paskutiniųjų kelerių metų muzikinių filmų. Už vaidybą šiame filme Oskaro premiją laimėjo Barbara Streisand.

MOKSLO IR KŪRYBOS DIENOS

1969 m. lapkričio 26-30 d. Čikagoje įvyks išeivijos lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas, kuriame dalyvaus lietuviai mokslininkai ir aukštąjį mokslą baigę profesionalai.

Pagrindiniai šio simpoziumo tikslai yra keturi. Pirma, sudaryti sąlygas mokslinį darbą dirbantiems lietuviams mokslininkams ir profesionalams tarpusavio žinių ir nuomonių pasikeitimui mokslinėje, profesinėje bei kultūrinėje srityse. Antra, supažindinti lietuvių visuomenę, ypač jaunąją kartą, su išeivijos lietuvių moksliniu bei profesiniu pajėgumu ir mokslininkų bei profesionalų atsiekimais. Trečia, visuomenei duoti vertingų ir įdomių paskaitų iš mokslo bei kultūros pasaulio. Ketvirta, apsvarstyti Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugijos steigimo galimybes.

Simpoziumo programą organizuoja lietuvių mokslininkų iniciatorių grupė. Simpoziumą globoja ir finansinę atsakomybę neša JAV Lietuvių Bendruomenės Centro Valdyba. įvairius techniškus rengimo darbus atlieka JAV LB CV sudaryta techninė rengimo komisija.

Simpoziumo iniciatorių ir programos komisijos adresas: Prof. dr. Algirdas A. Avižienis, School of Engineering and Applied Science, University of California, Los Angeles, Calif. 90024. JAV LB CV ir techninės rengimo komisijos adresas: Mr. Bronius Nainys, 6804 So. Maplewood Avenue, Chicago, Ill. 60629.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Antanas Gintneris (red.) NUO KRIVŪLĖS IKI RAKETOS. Dokumentinėmis fotografijomis gausiai iliustruoti Lietuvos paštininkų atsiminimai. 1968 m. 538 psl.

ŠILAINĖ 1949 - 1969. Leidinys Detroito Lietuvių tautinių šokių grupės 20 metų sukakčiai atžymėti.

VYTURĖLIS. Pačių mokinių iliustruotas Marquette Parko Lituanistinės Mokyklos Čikagoje leidinėlis. 1969 m. 80 psl.

SKILTIS. Gegužės- - birželio mėn. nr. Leidžia V. Krėvės ir Perkūno skautų draugovės.

Jonas Aistis. MILFORDO GATVĖS ELEGIJOS. Turinyje: Bendros mintys, Bendruomenės mišios, Atspara, Don Juanas ir niekšybė, Valpurgijų naktys ir Epilogas. Nidos Knygų Klubo Leidinys Nr. 70. 200 psl. Kaina 2 dol. klubo nariams; nenariams — 25% daugiau.

LITUANUS. Lithuanian quarterly. Winter 1968. Str.: “The

First National System of Education in Europe” by J. Račkauskas; “Management of the Economy and Political Power: The Latvian Case” by G. J. King.

MŪSŲ SPARNAI. Birželis. Lietuvių evangelikų reformatų žurnalas. Redaguoja J. Kregždė. Leidžia Lietuvos Evangelikų Reformatų Kolegija Tremtyje.

SVEČIAS. Nr. 2 ir 3. Lietuvių evangelikų liuteronų laikraštis. Atsak. red. kun. A. Keleris. Fakt. red. kun. A. Trakis. Leidžia Lietuvių Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Vyriausioji Taryba Tremtyje.

SKAUTŲ AIDAS. Balandis. Oficialus Lietuvių Skautų Sąjungos organas. Red. Ant. Saulaitis. Leidžia LSS Tarybos Pirmija.

ATEITIS. Balandis. Lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas Vyr. red. J. Šoliūnas. Leidžia Moksleivių Ateitininkų Sąjunga.

1969m. 8 Rugsėjis

APIE KULTŪRĄ APSKRITAI IR LIETUVIŠKĄJĄ KULTŪRĄ II

JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ

POVATIKANINĖ BAŽNYČIOS PADĖTIS

AUGUSTINAS TIJŪNĖLIS

Detroito arkivyskupijos sinodo nutarimai

ALDONA ZAILSKAITĖ

ĮTAMPA BAŽNYČIOJ IR INDIVIDUALUS SPRENDIMAS

LAIMA ŠVĖGŽDAITĖ

SUTUOKTUVIŲ PAGRINDAS - MEILĖ

KITAM KERŠTAUJANČIAI SUPYKUS

JAUNOJI KARTA KALBA EILĖMIS

VYRAS IR ŽMONA

JEI GRĮŽČIAU Į RUSIJĄ, IŠEIČIAU IŠ PROTO

PO ŠEŠERIŲ METŲ

HIMNAS VELNIUI?

ATGARSIAI

FILMAI

Paskutinis lapas

Metai, Numeriai