Kad tautybė “nekenktų” komunizmui
Internacionalinis komunizmas, ypač kaip rusų imperializmo priemonė, blėsina savarankiškus tautinius pasireiškimus. Tai aiškiai liudija ir laisvės panorėjusios Čekoslovakijos rusų okupacija. Ir okupuotoj Lietuvoj komunistų partija vietoj grynos lietuvybės siūlo "tarybinį patriotizmą"— ištrauka žemiau yra paimta iš Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto antrojo sekretoriaus V. Charazovo pranešimo Lietuvos KP CK plenume 1969 m. kovo 11 d.: "Komunistinis jaunimo auklėjimas — svarbus partinių organizacijų uždavinys" ("Tiesoj", 1969 m. III. 13):
“Svarbus veiksnys, formuojant jaunimo marksistinę - lenininę pasaulėžiūrą, yra jo auklėjimas tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo dvasia. Jaunimo internacionalinis ir patriotinis auklėjimas įgyja ypatingą reikšmę dabar, kai imperialistiniai sluoksniai kovoje prieš socializmą ypač daug vilčių pradėjo teikti nacionalizmui ir šovinizmui.
Iškėlę uždavinį išskirstyti tautas pagal jų nacionalinius ypatumus, imperialistai iškraipo marksizmo - leninizmo teoriją nacionaliniu klausimu, dirbtinai išpučia tuos ypatumus, propaguoja nacionalinį ir kalbinį uždarumą.
Reikia ir toliau... auklėti jaunimą socialistinio internacionalizmo, meilės ir pagarbos visoms tautoms dvasia. Reikia geriau propaguoti respublikos ekonomikos ir kultūros vystymosi laimėjimus, pabrėžti jų neišardomą ryšį su Tarybų valdžios įkūrimu, ryškiau parodyti brolišką pagalbą, kurią lietuvių tautai teikia kitos respublikos.
Komunistinės statybos uždaviniai ir paaštrėjusi tarptautinė padėtis įsakmiai reikalauja, kad partinės ir komjaunimo organizacijos toliau stiprintų ir tobulintų karinį-patriotinį jaunimo auklėjimą. Dar atkakliau mes turime įgyvendinti visuotinės karinės prievolės įstatymą, stiprinti ryšius su Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno dalimis...”
Dramaturgija — 68
“Apie dramaturgų ieškojimus ir atradimus, apie praėjusių metų dramaturgijos problemas kalbama žemiau spausdinamuose pasisakymuose” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II. 22):
Algis Samuolis: Drama ir ramybė — dvi sunkiai suderinamos sąvokos. Pats žodis drama reikalauja judėjimo, nerimo ir netgi konfliktų. Tačiau dramatiški įvykiai pernai persikėlė į kitus žanrus, o dramaturgai metus praleido palyginti ramiai. Beje, paskutiniu laiku taip dažnai būna. Ir jeigu kritika kasmetinėse apžvalgose į pesimizmą per daug nepuola, o kartais pasako ir malonių žodžių, — matyt, ji taip elgiasi tik dėl to, kad vis atsiranda vienas antras tikrai geras kūrinys, kuris išgelbsti visą žanro reputaciją. Tai liečia ir 1968 metų dramaturgiją
Stipriausias praėjusių metų įspūdis — pernai parašyta ir išleista Just. Marcinkevičiaus drama-poema “Mindaugas”. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris ant savo pečių užsivertė sunkią valstybės sukūrimo naštą, didelėmis valios pastangomis pasiekė užsibrėžtą tikslą, bet kartu sunaikino save kaip žmogų”.
Roma Pauraitė: “Mūsų originaliąją proza jau senokai užtvindė sąmonės srautas. Psichoanalizė — tai buvo tie stebuklingieji žiūronai kurie leido rašytojams išžvalgyti visus veikėjų sielos užkaborius. Deja, kai kuriems mūsų rašytojams tai padėjo įteisinti smulkiatemiškumą ir pateisinti herojų menkystę, sureikšminant gana banalius jų “dvasios virpesius”...
“O gal nėra gerų darbų? Gal jų esmė — savanaudiškumas? Tai gal nėra ir negerų darbų?” — svarsto Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje... Tai didelės asmenybės, draskomos vidinių prieštaravimų, troškimas surasti tuos gyvenimo, bendravimo su žmonėmis kriterijus, kurie padėtų jam sulipdyti prieštaringus savojo “aš” gabalus į visumą. Ko laukėm iš prozos — padarė dramaturgija (tiek ilgai plūsta už inertiškumą). Į literatūrą (ir į sceną) pagaliau atėjo turtinga, giliai mąstanti asmenybė”.