Mylėk savo artimą kaip pats save

1968-1969 m. "Laiškų Lietuviams” konkurse pirmąją premiją laimėjęs straipsnis

VYTAUTAS ZALATORIUS

     Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą. Tai jo pažiūra į likusį pasaulį, principai, pagal kuriuos jis tvarko savo gyvenimą, suvokia savo vietą žemės platybėse. Žmonėms būdingas socialumas. Individas negali patenkinti visų savo reikalavimų vien tik savo jėgomis. Todėl jis buriasi į įvairias grupes su kitais žmonėmis: kuria šeimą, stoja į organizacijas, sudaro valstybę ir net bando apjungti visą pasaulį vienokiu ar kitokiu būdu.

     Vieną tokių socialinių grupių, jau gana didelę, sudaro vienos tautos žmonės. Juos riša bendra kalba, istorija, tradicijos, ekonominiai interesai ir dažnai bendra valstybinė organizacija. Priklausymas didesniam vienetui reiškia naujas teises, bet ir naujas pareigas: teisę spręsti organizacinius reikalus, formuoti tos organizacijos politiką, bet ir pareigą paklusti daugumos narių sprendimams ir hierarchijos potvarkiams. Kiekvieną mūsų Kūrėjas ir aplinka skirtingai suformavo, tad, sudarant didesnes grupes, ne tik svarbu surasti, kas bendra, bet reikia nustelbti ir pasireiškiančius disonansus, kurie kenkia grupės interesams.

     Lietuviai iš pažiūros atrodo gana vieninga ir gryna grupė, nes juos daug kas jungia, jų ne per daugiausia yra, o tas palengvina grupės apjungimą, bent teoretiškai. Tačiau praktiškai lietuviai nė kiek nevieningesni už kitas tautines grupes, gal net labiau suskilę už kai kurias.

     Pirmiausia yra skilimas tarp emigracijoje gyvenančiųjų ir tautos kamieno tėvynėję. Tą skilimą kai kas bando sumenkinti teigimu, kad, neva, lietuviai nėra suskilę, tik okupantas juos laikinai išskyręs. Tikrovėje gi tas skilimas turi būti gilesnis. Negali žmonės pusę amžiaus išgyventi ir nepasikeisti, veikiami skirtingų gyvenimo sąlygų, ypač kai tos sąlygos tokios priešingos. Tie skirtumai dar padidėja jaunesnėje generacijoje, kuri net bendros, asmeniniais pergyvenimais paremtos, praeities neturi.


Vytautas Zalatorius gimė 1931 m. Panevėžyje. Karui baigiantis, su tėvais pateko į Vokietija. Ten įsigijo brandos atestatą vokiečių gimnazijoje. Vėliau emigravo i JAV, kur studijavo žurnalistiką ir tarptautinius santykius. Šiomis sritimis tebesidomi ir dabar. Reguliariai bendradarbiauja “Vienybėje” ir “Tėviškės Žiburiuose”. Pastarojo laikraščio skaitytojus supažindino maždaug su 70 naujųjų valstybių, gavusių nepriklausomybę po to, kai Lietuva ją prarado. Gyvai domisi gyvenimu okupuotoje Lietuvoje ir atidžiai ji seka. Su žmona Birute augina dvi dukreles: 6 m. Snieguolę ir 4 m. “Sesytę”.

 

     Bet nuomonių skirtumas pasireiškia ir užsienio lietuvių tarpe, kartais iki tokio laipsnio, kad bendra veikla pasidaro nebeįmanoma, imama stačiai kovoti vienų prieš kitus, užuot siekus bendro tikslo. Šitie nesutarimai ir bendri užsienio lietuvių tikslai mums čia daugiausia ir rūpi, nes šiame rate klostosi mūsų išeiviškasis kultūrinis ir politinis gyvenimas. Kas sudaro pagrindą mūsų veiklai ir kokie klausimai yra šalutiniai? Kokiais principais turėtume vadovautis ir kokio kelio laikytis savo tautinėje veikloje? Tai nustatyti labai svarbu, nes be bendrų principų neįmanoma bendra veikla. Iš kitos gi pusės, negalima nuomonių skirtumo dėl šalutinių dalykų iškelti iki principinio lygio ir tuo būdu pakenkti tautinei vienybei.

     Nuo seno suvažiavimų rezoliucijose, veiksnių kalbose ir organizacijų įstatuose kartojami du pagrindiniai lietuvių išeivių tikslai — lietuvybės išlaikymas ir Lietuvos valstybės atstatymas. Sakoma, kad Dešimt Dievo įsakymų ir visus moralės nuostatus galime sutraukti į vieną taisyklę: Daryk gera ir venk pikto. Visa lietuviška veikla išplaukia iš aukščiau minėtų dviejų principinių tikslų. Jie sudaro ne tik teorinį, bet ir praktinį pagrindą lietuviškai veiklai, nes dauguma lietuvių natūraliai išpažįsta idealus, kurių šiais tikslais siekiama.

     Kiekvienos organizuotos visuomenės idėja neatskiriama nuo autoriteto idėjos. Pastarasis, žinoma, reikalauja hierarchijos nustatymo ir jai paklusnumo, (žr. A. Muller, S. J., "The Organization of International Society", knygoje "Catholic Principles of Politics", red. J. A. Ryan ir F. J. Boland, Niujorkas, The Macmillan Co., 1960, 238-40 psl.) Lietuviams išeiviams ir vieno, ir kito labai trūksta. Reta valdžia susilaukia pagarbos, jei ji negali pavaldinių priversti klausyti. Jokia išeivių institucija neturi nė galios, nė priemonių ką nors pristatyti prie šio ar kito lietuviško darbo, o tuo labiau užtikrinti to darbo patenkinamą vykdymą. Mes negalim net jokia materialine vilione patraukti tautiečių į lietuvišką veiklą (su tokiom mažom išimtim, kaip mūsų diplomatinis korpusas, Lietuvos laisvės komiteto nariai ir vienos kitos redakcijos apmokami darbininkai). Tautinis nusiteikimas užsienyje priklauso nuo individo apsisprendimo, kuris daromas, veikiant priešiškoms kitos tautybės įtakoms.

     Nesant veiksmingų sankcijų, galingo valstybinio - administracinio aparato bei ekonominių baudų ir paskatų tautinei veiklai puoselėti ir ją reguliuoti, nenuostabu, kad daugumos patriotizmas nyksta pastebimai, visa tautinė veikla degeneruoja, o visa tai neigiamai atsiliepia į vadų ir vedamųjų moralę ir jų tarpusavio santykius. Tie, kurie mažiau ar daugiau už tokią veiklą atsakingi, kaltinami, kad per maža nuveikia. Vadai skundžiasi, kad visuomenė perdaug inertiška ir jų neparemia. Jiems visiems trūksta supratimo, kad didžiausias kaltininkas yra užsienio gyvenimo sąlygos, kurios neleidžia bet kokios mažumos tautinei veiklai tinkamai klestėti ir jos dalyvius patenkinti. Tai gali būti pasiekta tik savoje tautinėje valstybėje. Rezultate visi kaltina visus ir nukrypsta nuo pozityvių darbų prie tuščiažodžiavimo, nors tik pasiaukojantis darbas gali mums padėti priartėti prie savo idealų. Reikia tik stebėtis, kad tokiomis sąlygomis dar visgi šis tas padaroma. Tai nuopelnas senosios kartos patriotų, kurie per dešimtmečius išsaugojo tikėjimą į tautinį gyvybingumą ir perdavė jį daliai jaunimo.

     Skirtingos nuomonės ir pažiūros mūsų tarpe ypatingai pasireiškia dėl laisvės kovos metodų. Prie šio pavyzdžio čia sustosime, nes jis būdingas ir kitų klausimų sprendime.

     Vieniems atrodo, kad Lietuvos valstybės atstatymas priklauso daugiausia nuo mūsų pačių pastangų; kitiems, kad nuo tarptautinės situacijos. Pirmoji grupė logiškai galvoja, kad kuo išeiviai griežčiau ir intensyviau laisvės kovą ves, tuo ir rezultatai bus geresni. Kita pusė įsitikinus, jog saujelė emigrantų maža ką gali padėti ar nulemti pasaulio gigantų kovoje, nuo kurios priklausanti Lietuvos laisvė, ypač be šios kovos koordinacijos su pavergtuoju kraštu.

     Atrodo, kad toks tautiečių pasiskirstymas į dvi stovyklas yra natūralus reiškinys ir neturėtų bendram reikalui kenkti. Abiejų grupių tikslas tas pats — lietuvybė. Jos tik nesutaria, kurį lietuvybės aspektą labiau pabrėžti — politinį ar kultūrinį. O vienok šis nesutarimas mus suskaldė, nes viena pusė ėmė kitą traktuoti kaip “parsidavėlius tautos pavergėjams", o "parsidavėliai" savo ruožtu atšauna, kad tokia "politikierių" pažiūra yra jų programos bankrotas ir ignorancijos išdava. Vietoj to, kad abi pusės šaltai aptartų pažiūrų skirtumus ir leistų viena kitai ramiai dirbti savo srityje, jos kišasi į viena kitos reikalus ir, vietoj dirbusios darbą, kovoja viena prieš kitą. Čia reikia pastebėti, kad politinės veiklos šalininkai kontroliuoja visuomenę per spaudą ir organizacijas ir turi daugumos paramą. Šių gru-

KONKURSO JURY KOMISIJOS NARIAI,

vertindami vien mintis, nežinodami jų autoriaus, taip pasisakė apie šį, Vox Rationis slapyvardžiu pasirašytą, straipsni, rekomenduodami ji premijai:

Pasižymi logika, atvirumu, temos planingu dėstymu, įtikinančiu tonu ir pavyzdžiais; žino, ką rašo... Išbalansuotai, nuosekliai, pozityviai, krikščioniškoje nuotaikoje pateikia mintis. Kalbėdamas apie toleranciją, tolerantu ir palieka... Apima bendrą pažiūrą apie toleranciją ir diskutuoja mūsų lietuvių sąlygas; rašo aiškiai... Krikščioniškos dvasios, propaguojąs nuosaikumą...

pių nesutarimo priežastis yra ne pats nuomonių skirtumas, bet tų nuomonių suabsoliutinimas. Abi pusės įsitikinusios, kad tik jos turi išminties monopolį ir dėl to nenori leistis į jokius kompromisus su kitais. Verta prisiminti jau mirusio amerikiečių valstybininko žodžius, kurie tinka ir lietuviams: "Šiandien nelengva būti patriotu. Nelengva ne dėl to, kad tėvynę būtų sunku mylėti. Ne! Nelengva dėl to, kad tėvynę šiandien sunku mylėti deramai. ... Mūsų patriotizmas turi būti atskiriantis, ne aklas. Perdaug dažnai kas nors pakelia balsą kokio "superpatriotizmo" vardu, kad galėtų nutildyti kritikus ir apskelbti kiekvieną nuomonių skirtumą beveik valstybės išdavimu. ... Netolerantiška dvasia, kuri nedaro skirtumo tarp konstruktyvios kritikos ir "savo krašto pardavimo" arba "buvimo par švelniu su komunistais",... dar vis pasireiškia tarp mūsų. Tėvynės meilės vardu ginti kiekvieną negerovę, kiekvieną savanaudiškumą, kiekvieną įsisenėjusią poziciją ir privilegiją, kai iš tikrųjų tai yra meilė atgyvenoms, — tai tikrai yra pats didžiausias melas" (iš A. Stevensono kalbos, pasakytos katalikiškame Notre Dame universitete, Indijanoje, 1963 m., priimant patriotizmo atžymėjimą iš paskutiniojo kurso studentų).

     Gal ir par dažnai pamirštam, kad patriotizmas ir tautinė veikla (kaip ir turtų krovimas) nėra aukščiausi idealai gyvenime. Juos reikia palenkti Dievo įsakymams ir įprastoms kultūringų žmonių elgesio normoms. Žmogus yra daugiau negu savo tautybės atstovas — jis atstovauja visai žmonijai. Artimo ir tiesos meilė stovi aukščiau už blogai suprastą patriotizmą, nors iš tikrųjų konflikto tarp Bažnyčios mokslo ir patriotizmo nėra. Tėvynės meilė išplaukia iš ketvirtojo Dievo įsakymo "Gerbk savo tėvą ir motiną", ką — pavyzdžiui — vis ir vis savo kalbose ir raštuose pabrėžia prel. M. Krupavičius. Geras patriotas yra ir šiaip geras žmogus: pavyzdingas šeimos tėvas, sugyvenamas kaimynas, pareigingas organizacijų narys ir t. t.

     Viena dorybė visuomeniniame gyvenime yra ne mažiau svarbi kaip ir kitose srityse. Tai nuosaikumas. Nuosaikumas, reiškiant savo nuomonę įvairiais klausimais, nuosaikumas, bendraujant su tautiečiais, nuosaikumas, darant organizacinius sprendimus. Jo mums labai trūksta.

     Kadangi visa lietuviška veikla pagrįsta laisvu bendradarbiavimu, tai bet kokios prievartos apraiškų reikia vengti iš tolo. Vengti dėl dviejų priežasčių: viena, tai kad tokia prievarta yra tik tariama, nes mes vienas kito negalim priversti daryti tą ar kita. Antra, prievarta visuomet peržengia racionalumo ribas, sukelia emocijas, iššaukia priešingą reakciją tai, kurios siekiama. Mes savo nelaimingos istorijos dėka esame tiek pripratę prie prievartos visuomeninių reikalų tvarkyme, kad mums trūksta patyrimo, kaip išsiversti be jos. Argi visokie užgauliojimai per spaudą, pikta reakcija į konstruktyvią kritiką, bandymas atsiriboti nuo atskirų grupių ir asmenų nėra siekimas priversti paklusti prievartautojo valiai, kai diskusijos ir argumentai priešininko neįtikino? Argi toks prievartos šalininkas, būdamas kokios totalitarinės vyriausybės valdininku, nesusidorotų su savo priešininkais jau tiesioginėmis priemonėmis? Ir ar tik tai nėra žmonių pasireiškimas, kurie anksčiau turėjo neribotą galią priversti kitus paklusti jų valiai? Šiandien, tą galią praradę, jie naudoja kitus būdus savo nežabotiems tikslams siekti.

     Lietuvio kraštutinumas yra dalinai išmoktas iš rusų ir vokiečių okupantų, dalinai sunkių gyvenimo sąlygų pasekmė. Okupantas karo ar dirbtinės revoliucijos sąlygomis daug laiko savo tikslams ir potvarkiams aiškinti neturėjo, o ir nematė reikalo, nes pavergtieji buvo jų valioje. Dėl to jie tik duodavo įsakymus ir laukdavo aklo paklusnumo. O ir pačių lietuvių kova už būvį, Nepriklausomai Lietuvai kuriantis, bolševikmečiu, vokiečių okupacijos metais, Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir net pačioje Amerikoje, buvo gana aštri. Jie priprato reaguoti į silpniausią kritiką iš šalies kaip į pasikėsinimą į jų sunkiai iškovotą vietą visuomenėje, algą ar pastogę. Ir štai, nors dabartinės gyvenimo sąlygos ir palengvėjo, anksčiau suformuotas mentalitetas paliko. Kaip sakoma, į uodus tebešaudoma iš patrankų.

     Lietuviams taip pat būdingas išankstinės nuomonės susidarymas daugeliu klausimų. Tas yra gerai moralės dalykuose, nes neleidžia taip lengvai paklysti gyvenimo kelyje. Tačiau ši dorybė vienoje srityje virsta yda kitose, kai supaprastintai bandomos spręsti politinės, socialinės, istorinės ar kitokios mokslinės bei kasdieninio gyvenimo problemos. Ir kuris gi lietuvis neturi recepto, kaip užbaigti Vietnamo karą, kaip išvalyti Ameriką nuo nusikaltėlių, kaip sutvarkyti kitų šeimas, nors didžiausi išminčiai tų problemų sprendimo nežino. Pasaulis su begale savo apraiškų nėra nei juodas, nei baltas, bet pilkas. Todėl problemų poliarizavimas ir absoliutinimas į blogį ir gėrį, į "taip arba ne", į "prieš mane arba su manimi" neatitinka tikrovės ir, aišku, neatveda prie tinkamų sprendimų. Kaipgi rasi atsakymą į klausimą, kuris neteisingai suformuluotas?!

     Kitas dažnas neigiamas reiškinys mūsų veikloje yra emocijų įvedimas į visuomeninį gyvenimą, kuris turėtų būti racionaliai tvarkomas. Emocijos neleidžia dalykų matyti tikroje šviesoje jau vien dėl to, kad jos nepastovios, dažnai kinta. Emocingumo galima būtų išvengti, visuomeninę veiklą sukonkretinus. Pirmiausia reikia, kad visi aiškiai įsisąmonintų pagrindinius lietuvybės tikslus, kurie jau daugumai yra aiškūs. Sekantis žingsnis yra parinkti tinkamus žmones tiems tikslams interpretuoti ir vykdyti geriau, negu tai iki šiol buvo daroma. Dabar atrodo, kad dauguma vadų tokiais tapo ne dėl savo aiškaus proto ar dėl kokių charizmatinių ypatybių, o dėl pataikavimo visuomenei ir dėl demagogijos. Retai kada jie apeliuoja į tautiečių protus tuo ar kitu reikalu ir beveik visuomet kursto emocijas, naudodamiesi pasenusiais argumentais.

     Kai dėl pačios visuomenės, tai ji visur ir visuomet temato tik šią dieną ir nenori jos atsisakyti, kad galėtų pasiekti didesnių dalykų ateityje. Ji yra nepastovi, nes ilgame vystymosi kelyje temato tik tai, kas jai prieš pat akis. Minia yra egotistiška, nes ji trumparegė. Jai maža tereiškia didelės idėjos ir kilnūs tikslai, kas ir sudaro mūsų lietuviškos veiklos pagrindą. Daugelis žmonių, negalėdami patys giliau mąstyti, nemėgsta mąstymo laisvės, o jos mums daugiausia trūksta (J. Lancaster, D.D., "Patriotism", J. A. Ryan ir F. J. Boland, op. cit., 277 psl.). Todėl ypač svarbu turėti vadus, kurie mus vestų tiesiai prie mūsų tikslų. Šiame kelyje jie dabar per dažnai sumaišo pagrindinius su šalutiniais dalykais. Pastarieji dažnai iškeliami į pirmąją vietą, nors turėtų būti dešimtoje. Dėl to nukenčia pozityvi veikla.    (Nukelta į 133 psl.)

     Vadų pareiga yra tolerancijos puoselėjimas, o ne intrigų rezgimas ir asmeninių ambicijų tenkinimas. Jie savo veiklos pavyzdžiu ir žodžiu turėtų skatinti nuosaikumą ir apeliuoti į tautiečių protus, ne širdis. Širdys plaka ir be veiksnių pagalbos. Tegu poetai apeliuoja į mūsų jausmus. Jie yra griežtai privatus asmens reikalas ir viešai tik operos scenoje, ir poezijos antologijose turėtų būti reiškiami.

     Mūsų filosofas Girnius mus užtikrina, kad joks nuoširdus įsitikinimas nėra nusikaltimas. Tiesa pasiekiama tik laisvės ir diskusijų bei mąstymų keliu (J. Girnius, "Tolerancija", Lietuvių enciklopedija, XXXI (1964), 279 psl.). Prievarta prie tiesos neveda, nes jos vartotojai retai kada patys tiesą pažįsta. O prievarta gali būti vykdoma ne tik nuoga jėga, bet ir netiesiogine diskriminacija, kitų niekinimu, šmeižtais ir pan.

     Tolerancijos šaknys yra žmonių išmintyje, kuri mus moko, kad pasaulis yra perdaug margas ir dalykai perdaug komplikuoti, kad galima būtų apie juos susidaryti 100% teisingą, nekintamą nuomonę. Negalima iš visų laukti vienodų pažiūrų į sunkias visuomenines problemas. Ne nuomonių skirtumas mums kenkia, bet nemokėjimas tuos skirtumus suderinti ir išlyginti. Kiekvienas, jaučiasi teisesnis už kitus, kiekvienas daugiau išmano už savo kaimyną, kiekvienas stengiasi pasisavinti sau teisę diktuoti savo nuomonę ir įsitikinimus kitiems. Sutarimas dėl principų būtinas, nes be jo negali būti platesnės sutelktos veiklos, bet iškelti kiekvieną smulkmeną iki principų lygio yra nesusigaudymas padėtyje. Skirtumai dėl mūsų veiklos metodų yra natūralus žmogaus prigimties pasireiškimas. Pasauliui būdingas ne vienodumas, o įvairumas.

     Didžiausias tolerancijos puoselėtojas žmonijos istorijoj buvo pats Kristus. Jis atnešė didžiausią naujovę į pasaulį — artimo meilės sąvoką. Kristus ir Bažnyčios tėvai visais laikais mus mokė mylėti vienas kitą. Kur tokios meilės yra, ten natūraliai viešpatauja tolerancija, kaip pvz. daugelyje šeimų ar vieno kokio klubo narių tarpe. Bet argi tik šeimos ir tos pačios ideologijos išpažinėjai yra vienas kitam artimi? O kaip su visais tautiečiais, net ir tais, kurie politiškai kitaip galvoja?! Artimas pagaliau yra kiekvienas žmogus, nežiūrint tautybės ir rasės. Viešpats mums prisakė: "Mylėkite savo priešus, ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja" (šv. Mato 5, 44). Kita proga jis yra žmonijai pasakęs: "Kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. O kas savo broliui tartų "kvaily!", turės atsakyti tribunole" (šv. Mato 5, 22). Aišku, kad Kristus čia "brolį" vartoja sinonimu "artimui", kas reiškia visus žmones.

     Bendrai mums visiems reikia daugiau pozityvumo. Užtenka vis kovoti ir veikti prieš ką nors. Kovokime už ką nors. Kova prieš yra iš esmės defenzyvinė ir palieka iniciatyvą tam, prieš kurį kovojama. Mes turim savo aiškius tikslus ir už juos nuosekliai kovokim.

     Bet koks mūsų veiklos iškėlimas į aukštesnį lygį turi prasidėti nuo individo. Nelaukim tolerancijos iš kitų — patys ją rodykim. Žinokim, kad mums mūsų įsitikinimai brangūs ir teisingi, kitam — jo. Kokia teise ir kokiu pagrindu mes galim iš kito laukti, kad jis atsisakytų savo nuomonės mūsų naudai?! Nuomonių skirtumo atveju galiojanti maksima yra: pasakyk savo ir išklausyk kito. Tiesa yra viena, bet kelių į ją daug. Tad ir nuomonių skirtumas nebūtinai reiškia, kad viena pusė klysta, o kita teisi. Abi gali klysti, abi gali būti teisios. Tiesa dažniausiai paiškėja, žiūrint atgal į ieškojimų kelią. Tada tik matosi, kuris kitas kelias būtų buvęs trumpesnis. Bet kadangi mūsų lietuviškasis kelias yra dar prieš akis, tai mes ir negalim žinoti, kuria kryptim geriausia eiti.

     Reikia sutikti su šimtais kalbėtojų, kad darbas, ne žodžiai, svarbu. O tas lietuviškas darbas labai paprastas. Pašvęskim dalį savo laisvalaikio lietuviškiems reikalams: laikraščių ir knygų skaitymui bei susirinkimų ir minėjimų lankymui. Remkim lietuviškus parengimus pinigais ir savo dalyvavimu. Kalbėkim su savo vaikais lietuviškai, leiskim juos į lituanistines mokyklas ir pastūmėkim į lietuviškas organizacijas.

     Kas dar paprastesnės formulės nori, tam galima pakartoti Didžiojo Mokytojo žodžius: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau" (šv. Jono 15, 12). Tada savaime būsime vieni kitiems tolerantiški.