VOL. XX NR. 4 BALANDIS - APRIL
STEBINT IR SVARSTANT * * * 126
TOKIE TRYS RYTO JAUSMAI (eil.) A. Baranauskas 132
SU MANIM... BŪSI ROJUJ (eil.) Gr. Tulauskaitė 134
PALIKIMAS (Trijų paveikslų drama, II) A. Kairys 137
JAUNYSTĖ: Nesusikalbame (jaunimo I premija) R. Šilėnaitė 147
Eilėraščiai T. Pautieniūtė; K. Gaidžiūnas 149
ŠEIMA: Padėk man V. Šmaižienė 150
Vaikai išmoksta tai, ką išgyvena D. L. Nolte 151
Kartu ugdyti kažką gaivinančiai skirtingo Dr. P. Pepenoe 151
KRIKŠČIONIJA: JAV 1968 metais A. L. 152
Pageidavimai pamokslininkams J. V. 153
ŽODŽIAI iš “L. L.” str. konkurso premijų įteikt. iškilmių 156
ATSAKANT: Tikėjimų sumaišymas ar tarpusavė meilė? Bal. Brazdžionis ir K. Trimakas, S. J. 157
ŠYPSANTIS: Medžiai geriau už sviedinį Interviu su A. Fortikari 159
FILMAI: Filmus suglaustai vertinant 160
Šio “L. L.” nr. iliustracijos: I viršelio psl. — Z. Sodeikienės; A. Grigaičio nuotr. (125), V. Zalatoriaus atvaizdas (129), Alg. Kezio, S. J., nuotr. (132, 141-144); Br. Jameikienės “Paukštė,’ (136, skaldytas stiklas); R. Šilėnaitės atvaizdas (148), vaizdai iš “L. L.” str. konkurso premijų įteikimo iškilmių (154-155, P. Maletos ir Alg. Kezio, S. J., nuotr.)
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
Išmintis nustoja būti išmintim, kai ji tampa per išdidi verkti, per rimta juoktis, per pilna savęs ieškoti kitko nei pati savęs.
Kahlil Gibran
■ Kaip nėr, taip nėr
Naujo lietuvio vyskupo lietuviams Europoj, vietoj mirusio vysk. V. Brazio, kaip nėra, taip nėra. Iš kažkur sklinda žinios, kad vietinių vyskupų pozicijoms tvirtėjant, nebenorima turėti tokių "plūduriuojančių" vyskupų. Tikresnis, rodos, yra jau Drauge vysk. V. Brizgio paskelbtas tvirtinimas, kad, nors lietuvių kandidatų į vyskupus yra, bet prieš kiekvieną patys lietuviai siunčia Romon raštus. Niekas Romoj neiškyla, jei kas iš mūsų pačių juos vis murkdo.
■ Religinio centro reikalais
Našiausiai veikia tos institucijos, kurios turi asmenis ir finansus specialiai jos darbams. Taip veikia Balfo centrinė, didesni mūsų laikraščiai, pajėgesnės radijo programos ir kt.
Plačiai svarstant JAV lietuvių katalikų tarybos ar religinio centro klausimą, šis reikalas atsistoja prieš akis: ką bepasirinktume atstovauti, ką susirinkus benutartume — jei nebus laisvų rankų ir protų tuos nutarimus įvykdyti, beveik viskas veltui. Įvairius planus nagrinėdamas ir savo išvadas darydamas, kun. St. Yla Aiduose (1969, I) rašo, kad ir jo siūlomos tarybos "sėkmė didele dalimi priklausys nuo žmonių, kokie ateis į prezidiumą ir kiek bus pajėgūs konkretizuoti tokios tarybos funkcionavimą".
Iš aukščiau suminėtų pavyzdžių matome, kad konkrečiam funkcionavimui reikia pilnai tam darbui atsidavusių (taigi ir apmokamų) žmonių (ar bent vieno asmens) bei finansinių išteklių. To pat reikia ir religiniam centrui.
Tokiam darbui pasaulietį gauti būtų gal sunkiau, bet, jei tik įmanoma, jam pirmenybė. Bet gerai ir kunigas (o tokių, žiūrėk, vis iš kažkur atsiranda, kaip pvz. prel. Vyt. Balčiūnas "Krikščionis gyvenime" knygų serijai leisti, kun. Pr. Geisčiūnas Balfui ir kt.)
O finansai? Praktiškai žiūrint, kažkaip gaila, kad šimtai tūkstančių dolerių pirmiau nuplaukia koplyčioms (kad ir lietuvių vardui būsimoms kartoms priminti), o ne tokiam centrui (gyvų lietuvių gyvybiniai svarbiems religiniams reikalams). Bet...
Jei matom reikalą, tuoj kvieskim atstovus į JAV lietuvių katalikų tarybą, ieškokim asmenų (ar bent asmens) ir finansų religiniam centrui. Jau ir taip vėlu.
Mylėk savo artimą kaip pats save
1968-1969 m. "Laiškų Lietuviams” konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis
VYTAUTAS ZALATORIUS
Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą. Tai jo pažiūra į likusį pasaulį, principai, pagal kuriuos jis tvarko savo gyvenimą, suvokia savo vietą žemės platybėse. Žmonėms būdingas socialumas. Individas negali patenkinti visų savo reikalavimų vien tik savo jėgomis. Todėl jis buriasi į įvairias grupes su kitais žmonėmis: kuria šeimą, stoja į organizacijas, sudaro valstybę ir net bando apjungti visą pasaulį vienokiu ar kitokiu būdu.
Vieną tokių socialinių grupių, jau gana didelę, sudaro vienos tautos žmonės. Juos riša bendra kalba, istorija, tradicijos, ekonominiai interesai ir dažnai bendra valstybinė organizacija. Priklausymas didesniam vienetui reiškia naujas teises, bet ir naujas pareigas: teisę spręsti organizacinius reikalus, formuoti tos organizacijos politiką, bet ir pareigą paklusti daugumos narių sprendimams ir hierarchijos potvarkiams. Kiekvieną mūsų Kūrėjas ir aplinka skirtingai suformavo, tad, sudarant didesnes grupes, ne tik svarbu surasti, kas bendra, bet reikia nustelbti ir pasireiškiančius disonansus, kurie kenkia grupės interesams.
Lietuviai iš pažiūros atrodo gana vieninga ir gryna grupė, nes juos daug kas jungia, jų ne per daugiausia yra, o tas palengvina grupės apjungimą, bent teoretiškai. Tačiau praktiškai lietuviai nė kiek nevieningesni už kitas tautines grupes, gal net labiau suskilę už kai kurias.
Pirmiausia yra skilimas tarp emigracijoje gyvenančiųjų ir tautos kamieno tėvynėję. Tą skilimą kai kas bando sumenkinti teigimu, kad, neva, lietuviai nėra suskilę, tik okupantas juos laikinai išskyręs. Tikrovėje gi tas skilimas turi būti gilesnis. Negali žmonės pusę amžiaus išgyventi ir nepasikeisti, veikiami skirtingų gyvenimo sąlygų, ypač kai tos sąlygos tokios priešingos. Tie skirtumai dar padidėja jaunesnėje generacijoje, kuri net bendros, asmeniniais pergyvenimais paremtos, praeities neturi.
Vytautas Zalatorius gimė 1931 m. Panevėžyje. Karui baigiantis, su tėvais pateko į Vokietija. Ten įsigijo brandos atestatą vokiečių gimnazijoje. Vėliau emigravo i JAV, kur studijavo žurnalistiką ir tarptautinius santykius. Šiomis sritimis tebesidomi ir dabar. Reguliariai bendradarbiauja “Vienybėje” ir “Tėviškės Žiburiuose”. Pastarojo laikraščio skaitytojus supažindino maždaug su 70 naujųjų valstybių, gavusių nepriklausomybę po to, kai Lietuva ją prarado. Gyvai domisi gyvenimu okupuotoje Lietuvoje ir atidžiai ji seka. Su žmona Birute augina dvi dukreles: 6 m. Snieguolę ir 4 m. “Sesytę”.
Bet nuomonių skirtumas pasireiškia ir užsienio lietuvių tarpe, kartais iki tokio laipsnio, kad bendra veikla pasidaro nebeįmanoma, imama stačiai kovoti vienų prieš kitus, užuot siekus bendro tikslo. Šitie nesutarimai ir bendri užsienio lietuvių tikslai mums čia daugiausia ir rūpi, nes šiame rate klostosi mūsų išeiviškasis kultūrinis ir politinis gyvenimas. Kas sudaro pagrindą mūsų veiklai ir kokie klausimai yra šalutiniai? Kokiais principais turėtume vadovautis ir kokio kelio laikytis savo tautinėje veikloje? Tai nustatyti labai svarbu, nes be bendrų principų neįmanoma bendra veikla. Iš kitos gi pusės, negalima nuomonių skirtumo dėl šalutinių dalykų iškelti iki principinio lygio ir tuo būdu pakenkti tautinei vienybei.
Skaityti daugiau: TOLERANCIJA IR IŠTIKIMYBĖ PRINCIPAMS, KRYŽIUOJANTIS PAŽIŪROMS IR NUOMONĖMS
ALBINAS BARANAUSKAS
PRIEANGIO ŠEŠĖLIAI
Jie jau visi pasiruošę.
Ir dideli, dideli debesiai.
Iš kur Tas nenoras žinoti?
Iš kokio keisto, beveik
Pavasariško gluosnio į
Tuščias gatves nepabaigiamas keleto
Saulės spindulių mokslas?
Visa kita yra tik laukų nujautimas už
Siauro, kaip juodas siūlas, akiračio.
PAVASARIO PROVINCIALUMAS
Vėjo pavėsiu apsirengęs provincialus pavasaris ir
Provincialus intymumas; neminėkime nieko apie
Tai, kas būdavo, nes vandeny viskas taip
Atsispindi, nes esame
Ten, kur labai susipynę saulėleidžio šakos— ir
Dėl to, kad niekas nepatikės, net nė mes patys.
Ežere
Irstosi lapai ir neišvengiama skaudi mintis.
KOPŪSTIENAI
Kopūstienai reikia sulaukti
Trupučio šilimos, ir per ją ritasi lapai,
Ir vieno ūkio tuščiame klonyje pro
Juodvarnių pralestą sniegą gavėnia
Skaičiuoja žoles: tokie yra trys ryto jausmai.
Bronė Jameikienė. Paukštė (skaldytas stiklas).
GRAŽINA TULAUSKAITĖ
POETAI
Kodėl mes tegalim
Žvaigždes jums barstyt,
Kaip žiedus procesijoj—-
Mergyčių saujelėm?
Kodėl dovanoti jums saulės visos
Ir viso dangaus duot negalim?
Kodėl mes artėjam prie jūsų širdies
Tokiais nedrąsiais— lyg patamsy— žingsneliais,
Kad rodosi— saulę bijom paliet
Ant vasaros kilimo žalio?
Kodėl paukštis nebijo sulaužyt sparnų,
Audroj skrisdamas per vandenyną,
O mes bijom širdžių artimų?
Mes dar jų nepažinom!
EVANGELIJOS
O kur širdis ištroškus mano,
O Viešpatie, tuos tyruos pasisems vandens,
Jei ne iš Tavo žodžių stebuklingojo šaltinio:
“Tavo sūnus gyvens”?
O kur aš, Viešpatie, širdies ieškosiu,
Jei aplink jos pėdsakų nėra,
Tiktai naktis ir neįžengiama giria
Arba klastingi liūnai,
Kad vėl galėčiau pasakyt:
“Tava valia tebūna”,
Išgirdus, kaip sakai Tu ūžiančiai ten miniai:
“Pasitraukite iš čia visi, nes ta mergaitė
Ne mirusi, bet miega’'?
ANATOLIJUS KAIRYS
Vieno veiksmo trijų paveikslų drama
Tęsinys iš pereito numerio
ANTRAS PAVEIKSLAS
PONAS M ir PONAS N
Dvi žmogaus dalys, sudarančios vieną ir pilną jo esybę. MATOMAS ir NEMATOMAS žmogus, išorė ir vidus, angliškai pavadintume MR. OUT ir MR. IN. PONAS N— alter ego, Freudo psichologijoje Superego, humaniškoji individo pusė, dvasia, siela, sąžinė, pasąmonė...
Jų išvaizda identiška, sakytume, dvynukai: veidas, ūgis, liemuo. Jų panašumas išgaunamas apranga ir grimu. PONAS M dėvi tamsius akinius, PONAS N — be akinių. Tačiau vidumi jie yra priešingybės, todėl nuolatiniame konflikte. PONAS M yra erzlus, piktas, arogantiškas, žiaurus ir suktas, o PONAS N — ramus, švelnus, malonus ir teisingas. PONO M balsas griežtas ir išdidus, PONO N — šiltas ir užjaučiantis. PONO M kalba stačiokiška ir faktiškai nuoga, kaip ir dažno turtingojo, jaučiančio savo vertę tik piniguose, o PONAS N kalba pavyzdžiais, palyginimais ir simboliais.
Tik PONAS M jaučia PONO N buvimą, girdi jo balsą ir reaguoja į jo kalbą. Kiti veikėjai PONO N nemato ir negirdi. Jų atžvilgiu PONAS M kalba pats su savim. Pirmame ir Trečiame paveiksle Ponas N nedalyvauja, nes šiuose paveiksluose PONAS M neprieštarauja savo sąžinei. Nebūtų klaidos PONO N vaidmeniui duoti kitą charakteristiką, pvz. padarant jį nematomu visai,o jo monologus įrekorduojant arba paverčiant jį "kalbančiu daiktu" ir pan.
Idėjine šio veikalo prasme, PONAS M yra kiekvienas asmuo, kuris išsižada savo tautybės ir praeities, norėdamas užtikrinti geresnę savo ar savo vaikų ateitį. Todėl jis ir vardo neturi— žiūrovas jame gali atpažinti bet kurio ištautėlio šeimos likimą.
Antras paveikslas yra kelios charakteringos PONO M gyvenimo ištraukos "Flash back" metodu— atgimusios jo vaizduotėje, besimeldžiant prie profesoriaus lavono.
Uždangai atsiskleidus, scenoje tamsu. Viename scenos kampe įžiūrime degančios žvakės liepsnelę ir dviejų besimeldžiančių žmonių siluetus. Staiga scena nušvinta skaidria, šviesiai raudona šviesa— PONAS M ir PONAS N stovi prieš brangenybėmis nukrautą ilgą paaukštinimą. PONAS M tvarko etiketes, rūšiuoja laikrodžius, nustato žiedų kainas ir kt., o PONAS N stebi, abejingai nusiteikęs.
Dvejos durys: vienos, mažesnės, į brangenybių krautuvę ir lauką; kitos, didesnės ir permatomo stiklo, į butą. Prie šių durų yra laiptai, vikšro tipo, vedą į Auksinuko kambarį viršuje. Du ar trys langai, apsaugoti stambiais geležiniais virbais. Stalai, kėdės, telefonai ir kiti tokiai raštinei būdingi daiktai. Tyliai leidžiama švelni FM muzika.
PONAS N: (Į žiūrovus) Brangenybių prekyba. Susipažinkite — savininkas. Aš — jo partneris "ex officio". Mes esame didžiausi priešai ir didžiausi draugai. Abu mes sėdim tam pačiam vežime. Jis laiko vadžias, o aš bandau davinėti įsakymus, kurių jis nevykdo. Ne vieną kartą jis buvo mane išstūmęs, bet aš įsitveriu ratų kraštelio ir laimingai skrieju kartu. Aš noriu turėti paskutinį žodį, paskutinį nusikvatojimą paskutinio pralaimėjimo sekundėj.
(PONAS M nervinasi: jis meta darbą ir vėl pradeda, sustabdo muziką ir vėl paleidžia ir t. t.)
Jam nesiseka šį rytą. Jis slepia savo veidą nuo jūsų ir manęs... O, kaip aš norėčiau jam padėti... Jis yra turtingas. Jo vardas laikraščiuose kasdien, stambiomis raidėmis, per visą puslapį... Niekas neabejoja jo morale, etika, reputacija... Jo garbė pasverta, įkainuota ir nustatyta suma už eilutę, už vietą, už laiką...
Jo verslas didėja, jo klientūra gausėja, jo sąskaita riebėja... Milijonas nebe už svajonių kalnų... Ko jam nerimti, ko jam nusiminti, ko jam reikia daugiau...
PONAS M: Tavo priekaištai! Tavo įtarinėjimai mane žudo labiau negu rūpesčiai ar blogas miegas. Aš nepakeliu tavo nepasitikėjimo mano darbais!
PONAS N: Darai blogai. Kartoju ir kartosiu — esi neištikimas pats sau! Tai neatleidžiama.
Algimanto Kezio, S. J., nuotraukos: Hemis Fair ’68, San Antonio (141), Mexico City (142-144)
JAUNYSTĖ
Jaunimo konkurse pirmąją premiją laimėjęs rašinys
RASA ŠILĖNAITĖ
Ir spauda, ir visa bendruomenė labai gyrė V-osios Tautinės Stovyklos pasisekimą — kiek daug jaunimo buvo, koks jis veiklus buvo, kiek mes nuveikėm, kiek lietuviškos dvasios parodėm, kaip smagu buvo ir t.t. Ir iš tiesų, buvo daug jaunimo, jis daug ir entuziastingai veikė, ir buvo smagu. Bet antra vertus, niekas nepasako pilnos teisybės: V-oji Tautinė Stovykla, ypač sesių pastovyklė, buvo pilna nesandaros ir susipiovimo tarp vadovų, ir jaunimui buvo smagiausia, kai jis pats tvarkė savo veiklą, vadovams nesikišant. O tai ne vienintelis atsitikimas: lietuvių bendruomenė yra fonas, kuriame išvaidiname savo kiekvieną surūgusį senmergišką siaurumą. Ir visai nesunku matyti, kad, jei šitokios nesantaikos ir nesąmonės tęsis, mes ilgainiui nebeturėsim lietuviškos bendruomenės.
Betgi nėra reikalo mums ieškoti pražūties. Ji gana lengvai ateis ir be mūsų talkos. Mes galim išvengti susiskaldymo — tik reikia pasistengti.
Pirmas žingsnis į tobulesnį sugyvenimą yra supratimas dabartinės padėties priežasčių. Nesutikimai dažniausiai iškyla arba dėl principų, arba dėl asmeniškų ambicijų. Abiejuose atvejuose nesandorą keliantys skirtumai yra tokie smulkmeniški, kad yra tikras nusikaltimas, jei jie dar tebėra mūsų tarpe.
Kai kurie nesutikimai kyla dėl pažiūrų — apie Lietuvą, apie Ameriką, apie lietuvio vaidmenį išeivijoje, apie komunizmą. Konservatyvi "dipukų" karta laikosi noro sugrįžti į Lietuvą ir aistringai kovoja prieš "suamerikonėjimą" bei prieš komunizmo pripažinimą. Jų liberalūs vaikai taip pat aistringai ginčija, kad turime pripažinti realybę, pritaikyti lietuviškumą prie išeivijos gyvenimo ir nebijoti amerikietiškumo, kol išlaikom savo lietuvišką asmeniškumą. O senieji lietuviai, jau "suamerikonėję", atsimena Lietuvą, kurios ilgą laiką nebėra, ir arba gina komunizmą, arba piktai kovoja prieš jį.
|
TERESĖ PAUTIENIŪTĖ LIKIMAS
aš einu tuo keliu
aš einu be šviesos
ir girdžiu tylumoj
be dienos be nakties
ir praeis ir praeis
gal be paukštės |
KAS BUS KĘSTUTIS GAIDŽIŪNAS
kam reiks mokėti?
Mes einame
Dangus
kas buvo užmiršta. |
ŠEIMA
Gyvenant ne vienam ir ne dviese
— Žinai, ką aš sugalvojau? — su saulėta šypsena sako Juozas savo žmonai Mildai. — Tokių dienų kaip ši jau daug nebebus. Sėskim tad į mašiną ir važiuojam.
— O kur?
— Kur tik tu nori. Visi keliai mums atviri!
— Hm... gal ir neblogai būtų...
— Aš manau, kad būtų labai gerai. Na? — pridėjo jis palaukęs.
— Kažin, kaip tėvelis? Aš manau, ir jis norėtų...
— Mildut, — beveik maldaujančiai pertraukė žmonos kalbą vyras. — Šį kartą aš tikrai noriu, kad važiuotume tik tu ir aš...
— Bet, kaip tu pasakysi tai tėveliui? Juk ir jam ši diena graži. Jis nesupras.
— Tai labai blogai, kad nesupras. Ar tu, brangute, pagalvojai, kad jau dvidešimt metų, kaip tu gyveni baimėje, kad jis nesupras?
— Pagalvojau. Ir ne kartą pagalvojau. Bet dabar nebe laikas pradėti jį nuo to atpratinti.
— Man rodos, kad tokiu savo elgesiu tu daugiau jo gyvenimą apsunkini, negu lengvini. Jis pakankamai suaugęs, kad suprastų, jog vyras ir žmona turi teisės pabūti vieni ne vien tik miegamajame.
— Dūšiuk, mudu daug kartų apie tai kalbėjome ir tu iš anksto žinai, kad aš, nepaklausiusi tėvelio, nevažiuosiu.
Dorothy Law Nolte
Iš Klingbergo Mokyklų laikraščio The Steps, 1969 m. vasario numerio
Jei vaikas gyvena vis kritikuojamas,
jis išmoksta smerkti.
Jei jis gyvena vis puolamas,
jis išmoksta atsikirsti.
Jei vaikas gyvena pajuokiamas,
jis tampa nedrąsiu.
Jei jis gyvena vis gėdinamas,
jis ima jaustis kaltu.
Jei kiti būna kantrūs su juo,
jis išmoksta būti kantrus.
Jei vaikas gyvena padrąsinamas,
jis įgauna pasitikėjimo.
Jei jis gyvena pagiriamas,
jis išmoksta įvertinti.
Jei vaikas patiria tiesumo,
jis išmoksta būti teisingas.
Jei jis gyvena saugiai,
jis įgauna tikėjimo,
o jei gyvena pripažintas,
jis išmoksta būti savimi patenkintas.
Jei jis yra priimamas draugystėsna,
jis išmoksta atrasti meilę pasaulyje.
Įvairiose situacijose daugelis žmonių galvoja, kad jie jose yra nepajėgūs, kai tuo tarpu iš tikro jie tik neįstengia jų suprasti. Panašiai pasitaiko ir vedybiniame gyvenime: nors sumanūs ir jautrūs kitose situacijose, vedusieji neretai nė nebando pasimokyti, ką tikrai reiškia sugyventi. Dažnai jie gyvena praeityje, bet kiekvienas savoje, skirtingoje.
Pavyzdžiui, vyras gali susidaryti vedybinį vaizdą, žiūrėdamas į savo tėvų vedybinį gyvenimą. Jei jo tėvai buvo laimingi, tai ir jis nori tą jųjų sugyvenimą pakartoti. Jei jie buvo nelaimingi, tai jis nori gyventi priešingai.
Panašiai gali galvoti ir žmona. Čia kaip tik gali atsirasti didelis skirtumas, nes jie buvo skirtingų tėvų vaikai. Ir taip jie gali eiti ranka rankon, bet į skirtingas puses. Nenuostabu, kad verkšlenama: “Tu esi nesukalbamas!”
Pasisekimas vedybose pasiekiamas, užmirštant paveldėtus įpročius, paliekant ramybėj matytus vedybų vaizdus ir pradedant naujai kartu ugdyti kažką gaivinančiai skirtingo nuo bet ko, kas praeity atsitiko.
Tie, kurie laimingai vedė, neklausia savęs: “Ko aš tikėjausi? Jie klausia: “Ką mes kiekvienas mūsų galėtume įnešti į šį mūsų bendravimą, kad vedybinį gyvenimą darniai ugdytume?”
Dr. Paul Pepenoe
KRIKŠČIONIJA
Praėję metai nebuvo labai linksmi JAV gyventojams. Pyktis lyg pritvinkusi votis ne kartą erzinančią įtampą vertė kraujo praliejimu. Prieš Velykas Memphis mieste nuo kulkos mirė kun. M. L. King, Jr. Vasaros pradžioje jaunas vyras Los Angeles viešbutyje nušovė kandidatą į prezidentus Robert Kennedy. Vasaros gale demokratų partijos konvencija Čikagoje buvo lydima kruvinais susirėmimais tarp policijos ir demonstrantų. Nežiūrint šių kruvinų įvykių, vasara buvo kur kas ramesnė, negu daugelio buvo pranašauta.
Įtampa, aišku, palietė ir JAV milžinišką katalikų bendruomenę, kuri nuo 1967 m. paaugo 603,423 nariais, pasiekdama 47,468,333 asmenų skaičių. Daugiausia kontraversijos sukėlęs įvykis katalikų bendruomenėje buvo liepos 29 d. popiežiaus paskelbta enciklika “Humanae vitae”. Peticijos ir protestai buvo organizuojami tikrai su amerikiečiams savita energija: štai trumpu laiku su enciklika nesutinkančių teologų memorandumas turėjo 700 parašų. Ne vienam protestas buvo daugiau negu žestas: štai Washingtone 39 kunigai buvo suspenduoti vietos vyskupo už tai, kad viešai pareiškė nesutinką su enciklika.
Galima būtų spėti, kad nemažas skaičius šių konfliktų išdavoje pradės galvoti apie pasitraukimą iš savo darbo. Prieš metus olandas dominikonas teologas Edward Schillebeeckx, viešėdamas JAV, teigė, kad per sekančius trejus metus 10,000 kunigų iš dabartinių 60,000 nebedirbs kunigo darbo. Neatrodo, kad jo spėjimas būtų labai perdėtas, nors priklauso, kieno statistiką nori rimtai imti: 1968 m. kunigystę palikusiųjų skaitoma tarp 700 ir 2,500. Nėra taip pat aiškios pagrindinės priežastys, kodėl apsisprendžiama aktyviai kunigo darbo nebedirbti, nors celibato našta ir noras vesti gan dažnai minimi. Sociologas kun. Andrew Greeley spėja, kad 1978 m. JAV katalikų Bažnyčia bus netekusi pusės savo 60,000 kunigu, 12,000 brolių vienuolių ir 175,000 seserų vienuolių, kuriuos turėjo 1968 m. Per paskutinį dešimtmetį JAV katalikų skaičius paaugo 11 milijonų, todėl Bažnyčios administratorius daugel metų persekios rūpestis, kaip aptarnauti didėjančią bendruomenę, matant nuolat krintantį pašaukimų skaičių.
Vokietijoje buvo pravesta anketa, klausiant pasauliečius, ko jie pageidautų iš pamokslininkų. Štai to apklausinėjimo rezultatai:
1. Gerai pasiruoškite, nes jei kalbėsite nepasiruošę, tuoj visi pastebės.
2. Būkite geri ir baikite pamokslą po 15 minučių.
3. Nekalbėkite aukštu stiliumi, vartodami lotyniškus posakius, nes mes atsimename tik vaizdingus dalykus.
4. Kalbėkite ne senovės kananiečių, o dabartine mūsų kalba; kalbėkite aiškiai, be sentimentalumo ir poezijos.
5. Venkite išpūsto tono, nes bijome, kad jis gali būti tuščias.
6. Nesistenkite sudaryti įspūdį, kad esate pasiekę tobulybės viršūnę; mes labiau tikime tiems, kurie supranta sunkų kasdieninį mūsų gyvenimą.
7. Duokite mums maitinantį Dievo žodį; būdami alkani, norime duonos, o ne pyrago.
8. Sukurkite mums didingą išganymo tiesų vaizdą.
9. Jeigu suponuosite, kad mes daug ką žinom, tai jūsų žodžiai skambės virš mūsų galvų.
10. Suriškite tikėjimą su profesiniu mūsų gyvenimu ir nesudarykite įspūdį, kad pašaukimas yra tik kunigystė ir vienuolystė; kalbėkite ir apie politiką, kiek tai būtina Dievo žodžiui, bet venkite partinės politikos.
11. Peikite, kas yra mumyse peiktina, visai atvirai, bet nekeikite ir nedaužykite pulpito; mes žinome, kad ne visuomet esame toki, koki turėtume būti (panašiai kaip ir jūs), bet nenorime būti niekinami ir įžeidinėjami.
12. Nestumkite mūsų į nusiminimą, bet verčiau padrąsinkite ir padėkite.
J. V.
JAUTRUMAS JAUNIMUI, NAUDA LIETUVYBEI
“Mūsų laikraščiuose jau senokai yra atsiradęs ir angliškoj spaudoj dažnai linksniuojamas generacijų tarpas arba plyšys. Jauni, jau Amerikoje gimę ar brendę, žmonės mūsų spaudoje neberanda to, kas juos domintų ar patrauktų. Daugumas laikraščių redakcijų tuos žmones ignoruoja. Apie juos rašo neigiamai arba jais visai nesidomi... užuot prisiauginę naujų skaitytojų ir bendradarbių, juos be jokio gailesčio atstumia ir nuo laikraščio, ir nuo lietuvybės. Tie žmonės kerta šaką nuo lietuvybės medžio. Nedaug buvo ir yra redaktorių, kurie tą labai jautrų momentą pajėgė suprasti. Jie tuo pajėgė laikraštį pagyvinti. Toje gyvintojų galerijoje savo populiarumu greičiausia stovėtų “Laiškai Lietuviams”, “Tėviškės Žiburiai” ir buv. “Dirvos” red. Balys Gaidžiūnas. Kiek girdėti, jie gerbiami už savo plačius akiračius. Tie redaktoriai dažnai prisimenami ir jaunųjų tarpe”.
V. Šarka "Tėviškės Žiburiuose"; III. 20
Pilnutėlė Čikagos Jaunimo Centro salė kovo 8 d. “Laiškų Lietuviams” parengime. Pirmosios eilės vidury sėdi JAV LB pirm. Br. Nainys su Ponia, vysk. V. Brizgys, Lietuvos general, konsulas P. Daužvardis su Ponia, “Draugo” moderatorius kun. Pr. Garšva, MIC, “Ponios tarnaitės” operos dainininkus parengusi Iz. Motekaitienė ir p. Motekaitis (nuotr. P. Maletos).
“L. L.” straipsnio konkurso premijų įteikimo iškilmės: (iš kairės) I premiją laimėjęs V. Zalatorius, “L. L.” red. kun. K. Trimakas, S. J., mecenatas V. Kuliešius; (sėdi) vertinimo komisijos sekr. D. Tallat-Kelpšaitė, pirm. A. Kairys: mecenatai: S. Rudokienė, dr. E. Ringus ir Pr. Razminas.
Visi esame lietuviai, bet tik žvilgtelkim į mūsų visuomenini gyvenimą... Kiek lietuviu pliekiasi, kad net plunksnos barstosi!... Ir ne vien plunksnos...
Kaip yra — bet dar svarbiau — kaip turėtų būti? Ką daryti? Tai klausimai, kuriems ieškojome atsakymo, skelbdami šį konkursą.
Kad tautietis su tautiečiu sugyventų, kad lietuvis su lietuviu ne kapotųsi, bet darniai dirbtų, išeivijoj lietuvybę ugdydami ir Lietuvos laisvės siekdami... Tai toks “Laiškų Lietuviams” redakcijos tikslas, skelbiant šį konkursą.
Kitką perdavėm jums visiems — apgalvoti ir, savo idėjas išdėsčius, parašyti... Kitką perdavėm konkurso vertinimo komisijai — atsiųstuosius straipsnius įvertinti.
Idėja yra gyvybės apraiška. O visa, kas gyva, auga. Ir idėja auga — auga visų bendrom pastangom. Taigi, premijuotus straipsnius atspausdinę, vis vien dar tęsime kalbą šia mums visiems svarbia tema, pritardami, papildydami, gal ir su kai kuo nesutikdami.
Vyr. red. Kęstutis Trimakas, S. J.
Tėvai Jėzuitai, įsikūrę Čikagoje, lietuvių tautiniame darbe atlieka milžinišką darbą. Jų leidžiamas žurnalas “Laiškai Lietuviams”, plačiai paplitęs laisvajame pasaulyje, yra visų laukiamas svečias. Mano a. a. vyras dr. Antanas, Rudokas rėmė jėzuitų užsimojimus, didžiavosi jų veikla, ypatingai jaunimo tarpe. Todėl aš, tęsdama jo pradėtą darbą, jo šviesiam atminimui skiriu premiją jaunimui... Norėdama, kad jaunimas ir toliau aktyviai reikštųsi spaudos darbe, tokią premiją skirsiu kiekvienais metais.
Stefanija Rudokienė, mecenatė
Skaityti daugiau: ŽODŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” STRAIPSNIŲ KONKURSO PREMIJŲ ĮTEIKIMO IŠKILMIŲ
PRIE KO EINAMA?
Ar prie tikėjimų sumaišymo, ar prie tarpusavės meilės
“Laiškuose Lietuviams” pradėta vesti propaganda, kad reikia mums arčiau bendrauti su evangelikais, liuteronais ir kitom tikybom. Keista, kad net vyskupijoj tai labai praktikuojama... Aną dieną buvo televizijoj, kad katalikai eina i kitų pamaldas, ten kartu neva savo tikėjimą išpažįsta; net kitų tikėjimų bažnyčiose mūsų dvasios vadovai dalyvauja. Noriu stačiai paklausti, prie ko einama, ar prie visiško katalikų tikėjimo sumaišymo, jo išnaikinimo pačių katalikų vadovų rankomis?... Kam mums, katalikams, blaškytis pas kitus, jei tikime į Kristaus įsteigtą katalikų tikėjimą? Mes mylim kiekvieną artimą, bet nenorime, kad kištųsi kas į mūsų vidaus dvasios reikalus, kurį mums iš pat mažens Bažnyčia - mokykla įskiepija.
Gal tie mano gvildenimai ir netvarkoj, todėl prašau “Laiškų Lietuviams” redakciją atsakyti
Bal. Brazdžionis
Mielas Pone Brazdžioni,
Iš Jūsų laiško ryškėja du dalykai: viena — kad labai norite išlaikyti katalikiškas pažiūras ir nusistatymus, ir antra — kad Katalikų Bažnyčia yra pažengusi vieną didelį šuolį į priekį... ir, jei Jūs nepasistengsite jos pasivyti, tai ir iš Jūsų ano noro daug ko nebeliks.
Norint būti geru kataliku — ypač tokiuo, kuris stengiasi kuo tiksliausiai laikytis katalikiškų nusistatymų, reikia vis laikyti pridėjus ausį prie dabarty plakančios Bažnyčios širdies... — tiek, kiek ji plaka kartu pagal Kristaus norus.
Tad koks yra tas šuolis, kurį padarė Katalikų Bažnyčia, dėka kurio Jūs atsllikote? Tai Katalikų Bažnyčios visuotinio suvažiavimo nutarimai, pagal kuriuos Dievu ir Kristumi tikintieji nekatalikai krikščionys yra pripažįstami Kristaus sekėjais, o visi katalikai yra raginami su jais bendrauti, kartu meldžiantis ir siekiant vienybės (plačiau žr. Vatikano II suvažiavimo dokumentus, liet. vertim. II 23-46 psl.; ten pat nurodoma, kad ir Kristus nori visų savo sekėjų vienybės — Jon. 17, 21).
Kad tautybė “nekenktų” komunizmui
Internacionalinis komunizmas, ypač kaip rusų imperializmo priemonė, blėsina savarankiškus tautinius pasireiškimus. Tai aiškiai liudija ir laisvės panorėjusios Čekoslovakijos rusų okupacija. Ir okupuotoj Lietuvoj komunistų partija vietoj grynos lietuvybės siūlo "tarybinį patriotizmą"— ištrauka žemiau yra paimta iš Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto antrojo sekretoriaus V. Charazovo pranešimo Lietuvos KP CK plenume 1969 m. kovo 11 d.: "Komunistinis jaunimo auklėjimas — svarbus partinių organizacijų uždavinys" ("Tiesoj", 1969 m. III. 13):
“Svarbus veiksnys, formuojant jaunimo marksistinę - lenininę pasaulėžiūrą, yra jo auklėjimas tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo dvasia. Jaunimo internacionalinis ir patriotinis auklėjimas įgyja ypatingą reikšmę dabar, kai imperialistiniai sluoksniai kovoje prieš socializmą ypač daug vilčių pradėjo teikti nacionalizmui ir šovinizmui.
Iškėlę uždavinį išskirstyti tautas pagal jų nacionalinius ypatumus, imperialistai iškraipo marksizmo - leninizmo teoriją nacionaliniu klausimu, dirbtinai išpučia tuos ypatumus, propaguoja nacionalinį ir kalbinį uždarumą.
Reikia ir toliau... auklėti jaunimą socialistinio internacionalizmo, meilės ir pagarbos visoms tautoms dvasia. Reikia geriau propaguoti respublikos ekonomikos ir kultūros vystymosi laimėjimus, pabrėžti jų neišardomą ryšį su Tarybų valdžios įkūrimu, ryškiau parodyti brolišką pagalbą, kurią lietuvių tautai teikia kitos respublikos.
Komunistinės statybos uždaviniai ir paaštrėjusi tarptautinė padėtis įsakmiai reikalauja, kad partinės ir komjaunimo organizacijos toliau stiprintų ir tobulintų karinį-patriotinį jaunimo auklėjimą. Dar atkakliau mes turime įgyvendinti visuotinės karinės prievolės įstatymą, stiprinti ryšius su Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno dalimis...”
Dramaturgija — 68
“Apie dramaturgų ieškojimus ir atradimus, apie praėjusių metų dramaturgijos problemas kalbama žemiau spausdinamuose pasisakymuose” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II. 22):
Algis Samuolis: Drama ir ramybė — dvi sunkiai suderinamos sąvokos. Pats žodis drama reikalauja judėjimo, nerimo ir netgi konfliktų. Tačiau dramatiški įvykiai pernai persikėlė į kitus žanrus, o dramaturgai metus praleido palyginti ramiai. Beje, paskutiniu laiku taip dažnai būna. Ir jeigu kritika kasmetinėse apžvalgose į pesimizmą per daug nepuola, o kartais pasako ir malonių žodžių, — matyt, ji taip elgiasi tik dėl to, kad vis atsiranda vienas antras tikrai geras kūrinys, kuris išgelbsti visą žanro reputaciją. Tai liečia ir 1968 metų dramaturgiją
Žemiau spausdinami pasaulyje bene paties jauniausio poeto, 7 m. Antonijaus Fortikari du eilėraščiai (interviu su juo žr. šio "L. L." nr. 159 psl.).
ŽVEJAI
Gęsta saulė
Bekraščiame danguje,
Kur tviska žvaigždės.
O kokia mėlyna jūra!
Žvejai grįžta
Žalsvomis ir melsvomis bangomis,
Dangus atrodo kaip vanduo.
Iš valties girdėti balsai.
ŽEMĖJE
Ties poliais
Dideli ledo krantai
Plauko lėtai ir pavargusiai,
Kaip kregždės
Skrenda į šiltuosius kraštus.
ŠYPSANTIS
Interviu su Antonijum Fortikari, bene pačiu jauniausiu poetu pasaulyje
Antonijus Fortikari— 7 metų berniukas, kurio pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido žymių italų poetų knygų leidykla (šis interviu su jaunuoju poetu buvo atspausdintas Bulgarijos telegramų agentūros leidiny, vėliau perspausdintas "Literatūros ir Meno" savaitrašty, 1969. III. 8).
— Tu poetas?
— Suprantama. Jei matėte mano knygą, nereikia nė klausti.
— O kas tai yra poetas?
— Tas, kuris rašo žodžius eilės tvarka vieną po kito. Tokie žmonės man labai patinka.
— O kiek tau metų?
— Septyneri.
— Ar ne geriau tau būtų kartu su draugais pažaisti, pavyzdžiui, sviediniu?
— Taip galvoja tik senukai.
THE SHAME.Ingmar Bergman vėliausias filmas parodo naikinančią karo įtaką dviems žmonėms. Tema, nors skaudi, bet vykusiai atvaizduota. Švedų kalba, paraštės anglų kalba. Filmas prasmingas suaugusiems, bet netinkamas nei vaikams, nei jaunimui.
THE SHOES OF THE FISHERMAN.Gana ilgas, grandioziškas, bet per mažai turiningas spektaklis apie popiežiumi išrinktą rusą (Anthony Quinn). Šis pagal West romaną susuktas filmas tinka suaugusiems ir jaunimui.
SIX DAYS TO ETERNITY.Mėgėjiškas ir neobjektyvus Izraelio gamybos dokumentinis filmas apie izraelitų - arabų karą. Atpasakotas anglų kalba.
THE SPLIT.Neskoningai vaizduojama, kaip sadistų grupė mėgina plėšikauti. Nelabai vertas dėmesio filmas.
THE STALKING MOON.Vakarietiškas filmas palaipsniui vystosi į nuoširdžią pagaunančią melodramą apie vieno vyro (Gregory Peck) susidūrimą su blogiu. Geras suaugusiems, jaunimui ir vyresnio amžiaus vaikams.
THE TOUCHABLES. Bevertis anglų gamybos filmas apie keturias Londono linksmybių ieškotojas.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LUX CHRISTI. Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybės leidžiamas žurnalas kunigams. Red. kun. A. Juška. Šis atgaivintas žurnalas rodo tam tikrų gyvybės ženklų — pasirodė jau du numeriai. Be praeitį liečiančių rašinių, spausdinami ir dabarčiai aktualūs straipsniai (pvz. vysk. V. Brizgio “Kunigų ir pasauliečių bendras darbas”, prel. V. Balčiūno “Užsienio Lietuvių Katalikų veikla”, kun. Pr. Geisčiūno “Kunigų drausmės klausimas”); nevengiami net kontroversiškesni pasisakymai (V. Rumškėno “Pasaulietis pageidauja reformų vienuolijoms”). Gana įdomūs “Pokalbiai su mūsų žymesniaisiais”. Renkama naudinga kunigų ir vienuolių kronika.
Kun. Vytautas Zakaras. BAŽNYČIA SUSIRINKIMUOSE. Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai ir svarbesnės II Vatikano mintys. Atspaudas iš “Krikščionis Gyvenime” II Vatikano Susirinkimo Dokumentų 3 dalies 203-281 psl. 1969. 1 dol.
Alė Rūta. VIENIŠI PASAULIAI. Romanas apie tėvų ir vaikų santykius dabarties aplinkoj. 265 psl. 3.50 dol. Kotryna Grigaitytė. TRAPUS VAKARAS. Lyrika. Aplanką piešė R. Graudis. 108 psl. 3 dol.
NAUJA PLOKŠTELĖ
VIRGILIJUS NOREIKA. Neseniai JAV ir Kanadoj koncertavęs Vilniaus operos solistas Virgilijus Noreika šioje plokštelėje išpildo lietuvių ir kitataučių kompozitorių kūrinius: V. Klovos, P. Olekos, B. Dvariono, A. Vanagaičio, L. Denza, J. S. Bacho “Avė Maria” ir kt. Solistą palydi Vilniaus Filharmonijos Kamerinis Orkestras, Lietuvos Radijo ir Televizijos Orkestras, Vilniaus Čiurlionio vardo meno mokyklos choras ir kt. Šią RCA gerai pagamintą ilgo grojimo Hi Fi plokštelę išleido “Krivūlė”, 5260, 10th Ave., Montreal 408, Canada, P. Q. Kaina paštu $5.55.
STRAIPSNIO KONKURSUI PASIBAIGUS
Nuoširdžiai sveikiname visus “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso laimėtojus: V. Zalatorių (I premija), L. Dambriūną (II premija); jaunimo grupėje — R. Šilėnaitę (I) ir A. Rygelytę (II). Nuoširdžiai dėkojame premijų mecenatams: V. Kuliešiui už 100 dol., dr. E. Ringui — už 50 dol., S. Rudokienei — už 50 dol. ir Pr. Razminui — už 25 dol. Padėka įvertiname ir konkurso komisijos narių darbą: pirm. A. Kairio, sekr. D. Tallat-Kelpšaitės, kun. P. Dilio, R. Raslavičienės ir Vyt. Germano.