Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 4
ALFONSAS GRAUSLYS
Krikščionys negali nematyti Lotynų Amerikos masių skurdo, beteisiškumo ir nureligėjimo. Negali tuo nesirūpinti ir dėl to nekentėti. Šio žemyno masės yra evangelijose aprašomo keleivio padėtyje, kuris, pakeliui iš Jeruzalės į Jeriką galvažudžių apiplėštas ir sumuštas, gulėjo pusgyvis ant kelio (Luk. 10, 30 ir toliau). Mes negalime, kaip evangelijoje minimi kunigas ir levitas, nerūpestingai praeiti pro šalį ir vargšu nesusirūpinti. Tai reikštų, kad jau mes nesame savo dvasios gelmėse krikščionys. Mes taip pat negalime ramiai tik savim rūpintis, kaip evangelijoje aprašytas turtuolis puotautojas, kai prie jo durų gulėjo alkanas žaizdotas Lozorius (Luk. 16, 19 ir toliau). To žemyno žmonių skurdas pažadino sąžines ir širdį daugelio, kurie ėmėsi žygių juos gelbėti.
PRAŠYMAI, PROTESTAI, REIKALAVIMAI
Lotynų Amerikos dvasiškijos ir tikinčiųjų dalis vis labiau ir plačiau pradeda nerimauti dėl tragiškos ir kone beviltiškos savo žemyno padėties. Tas nerimavimas ypač padidėjo po II Vatikano susirinkimo, kai buvo paskelbta konstitucija Bažnyčia dabartiniame pasaulyje,kurios įžanginėje apžvalgoje sakoma, kad "didžiulė pasaulio gyventojų dalis dar tebekenčia badą ir skurdą, daugybė dar nemoka nei skaityti, nei rašyti... iškilo naujos visuomeninio ir psichinio vergavimo rūšys... daugelis griežtai reikalauja gėrybių, kurių jiems netenka dėl gyvai jaučiamos neteisybės arba paskirstymo nelygybės"... Pirmais to rašto žodžiais Bažnyčia pasisako, kad "Kristaus mokiniai dalijasi džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu su dabartinio meto žmonėmis, ypač neturtingaisiais ir visais prispaustaisiais". Tos pačios konstitucijos antrame skyriuje tikintieji įpareigojami kovai už socialinį teisingumą, nes "bet kokia pagrindinių asmens teisių nelygybė socialinėje srityje... turi būti nugalėta ir pašalinta, nes prieštarauja Dievo planui".
Tą nerimavimą dar labiau sustiprino popiežiaus Povilo VI raštas Populorum progressio.Tame rašte suminima, kad pagal Sutvėrėjo valią visi žmonės turi teigiamai vystyti savo gautas, ypač dvasios galias ir dėl to kiekvienas turi teisę susirasti žemėje tai, kas padeda jo galioms išvystyti. Toji teisė yra aukštesnė už nuosavybės teisę, kuri nėra absoliuti. Todėl kai kada bendra gerovė reikalauja privatinę nuosavybę nusavinti, ypač jei ji netinkamai naudojama, jei iš to naudojimo kyla liaudies skurdas. Anot šio rašto, "yra padėčių, kurių neteisingumas šaukiasi į dangų. Prieš tokios padėties neteisingumą reikia kovoti ir ją nugalėti". Kraštutiniais atvejais, kai ilga tironija sunkiai pažeidžia pagrindines asmens teises ir viešąjį gėrį, raštas leidžia sukilti, nors šiaip jame revoliucijos bijomasi, nes revoliucija gimdo naujus neteisingumo pavidalus.
Dėl to viso nerimavimo ir suminėtų socialinių raštų Lotynų Amerikos vyskupų tarpe atsirado kelios dešimtys socialiniai nusiteikusių vyskupų, kaip Brazilijos Recife arkivysk. Helder Camara (konservatyviųjų pravardžiuojamas "raudonuoju vyskupu"), Čilės vysk. Manuel Lorrain, Urugvajaus vysk. Carlos Partelli ir kiti. Šimtai kunigų ir pažangesnių pasauliečių katalikų pradėjo bruzdėti, reikalaudami reformų. Dėl to viso bruzdėjimo, kuris paplito bažnytinių ir net kai kurių valstybininkų sluoksniuose, nemažai padaryta ir daroma žygių socialinių reformų kryptimi. Nemaža tų žygių dalis jau yra prasidėjusi dar gerokai prieš II Vatikano susirinkimą. Čia suminėsime tų įvairių žygių pasireiškimus.
Prie tų žygių priklauso daugėjantys socialinėmis temomis kunigų pamokslai, kurių valdantys sluoksniai bijo ir dėl kurių keliama nemaža bylų kunigams. Daugėja šia tema ir vyskupų ganytojiški laiškai, kuriais kreipiamasi į valdžią, skatinant socialines reformas.
Ypač įsidėmėtinas 1967 metų Urugvajaus sostinės Montevideo vyskupo Partelli ganytojiškas laiškas advento metu. Laiške aštriai smerkiamas nežmoniškas ir nekrikščioniškas pinigo imperializmas. Laiške pabrėžiama, kad katalikai nusidėtų, jei tokio stovio akivaizdoje nepadėtų didžiausių pastangų jį pakeisti. Bažnyčia, anot šio laiško, turi atsiriboti nuo išnaudotojų, nors už tai būtų persekiojama. Ji, kaip Kristus, turi būti pasirengusi tarnauti tiems, kurie kenčia.
Daugelyje šių kraštų yra susidariusi tradicija, kad vyskupai tarpininkauja socialiniams ginčams išspręsti. Tokių tarpininkavimų ten visur padaugėjo. Tik prisiminkime artimos praeities Dominikos Respublikos Įvykius: kai grėsė jai komunistų sukilimas, didelį tarpininkavimo vaidmenį suvaidino to krašto popiežiaus nuncijus. 1967 m. rugpiūčio 24 d. Bolivijos vyskupai kreipėsi į valdžią, užstodami darbininkus angliakasius, nurodydami jiems daromas skriaudas ir reikalaudami atlyginimų pakėlimo.
Būtinomis reformomis yra susirūpinę taip pat pasauliečiai ir kunigai. 1967 m. Venecuelos Caracas mieste pasauliečių socialiniai ekonominės organizacijos rašte krašto vyskupams skatina susirūpinti reformomis krašte ir Bažnyčioje. Tarp kitko, to krašto katalikai 1958 m. prisidėjo prie diktatūros nugriovimo, kai bažnyčių varpai paskelbė generalinį streiką, o katalikai studentai pradėjo akciją, pasibaigusią Jimenez nuvertimu.
Pernai Tikėjimo Metų proga daugybė kunigų iš viso žemyno kreipėsi ilgu trylikos puslapių laišku į vyskupus, dėstydami labai vargingą liaudies ekonominį stovį, kuris joje gesina tikėjimą ir kuriam ugdyti būtinai reikia reformų. Tokių kunigų bendrų raštų ypač daug parašyta vyskupams įvairiuose kraštuose praėjusių metų Tarptautinio Eucharistinio Kongreso proga Kolumbijoje. Toksai kunigų protesto raštas buvo parašytas ir Argentinos valdžiai teigiant, kad ji per mažai rūpinasi skurdo šalinimu Santa Fe, Chaco ir Tucuman provincijose.
Tikėjimo Metų proga pasirodė ir vadinamasis "Brazilijos 300 kunigų raštas vyskupams", kuriame Bažnyčia kaltinama tylėjimu ir kuriame raginama neteisingumą aštriai pasmerkti.
1966 m. liepos 31 d. Dominikos Respublikos vyskupai kreipėsi įvaldžią, kad kovotų su neraštingumu. 1967 m. liepos 30 d. jie vėl kreipėsi, kad turtų paskirtis yra visiems tarnauti, kad nuosavybės teisė turi ribas ir kad galima ją nusavinti, kai to reikalauja visuomenės gerovė.
Labai svarbus 1967 m. rugpiūčio mėn. paskelbtas 18 vyskupų (kurių 9 — iš Brazilijos) pareiškimas pasauliui, pavadintas Trečiojo Pasaulio vyskupų manifestu. Jame sakoma, kad Bažnyčia nėra neatjungiamai susirišusi su jokia valdžios sistema, o mažiausiai su tarptautiniu pinigo imperializmu. Todėl ji turi atsiriboti nuo neteisingumą palaikančios santvarkos ir bendradarbiauti su kita teisingesne santvarka. Bažnyčia, anot manifesto, neturi bijotis reformų, nors jos ateitų jėgos keliu, nes ir dabar milijonų žmonių išnaudojimas naikina tautas.
Kai kur vyskupai viešai spaudoje paskelbia pavardes neteisingų darbdavių, jiems uždėdami oficialias bažnytines bausmes. Taip, pavyzdžiui, praėjusių metų sausio mėn. padarė La Vegos vysk. Flores Santana Dominikos Respublikoj, didžioje spaudoje pasisakydamas prieš mažažemių darbininkų skriaudėją Ramoną Cordero. Vyskupas spaudoje šaukėsi valdžios teisingumo skriaudžiamiesiems.
Tai kovai už socialinį teisingumą vyskupai steigia organizaciją. Brazilijoj 33 vyskupai, vadovaujami arkivysk. Helder Camara, sukūrė Išlaisvinantį Moralinio Spaudimo Sąjūdį, kurio tikslas yra siekti vispusiškų, vargstantiems išlaisvinti reikalingų reformų.
Nesitenkindami raštais ir protestais. Lotynų Amerikos vyskupai griebiasi labai apčiuopiamų pasiaukojimo žygių. Prie tokių žygių reikia priskaityti 1948-1952 m. Čilėje, Barrio Alto vietovėje, pastatytas kunigų seminarijos pavertimas 220 lovų ligonine. 60 seminaristų, kardinolo Silva Henriąuez parėdymu, gyvens senuose pastatuose vargingoje Čilės sostinės dalyje.
Socialinis skurdas ir II Vatikano susirinkimo dvasia neramina sąžines, kai tenka skirti didesnes lėšas kam nors, kas nebūtina. Didžiausias maldininkų kelionės tikslas Dominikos Respublikoje — Marijos garbei skirta paprasta šventovė, vadinama Nues-tra Senhora de la Altagracia.Prieš kelerius metus ten buvo pradėta statyti didinga šventykla, bet 1968 m. vyskupas suabejojo, ar verta tęsti brangią statybą, kai tiek vargo aplinkui, ar tai būtų sutaikoma su II Vatikano susirinkimo skelbiama paprastumo ir neturto dvasia. Todėl 1968 m. balandžio 11 d. dviejuose didžiuose krašto dienraščiuose jis pakvietė visuomenę tuo klausimu pasisakyti.
Lotynų Amerikos kraštuose net atsiranda vyskupų, kurie palieka savo vyskupijų rūmus, užleisdami juos visuomenės gerovės tikslams — ligoninėms, prieglaudoms ar kitoms labdaringoms įstaigoms.
Kolumbijos vyskupai savo praėjusių metų konferencijoje Bogotoje pareiškė pasiryžę atiduoti bažnytines žemes vargšų įkurdinimui. Tai jau yra padariusi Bažnyčia Čilėje, Ekvadore, Brazilijoje. Taip pat kai kurių to žemyno valstybių vyriausybės yra pradėjusios dalinę žemės reformą, kad ir nenusavindamos didžiųjų privatinių žemių. Tai reformai patarnauja valstybinės žemės, iš valdžios atpirktos savininkų nenaudojamos žemės ir kai kur jau suminėtos bažnytinės žemės. Jau keliolika metų kaip tokią žemės reformą praveda krikščionių demokratų valdžia Čilėje. Panašią reformą jau nuo 1962 metų vykdo Kolumbijos valdžia, kuri jau išdalijo 2.250.000 hektarų valdiškos žemės 63,500 šeimoms. Nusavinusi 110 savininkų nenaudojamų žemių, ji padalino dar 56,000 hektarų.
Tačiau Bažnyčios ar valdžios gražūs gestai didžiųjų žemės savininkų nejaudina. Jų supratimu, teisingumo ir artimo meilės vykdymas yra "komunizmas". Pavyzdžiui, kai Zipaquiros vyskupas prikišo vienam turtuoliui, kad jis net po 6 žemės reformos metų dar tebeturi niekam nenaudojamos tuščios žemės ištisus plotus, turtuolis jį pavadino komunistu. Vyskupas jam atsakė: "Taip, aš esu komunistas, nes laikausi Jono XXIII ir Povilo VI mokslo".
Prie Lotynų Amerikos žygių žemynui gelbėti reikia priskaityti vietinių ir ten dirbančių svetimtaučių kunigų dalyvavimą protesto eisenose, streikuose ir kurstymą neteisingumui priešintis. Ne vienas jų buvo ištremtas iš to žemyno kraštų. Kai kurie kunigai po mažai sėkmingų žygių iš desperacijos įsijungė į partizanų eiles kovoti prieš krašto valdžią, palaikančią neteisingas socialines sąlygas. Žinomiausias tokių partizanų buvo Camillo Torres, pavyzdingas jaunas kunigas idealistas, 1965 m. įsijungęs į partizanus Kolumbijoj ir žuvęs susidūrime su valdžios kariuomene. Savo viešame laiške visuomenei jis buvo pasisakęs, kad jis tokio žygio griebėsi iš artimo meilės. Anot jo, "aukščiausias matas, apsprendžiąs žmogaus veiksmus, turi būti meilė, antgamtinė meilė. Aš imu ant savęs visą riziką, kurios iš manęs šis matas reikalauja".
Šio kunigo pasiaukojimas, virsta heroiška legenda šiandienėje Lotynų Amerikoje. Tokių kunigų, tapusių partizanais, yra ir kituose Lotynų Amerikos kraštuose.
LOTYNŲ AMERIKOS VYSKUPŲ RAŠTAS
1968 m. rugpiūčio 18-25 d. Bogotoj, Kolumbijoj, dalyvaujant popiežiui Pauliui VI įvyko 39-asis Pasaulinis Eucharistinis Kon gresas. Tuoj po to, rugpiūčio 26 — rugsėjo 7 d., Medeline posėdžiavo II Lotynų Amerikos Vyskupų konferencija. Šie abu svarbūs įvykiai mus domina, kiek jie yra prisidėjo Lotynų Amerikos socialinei-religinei krizei pagydyti.
Svarbiausias popiežiaus žygis eucharistinio kongreso metu buvo jo susitikimas su 20C tūkstančių kaimiečių, susirinkusių netoli Bogotos rugpiūčio 23 d. socialinės enciklikos Populorum Progressiopaskelbimo metinėse. Savo kalboje jis jiems pareiškė: "Jūs esate mums Kristus... mes atėjome pagerbti Viešpaties jumyse..." Toliau popiežius užtikrino, kad gins jų reikalus, smerkdamas neteisingus turtingųjų ir vargšų socialinius santykius bei reikalaudamas reformų, kad skatins turtingąsias tautas remti neturtingas. Tą pačią dieną, kalbėdamas įvairiems visuomenės sluoksniams, popiežius ragino darbininkiją vienytis savo teisėms ginti. Nors minėtoje socialinėje enciklikoje popiežius buvo numatęs kraštutinius atvejus, kai prislėgtieji gali griebtis prievartos bei revoliucijos, čia jis pabrėžė, kad, nors prievartos pavartojimas dažnai yra kilnių teisingumo motyvų remiamas, tačiau jėgos naudojimas prieštarauja evangelijos dvasiai; prievartos pasiekti padariniai nėra sėkmingi. Šiuo paskutiniu pabrėžimu nesigriebti jėgos popiežius atsiliepė į Lotynų Amerikos katalikų tarpe paplitusias diskusijas apie galimą jėgos pavartojimą neteisingai socialinei santvarkai pašalinti. Nemažas skaičius šiaip katalikų ir kunigų vis labiau buvo pradėję pasisakyti už revoliuciją, nesitikėdami kitom priemonėm prieiti prie sėkmingų reformų.
G. Valiūnienė, Toronto, Ont. “Ruduo tvenkinyje” (laimėjo atžymėjimą). Medžio šakų atspindys prietemos tirštose spalvose, lapai žėri saulėje.
Pasisakyti prieš jėgos vartojimą dalinai popiežių lenkė ir pačios Kolumbijos sąlygos, nes kolumbiečiai nėra pamiršę baisių jėgos pavartojimo pasekmių jų pačių krašte. Kai 1948 m. nužudžius Kolumbijos liberalų partijos vadą, tarp liberalų ir konservatyviųjų buvo kilęs kone pilietinis karas krašte, tada ištisi kaimai buvo išžudyti ir sunaikinti. Gal todėl, atidarydamas Lotynų Amerikos vyskupų konferenciją, popiežius dar pakartojo, kad "Bažnyčia negali solidarizuoti nei su neteisinga santvarka, nei su neapykanta, pagrįsta prievartos jėga".
II Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje dalyvavo 155 vyskupai, 137 kunigų atstovai, vienuolijų bei pasauliečių atstovai, patarėjai ir kitatikiai-stebėtojai. Svarbiausias socialiniu atžvilgiu konferencijos darbas buvo Documento basicopaskelbimas. Šis dokumentas buvo ruošiamas ilgesnį laikotarpį prieš konferenciją, atsiklausiant to žemyno visų vyskupų. Žemyno padėtį analizuojant, dokumente sakoma, kad žmonės, pamatę socialiniu neteisingumu paremtus skirtingumus, nėra pasiryžę toliau skurde gyventi ir kad jie gali net griebtis jėgos tai padėčiai pašalinti. Ne paslaptis, anot dokumento, kad žemyne viešpatauja revoliucingos nuotaikos, reikalaujančios pakeitimų, ir todėl neturėtų niekas nustebti, jei tuo būdu būtų paruoštos sąlygos revoliucijai, nes ir dabartinis stovis yra prievartos vaisius, kurs prieštarauja žmogaus vertingumui. Reikėtų, taip tęsia vyskupų raštas, verčiau stebėtis liaudies kantrybe, kuri metų metais pakelia tą stovį, kuris, visų išugdytos sąžinės žmonių supratimu, yra nepriimtinas.
Kalbant apie tą stovį, tame dokumente sakoma: "lotynų-amerikietiškoji tikrovė yra tragiška ir ji reikalauja greito bei sėkmingo atsakymo... Svetimas kapitalas... viešpatauja be kontrolės... jis didėja ir nėra suinteresuotas pasilikti krašte... Gyvenimo lygis pačioje didžioje gyventojų dalyje yra kraštutiniai žemas... Atlyginimas, bendrai imant, yra toks, kad jo nepakanka net būtiniausiems reikalams patenkinti... Lotynų Amerikos žmogus, labai ilgai neturtą pakėlęs, atbunda... nesąmoningai pakeliamas neturtas pavirto sąmoningai jaučiamu skurdu... Valstybė, kuri viską monopolizuoja,... nekontroliuoja krašto turtų šaltinių... Propagandos dėka Lotynų Amerika stovi pagundos akivaizdoje pasiduoti prievartos pavartojimui... Tie sluoksniai, kurie save laiko krikščioniais, yra labiausiai atsakingi už tą neteisybės padėtį. Tos padėties paveikti, labiausiai socialiniu atžvilgiu jautrūs žmonės, kaip studentai ir darbininkai, praranda pasitikėjimą Bažnyčia. Pirmiau socialinės doktrinos vaizdo sužavėti, jie pagaliau nusivylė, kai jiems paaiškėjo, kad krikščionys nesiryžta jos vykdyti".
Pasisakydami dėl galimo jėgos panaudojimo prieš šią neteisingą santvarką, toliau vyskupai dokumente sako, kad žemynas neginčijamai yra prievartos padėtyje, kurią reikia pakeisti; drauge jie klausia, kokių sąlygų reikėtų revoliucijai pateisinti. Reaguodami į popiežiaus Populorum Progressioraštą, pateisinantį sukilimą ginantis nuo tirono, Lotynų Amerikos vyskupai savo rašte sako, kad ir viešoji valdymo sistema gali būti tironiška. Tos sistemos dėka turtingieji, kurių rankose galia, spaudžia kraštų valdytojus, kad šie reformų neleistų.
Toliau vyskupų raštas svarsto aplinkybes, kurios galėtų revoliuciją pateisinti, bet kurios yra sujungtos su rizika, ar nevirs pilietiniui karu, ar neįsikiš svetimos valstybės ir ar naujoji revoliucijos sukurta valdymo forma nesukurs dar didesnio pavergimo. Revoliucijai pateisinti reikėtų dar įsitikinti, kad nėra jokios kitos priemonės neteisingumui pašalinti. Viską suglaudus, vyskupų raštas daro išvadą, kad dabartinė Lotynų Amerikos padėtis, dar neturi tų visų aplinkybių bei sąlygų, kurios revoliuciją galėtų pateisinti. Pagaliau kreipdamasis į turtinguosius, raštas sako, kad, jei privilegijuoti sluoksniai priešinsis būtinoms gilioms reformoms ar savo privilegijas gins jėga, tada jie patys bus atsakingi prieš istoriją, jei revoliucija išsiverš.
TARP KŪJO IR PRIEKALO
Kritikuodami Lotynų Amerikos vyskupų Dccumento basicoraštą, kai kurie iškelia tą momentą, kad jis per pavojingai prileidžia revoliucijos galimybę ir skatina klasių kovą. Kiti teigiamai vertina jį, nes raštas rodo padėties pavojingumą ir pažadina apsnūdusias turtingųjų sąžines...
Konservatyvieji katalikai ir turtingieji, ypač Brazilijoje, šių gyvenimiškų socialinių klausimų kėlime įžiūri komunizmo infiltraciją į Lotynų Amerikos Bažnyčią. Jie ne kartą Romon yra siuntę skundo raštus su skaitlingais parašais, prašydami suvaldyti "komunistuojančius" vyskupus ir kunigus. Tuo tarpu šimtai kunigų ir kelios dešimtys vyskupų reikalauja griežtų žygių reformos srityje. Kita konservatyviųjų vyskupų dalis nepasitiki socialiniai nusiteikusiais. Jie labiau pasitiki konservatyviaisiais, kurie yra susibūrę į Braziliečių Draugiją Tradicijai, Šeimai ir Nuosavybei Ginti. Kaip Brazilijoje, taip ir kituose Lotynų Amerikos kraštuose katalikų dvasiškiai ir tikintieji šio socialinio klausimo pagrindu yra suskilę.
Vyskupų konferencijos metu susirinkę vyskupai gavo daugiau kaip 800 kunigų iš įvairių Lotynų Amerikos kraštų pasirašytą raštą, kuriame pasisakoma labai radikaliai ir net priartėjama prie galimybės panaudoti jėgą prieš neteisingumą. Rašte sakoma, kad nereikia maišyti neteisingos išnaudotojų naudojamos prievartos su teisinga prievarta, kurios turėtų griebtis išnaudojamieji savam išsilaisvinimui. Rašte reikalaujama aiškiai iškelti tą prievartos stovį, kuriame šimtmečiais gyvena žmonės, drauge skelbiant jų apsigynimo teisę. Reikia, anot rašto, aiškiai ir stipriai raginti šio žemyno krikščionis prisidėti prie Lotynų Amerikos žmogaus išlaisvinimo ir teisingesnės santvarkos sukūrimo. Reikia pagaliau duoti krikščionims laisvę pasirinkti labiau tinkamas priemones tai laisvei ir geresnei santvarkai pasiekti.
To paties reikalavo ir Lotynų Amerikos Krikščionių Sindikatų Sąjunga savo rašte popiežiui. 1968 m. rugpiūčio 15 d. ji pasisakė prieš Bažnyčios atstovų paternalizmą tikinčiųjų atžvilgiu ir prieš nepakvietimą darbininkijos organizacijų atstovų į Lotynų Amerikos vyskupų konferenciją. Anot šio laiško, jie nori iš Bažnyčios ne žodžių, bet veiksmų.
Kuo toliau, tuo radikaliau girdimi nerimavimo balsai, reikalaujantys veiksmų. Vis dažniau kaltinama Bažnyčia dėl jos neryžtingumo, o drauge su tuo dažnėja atskirų vyskupų radikalūs pasisakymai. Ekvadoro ir Bolivijos vyskupai pareiškė, kad esamos padėties neteisinga prievarta provokuoja prievartos veiksmus vargstančiuose. Avellanedos vyskupas Argentinoje spaudos konferencijoje pasakė, kad, prieš smerkiant prievartą (t. y. tą, kurią galėtų pavartoti skriaudžiamieji), reikėtų atidžiai pasvarstyti tuos veiksnius, kurie į ją veda. Rio de Janeiro vyskupas Fragoso Brazilijoje, nors ir pasakė, kad kunigai neturėtų eiti su partizanais, tačiau pridėjo, kad jis nepasmerktų tų, kurie tai padarytų, atsisakę savų pareigų.
Iš Bažnyčios reikalaudami ir nesulaukdami stipresnių žygių, 1968 m. rugpiūčio 11 d., sekmadienį, katalikų sąjūdžio Jaunosios Bažnyčios 200 narių, drauge su keliais kunigais visai dienai užėmė Čilės sostinės Santiago katedrą.
Katalikai pasauliečiai, galvodami, kad Bažnyčia nėra ryžtinga, daug kur Lotynų Amerikoj reikalauja iš jos, kad tuose dalykuose, kurie liečia juos, nebūtų sprendžiama be jų. Su tokiu prašymu į Bažnyčią pernai kreipėsi žymesnieji Puerto Rico vyskupijų pasauliečiai atstovai. Panašiai pernai liepos gale reikalavo ir Meksikos 48 organizacijos, atstovaujančios keturis milijonus narių, pareikšdamos norą matyti šiais laikais Bažnyčią atviresnę diskusijoms su pasauliečiais ir jų kritikais.
Gal tokių pasauliečių kreipimosi įtakoje pernai Bolivijos keturi vyskupai ir 45 kunigai, dirbantys ganytojavimo darbą angliakasių rajonuose, susirinkę Potosi mieste, paskelbė manifestą, pasisakydami stovį visų kovų prieš neteisybę priešakyje ir bendradarbiausią su darbininkų bei kitomis organizacijomis, kurios krašte kovoja už žmogaus teises. Jie pasisako tai darą, kad šiuo savo ryžtingumu paliudytų krikščionišką meilę, be kurios jų visas gyvenimas būtų tik apgaulė.
Tikrai Lotynų Amerikos Bažnyčia stovi tarp kūjo ir priekalo, nes turtingieji savo turtų laisvu noru neatiduos, gi jų pačių pastatytos valdžios prieš jų reikalus neis ir radikalių reformų nepraveš. Nepasisakius už revoliuciją, liaudis vis labiau links į komunizmą, jo propagandos veikiama. Pasisakius už ją, nėra daug galimybių, kad ji katalikams pasisektų, kai tuo tarpu komunistai, pasinaudodami ja, galėtų laimėti valdžią ir vienos rūšies vergovę pakeisti dar didesne. O be to, revoliucija galėtų virsti ilgu pilietiniu karu, kurs, nualinęs kraštą, neatneštų sukilėliams jokio laimėjimo. Neveltui ir Lotynų Amerikos vyskupai savo didžiajam pagrindiniam rašte pripažįsta, kad pavartojimas jėgos prieš neteisybę yra viena sunkiausių problemų, kuri šiandien sprendžiama Lotynų Amerikoje.