Aš TAVE ATSIMENU...

Aš tave atsimenu...
Ar aš nebuvau tavimi pavirtus
Ir tu buvai mano šešėlis.
Kai buvau aš didi ir nesunaikinama?

Aš lyg ir atsimenu tavo žodžius...
Sakei, supraski pirmiausia savo likimą.
Neškis gilyn, gilyn tu į save,
Beskęsdamas matysi bekraštes nakties spalvas,
Nesuvaldomas dienų formas ir
Tarp teisybės ir fantazijos rasi tu prarają.
Taip! Bet kas dabar iš to?
Radau aš bedugnę ir su sąžine nebesusikalbu.
Kančia ir realybė yra viena
Arba kaip dvinukai.
Vienais rūbais apsivilkę.
Užtai dabar aš dustu pasaulio tuštumoj.
Kurią padaro žmonės.
Gyliai įkvėpdami ir
Dvasios neatleisdami...
Taip. Taip...
Aš tave puikiai atsimenu.
Tu gi esi mano pergyvenimų atsiminimai

Tu esi ta vaiduoklė, kurią tuščioj rankoj
                                  aš dabar laikau.