IŠEITI IŠ MŪRO Į DVASIĄ Sesuo M. Jurgita 1
LIETUVIŲ KATALIKŲ ORIENTACIJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIME — II J. Pikūnas 6
ŽYGIAI LOTYNŲ AMERIKAI GELBĖTI A. Grauslys 10
KŪNO IR DVASIOS KONFLIKTAS XX AMŽ. P. Maldeikis 16
AKIRAČIAI: Žingsniai broliško sugyvenimo kryptin Evangelikų - katalikų ratelio dalyviai 20
Jeigu žmogus nesutinka su kito galvosena V. N. 28
Jaučiu, kad to įvykio skaudumas neatbuks Motina 29
Įtampa lietuvių parapijoj A. Liulevičius 30
JAUNYSTĖ: Atsiliepimai į jauno Amerikos lietuvio laišką 36
ŠEIMA: Jei tik savo vyrą galėčiau pakeisti Išvertė G. Valiulienė 38
KRIKŠČIONIJA: Vienuolynai ieško sau vietos K. T. 40
ŠYPSANTIS: Vyrai apie žmonas ir kt. Parinko Pr. Alš. 41
FILMAI. Filmus suglaustai vertinant 43
Šis numeris iliustruojamas Lietuvių Foto Archyvo paskelbtame spalvotų skaidrių konkurse premijuotu ir atžymėtų skaidrių fotografijomis: K. Daugėlos “Spalvos" (I premija, 21 psl.), J. Maleiškos “Karvės raudonoj pievoj” (II prem.. 22), G. Valiūnienės “Ruduo” (III prem., 23); laimėjusios atžymėsimus: J. Kasakaičio “Povo plunksna"’ (9), G. Valiūnienės “Ruduo tvenkinyje (13), A. Valiūno “Atoslūgis” (24), D. Tyjūnėlio “Gamtovaizdis” (27), A. Valiūno “Svajonės” (28), K. Daugėlos “Ruduo” (35), J. Sablausko “Krikštolo rutulyje" (35), A. Valiūno “Gamtos abstraktas” (37). Viršelio I psl. — A. Grigaičio nuotr.: 5 psl. — Alg. Kezio, S. J., nuotr.; 40 psl. — atvaizdas ruošiančiųjų komišką operą “La Serva Padrona”.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
SESUO M. JURGITA
MES PRAVĖRĖM užuolaidas ir atidarėm langus. Lauke triukšmas, judesys. Tylūs namų saugotojų portretai skersvėjy sujudo. Per daug vėjo. Jauniausias sūnus Benjaminas, plačiai atidaręs duris, nors užraktas jam gan sunkus, išbėgo. Sekiau— gal jį apsaugosiu. O gal — juk jau ir aš pasiilgus lietaus, ir saulės, ir klaidžiojančio vėjo, išjudinančio statiškus paveikslus.
O tiek žmonių! Gražūs, negražūs, seni, jauni, vidutiniai, pilki, spalvingi. Aš jų sūkury. Viena, ir ne viena, ir tūkstantis many, ir aš juose, jų veiduose suradus atmintin įbrėžtų veidų skausmą, laimę ir nesuprantamas vagas. Jie žiūri į mane, ir aš jų nebijau. Atidengiu akis, pripratusias prie uždaros šviesos. Benjamino akyse saulė. Ir kitų. Jaučiu, kaip manyje pavasaris atgyja. Jau taip seniai...
Yra legenda apie mūsų namo pradžią. Anais laikais turtingas mano protėvis keliaudavo, ieškodamas teisybės. Visur jo būta, net tolimiausiuose miglose skęstančiuose kraštuose. Bet niekur jos neradęs, jis čia sugrįžo, sugriovė medinį namą ir pasamdė tūkstančius jam pastatyti mūrinę pilį. Kad nesugriūtų, kad nepakryptų, nepajudėtų, net baisiems žemės drebėjimams ištikus. Prieš mirtį savo paveikslą įrėmavęs, jis liepė šiems namams užsidaryti, kol tiesa nesurasta.
Visa tai užmiršta. Niekas nebeklausinėja, kodėl medis mūrų nustelbtas. Visi priprato ir atprato, nes taip turi būti. Todėl ir namą pavadino "Taip turi būti".
Neišsemiama sūnaus laimė. Jau bėga su naujais draugais. Laimingas jų neturėjimas būti aukštais, didingais. Pakeliu galvą, kaip jie daro, ir susilieja namai, medžiai, dangus. Jie juda. Mes judam. Mes siekiam. Jie siekia. Praeivio akyse matau tą patį saulės ilgesį, kuriuo nerimsta debesys. Ir dar daugiau. Jo akyse atpažįstu namuose pajustą alkį. Esu viena ir ne viena ir tūkstantis many ir aš juose, jų akyse suradusi savo namus ir alkį.
■ Palydint 1968-uosius
Palydint 1968 metus, prisimena juose žmonijai atsiskleidę žiedai, atsivėrusios žaizdos — įvykiai, ją sukrėtę ar pradžiuginę.
Politikoj:Raudonosios Armijos invazija laisvėjančioj Čekoslovakijoj šiurpiai paliudijo sovietų imperializmo nagus nesušvelnėjus.
Religijoj-moralėj:problematiškiausias tebelieka popiežiaus Pauliaus VI "Humanae vitae" enciklika paskelbtas draudimas naudoti dirbtines gimimų kontrolės priemones ir dalinis nesutikimas pačioj Katalikų Bažnyčioj, net kai kurių kraštų hierarchijoms bendraraščiais skelbiant teisę rimtai ir pagrįstai kitaip įsitikinusiems elgtis pagal savo sąžinę.
Medicinoj:širdies perkėlimai iš ką tik mirusio į gyvą žmogų atskleidė platesnes galimybes žmogaus gyvybei pratęsti.
Šalpos srity:daugelio indiferentiškumas badaujantiems užblokuotoj Biafroj parodė, kiek maža yra tikro humanizmo pas žmones.
Astronautikoj:trims amerikiečiams laimingai aplankius žemės palydovę planetą, 1968 m. istorijon įrašomi kaip kelionės į mėnulį metai.
■ Pasitinkant 1969-tuosius...
Problemos lieka, nebent jos kaip nors išrišamos. 1968 m. paliko eibes neišrištų problemų, kurias teks rišti šiais metais. Svarbiausios — daugiausia žmonių liečiančios — yra pasaulinės ir bažnytinės...
■ ... naujas veidas politikoj
Sausio 20 d. Ričardas Niksonas atsistoja prie pasauly pajėgiausių JAV valdžios vairo. Nuo jo sprendimo daug priklausys, kaip sėkmingai bus išspręstos JAV vidinės ekonominės ir socialinės problemos, kaip sumaniai bus vedama daugelio tautų likimą lemsianti užsienio politika.
■ ... nauja dvasia Bažnyčioj?
Katalikų Bažnyčioj 1968 metai paliko ateičiai spręsti nuo seno užsilikusias dvi problemas: krikščioniško dvasinio atsinaujinimo ir bažnytinės struktūros pakeitimo. Pirmoji — esminė; antroji — esminei pagelbinė.
Krikščioniškos aplinkos sukūrimas tėra vienintelis atsakymas šių dienų kryžkelėse ir maišatyje, kurioje slypi didžiuliai sunaikinimo pavojai.
II
JUSTINAS PIKŪNAS
PAVOJAI JAUNIMUI
Pavojai jaunimui, kurie egzistavo prieš 20 ar 30 metų, gyvai jaučiasi ir šiandien: ignoracija, alkoholis, rūkalai, seksas. Prie šių ankstyvesniųjų pavojų prisijungė visa eilė naujų pavojų, didesnių už anuosius. Pradėkime nuo bendrojo auklėjimo stokos. Per paskutiniuosius 20 metų visoje Amerikoje sparčiai plėtėsi nuolaidumas — laissez-taire laikysena— vaikų ir jaunimo auklėjime. Nuolaidumais paremtą tėvų ir mokyklos laikyseną rėmė gausūs psichoanalizės atstovai, ypatingai Benjamin Spock, kurio įvairių laidų Baby And Child Careir kitų knygų buvo parduota 21 milijonas egzempliorių. Bet ir kiti žymieji, kaip G. Stanley Hall, John Dewey, Arnold Gesell, Maria Montessori, ir bendrai žymi dalis auklėtojų, pediatrų ir psichologų rėmė nuolaidumo mintį. Leisk vaikui daryti, ką tik jis nori, tenkink jo užgaidas, kelk jį iš skyriaus į skyrių, ar jis ką išmoko, ar ne. Daryk visa, kad vaikas nepatirtų frustracijos ar konflikto, kurie galį jam psichiniai pakenkti.
Reikia pažymėti, kad dabartinis viešųjų mokyklų mokymas praktiškai ribojasi "neutralių faktų apie neutralius dalykus" pateikimu be jokių teigiamo auklėjimo minčių. Religija, vertybių samprata, moralinio charakterio ir asmenybės ugdymas, viens po kito visi tapo pašalinti iš mokyklų, nes jie nepatiko kuriai nors gyventojų grupei. Galop, aukščiausis JAV teismas užtvirtino visų krikščioniškųjų vertybių pašalinimą, nes beveik visa, kas yra žmoguje vertingo, rišosi su religija, o ši JAV konstitucijos yra atskirta nuo valstybės. Tiesioginiai ar netiesioginiai viešosios mokyklos tapo bedievybės ugdytojos, nes bedievybė nėra atskirta nuo valstybės. Dar prieš 15 metų daugelyje viešųjų mokyklų buvo meldžiamasi, rengiamos Kalėdų ir Velykų programos, buvo kalbama apie asmenybės ugdymą ir bendrąjį prisitaikymą; prieš 10 metų jau tik daug kalbama apie seksualinės informacijos būtinumą. Gi šiuo metu kai kuriose mokyklose teliko seksualinių iškrypimų aiškinimas, matomai, kad vaikai žinotų ir išvengtų šių besiplečiančių nenormalumų. Bendrai mokyklose teliko mažai reikalingų žinių krovimas ir kibernetikos šviesoje ateičiai daug nebetinkamų sugebėjimų vystymas, kurie vaikus ir jaunuolius tik apsunkina, ypač trūkstant auklėjamo pobūdžio momentų. Įvairios direktyvos mokytojams paprastai neleidžia taisyti, ką tėvai ar televizija jau sugadino, o gadinti toliau -— beveik niekas netrukdo.
Skaityti daugiau: LIETUVIU KATALIKŲ ORIENTACIJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIME
Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 4
ALFONSAS GRAUSLYS
Krikščionys negali nematyti Lotynų Amerikos masių skurdo, beteisiškumo ir nureligėjimo. Negali tuo nesirūpinti ir dėl to nekentėti. Šio žemyno masės yra evangelijose aprašomo keleivio padėtyje, kuris, pakeliui iš Jeruzalės į Jeriką galvažudžių apiplėštas ir sumuštas, gulėjo pusgyvis ant kelio (Luk. 10, 30 ir toliau). Mes negalime, kaip evangelijoje minimi kunigas ir levitas, nerūpestingai praeiti pro šalį ir vargšu nesusirūpinti. Tai reikštų, kad jau mes nesame savo dvasios gelmėse krikščionys. Mes taip pat negalime ramiai tik savim rūpintis, kaip evangelijoje aprašytas turtuolis puotautojas, kai prie jo durų gulėjo alkanas žaizdotas Lozorius (Luk. 16, 19 ir toliau). To žemyno žmonių skurdas pažadino sąžines ir širdį daugelio, kurie ėmėsi žygių juos gelbėti.
PRAŠYMAI, PROTESTAI, REIKALAVIMAI
Lotynų Amerikos dvasiškijos ir tikinčiųjų dalis vis labiau ir plačiau pradeda nerimauti dėl tragiškos ir kone beviltiškos savo žemyno padėties. Tas nerimavimas ypač padidėjo po II Vatikano susirinkimo, kai buvo paskelbta konstitucija Bažnyčia dabartiniame pasaulyje,kurios įžanginėje apžvalgoje sakoma, kad "didžiulė pasaulio gyventojų dalis dar tebekenčia badą ir skurdą, daugybė dar nemoka nei skaityti, nei rašyti... iškilo naujos visuomeninio ir psichinio vergavimo rūšys... daugelis griežtai reikalauja gėrybių, kurių jiems netenka dėl gyvai jaučiamos neteisybės arba paskirstymo nelygybės"... Pirmais to rašto žodžiais Bažnyčia pasisako, kad "Kristaus mokiniai dalijasi džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu su dabartinio meto žmonėmis, ypač neturtingaisiais ir visais prispaustaisiais". Tos pačios konstitucijos antrame skyriuje tikintieji įpareigojami kovai už socialinį teisingumą, nes "bet kokia pagrindinių asmens teisių nelygybė socialinėje srityje... turi būti nugalėta ir pašalinta, nes prieštarauja Dievo planui".
Tą nerimavimą dar labiau sustiprino popiežiaus Povilo VI raštas Populorum progressio.Tame rašte suminima, kad pagal Sutvėrėjo valią visi žmonės turi teigiamai vystyti savo gautas, ypač dvasios galias ir dėl to kiekvienas turi teisę susirasti žemėje tai, kas padeda jo galioms išvystyti. Toji teisė yra aukštesnė už nuosavybės teisę, kuri nėra absoliuti. Todėl kai kada bendra gerovė reikalauja privatinę nuosavybę nusavinti, ypač jei ji netinkamai naudojama, jei iš to naudojimo kyla liaudies skurdas. Anot šio rašto, "yra padėčių, kurių neteisingumas šaukiasi į dangų. Prieš tokios padėties neteisingumą reikia kovoti ir ją nugalėti". Kraštutiniais atvejais, kai ilga tironija sunkiai pažeidžia pagrindines asmens teises ir viešąjį gėrį, raštas leidžia sukilti, nors šiaip jame revoliucijos bijomasi, nes revoliucija gimdo naujus neteisingumo pavidalus.
Dėl to viso nerimavimo ir suminėtų socialinių raštų Lotynų Amerikos vyskupų tarpe atsirado kelios dešimtys socialiniai nusiteikusių vyskupų, kaip Brazilijos Recife arkivysk. Helder Camara (konservatyviųjų pravardžiuojamas "raudonuoju vyskupu"), Čilės vysk. Manuel Lorrain, Urugvajaus vysk. Carlos Partelli ir kiti. Šimtai kunigų ir pažangesnių pasauliečių katalikų pradėjo bruzdėti, reikalaudami reformų. Dėl to viso bruzdėjimo, kuris paplito bažnytinių ir net kai kurių valstybininkų sluoksniuose, nemažai padaryta ir daroma žygių socialinių reformų kryptimi. Nemaža tų žygių dalis jau yra prasidėjusi dar gerokai prieš II Vatikano susirinkimą. Čia suminėsime tų įvairių žygių pasireiškimus.
Ištraukos iš spaudai ruošiamos knygos “Meilė Dvidešimtajame amžiuje’'
PETRAS MALDEIKIS
Konfliktas kultūrinėje ir pasaulėžiūrinėje plotmėje.Kūno ir dvasios konfliktas neapsiriboja vien individo vidinės pusiausvyros problemomis. Jis mūsų amžiuje yra pavirtęs visuotiniu pasaulėžiūriniu konfliktu, išaugusiu iš vienašališkai formuluotų teorijų bei laiko dvasios tendencijų, veikiančių šių laikų žmogaus meilės sampratą. Mūsų amžius pergyvena tendenciją, siekiančią sumažinti reikšmę dvasinės meilės, kuria yra daugiau pagrįsta krikščioniškosios kultūros meilės samprata, ir vis daugiau atpalaiduoti seksą. Vadinamoji seksualinė revoliucija yra ne kas kita, kaip vienašališkas nusigręžimas nuo dvasinės meilės principų, nebematant žmoguje gilesnio prado ir viską suvedant tik į biologiškai pagrįstas žmogaus laikymosi formas. Kai kam ji atrodo savotišku seksualiniu apsėdimu, dezintegruojančių meilės sampratą, šeimą ir moralę. Ta prasme kūno ir dvasios konfliktas jau nebėra vien atskiro individo dvasinių ir biologinių tendencijų nesusiderinimas, o visos vakarų visuomenės susvyravimas dėl jos iki šiol besilaikomų principų tvirtumo ir jai gresiančio moralinio chaoso prasmės. Giliau pažvelgus, ir šiame netikrume yra ne kas kita, kaip tas pat kūno ir dvasios konfliktas visuotine prasme. Jam suprasti tenka susipažinti su tais faktoriais, kurie teoriškai išplėtojo kai kuriuos vienašališkumus ir praktiškai juos išpopuliarino.
FREUDO ĮTAKA
Freudas yra padaręs šio amžiaus meilės sampratai labai didelę įtaką, griaudamas Platono ir krikščionybės kilnios meilės supratimą ir ją suvesdamas į seksualinio polinkio veiklumo sferą. Būdamas XIX amžiaus antroje pusėje vyravusio pozityvizmo auklėtinis, jis buvo ištikimai pasisavinęs jo mokslinio materializmo principus ir pagal juos interpretavęs ne tik meilę, bet ir visas psichinio bei dvasinio gyvenimo apraiškas, vienaip ar kitaip jas išvesdamas iš instinktų. Jų tarpe jis labai didelį, tiesiog vyraujantį vaidmenį priskyrė seksualiniam instinktui. Į šio instinkto sferą tiesioginiu ir netiesioginiu būdu jis įjungė ir tuos žmogaus pergyvenimus, kurie neturi nieko bendra nei su gyvybės perdavimu, nei su seksualiniu veiklumu apskritai.
Skaityti daugiau: KŪNO IR DVASIOS KONFLIKTAS DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE
ATSAKANT
Pasikeitimų laikotarpy tikintiesiems kyla daug neaiškumų. Vienas jų svarstomas šiame atvirame pokalbyje.
PONIA ONA: Bažnytinės reformos palietė kiekvieną kataliką ir kiekvieną kiek skirtingai, savaip, žodžiu, individualiai. Tačiau kiekvieną, išskyrus fanatikus, privertė susimąstyti.
KUNIGAS TRIMAKAS: Tai tiesa. Žmonija pergyvena stambius ekonominius, socialinius ir idėjinius pasikeitimus. Savaime suprantama, kad ir Bažnyčios instituciją paliečia keitimosi banga. Vieni gi žmonės yra linkę permainoms, kiti — ne. Panašiai ir katalikai. Permainą priimti sunkina dar du dalykai: 1) permainoms nepripratimas ir 2) permainų nesupratimas. Pirmasis sunkumas: ligšiolinė Bažnyčios institucija daug dalykų “užkonservavo” — katalikai nepripratę, kad kas bažnytinėj santvarkoj keistųsi. Antroji sunkenybė: Bažnyčiai keičiantis, kai kurie, nesugebėdami atskirti, kas esminga, kas ne, ima jaustis, jog iš po jų kojų smunka pagrindas.
PONIA ONA: Pirmiausia, galvojanti kataliką nustebino ne tiek liturginiai pakeitimai apeigose, kiek esminiai, susiję betarpiškai su tikėjimu, su katalikų dogmomis.
KUNIGAS TRIMAKAS: Jūs galvojate, kad Katalikų Bažnyčioj įvyko esminių pakeitimų? Leiskit man atvirai pasakyti, kad aš nei vieno tokio esminio pakeitimo nepastebėjau. Rodos, kad nei Katalikų Bažnyčia jokio pakeitimo neprileido. Gal vienas kitas pavienis teologas bando kitaip kai kuriuos tikėjimo dalykus aiškinti, bet tikrai ne pati Bažnyčia. Prašau duoti pavyzdi, ką Jūs turite galvoj, tai sakydama.
PONIA ONA: Štai nuo amžių šv. Juozapas, buvęs Marijos globėju ir sužadėtiniu, staiga visose maldose pasidarė jos vyru (husband). Paaiškinimo jokio. Bent mūsų parapijoj. Vadinasi, nieko tik negalvok! Skelbėme, kad sužadėtinis — turėjai tikėti, dabar sakome, kad jis buvo Marijos vyras — priimk kaip tiesą... ir baigta. Bet ar ne protestantai netiki Marijos Nekaltu Prasidėjimu?
Skaityti daugiau: KAS DAROSI SU KATALIKŲ BAŽNYČIA-AR JI PROTESTANTĖJA, AR . . . KRIKŠČIONĖJA?
AKIRAČIAI
Pasisako lietuvių evangelikų - katalikų ratelio dalyviai
Tiek Katalikų Bažnyčia, tiek daugelį krikščionių apjungusi Pasaulio Bažnyčių Taryba nuoširdžiai pritaria visų krikščionių bendravimui. Iš katalikų pusės— II Vatikano suvažiavimas į tas krikščionių vienijimosi pastangas "žvelgia su džiaugsmu", nes jo paties "vienas pagrindinių... tikslų yra atstatyti vienybę tarp visų krikščionių" (žr. "II Vatikano dokumentus", lietuv. vert., II, 23-24 psl.). Iš kitų krikščionių pusės— Pasaulio Bažnyčių Taryba savo visuotiniame suvažiavime Uppsaloje 1968 m. nutarė siekti kuo glaudžiau bendradarbiauti su Katalikų Bažnyčia. Ekumeninis sąjūdis plinta visose tautose. Palankiai ir net su džiaugsmu jis priimtinas ir lietuvių išeivių tarpe. Keli asmenys čia pasisako, kokią reikšmę jiems turėjo dalyvavimas lietuvių ekumeniniame ratelyje, kuris Čikagoje veikiajau 3 metus.
Manyje slypi nenumalšinamas noras daugiau pažinti, daugiau suprasti, kas vyksta tikėjimo srityje. Lietuviai reformatai ir liuteronai tebuvo pažįstami vien iš geografijos vadovėlių skaitlinių ar užuominų mūsų istorijoje. Bet raidės ir skaičiai prisimiršta, nepalikdami tokio įspūdžio, kaip žmogaus susipažinimas, suartėjimas.
Toks atmintinas pirmasis susitikimas! Stovėjome melsdamiesi, garsiai išpažindami tikėjimą Kristumi ir ieškodami kiekvienas savyje brangiausio žemėje daikto — jo meilės šviesos.
Metai bėga. Mes susitinkame lyg seni bičiuliai su naujais įspūdžiais. Ir lietuvis liuteronas tapo artimas ir mielas savo gilia meile evangelijai. Su pasididžiavimu klausiausi p. Dilienės pasakojimų. Pasaulinio masto suvažiavime ji kalbėjo už savo tylią, kenčiančią tautą ir jos tikinčiuosius. Dabar supratau, kad visi jie, buvę tolimi ir nepažįstami, yra gyva mūsų tautos dalis su savo įnašu į gyvenimą.
Gailutė Valiulienė
Ekumeninis judėjimas remiasi giliu troškimu, kuris buvo paties Kristaus išreikštas žodžiais “... kad būtų viena”. Šiais laikais jaučiamas pagyvėjimas siekti dvasios vienybės krikščionių tarpe. Mūsų aplinkoje tos dvasios konkreti apraiška yra lietuvių protestantų ir katalikų ekumeninis būrelis. Mano manymu, pats faktas, kad mes, drauge susirinkę, galime bendra malda kreiptis į Dievą per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, duoda vilties, kad toks bendravimas padės mums suartėti. Artimesnis ryšys duoda galimybių nuoširdžiau ir atviriau paliesti mums visiems rūpimus klausimus religinėje plotmėje, o taip pat pasidalinti laiko keliamais rūpesčiais, liečiančiais visus žmones.
K. Daugėla, Bedford, N. H. “Spalvos” (pirmoji premija). įvairiaspalvių kėdžių paradas: juodos, baltos, geltonos, rausvos, melsvos. Spalvotoje skaidrėje akcentas krinta ant rausvosios spalvos kėdžių, šioje nuotraukoje labiau akcentuojasi šviesiosios, ypač baltosios ir geltonosios, vietomis net praradusios kėdžių formas.
J. Maleiška, Cicero, Ill. “Karvės raudonoj pievoj” (antroji premija). Visa pieva rausva; medžiai, ypač viršūnės — ryškiai raudonos. Neįprastai Įdomus spalvų derinys, kuris juodoj nuotraukoj visiškai pradingsta.
Skaityti daugiau: Lietuvių Foto Archyvo konkurse premijuotu skaidrių fotografijomis
N. Gailiūnienė... Amerikos lietuvio laiškas... Apie mūsų spaudą... Br. Raila... Brazdžionis...
Leiskite Jūsų žurnalo puslapiuose pasisakyti iš dalies apie p. N. Gailiūnienės straipsnį, iš dalies paliesti 1968 m. spalio nr. atspausdintą Amerikos lietuvio laišką ir pagaliau pasisakyti kai kuriais man rūpimais klausimais.
Pirmiausia noriu padėkoti p. N. Gailiūnienei už drąsias mintis ir tikrai gerą straipsnį, kokių mūsų spaudoje beveik nėra. Aš visai nenoriu rašyti, dėl ko jis yra geras, nes tam, kam jis patiko, tas žino jo esmę, o kam nepatiko — to nebeįtikinsi.
1968 m. “L. L.” spalio numeryje atspausdintas Amerikos lietuvio laiškas yra ypač geras, prasmingas ir iškeliantis pagrindines priežastis, dėl ko jaunimas stovi nuošalyje ir yra viskam abejingas.
Kiek p. N. Gailiūnienės straipsnyje, tiek minėtame laiške mano dėmesį patraukė jų pasisakymai apie mūsų spaudą.
Aš esu jau keleri metai atvažiavusi iš Lietuvos ir nuo pat pirmos čia įsikūrimo dienos pradėjau atidžiai sekti laisvąją lietuvių spaudą. Tai suprantama, nes juk aš gi niekada neturėjau supratimo, kas tai yra laisvoji spauda.
Bet kuo toliau, tuo labiau aš nusivildavau ypač kai kuriuose mūsų laikraščiuose spausdinamais straipsniais. Ypač nemalonu būdavo tais atvejais, kada vienas laikraštis su kitu pradėdavo tarp savęs svaidytis, kaip sako p. Gailiūnienė, akmenimis. Dar nemaloniau, kai laikraščiai sublizga vadinamaisiais kritiškais straipsniais, kurie persunkti to ar kito straipsnio autoriaus “išgarbinimais” įvairiais epitetais. Štai ir dabar ko susilaukė p. Gailiūnienė. Man rodos, jeigu žmogus nesutinka su kito žmogaus galvosena, tokiais atvejais yra labai įdomu kritikuoti, diskutuoti, nes mes iš to mokomės, lavinamės, bet ką duoda tokie išsireiškimai, kaip p. Juozo “ne tas paukštis, kuris į savo lizdą dergia” ir pan. Tuo autorius parodo ne savo sugebėjimą diskutuoti, bet neišsilavinimą.
Arba visai neseniai “Laisvoji Lietuva” paleido seriją “Dirvos” bendradarbio Br. Railos adresu: “Raila dirvos traila”. Tokie ir panašūs “perliukai” buvo jau priklijuoti, berods, p. Stravinskio iš jo paties nuosavo žodyno!
Čikagos Marquette Parko pirmosios komunijos mišių pernykštis epizodas nėra niekam malonus. Nors pats įvykis vietinio pobūdžio, bet jo priežastys visuotinės. Čia jis prisimenamas ir svarstomas tik surasti būdus tokių skaudžių ivykių išvengti. Faktu nutylėjimas problemų neišsprendžia. Jas išsprendžia: 1) gera valia, 2) teisių pripažinimas kitiems ir 3), neišvengiamai esant nuomonių skirtumui, bendros pastangos ieškant išeities. Už teisių pripažinimą lietuviškų mišių norintiems tėvams “L. L.” redakcija pasisakė 1968 m. lapkričio nr. (398 psl.); šiame numeryje rašo tu teisiu pažeidimu sujaudinta motina (29 - 30 psl.), o 30 psl. spausdinamas platesnis reportažas, siūlantis kai kurias išvadas ieškant išeities.
"...visa logika, tėvų teisės ir II Vatikano nutarimai pasiliko tik žodžiai ant popieriaus".
Sakoma, kad viskas iš perspektyvos kitaip atrodo. Tai priklauso, žinoma, nuo paties dalyko ir nuo perspektyvos dydžio. Po įvykio, kuris man ir iš perspektyvos kitaip neatrodo, praėjo dar labai mažai laiko, tačiau jaučiu, kad nei už metų, nei už kitų, to įvykio skaudumas neatbuks. Tai konfliktas, įvykęs tarp Marquette Parko parapijos lietuvių tėvų dėl mišių lietuvių kalba pirmosios vaikų komunijos metu. Kad tų mišių buvo žodžiu bei raštu parapijos vadovybė daug kartų prašyta ir kad tie prašymai nebuvo patenkinti, jau plačiai žinoma. Bažnyčia, nors ir dieviška institucija, deja, administruojama tik žmonių, kurių žmogiškosios klaidos ir silpnybės kartais sukelia tikinčiųjų nusivylimą. Tą jautrų faktą paliekant nuošaly, apie minėtą įvykį noriu pasisakyti tik kaip motina, asmeniškai to įvykio paliesta.
Kai buvo renkami parašai tėvų, norinčių lietuviškų mišių pirmos komunijos metu, naiviai stebėjausi, kad tėvams klasės, susidedančios iš bent 93% lietuvių kilmės vaikų, lietuviškos mišios nėra savaime suprantamas dalykas. Argi ta lietuviška parapija nebuvo įsteigta, kad lietuviams teiktų religinius patarnavimus gimtąja kalba? Ar ne tuo principu įsteigtos visos šio krašto tautinės parapijos?
Kaip ne kartą tenka gyvenime patirti, taip atsitiko ir šiuo atveju, kad visa logika, tėvų teisės ir II-jo Vatikano susirinkimo nutarimai pasiliko tik žodžiai ant popieriaus. Skaudžiausia buvo tai, kad lietuviškų mišių prašymo kelią ypatingai apsunkino ne kokie šio krašto valdžios parėdymai, ne aukštųjų Bažnyčios instancijų nutarimai, bet... kai kurios lietuvės motinos.
(Žr. redakcijos pastabas šio "L. L." nr. 29 psl.)
ARŪNAS LIULEVIČIUS
Spalio gale prie Čikagos lietuvių Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčios vaikščiojo demonstrantai su juodomis vėliavomis. Šiuo straipsniu norėčiau pažiūrėti į tai, kas slypi už juodųjų gedulo ir protesto vėliavų. Pirmoje dalyje trumpai atpasakosiu įvykių eigą; antroje — įvykių paliestų žmonių reakcijas. Trečiame skyriuje bandysiu surasti priežastis aštriam nuomonių skirtumui pačių lietuvių tėvų tarpe, ketvirtajam svarstysiu galimybes ateičiai, gi pačiam paskutiniajam skyriuje stengsiuosi pateikti prieitas išvadas.
Straipsniui medžiaga gauta kalbantis su tuzinu tėvų, kurių vaikai lanko parapijos mokyklos trečiąjį skyrių — jų vaikų pirmoji komunija ir iššaukė minėtą demonstraciją. Jiems visiems (nežiūrint ar jie buvo pozicijos ar opozicijos pusėje) esu dėkingas už malonų sutikimą ir nuoširdų išsikalbėjimą.
ĮVYKIŲ RAIDA
Mergelės Marijos Gimimo parapija apima Marquette Parko lietuvių koloniją Čikagos miesto pietvakarinėje dalyje. Parapijos mokyklą lanko 685 vaikai. Iš jų apie keturi šimtai lanko lituanistines pamokas mokykloje, bet lietuviškai kalbančių yra dar daugiau (lituanistinės klasės lankymas nėra privalomas); pagaliau ir vien angliškai kalbančių mokinių tėvų dauguma yra lietuvių kilmės. Mokykloje mokytojauja šv. Kazimiero vienuolės. Nuo liturginės reformos kasdieninės mokinių mišios vyksta anglų kalba. Tuo Marquette Parko parapija skiriasi, pavyzdžiui, nuo Cicero lietuvių parapijos, kurioje kiekvieną penktadieni visi mokyklos mokiniai dalyvauja lietuvių kalba laikomose mišiose, kurias atnašauja pats klebonas.
JAUNYSTĖ
Sutinku su pagrindiniu Amerikos lietuvio pasisakymu (žr. “L. L.”, 1968, 383 p.), kad lietuviai išeiviai turi ypatingos neapykantos negrams...
Daug lietuvių yra ne tik nacionalistai, bet taip pat ir šovinistai. Bet taip pat yra tiek pat, jei ne daugiau, gerų patriotų, kurie myli ne tik savo tėvynę, bet ir gerbia kitų tautų žmones.
Patriotizmo reikia. Amerikos lietuvis minėjo, kad jis norėjęs užsirašyti į Taikos Korpą, bet tėvai uždraudę. Jei jis būtų buvęs amerikietis, būčiau pataręs jam vis tiek išvykti. Bet kadangi jis yra lietuvis, jis taip pat turi įsipareigojimą pirmiausia rūpintis lietuviais... jis galėtų dvejus metus dirbti, pavyzdžiui, Vasario 16 gimnazijoj Vokietijoj.
Amerikos lietuvis sako, kad mūsų karta negali savo problemų spręsti lietuviškuose žurnaluose ir laikraščiuose. Tai klaidingas galvojimas. Žinoma, senesniųjų lietuvių dypukų laikraščiuose, kurie jaunimo nesistengia suprasti, to padaryti neįmanoma. Bet laikraščiuose, kurie interesuojasi jaunimu, vertėtų pasisakyti. Lai tėvai kaltina mus visus, bet juk per amžius tėvai savo vaikus kaltino, ir mes taip kada nors darysime.
Aleksandras Pakalniškis Jr., 18 m., Čikaga
Aš dabar skaitau “Ateitį”, kartais tėvų “Draugą” ir “Dirvą”, bet vienašališkumo nemačiau. Amerikos blogybės yra daugiau minimos Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose.
Dievint J. F. Kennedy gal gerai... Atsimenu, kad jis, išrinktas prezidentu, nesigynė, kad kilęs iš airių tautos. O kodėl jauną Amerikos lietuvį piktina tai, kas primena Lietuvą?
Jis rašo, kad Lietuvoj buvo tas “hero”, kas daugiau konjako išgerdavo. Tas atrodo netikra. Mano tėvai sakė, kad butelis konjako Lietuvoj kainavo virš 30 litų — tai gal tik labai aukštam valdininkui prieinama kaina.
Mano nuomone, mūsų generacijai būtų lengviau, jei straipsniai būtų trumpesni ir aiškesni...
Karolė Veselkaitė, 15 m., Detroitas
Skaityti daugiau: ATSILIEPIMAI Į JAUNO AMERIKOS LIETUVIO LAIŠKĄ
ŠEIMA
Daugelis galvoja, kad amerikietė žmona savo vyru yra nuolat nepatenkinta, ieško priekabių ir amžinai stengiasi jį pakeisti pagal savo norus. Pasirodo, kad toks galvojimas yra tik mitas.
Ta klaidinga nuomonė buvo sugriauta “Our Ladies’ Journal” apklausinėjimu (1968, vasaris). Buvo atsiklausta žmonų, ar jos tikrai nori pakeisti savo vyrus, ir, jei taip, tai kokiu būdu. Apklausinėjime buvo pateiktas sąrašas vedusiųjų gyvenime pasitaikančių 50 nesutarimų — nuo svarbiųjų, kaip “Aš norėčiau, kad mano vyras daugiau su manim kalbėtus”, iki ne taip reikšmingų, kaip pvz.: “Norėčiau, kad mano vyras neužmirštų užsukti dantų pastos tūtelės”.
628 skaitytojų buvo atsiklausta, ar minimas reikalas jųjų atžvilgiu yra svarbus, ar gana svarbus, ar nesudaro jokios problemos. Tokiu būdu buvo sudaryta puiki proga žmonoms savo vyrus pakritikuoti visuomeniniai priimtinu būdu ir savęs neišduodant.
Gautieji duomenys parodo, kad, bendrai paėmus, vedę amerikiečiai sugyvena: žmonos savo vyrais yra visiškai patenkintos. Savaime suprantama, kad šeimos gyvenimo jūroje pasitaiko verpetų, bet netgi ten kur pasitaiko nepasitenkinimų, jie yra konstruktyvūs ir gaivinančiai nesavanaudiški.
Žmonų nuomone, labiausiai keistinas yra jų vyrų nesirūpinimas sava sveikata, nes stipriausiai jos pabrėžė šį teigimą: “Aš norėčiau, kad mano vyras eitų pasitikrinti sveikatos kasmet bent vieną kartą”. 40% — gana svarbu. Šis rūpestis vyrų sveikata buvo papildytas kitais trimis išsireiškimais: 22% žmonų galvoja, jog joms labai svarbu, kad jų vyrai nerūkytų, 11% — kad jie numestų svorį (ir dar 18% — tai gana svarbu); o daug žmonų nurodė, kad jų vyrai dirba per sunkiai (21% — tai labai svarbu; 24% — gana svarbu).
Skyrybos Lietuvoj: kiek ir kodėl?
“Paskelbus 1965 metų gruodžio 10 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaką, palengvinanti skyrybų procedūrą, Lietuvoje ir Baltarusijoje skyrybų bylų skaičius išaugo dvigubai... Statistika rodo, kad pakartotinų santuokų skaičius didėja kartu su skyrybų skaičiumi. Pakartotinos vedybos jau ne išimtis, o taisyklė... 1966 metais mūsų respublikoje buvo 5370 skyrybų ir 3777 pakartotinos santuokos, 1967 metais 5402 skyrybos ir 3938 pakartotinos santuokos.”
Skyrybų faktoriai: technikos progresas; migracija; urbanizacija; moterų ekonominio savarankiškumo augimas; jaunimo ekonominio savarankiškumo didėjimas; nevienoda socialinė vyro ir moters padėtis; demografinis ir psichologinis 1941-1945 metų karo atgarsis, karas padidino vyrų ir moterų disproporciją; nevykusiai suprasta skyrybų laisvė ir piknaudžiavimas skyrybų teise.
“Didžiausias skyrybų skaičius tenka miestams: Vilnius — 499 (1965 m.), 1045 (1966 m.), 1049 (1967 m.); Kaunas — 479, 931, 938; Klaipėda — 300, 531, 652. Industrializacija, migracija ir urbanizacija visų pirma veikia miesto šeimas. Todėl neatsitiktinai Lietuvoje darbininkai ir tarnautojai sudaro 82,3 procento visų besiskiriančiųjų, o kolūkiečiai — 10,1 procento. Visi kiti — 7,6 procento... Lietuvoje per pirmąjį 1964 metų pusmetį 49,5 procento skyrybų įvyko reikalaujant vyrams ir 50,5 procento — moterims” (“Švyturys”, 1968 m. spalio nr.).
Pigiai ir nemokamai
Džiaugiamės tuo, kas mūsų pačių tautiečių pastangomis tėvynėj atsiekta. Džiaugiamės, kas yra jų pačių padaryta ir jų pačių gerovei. Tik nepritariame, kad kas nors iš komunistuojančiųjų ar "pažangiečių" ima priskaityti visus laimėjimus tarybinei santvarkai. Kad ir, pavyzdžiui, vieno okupuotą Lietuvą 3 kartus aplankusio lietuvio kai kurie pagyrimai (žr. "Tiesą", 1968 m. lapkričio 13 d.) toli prasilenkia su faktais, aprašytais to pat laikraščio kitose laidose. ]is giria, kad ir vaistai pigūs, ir medicininė priežiūra nemokama. Vaistai pigūs, bet ar jų yra, ar jie geri? O medicininė priežiūra — nemokama, bet ji kai kada iš viso neprieinama — ir kaip tik dėl tarybinės santvarkos, dėl to, kad visoj jos sistemoj nepakankamai atsižvelgiama į žmones bei jų gerovę. Štai du epizodai...
KRIKŠČIONIJA
Daugelis vienuolių ordinų ir kongregacijų jau turėjo savo suvažiavimus, kuriuose svarstė, kaip pritaikyti Vatikano II suvažiavimo gaires vienuolynam atnaujinti. Bet tai tik pradžia.
Pasikeitimai pastebimi dviejose srityse: struktūroj ir idėjose. Struktūrini pasikeitimą paprastai atneša naujų apaštalavimo darbų ieškojimas; taip pvz. IHM (Marijos Nekaltosios Širdies) moterų vienuolių kongregacija pasidalino į dvi grupes: tradicijas tebepalaikančiųjų ir persiformuojančiųjų. Kitos visiškai nebesitiki išsitekti tradicinėse formose: taip pvz. 1967 m. 22 vienuolės išstojo iš Kryžiaus Dukterų vienuolyno Luizianoj sudaryti naują laisvesni apaštalavimo institutą Milwaukee.
Plinta ir naujos idėjos, pervertinančios bendruomeninį, dvasinį gyvenimą, bet ypač pačius vienuolyninius įžadus. Idėjų linkmės vaizdą galima susidaryti kad ir iš prel. A. Siguro pastabų viename vienuolių suvažiavime: “Neturtas didelei daugumai vienuolių nėra realus: tad kam sakyt, jei tai netikra. Skaistybę teks persvarstyti. Skaistybė reiškia naujai atrastą meilę. Iki šiol problema buvo ne tai, kad būtų stokojama suvaržymų ar perspėjimų meilės atžvilgiu, bet tai, kad nepasisekė krikščioniškai išmokyti žmones mylėti. Pasišventinto gi esmė yra ne skaistybė, bet meilė... Nėra sveika nei šventa mokyti ar tikėti, kad viskas, kas pačių vyresniųjų ar jų autoriteto vardu yra sakoma ar daroma, yra automatiškai dieviška, teisinga, tikslu ir gera”. Už paklusnumą pavieniams viršininkams daugumos “sutarimas yra prasmingesnis būdas, nes jis turi visos bendruomenės užnugarį”. Panašiai kalbėjo ir tėv. F. F. Cardegna, S. J., vienam JAV vienuolių viršininkų suvažiavime, kad ateity vienuolynuose nebebus trijų įžadų, bet tik vienas viešas pasižadėjimas pastoviai pasišvęsti vienai bendruomenei.
Praeity buvo laikas, kada krikščionija buvo per daug “suvienuolinta”: atsiskyrusi nuo pasaulio, asketiškai griežta. Šiuo metu tam tikrose srityse vyksta “nuvienuolininimas” ne tik bendrai Bažnyčioj, bet ir pačiuose vienuolynuose. Kai kas teigia, kad vienuolynai — tokie, kokie jie buvo iki šiol — visiškai išnyks. Tik ateitis parodys, kas išnyks, kas pasikeis. Šių dienų idėjinės ir struktūrinės permainos vienuolynuose kaip tik rodo ne tai, kad vienuoliai vaiko laiko vėjus, bet kad ieško savo vietos moderniuos laikuos. Nuo to ieškojimo pasisekimo labiausiai priklausys vienuolynų ateitis.
K. T.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” tradiciniame parengime 1969 m. kovo mėn. 8 d. Jaunimo Centre Čikagoje bus statoma G. B. Pergalesi komiška opera “La Serva Padrona”. Atvaizde matome tariantis dėl šios operos pastatymo: dail. J. Daugvilą (dekoracijos), redaktorių K. Trimaką, S. J., akt. J. Valentiną (režisūra ir vaidybinė partija), D. Kučėnienę (soprano partija) ir Vyt. Naką (baritono partija). Akomponuoia pianistas M. Motekaitis. Libretto i lietuvių kaišvertė ir muzikiniai dainininkus paruošia Iz. Motekaitienė. Kostiumams škicus sukūrė N. Banienė.
VYRAI APIE ŽMONAS
Medžiotojas:“Mano žmona, tiesiog, žavėtina: teisinga, teisinga, protinga, niekuomet nesugadina paukštienos; myli tiktai mane vieną — paskui du zuikius nesivaiko, ištikima kaip medžioklinis šuo”.
Menininkas:“Mano žmona — tai blogas etiudas: vienoje vietoje nedatepta, o kitoje — pertepta; prie to dar turi tiek įvairių meniškumų, kad mano gyvenimas — katorga”.
Muzikas:“Mano ištikimoji — išlieta kakofonija. Kiekvieną žodį ji taria išdidžiai, o kai kada — prapliumpa tokiu kačių koncertu, kad nors išbėk lauk iš namų. Vienu žodžiu, mano gyvenimas — ištisas disonansas”.
Finansininkas:“Mano žmona — kapitalas! Sako žodį — tarytum svarą dovanoja. Ne moteris, o auksas!”
Daktaras:“Mano žmona — psichopatė!” Juristas: “Mano žmona — tikras valdovas. Jos žodis — man įstatymas. Tokias kalbas kalba, kad aš amžinai palieku kaltas. Jau tokio įstatymo niekad neapeisi”.
Matematikas:“Ar žinote, kad aš namuose, jei ne nulis, tai begaliniai maža mažuma. Pas mane — viskas žmona. Ji viso pikto kvadratinė šaknis”.
Kariškis:“Mano žmona — “bajava”: įspūdingo ūgio. Vienas dalykas — blogas: visuomet šaudo akimis į kitus vyrus ir prie progos be mūšio kapituliuoja”.
Batsiuvys: “Mano žmona — bloga boba, lyg kokia yla, ištisą dieną duria; blogesnė už raganą, puspadžio neverta”.
DAUG ATSAKYMŲ
Rašote, kad turite pakelti žurnalo prenumeratą. Žinote, mums buvo labai nuostabu, kaip Jūs galėjote iki šiol leisti tokį puikų religinį žurnalą už porą menkų dolerių metams. Mudu su vyru manome, kad kiekvienas lietuvis katalikas turi džiaugtis, kad tiek sveikų ir naujų minčių gauna kiekvieną mėnesį. Ypatingai dabar, kada Bažnyčioje vyksta atsinaujinimas, svarbu neatsilikti nuo gyvenimo arba nepriimti pasikeitimų automatiškai. Svarbu žinoti, kodėl tie pasikeitimai vyksta ir kaip juos priimti, kaip juos suprasti. Jūs duodate labai daug atsakymų į šiuos klausimus, todėl mes turime Jums būti labai dėkingi ir priimti atviromis širdimis ir durimis “L. L.” į savo namus.
Elena Majauskienė, Čikaga
APIE LAPKRIČIO NUMERĮ
Man paliko gilų įspūdį dviejų vienuolių pasisakymai (“L. L.”, 1968, 428 psl.). Ypač sesers Ritos. Iš jos spindi dangaus palaima. Kai žmogus (vienuolė) esi tvirtas savo tikėjime, paviršutiniški dalykai praranda bet kokią reikšmę. Ir jai taip aišku, kad rūbas turi būti dėvimas prie darbo ar klimato sąlygų, o ne kaip pašaukimo apsauga... (Ponia)
Ir vėl prabilo Kristus “Šeimoje” (žr. str. “Kad ji atrastume”, 431 psl.). Ačiū. Mane ne vieną valandą atgaivino — vakariniam susimąstyme ir dienų tekėjime. Jo taip trūksta visur... (Ponia)
PLATESNIŲ IDĖJŲ ŠVIESOJE
Ar jau nebūtų laikas nutraukti “diskusijas” apie N. Gailiūnienės rašinius? Jei juodžiai nemokėjo ir neišmoko gyventi, tai ne mūsų ateivių kaltė. O. V.
Sveikinu! “Laiškai Lietuviams” yra tapę vienu pozityviausių lietuvių žurnalų išeivijoje. Jūsų skelbiami konkursai pažadino naujus talentus drąsiau ir atviriau pažvelgti į dabartines apraiškas gilesnių priežasčių ir platesnių idėjų šviesoje. P. Gailiūnienės premijuotas straipsnis ir vėlesni pasisakymai, jos iškeltų idėjų plotmėje, sudomino net ir jaunimą. O tai jau tikrai yra nepaprastai svarbus žingsnis mūsų lietuviškų reikalų ateities darbams. Sėkmės ir Dievulio palaimos.
Kun. Pr. Geisčiūnas, Biooklyn, N. Y.
FILMAI
FINIAN’S RAINBOW. Šiame muzikiniame spalvotame filme savo magišku žavesiu suspindi Fred Astaire. Puiki pramoga visai šeimai, tiek suaugusiems, tiek vaikams.
FUNNY GIRL. Barbra Streisand nepaprastai puikiai atkuria Fanny Brise, iš paprastos Niujorko mergaitės tapusią Ziegfeldo teatro žvaigžde. Savo puikia vaidyba ji sukelia ir ašaras, ir juoką žiūrovams, stebintiems Fanny laimėjimus teatro karjeroj ir nepasisekimus asmeniniam gyvenime. Vienas geriausių paskutiniais keleriais metais pastatytų muzikinių filmų. Puiki pramoga suaugusiems ir jaunimui.
THE GREEN BERETS.Sentimentalus ir nerealistiškas filmas su John Wayne apie Vietnamo karą. Šiaip sau.
HALF A SIXPENCE.Arthuro Kippso istorija — nuo vargingos vaikystės iki turtų. Gera Tommy Steele vaidyba. Šis kiek per ilgas spalvotas filmas gali būti gana gera pramoga visiems.
HANG ’EM HIGH.Šiame gana gerai pastatytame spalvotame filme lengvesniu būdu traktuojamas vakariečių pionierių teisingumo įstatymas. Tik jaunesniems netinkamas dėl rodomo žiaurumo.
LIETUVIŲ ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAI
Tautinė šeima ir sava lietuviška mokykla svetur atsidūrusiems lietuviams turi išskirtinę reikšmę: iš tokių šeimų kyla busimieji mūsų bendruomenės nariai bei vadai, o mokykla jų darbą pratęsia bei papildo tautinio švietimo ir auklėjimo vaisiais. Tėvams ir mokytojams daugiausia esam dėkingi už tai, kad šiandien esam sąmoningi savo tautos vaikai ir vieningos savo bendruomenės nariai. Laikomės jų padėties dvasiniais, moraliniais ir tautiniais pagrindais.
Tačiau tiek tautinė mūsų šeima, tiek tautinė mūsų mokykla svetur susiduria su ypatingais sunkumais ir pavojais. Todėl abi reikalingos visų dėmesio, supratimo ir paramos. Šitai suprasdamas, PLB III Seimas, įvykęs 1968 rugpiūcio 30 — rugsėjo 1 New Yorke, nutarė 1969 paskelbti LIETUVIŲ ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAIS. Vykdydama šį seimo nutarimą, PLB Valdyba visų kraštų lietuvių bendruomenes, organizacijas, parapijas, spaudą, radiją ir paskirus lietuvius prašo: 1) kreipti šiais metais išskirtinį dėmesį į lietuviškos šeimos ir lietuviško švietimo reikalus, 2) kelti bei ryškinti jų tikslus ir uždavinius, 3) sudaryti sąlygas jų darbui, susipratusi, valingą ir veiklų lietuvį jaunuolį ugdant.
Lietuvių švietimo ir šeimos metų planavimo darbai PLB Valdybos 1968 lapkričio 23 dienos posėdžio nutarimu pavesti PLB Švietimo Tarybai. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba
JAUNŲJŲ PREMIJA
JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba skelbia Jaunųjų premiją. 1968-1969 m. lietuviai vaikai ir gimnazistai (pavieniai ir per organizacijas bei mokyklas) kviečiami balsuoti už geriausiai patikusį prozos kūrinį “Eglutėje”. Kūrinys, surinkęs daugiausia balsų, bus apdovanotas Jaunųjų premija. Balsavimas prasideda su
1968 m. rugsėjo numeriu. Balsuojama kas mėnesį. Jei originalus kūrinys tik vienas (pvz. 1968 m. spalio numery), tą mėnesį nebalsuojama. Balsavimas baigiasi su birželio numeriu. 1969 m. rudenį bus paskelbta, kurie trys kūriniai surinko daugiausia balsų ir įvyks galutinis balsavimas. Bus balsuojama už vieną iš tų trijų. Kūrinys, surinkęs daugiausia balsų, bus apdovanojamas Jaunųjų premija, t. y. turės garbę būt išspausdinamas mūsų laikraščiuose. Reikalingi duomenys: 1) mokyklos vardas, organizacijos vienetas, jei pavienis — pavardė, 2) vietovė, 3) kiek balsų už kurį kūrinėlį; žymėti pagal amžių: I — nuo mažens iki 12 m.; II — nuo 13 m. iki 19 m. Duomenis siųsti: Mrs. E. Vaišnys, 511 S. Chicago Ave., Champaign, Illinois, 61820, USA.