LAPKRITIS-GRUODIS. NOVEMBER-DECEMBE.R Vol. XX. Nr. 10. Šis numeris yra dvigubas (58 psl.).
BAŽNYČIOS VIENYBE VATIKANO II DINAMIKOJE — II Kardinolas Suenens 338
EGLĖ (eil.) W. M. Barbieri 346
MEILĖS HIMNAS Kunigas iš okupuotos Lietuvos 349
KRYŽIAI (eil.) L. Švėgždaitė 355
RELIGINIS MENAS Paruošė sesuo Mercedes 360
KAIP TEN SU TA SIELA? H. W. Armstrongas 365
KRIKŠČIONIJA: Idėjos ir idealai šių laikų seminaristų tarpe Interview su prof. A. Sužiedėliu 370
ŠEIMA: Nemokšos vedybiniame gyvenime D. Carnegie 373
JAUNYSTĖ: Ar tiki Prancūzijos jaunimas? P. Vilain 375
Kai nesubrendę veda Paruošė Pr. Alženas 379
Gavai limoną — tai pasidaryk limonadą D. Carnegie 381
AKIRAČIAI: Dialogas tolerancijos pavėsyje Pr. Razminas 383
KNYGOS: Susipažinimui: vaikų skaitiniai Lietuvoje N. Jankutė 386
ŠYPSANTIS Paruošė Pr. Alš. 389
1969 M. “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS 392
Šio numerio iliustracijos: Z. Sodeikienės suprojektuotas viršelis ir iliustracija 391 psl.; Alg. Kezio, S. J., fotografijos (337, 345, 347, 348, 353, 360, 364, 369, 372, 374, 376, 380, 387, 388), Ž. Mikšio grafikos darbai (366, 367), tėv. J. Vaišnio, S. J., atvaizdas ir P. Aleksos sukurta Kristaus skulptūra (356).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Kęstutis Trimakas, S. J., Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
pagal kardinolą Suenens
Šiame "Laiškų lietuviams" numeryje tęsiame kardinolo Suenens pasikalbėjimą, kuriame jis dėsto savo mintis apie vienybę povatikaninėje Bažnyčioje. Pirmoje dalyje kardinolas kalbėjo apie du skirtingus Bažnyčios žvilgius, kurie apsprendžia dvi skirtingas vienybės sampratas ir iššaukia prieštaraujančias reakcijas. Toliau jis aiškino popiežiaus ir vyskupų santykius. Šį kartą kardinolas kalba apie santykius tarp vyskupo ir Dievo tautos, apie reikalą keisti Bažnyčios įstatymus Vatikano II dvasioje.
G. K. K.
3. Vyskupai ir Dievo tauta
"Jūs teisingai pabrėžiate vienybę tarp popiežiaus ir vyskupų. Ar nereikėtų pabrėžti vienybę tarp vyskupų ir Dievo tautos? Jūs užsimenate apie tai savo knygoje, bet ar nevertėtų tai daug smulkiau atskleisti?"
Aišku, tai irgi seka susirinkimo logiką. Svarbus pakeitimas Vatikane II buvo padarytas teologinėje perspektyvoje, kada Susirinkimo Tėvai nusprendė pirma dėti Bažnyčios schemoje (Lumen Gentium) skyrių apie Dievo tautą prieš tą, kuris kalbėjo apie hierarchiją. Dar daug metų užtruks, kol tokio veiksmo pastoralinės pasekmės pilnai pasirodys.
"Laiškų Lietuviams” redakcija, administracija ir leidėjai sveikina žurnalo bendradarbius, rėmėjus bei skaitytojus Kalėdų švenčių proga ir linki Dievo palaimos bei pasisekimo Naujaisiais Metais.
1970 m. sausio mėnesio numeriu “Laiškus Lietuviams” pradeda redaguoti tėv. Juozas Vaišnys, S. J., žurnalą redagavęs 1950-1963 m. Naujajam redaktoriui linkime daug sėkmės!
WILLIAM M. BARBIERI
Kada vartotu automobilių pardavėjai
pradeda pardavinėti eglutes,
žinau, kad Kalėdos artėja.
Viešpatie, aš ką tik nusipirkau vieną tokią
eglaitę. Benešant ją namo,
jos šakų spygliai įkyriai badė mane—
tiesiog pro megztinį.
Jie privertė mane susimąstyti.
Toji eglaitė greičiausiai bus stovėjusi
sargyboje kokioj nors pamirštoj tarpukalnėj;
beatsispirianti prieš vėją, šaltį ir sniegą,
kad užaugtų ir būtų išrinkta Kalėdų egle.
“Eglė...,— sakytų šv. Pranciškus,— mano sesuo.”
Šiandien tie spygliai papasakojo man tos eglės
istoriją, Aš ją pamėgau ir ėmiau ja žavėtis.
Kai sniegas ima kristi, kiti medžiai numeta
savo raudonus, geltonus, oranžinius, rudus lapus,
kurie kitados buvo jų pasididžiavimas.
Ir tada jie stovi nuogam paprastume
savo žieminiam gedulo apdare.
Visi žalumos, visi gyvybės ženklai yra pradingę.
Jie stovi juodi— be vilties.
Bet eglė yra skirtinga.
Viešpatie, ji tikrai ekscentriška!
Ar sniego apdengtam slėny,
ar apledėjusio šilo bendruomenėj,
ji narsiai kabinasi už gyvybės
savo šviežiai žaliom šakom.
Kada kiti medžiai traška nuo šalčio,
ji dainuoja.
Kada kiti mojuoja nuogas ir bevaises šakas,
ji priglaudžia ir šildo lizdą,
parūpindama pastogę žiemojančiam paukščiui.
KUNIGAS IS OKUPUOTOS LIETUVOS
Tai vieno lietuvio kunigo mintys, neseniai mus pasiekusios iš Lietuvos. Pridėtame laiškelyje tas kunigas rašo: "Aš šį rašinėlį rašiau, ne — aš jį visa širdimi išgyvenau, prieš 20 metų. Tuomet anie metai iš visų mano kunigystės metų buvo man patys sunkiausi, ne fiziškai, bet kad jie slėgė mano sąžinę, man reikėjo nešti tuomet atsakomybę, aš nebežinojau, kaip pasielgti..."
Skaitant, tai paprasti žodžiai, bet iš kokių gelmių jie kyla, į kokias aukštumas neša! Ir 20 metų praėjus, jie dar gali gaivinti ne vieną gyvenimo naštos prislėgtąjį, nebepajėgiantį išsikrapštyti iš savimeilės sūkurių, bet dar nepraradusį noro pakilti į žydrias aukštumas.
Redakcija.
Dažnai, rodos, žmogus pritrūksti jėgų, norėtųsi viskuo nusivilti, nuo visų kažkur pabėgti, į visa ranka numoti ir pasiduoti kažkokiai apatijai bei sustingimui. Bet ir vėl kiekvieną kartą, kada tik perskaitau šv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes 'Caritas Christi urget nos' — Kristaus meilė verčia, stumia mus, kaip kalba šv. Paulius.
Ir koks būtų žmogus be meilės!
"Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis kimbolas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, taip kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas. Jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadeda. Meilė yra kantri, maloninga..." (1 Kor. 13, 1-13).
Žmogus tiek vertas, kiek jis myli; tiek gražus ir kilnus, kiek jis myli; taip pat tiek jis yra galingas, kiek jis turi meilės. Kas gi iš tikrųjų padaro žmogų didelį, nepalaužiamą kaip ąžuolą, nepajudinamą kaip uolą, argi ne meilė? O kas moka ištverti ligi galo, kas niekada nieku nenusivilia, kas išlaiko gyvenimo audrose rimtį ir ramybę? Visada ir visur toji pati meilė. Ji viską atiduoda, bet tik pati negali būti duodama, nes ji jau yra paties Dievo dovana.
Viešpatie Jėzau, duok mums visiems tos didžios, šventos meilės!
1. Meilė yra kantri, maloninga
Ji moka ilgai ilgai laukti nesinervindama. Moka laukti, turėdama kantrybės išklausyti visiems kitų dejavimų, abejojimams ir skundams. Ji išklauso, nieko nesmerkdama ir neteisdama, bet visur ir visiems padėdama, visus guosdama ir stiprindama. Kas kitų sieloje liūdniausia iš visų pusių susirinko ir sutekėjo, kas jų gyvenimą apkartino, nemigo naktis prailgino, — ji visa moka kantriai išklausyti, leidžia kitam savo sielos langus atidaryti ir išvėdinti ten tvankų orą. Meilė yra lyg kokia kempinė, kuri visus karčiausius vandenis iš kito širdies sugeria, bet pati nė kiek dėl to neapkarsta ir jokio kartumo aplink save neskleidžia. Jos, kaip karaliaus Mido, rankose viskas virsta auksu; ji kaip toji pasakų burtininko lazdelė visus sūriuosius vandenis paverčia į saldumą, likviduodama visokius nesusipratimus ar įtarimus. Meilė yra kantri, todėl ji neskuba su visokiomis pastabomis, ji nesibara ir niekam nesiskundžia, taip pat niekam neprikaišioja, bet laukia ir meldžiasi, meldžiasi ir aukojasi, aukojasi ir laukia ne kur kitur, bet prie Tavo, Jėzau, kojų, kuris esi iš visų pats kantriausias. Tik prie Tavo kojų galima laukti nesinervinant, nesijaudinant ir nepykstant.
LAIMA ŠVĖGŽDAITĖ
I
Senas medis, seno kryžiaus
Skendo vandeny žiaurios minios,
Naujas medis, naujo kryžiaus
Kilo, nešamas kažkokios bangos.
Koks čia laikas?—- trečioji valanda...
Kokie metai tamsumais užslinko!
Nėra saulės, nėr šviesos...
Ir žemė krauju greit pritvinko!
II
Naujas medis, seno kryžiaus
Plaukia vandeny lyg plūdurys.
Audringoj jūroj
Tarp geležų ir milžinų
Mūro-plieno pastatų,
Kokie gilūs ir apgaulingi žmonių santykiai!
O Dangaus Staliau, kuris švyturius sukūrei,
Kokia smarkiai apgalvota ši planeta
Ir kaip kartais sunku
Tavo kryžių atpažinusiam pakelti.
Jau sena tradicija, kad krikščioniškoje šeimoje kur nors viešoje vietoje yra kryžius, religinis paveikslas ar statula. Namams ir šeimai tai yra palaimos simbolis, šeimos dvasios gaivintojas, kiekvienam įeinančiam į namus tai pasako, kas ir kokia ta šeima yra.
Šias krikščioniškų šeimų tradicijas patenkinti kadaise buvo menininkų dalykas. Tačiau ilgainiui ši pačių šeimų tradicija išsigimė vien į formalumą ir jį užpildyti atėjo komersantai, pasiūlydami pigių kryžių, paveikslų, statulėlių. Komersantai sau klientais rado ne tik šeimas, o ir bažnyčias. Namai ir bažnyčios prisipildė visokiom komercijos pigiom šiukšlėm. Reta bažnyčia, o dar retesnė šeima turi bent vieną religinio meno kūrinį. Daugeliui bažnyčių ir krikščioniškų šeimų tinka Del Ray, Texas posakis: "Man nesvarbu, lyja ar šąla, nes automobilyje ant briaunas aš turiu plastikinį Jėzų".
Yra išimčių, bet mūsų laiko šeimų ir bažnyčių religinio meno skonis yra maždaug toks.
Ar mūsų laiko visuomenė tikrai yra tokia be skonio, nepasigendanti meno? Didelė dalis tikrai tokia,tačiau ir tai tiesa, kad jie to meno ir neranda. Menininko yra pareiga auklėti visuomenę, duodant religinio meno kūrinių vietoje komercinių šiukšlių. Tačiau kas yra religinis menas?
Kokie yra religinio meno kriterijai, arba pagal ką spręsti religinio meno vertę?
Pasisako “Plain Truth” žurnalo leidėjas Herbertas W. Armstrongas
Iš Plain Truth" (Vol. XXXIV, Nr. 4. 1969 m. balandis). Spausdinama 1.650.000 egz. Pasadenoje, Kalifornijoj, Watforde, Anglijoje ir North Sydney Australijoj, Ambassador Kolegijos. Prancūzų kalba leidž. Pasadenoje, olandų ir vokiečių kalbomis— Watforde, Anglijoje.
Šįryt, pusryčiaujant New Yorko viešbuty, mūsų pokalbyje buvo paliesti du dalykai.
Vienas buvo apie mano prieš dvejus metus mirusią žmoną ir mano vyresnįjį sūnų, kuris buvo miręs prieš dešimt su puse metų. Kitas dalykas — apie Senato Apklausinėjimų komisiją Vašingtone.
— Kodėl jūs nepasakot savo žurnalo "Plain Truth" penkiems milijonams skaitytojų to, ką man ką tik dabar pasakėt? — užsiminė mano pokalbininkas p. Stanley R. Rader'is. Jis yra vyriausias mūsų teisinis patarėjas ir finansinis atstovas. Kaip tik dabar mudu grįžome iš Jeruzalės į Pasadeną, Kalifornijoje. Mes buvome su p. Charles Huntingu, Ambasadoriaus Kolegijos Iždininku, anglu internate. Jeruzalėje dalyvavome daugely pasitarimų su Hebrajų universiteto žmonėmis bei Izraelio Tyrimų draugijos nariais, su kuria Ambasadoriaus Kolegija sutarė susijungti į vieną visiems laikams svarbiausių archeologinių projektų.
— Manau, kaip tik galėtų būti labai tinkamas metas, "Plain Truth" pasirodant nuo balandžio mėnesio, antriems metams suėjus nuo ponios Armstrong mirties", pasakė p. Rader'is.
Pokalby buvau užsiminęs, kaip atrodo neįmanoma sutikti su pačiu faktu, kad tiek gyvastinga asmenybė kaip p. Armstrong jau mirusi — kaip tokia dvasinga asmenybė galėtų visai išnykti...
— Tokį išgyvenimo jausmą buvau patyręs po mano sūnaus, Dicko, mirties", sako p. Armstrong. — Jis visuomet buvo toks gyvas! Toks dvasingas; iš jo akių spindėjo supratlyva išmintis. Atrodė negalimas daiktas, kad taip veiklus dvasingumas išnyktų".
"Dabar" — tęsiau toliau: "kai pagalvoji apie avies ar karvės blankias akis, tai nesukelia jokio keistumo. Nebylūs gyvuliai neturi tos protingos kibirkštės, to dinamiško gyvastingumo, kuris žėri iš judrios žmogiškos minties akių. Jokio didelio skirtumo tarp gyvulio pastipimo ir javo (augalo) nukirtimo nėra. Javas taip pat turi gyvastį, jis miršta. Bet su javais ir gyvuliais mes priimame jų laikinę fizinę gyvastį. Tačiau, kalbant apie žmogaus gyvybę, yra kaž kas daugiau — daugiau kaip dvasinė arba amžina gyvybė. Čia yra toks platus skirtumas tarp gyvulio smeqenų ir žmogaus MINTIES".
KRIKŠČIONIJA.
Pokalbis su katalikų amerikiečių seminaristus apklausinėjusiu prof. dr. Antanu Sužiedėliu
KLAUSIMAS: Jūs su sociologu kun. Raymond H. Potvin vadovavote CARA studijai apie JAV katalikų seminaristus. Kokie buvo tos studijos tikslai?
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Nebūtų buvę nei studijos, nei knygos, jei ne didžioji Washingtono pūga, prieš trejetą metų. Atsilankė tuomet pietums minimas kun. Potvin, ir tapome taip tobulai įsnigti, kad jis pas mus išviešėjo keturias dienas. Jisai taigi ir prikalbino tos studijos drauge imtis. Kaip tik tuo metu įsikūrė CARA (Center for Applied Research in the Apostolate) ir tokį darbą siūlėsi finansuoti. Tikslu užsibrėžėme surinkti tikslią informaciją, iš sociologinio požvilgio, apie visos Amerikos klierikus ir ta pačia proga užgriebti šiek tiek parinktų psichologinių duomenų. O motyvaciją tam sukėlė tuo metu išėjusi vieno Yale profesoriaus paruošta bibliografija "Psychological Studies of Clergymen." Apie katalikų kunigus, klierikus ir vienuoles ten surašytų studijų eibė, ir gan aišku kodėl. Sociologijos ir psichologijos doktorantai, jei patys kunigai, linkę rinktis temas ir duomenis iš savo aplinkos — kur kitur taip patogiai rasi šimtą kitą "savanorių" anketoms ir testams užpildyti. Taigi literatūros gausybė, bet visumos vaizdo jokio, nes šimtas pranciškonų ar marijonų — tai ne visuma. Kad būtų galima tokias ribotas studijas tiksliau interpretuoti, reikia normatyvinių duomenų.
KLAUSIMAS: Kaip ši studija buvo pravesta?
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Tuo metu sąrašuose buvo virš 450 seminarijų — diecezinių ir vienuolinių, mažųjų (gimnazinių) ir didžiųjų (filosofijos, teologijos kurso), su virš 35,000 klierikų. Nutarėme tikimybės principu atrinkti penktadalį. Padalinus Ameriką į kelias geografines dalis, loterijos būdu studijon įkliuvo iš viso 93 seminarijos; kiekvienoje duomenis bandėme išrinkti iš visų klierikų. Pavyko neblogai — kooperavo 91 seminarija, ir duomenis gavome iš 90% ten esančiųjų. Iš viso anketą išpildė 6420 klierikų.
Anketa susidėjo iš arti 400 klausimų — šalia paprastų demografinių žinių, detališkai klausėme apie pašaukimo eigą, seminarijos vertinimą, pažiūras į kunigo rolę, bendrą sociologinį - psichologinį prisitaikymą, tėvo-motinos asmenines savybes.
Skaityti daugiau: IDĖJOS IR IDEALAS ŠIŲ DIENŲ SEMINARISTŲ TARPE
ŠEIMA
Generalinė Socialinės Higienos Biuro sekretorė d-rė Katarina Br. Davis turėjo kartą progos įtikinti tūkstantį ištekėjusių moterų, kad visai atvirai atsakytų į eilę intymių klausimų. Rezultatas buvo tikrai nuostabus — tokia didelė dalis amerikiečių yra nelaimingi vedybiniame gyvenime! Visus tuos atsakymus išnagrinėjusi daktarė paskelbė — pagrindinė skyrybų priežastis yra lytinis neprisitaikymas.
D-ro G. V. Hamiltono studijos per ištisus 4 metus 100 vedusiųjų porų patvirtino šį atidengimą. Jis sako:
— Būčiau labai atsilikęs gydytojas psichiatras, jeigu netvirtinčiau, kad didžiausia dalis vedusiųjų nesusipratimų turi savo šaltinį seksualiniame vienas prie kito neprisitaikyme. Kaip ten bebūtų, nesusipratimai, kylą dėl kitų priežasčių, yra daugumoje atvejų pro pirštus praleidžiami, jei lytiniai santykiai yra tvarkoje.
Vienas žymiausių vedybinės srities žinovų Š. Amerikoje ir Šeimyninių Santykių Instituto Los Angeles mieste vedėjas d-ras Paul Papenoe, išstudijavęs tūkstančius moterysčių, nustatė, kad nelaimingos vedybos paprastai kyla dėl keturių priežasčių. Jis nustatė ir jų eilę: I. lytinis neprisiderinimas, II. nuomonių skirtumas; III. piniginiai sunkumai ir IV. protiniai, fiziniai ir jausminiai nenormalumai.
Tikrai nuostabu ir įsidėmėtina, kad finansiniai sunkumai užima tik trečią vietą, o lytinis neprisiderinimas vienas prie kito -— pačią pirmąją! Užtat Cincinnati miesto teisėjas Hoffman pareiškė: "Iš 10 divorsų net 9 turi savo priežastis lytiniuose sunkumuose".
JAUNYSTĖ
Jaunieji prancūzai ir tikėjimas
Ar tiki jaunieji prancūzai? Prancūzų viešosios nuomonės institutas pastatė šį klausimą jaunimui nuo 15 iki 29 metų amžiaus. Šis apklausinėjimas buvo atliktas mokslišku būdu ir todėl parodo bendrą vaizdą prancūzų tautos jaunimo tikėjimo atžvilgiu.
Tie patys klausimai buvo pastatyti jaunimui prieš dešimtį metų, 1958 metais. Šiuo atveju tad galima palyginti abiejų apklausinėjimų rezultatus.
Kada svarstome prancūzų viešosios nuomonės instituto anketą apie jaunimą ir tikė-
jimąq, savaime prisimename ir girdėtą pasakojimą apie butelį, kurio pusė tuščia ir pusė pilna. Panašiai galima optimistiškai žiūrėti į šios anketos davinius, bet galima ir pesimistiškai.
Pesimistiškai: pakanka atsukti prožektorių į religinę praktiką. Ji krenta ir krenta gana aiškiai. Prieš dešimt metų 37% jaunimo regulariai lankė bažnyčią. Dabar teeina 23%, trečdaliu mažiau.
Visos vedybos yra laimingos, tiktai gyvenimas po jų sukelia bėdas...
Štai jaunoji nuotaka rašo:
"Gal galėtumėt man pagelbėti patarimu. Esu begaliniai nelaiminga — apsivylusi, nežiūrint, kad ištekėjau tik prieš šešis mėnesius. Čia pat turiu priminti, kad greitu laiku laukiuosi kūdikio.
Mano vyras yra 20 m. amžiaus, o aš — devyniolikos. Vedybų — mes niekad ne-planavom ir nesiruošėm jom. Laikas mums jas padiktavo. Aš patapau nėščia, ir privalėjom tuoktis. Prieš vestuves neturėjom nė kiek pinigų, tuo labiau — jokio pasiruošimo šiam rimtam žingsniui. Raminausi, kad kaip nors susitvarkysime ir išsiversime, nes mano Juozas turi labai gerą darbą. Pradžioj ir nebuvo bloga, ypač kai aš dar galėjau ir taip pat dirbau. Dabar — namuose. Laukiu kūdikio. Deja, paskutiniąsias šešias savaites — mano gyvenime reikalai ypatingai pablogėjo. Mano vyras nusipirko sportinį automobilį. Jo išlaidos labai didelės. Šalia tos bėdos, mes neturime savo jokių baldų.
Esam išsinuomavę butelį su šeimininko baldais. Užmokėjus mėnesinį mokestį už automobilį ir butą, beveik nieko ir nebelieka. Nors šiaip — mano Juozas negirtuokliauja. Ir, kai buvom nevedę, jis būdavo labai dosnus ir stengdavosi sudaryti man "good time". Dabar — reikalai visiškai pasikeitė. Kas dvi savaites iš savo algos jis man atskiria $15 — ir viskas. Pragyvenk tu, žmogau, ir padaryk maistą abiems už $7.50 į savaitę. (Vyras gauna algą kas dvi savaitės, ir tie 15 dol. duodami dviejų savaičių pragyvenimui).
Aš stengiuosi: prižiūriu labai švariai butą, stengiuosi, kad Juozui valgis būtų visad šviežias ir jo pakaktų (netgi tais atvejais, jei aš pati esu nevalgius).
Vieną dieną užsukęs į Čikagos Universitetą, paklausiau jo rektorių, kaip jis atsikratąs susirūpinimu. Man jis atsakė: "Dėdamas pastangų sekti mirusiojo Sears ir Company pirmininko Juliaus Rosenwald patarimą: "Jei gavai iš likimo limoną — tai pasidaryk iš jo limonadą".
Šitaip daro tas žymusis pedagogas, mokytojas. Daugumas gi eilinių žmonių daro visai priešingai. Jei iš likimo jie gauna "limoną" — kokį dalyką kartų ir rūkštų — tai jie puola desperacijon ir kalba: "Baigta su manim! Koks žiaurus likimas! Nebėra man jokios galimybės ateityje". Keikia jie likimą, žmones ir vis apgailestauja patys save.
Protingas tačiau gi žmogus, gavęs likimą galvoja: "Ne likimas ar planeta, po kuria gimiau, kalta. Ko galiu pasimokyti iš tos nelaimės? Kaip galiu pagerinti padėtį? Kaip paversti limoną į limonadą?"
Taip padarė vienas Floridos ūkininkas, mano aplankytas, kuriam teko labai rūkštus limonas. Kai jis atvyko pirmą kartą savo nusipirktan ūkin, liko pritrenktas. Žemę rado taip blogą, kad ji netiko ne tik sėjai, bet net kiaulių auginimui. Niekas joje neaugo — buvo ten tik krumplėti ąžuolai ir barškuolės gyvatės! Bet jam begalvojant atėjo puiki mintis galvon: "Iš nuostolio pasidarysiu pelno. Ištrauksiu viską, ką tik galėsiu iš tų gyvačių!" Ir visų pasibaisėjimui — užveisė ten gyvatyną!
AKIRAČIAI
Katalikų Bažnyčioje... dėl savų parapijų... siekiant krikščionių vienybės... su kovinguoju ateistiniu komunizmu (?)...
PRADINĖ RAŠINIO ĮŽVALGA
Ar tolerancija lauktina, ar tik pageidautina? Ar iš visų žmonių lauktina tolerancija? Ar kovotojas už principus gali būti visados tolerantu? Kas daryti, kai tolerancija negalima ar neveiksminga? Ar nemokėjimą priimti tiesos dėl menko jos supratimo yra galima pavadinti netolerancija?
Tolerancija viena iš ekumeninio sąjūdžio kolonų. Pirkliai šventykloje. Dialogas tolerancijos pavėsy. Tolerancija svetimai minčiai, ištikimybė savo principams. Tolerancija ar indiferentizmas. Mūsų tolerancijos mokytojai.
PIRKLIAI MALDOS NAMUOSE
Mato evangelija mus moko: “Jėzus įėjo į šventyklą, išvarė visus, kurie ten pardavinėjo ir pirko, išvartė pinigų keitėjų stalus, karvelių pardavinėtojų suolus ir jiems tarė: “Parašyta: Mano namai vadinsis maldos namais, o jūs juos padarėte plėšikų lindyne”. (Lietuviškojo mišiolo 117 psl.). Kristus pavartojo net fizinę jėgą šventykloje, neparodydamas pirkliams jokios tolerancijos ir neidamas su jais i dialogą, nes jie maldos namus buvo pavertę į turgavietę. Tolerancija turi savo ribas.
Kristus nepakentė rafinuotų sukčių, fariziejų, nors buvo didžiai atlaidus nusidėjėliams, neslepiantiems savo menkybių. Nėra sunku teoretiškai nagrinėti tolerancijos apraiškas bei teigti jos būtinumą, tačiau gyvenimo praktika turi ir kitokios patirties.
Kas profanuoja aukščiausias krikščioniškąsias vertybes, naudodamas jas tik savo paties reikalams bei savo grupės siekiams, tas neužsitarnauja tolerancijos. Į “maldos namų” sąvoką šiandieną dar reikėtų įjungti didžiąsias krikščioniškąsias vertybes bei kiekvieno žmogaus prigimtąsias teises, kuriomis dominuojančios grupės bando prekiauti, aplenkdamos ir skriausdamos mažesniąsias bei prisidengdamos tariamais nepatogumais.
KNYGOS
Kiekvienais metais sovietų okupuotoje Lietuvoje yra išleidžiama nemažai knygų jaunimui. Pačios gražiausios ir išvaizda, ir turinių skirtos priešmokyklinio (vadinamos “ikimokyklinio”) ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Šios knygutės sudaro maždaug keturias ryškias grupes: liaudies dainelės ir liaudies pasakos, eilėraščiai, pasakos ir vertimai. Prastą knygelių popierių, minkštus viršelius ir silpną įrišimą atperka su kaupų pagal amžių gerai pritaikytas turinys ir puikios iliustracijos.
Vaikų knygų autoriai — Lietuvoje pagarsėję jaunieji poetai (V. Palčinskaitė, J. Marcinkevičius, M. Vainilaitis, J. Degutytė) ir rašytojai (M. Sluckis, V. Petkevičius, A. Liobytė, V. Žilinskaitė), o iliustratoriai, taip pat dabartinėje Lietuvoje išaugę menininkai (V. Valius, S. Valiuvienė, T. Balčiūnienė, Z. Vasilenkaitė, L. Barisaitė, L. Bičiūnaitė, N. Kryževičiūtė).
Liaudies dainelių - pasakų grupė — plačioji menininko dirva: čia keli trumpi dainelės posmai, pasakėlės puslapiai atveria ištisą lietuvio pamiltos faunos bei floros paradą. Šios rūšies vaikų knygas sėkmingiausiai puošia A. Makūnaitė, Z. Vasilenkaitė, A. Surgailienė.
Su grakštumu, rimo šviežumu ir nuoširdžiu įsijautimu į vaiko pasaulį ateina pas mažąjį skaitytoją minėti nauji poetai. Jų eilėraščiai vaikams — vaikiškos kasdienybės žaisminga, bet natūrali tikrovė, kur obuolys, sviedinys, lėlė, knyga ir miesto (dažniausiai Vilniaus) gatvė, sukuria gyvenimiškai tikrą ir pasakiškai fantastišką vaiko pasaulį.
Pasakėlių autoriams nevisada pavyksta pasiekti kūrybinio poetų skaidrumo bei nuoširdumo. Pasitaiko ne vienas prozos kūrinėlis per garsiai pamokslaujantis, per nuobodžiai didaktiškas. Tačiau tokios pasakos, kaip A. Liobytės “Pabėgusi dainelė” (priešmokykliniam amžiui), R. Skučaitės “Klaidų miestas” (jaun. mokykliniam amžiui) tikrai “pagauna” mažąjį skaitytoją.
Nemažai vaikiškos literatūros, atrodo, verčiama iš rusų, vokiečių, lenkų, estų kalbų. Taip pat leidžiamos labai patrauklios, albumo formato, W. Disney stiliumi iliustruotos knygutės, spausdinamos pagal čekų multiplikacinius filmus (cartoons). Tai suasmenintų gyvulių nuotykiai, pvz. “Kaip kurmis kelnaites įsitaisė” (1960), “Kaip šuniukas vaikų įsigeidė” (1968), “Auksiniai obuoliai” (1968), “Kurmis ir raketa” (1969).
GALVOSŪKIS
Mažas Petriukas į žaidimų draugo užklausimą, kodėl jis toks užsimąstęs:
— Kunigėlis man sakė, jei būsiu geras, tai eisiu į dangų, mamytė sakė, jei būsiu geras, tai eisiu į cirką, o tėvas sakė, jei būsiu geras — galėsiu su juo eiti golfą žaisti. Tai dabar man galvoje tokia maišatis, kad aš nebegaliu apsispręsti, ką pasirinkti.
REIKIA ATSKIRTI
Vienas geras katalikas per išpažintį giriasi kunigui, kad visą amžių buvęs pavyzdingas ir gyvenęs pagal visus tikėjimo reikalavimus.
Kunigas, pertraukęs jį, paklausė:
— Ar esi visiškai tikras, kad toks esi?
— O, taip, — tas atsakė.
— Artimų neskriaudi? Skolas sąžiningai grąžini? — užklausė kunigas.
— Atsiprašau, čia jau nebe tikėjimo, o biznio reikalai, — nutraukė “gerasis” katalikas.
ATIDĖLIOJIMAI PASKUTINEI MINUTEI
Vasaros šeštadienio saulėtą rytmetį, prie benzino stoties susidarius ilgokai eilutei norinčiųjų prisipildyti automobilių bakus prieš pasileidžiant ilgesnėn savaitgalinėn kelionėn prie jūros ir ežerų, patarnautojas, pastebėjęs eilutėje taip pat kantriai laukianti vietos kleboną, kreipėsi į jį:
— Atleiskite, klebone, kad iš karto turėdamas tiek daug klientų, negaliu tuojau pat aptarnauti jūsų mašinos. Tie žmonės niekad neapsirūpina iš anksto, bet laukia paskutinės minutės, kada jau neatidėliojant reikia kur nors važiuoti...
— Bet, žinokit, — nusišypsojo klebonas, — kad ir aš savo ilgametėj tarnyboj dažnai turiu panašią problemą...
HUMANAE VITAE
Noriu atsiliepti į dr. V. Vyganto iškeltas mintis “L. L.” rugsėjo numeryje “Įtampa Bažnyčioj ir individualus sprendimas”, 288 psl.). Gerai, kad jis nekalba dogmatiškai, sakydamas: “Tai yra mano interpretacija”.
Man atrodo, kad iš viso neįmanoma būti kataliku, nepriimant fakto, kad popiežius gauna specialią charizmą iš Šv. Dvasios tikėjimo ir moralės dalykuose.
Šiuo sumišusiu istorijos laikotarpiu, kai plačiai ir atvirai reiškiama panieka žmogaus gyvybei, “Humanae vtae”’ enciklika iškelia žmogaus gyvybės vertę į antgamtines aukštumas.
Visai suprantama, kad gyvenime taikant “Humanae vitae” encikliką, gali atsirasti rimtų sunkumų. Bet Kristus juk niekad nėra pažadėjęs patogaus kelio tiems, kurie jį seks...
Pagaliau, Katalikų Bažnyčia moko, kad žmogus turi sąžinės laisvę. Jei tu esi įsitikinęs, kad dabartinėje Tavo padėtyje Tavo sąžinė atpalaiduoja Tave nuo “Humanae vitae” enciklikos prisilaikomumo, klausyk savo sąžinės.
Manau, kad ateities Bažnyčia didžiuosis Pauliaus VI “Humanae vitae” enciklika, nes pagoniškame hedonizme skęstančiam pasauliui jis išdrįso priminti krikščoniškąsias normas.
Mynha
KĄ NORS NAUJESNIO
“Laiškai Lietuviams” žavi tūkstančius skaitytojų ne tik turiningais straipsniais, bet ir kun. A. Kezio meniškomis nuotrukomis. Duokite ir toliau ką nors naujesnio. Daytono kryžių ir bažnyčios nuotraukos jau buvo spausdintos “Drauge”, “Darbininke”, “Laive”, visoj eilėj kitų laikraščių ir net atskiras leidinys buvo apie tai išleistas su tomis pačiomis nuotraukomis. Negi ir vėl “Laiškų Lietuviams” skaitytojai turės tomis pačiomis nuotraukomis “gėrėtis”?
Fotografijų ir dailės darbu rinkiniai
Lietuvių Foto Archyvo skaidrių konkurse premijuotų ir atžymėtų skaidrių fotografijos (sausio nr.); J. Dagio skulptūrų nuotraukos (vasario nr.) ; V. Petravičiaus grafikos darbai (vasario nr.)', A. Grigaičio nuotraukos (kovo nr.); O. Šablauskienės grafikos darbai (gegužės nr.); V. Valaičio nuotraukos (gegužės nr); Z. Sodeikienės dailės darbai (birželio nr.); Alg. Kezio, S. J., nuotraukos (rugsėjo nr.), J. Dovydėno fotografijos (spalio nr.); Ž. Mikšio grafikos darbai (lapkričio-gruodžio nr.).
“Laiškai Lietuviams”, Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
PRANCŪZIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Š. m. lapkričio 7 d. įvykusiame PrLB krašto tarybos posėdyje buvo perrinkta PrLB krašto valdyba: kun. J. Petrošius — pirmininkas, A. Moneys — vicepirmininkas, sekretorius, ir P. Klimas — iždininkas.
Iki š. m. spalio mėn. pabaigos lietuviams pamaldos Paryžiuje buvo sekmadieniais. Nuo š. m. lapkričio 1 d. pamaldos bus vieną kartą mėnesyje, tai yra, pirmaisiais mėnesio sekmadieniais 11 val. šiuo adresu: 10, rue Violet, Paris — 15 (metro: La Motte-Picquet arba Dupleix). Po pamaldų įvyks įvairaus pobūdžio Bendruomenės susirinkimai. Šitoks persitvarkymas yra padarytas, atsižvelgiant į dabartines lietuviškosios veiklos sąlygas. Be to, tesant vienam lietuviui kunigui Prancūzijoje, bus įmanoma dažniau ir reguliariau lankyti provincijos lietuvius ir talkininkauti jų veiklai.
Mielai kviečiame vykstančius Prancūzijon dalyvauti Paryžiaus lietuvių pobūviuose ar susirinkimuose. Ypač prašome atvykstančius studijoms ar ilgiau besilankančius Prancūzijoje pranešti savo atvykimą vienu iš šių adresų: PRANCŪZIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ, 26, rue de Navarin, Paris — 9, tel. 526. 74-01; arba PRANCŪZIJOS LIETUVIU KATALIKŲ MISIJA, 178, rue de Belleville, Paris-20, tel. 797.33-24. Bendruomenė ir Misija pagal išgales mielai stengsis padėti besilankantiems Prancūzijoje.
Kun. J. Petrošius, PrLB krašto valdybos pirmininkas.