Pasisako “Plain Truth” žurnalo leidėjas Herbertas W. Armstrongas
Iš Plain Truth" (Vol. XXXIV, Nr. 4. 1969 m. balandis). Spausdinama 1.650.000 egz. Pasadenoje, Kalifornijoj, Watforde, Anglijoje ir North Sydney Australijoj, Ambassador Kolegijos. Prancūzų kalba leidž. Pasadenoje, olandų ir vokiečių kalbomis— Watforde, Anglijoje.
Šįryt, pusryčiaujant New Yorko viešbuty, mūsų pokalbyje buvo paliesti du dalykai.
Vienas buvo apie mano prieš dvejus metus mirusią žmoną ir mano vyresnįjį sūnų, kuris buvo miręs prieš dešimt su puse metų. Kitas dalykas — apie Senato Apklausinėjimų komisiją Vašingtone.
— Kodėl jūs nepasakot savo žurnalo "Plain Truth" penkiems milijonams skaitytojų to, ką man ką tik dabar pasakėt? — užsiminė mano pokalbininkas p. Stanley R. Rader'is. Jis yra vyriausias mūsų teisinis patarėjas ir finansinis atstovas. Kaip tik dabar mudu grįžome iš Jeruzalės į Pasadeną, Kalifornijoje. Mes buvome su p. Charles Huntingu, Ambasadoriaus Kolegijos Iždininku, anglu internate. Jeruzalėje dalyvavome daugely pasitarimų su Hebrajų universiteto žmonėmis bei Izraelio Tyrimų draugijos nariais, su kuria Ambasadoriaus Kolegija sutarė susijungti į vieną visiems laikams svarbiausių archeologinių projektų.
— Manau, kaip tik galėtų būti labai tinkamas metas, "Plain Truth" pasirodant nuo balandžio mėnesio, antriems metams suėjus nuo ponios Armstrong mirties", pasakė p. Rader'is.
Pokalby buvau užsiminęs, kaip atrodo neįmanoma sutikti su pačiu faktu, kad tiek gyvastinga asmenybė kaip p. Armstrong jau mirusi — kaip tokia dvasinga asmenybė galėtų visai išnykti...
— Tokį išgyvenimo jausmą buvau patyręs po mano sūnaus, Dicko, mirties", sako p. Armstrong. — Jis visuomet buvo toks gyvas! Toks dvasingas; iš jo akių spindėjo supratlyva išmintis. Atrodė negalimas daiktas, kad taip veiklus dvasingumas išnyktų".
"Dabar" — tęsiau toliau: "kai pagalvoji apie avies ar karvės blankias akis, tai nesukelia jokio keistumo. Nebylūs gyvuliai neturi tos protingos kibirkštės, to dinamiško gyvastingumo, kuris žėri iš judrios žmogiškos minties akių. Jokio didelio skirtumo tarp gyvulio pastipimo ir javo (augalo) nukirtimo nėra. Javas taip pat turi gyvastį, jis miršta. Bet su javais ir gyvuliais mes priimame jų laikinę fizinę gyvastį. Tačiau, kalbant apie žmogaus gyvybę, yra kaž kas daugiau — daugiau kaip dvasinė arba amžina gyvybė. Čia yra toks platus skirtumas tarp gyvulio smeqenų ir žmogaus MINTIES".
Šitą beribį skirtumą svarsčiau su p. Rader'iu anksčiau, — skirtumą tarp gyvulio smegenų ir žmogaus minties. Pastaraisiais metais mudu atlikome tikrai neeilinį uždavinį drauge — bent keturis kartus apsilankydami Jeruzalėje ir vieną kartą apkeliaudami aplink pasaulį.
Bet, kai jis apie tai užsiminė, kad aš tai paaiškinčiau savo didžiuliam skaitytojų skaičiui "Plain Truth" žurnale, aš tuojau nustebau, nejaugi daugybė studijavusiųjų bei pasiekusių aukštąjį išsilavinimo lygį mūsų laikais galėtų atsisakyti bent pasvarstyti tikrą atsakymą į neperžengiamos bedugnės klausimą tarp gyvulio smegenų ir žmogaus minties.
Žibuntas Mikšys. NATIURMORTAS SU MEILĖS LAIŠKU IR GITARA. Grafika.
Evoliucijos teorija prileidžia, kad žmonės yra gyvuliškos esmės. Tačiau evoliucijos teorija vieno dalyko niekad negali išaiškinti, kad yra visiškas skirtumas tarp gyvulio smegenų, aprūpintų instinktu, ir tarp žmogaus minties, apdovanotos galvojančia kūrybine proto galia ir neturinčia, griežta prasme, instinkto, kokį turi gyvuliai.
Jau pats faktas rodo, kad veiklūs, akylus žmonės turi dvasinį gyvastingumą, kuris daugiau pasireiškia kaip dvasinis gyvenimas, bendrai duodąs žmonėms priimti sielos nemarumo idėją.
"Statmeniškai tvirtinti, kad žmonės ne gyvuliai, iš vienos pusės, ir kad mes nesam ar neturime nemarios sielos, iš kitos pusės, daugeliui, gal būt, pasirodytų beprasmiška. Bet, kartoju, kaip jau esu pasakęs ir rašęs tiek daug kartų, kad moderniųjų laikų švietimas turi savyje kažkokią kriminalinę negerovę".
Jame tikrai yra dingęs saikingumas.
Tad aš ir klausiu, ar tai iš tikrųjų yra moksliška svarstyti tik vieną dvipusio klausimo pusę? Ar tikrai yra moksliška atmest įrodymą, atsisakyt peržiūrėt ir priimt dėmesin įrodymą bei visai sąmoningai priimt priešingą tezę? Ar tai yra moksliška atmest tiesą nesvarsčius?
Žibuntas Mikšys. SCENOVAIZDIS. Grafika.
Tuo tarpu, kai švietimo korifėjai ir mokslinčiai tai daro!
Daugelyje mokslinčių susirinkimų klausimams svarstyti bei studijuoti mokslinius klausimus, jau iš anksto sutariama, pavyzdžiui, kad absoliučiai nebūtų leidžiama svarstyti nieko, kas turi bendro su antgamtiniais ar stebuklingais dalykais. Tuo būdu nėra net tolimiausios prielaidos apie stebuklingo veiksmo esimą arba antgamtinės ESYBĖS buvimą, juos galutinai išmetant iš bet kokių svarstymų. Ir tai dažnai esti laikoma "moksliniu" metodu.
Jūs labai nustebsite patyrę, kaip daugelis pasakiškų klaidų, klaidingų teorijų esti imama pagrindu, neva ieškant tiesos bei fakto.
Tai ir buvo mūsų pokalbio bei diskusijų pusryčių metu antra tema.
Pastaruoju metu dalyvavau Senato Apklausinėjimų komisijos sesijoje naujame Senato pastate, Vašingtone. Tenai buvo nuomonių skirtumas dėl vienos vyriausybinės komisijos politikos bei procedūros. Vienas nepatenkintųjų vedė lemiamą kovą diskredituoti arba pakeisti kitokia procedūros politika. Jo argumentai atrodė aiškiai be pagrindo, bereikšmiai, tušti, sakyčiau, net kvaiši Tuo tarpu Senato komisijos pirmininkas nepatenkintajam pasakė, kad jis gali nesivaržyti dėl laiko, kiek jis tam ras reikalo. "Juk mes čia ir esame tam susirinkę", jis pasakė.
Anos ypatingos vyriausybinės komisijos nariai, atsidūrę prieš Senato apklausinėjimų komisiją, ton komisijon buvo paskirti dviejų prezidentų: demokratų ir respublikonų prezidento. Nestebėtina, kad nuomonių skirtumų buvo toje pačioje komisijoje narių tarpe, kur vieni su kitais buvo kolegos.
Nepatenkintasis pradėjo savo kalbą plačiu Senato komisijos pirmininko pagerbimu, kurs jau daugelį metų pirmininkavo komisijoje, paskiau jis pradėjo kritikuoti anos vyriausybinės komisijos pirmininką ir jos narius. Susidarė įspūdis, kad visi yra menkaverčiai, išskiriant jį patį.
Pagaliau vienas senatorių įsiterpė: "Ar jūs tikrai manote", jis klausė kalbėtoją, "kad jūs turite tiek išminties ir žinių bei galite spręsti daugiau už visus savo kolegas komisijoje?"
Kiek vėliau Senato komisijos pirmininkas padarė dar toliau siekiančią pastabą: "Jūs turėtute būti atsargus, arba jūs suklupsite..."
— Aš nepasilikau iki komiteto išvadų pabaigos, — sako Armstrong. Tokie kaip šis apklausinėjimų komitetai, atrodo, gali nusitęsti valandų valandas visai nenaudinguose debatuose ir bereikšmiu klausimu tik todėl, kad žmonių mintys pasireiškia nevienodai, skirtingai.
Ir pats faktas — neišvengiamas nuomonių skirtingumas — atrodo dar daugiau stebinantis, kai mes įsivaizduojam žmogaus minties stebėtinus sugebėjimus.
Dar labiau tenka stebėtis tuo būdu, kuriuo ši nuostabi galia visai nukrypsta priešinga kryptimi, kad puikiausios mintys tiek dažnai užsispyrusiai atsisako priimt įrodomąją tiesą!
Kas yra didžiausias, aukščiausias ir svarbiausias dalykas, iš kurio mes suvokiame visą fizinę visatą?
Ar tai ne iš žmogaus minties? Kuo iš viso fizinė visata gali pasižymėti? Kokia gi yra pati didžiausia? Iš visų žmogui žinomų esmių (substancijų) pats didžiausias dalykas, aišku, yra Mintis.
Kodėl?
Kas yra žmogaus mintis? Kaip ir kodėl ji visiškai skirtinga nuo gyvulio smegenų?
— Kad šitą didelį skirtumą ir to pagrindą SUPRAST, reiškia nustatyti, kad pirm visko žmogus nėra gyvulys.
Žmoguje yra dvasinė, gyvastinga, protinga asmenybė, kažkas žvilgančio iš žmogaus akies, kas visiškai skirtinga nuo to gyvulio akies žvilgsnio, kiuris išeina iš gyvulio smegenų. Gyvuliai turi smegenis, ir žmogus turi smegenis. Tokie pvz. dresiruoti šunes arba arkliai gali atrodyti turį nuovokos kibirkštėlę, ištryškančią iš jų akių. Tačiau tai ne tokia pat inteligencija (ne toks pat protas). Tai nėra suprantąs nusivokimas, ir suprantąs bei žinąs kaip MINTIS.
Kodėl protingi žmonės yra tiek gyvastingi, kad atrodo, lyg juose yra kažkas, kas taip paprastai negali mirti"!
— Bendra nemarios sielos idėja, manoma, paeina iš Šventraščio. Tačiau ar jūs jos ieškojot Šventrašty? Jūs galite pasistengti, nes aš esu pasiryžęs sumokėti 5.000 dolerių, jeigu jūs galėsite man pasakyt, kur ją reikia surast — sako p. Armstrong.
— Tai aš žinau, nes aš esu tą knygą (Šventraštį) tuo tikslu vartęs daug metų. Vieton to, radau pasakyta, kad toji "siela, kuri nusidėjo, turės mirti" (Ezekielius 18:4). Be to, suradau, kad originalusis hebrajų žodis, kurį panaudojo Mozė ir kuris "Pradžios" knygoje buvo išverstas žodžiu "siela", yra nephesh. Pirmame perskyrime Mozė buvo įkvėptas triskart parašyti, kad neprotingi gyvuliai yra nephesh. Bet 1611 m. vertėjai angliškai tą žodį išvertė žodžiu "tvarinys", gal būt, todėl, kad jie manė, kad tiktai žmogus turi "sielą". Tačiau antrame perskyrime, 7-oje eilutėje, aiškiai sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Paskui įkvėpė orą — ar kvapą — į žmogaus nasrus, ir žmogus tapo "gyva siela". Hebraiškai Mozė rašė žodį nephesh. Taip žmogus YRA "siela", sukurta "iš žemės dulkių".
Vadinas, siela buvo suformuota iš medžiagos, ne dvasios! ŽMOGUS yra sutvertas iš medžiagos.
Ir kadangi nephesh hebraiškai reiškia sielą, gyvuliai yra be sielos (neturi sielos!) Žodis reiškia kvėpuojantį fizinį padarą. Gi fiziniai padarai gali mirti!
O dabar kita iš šv. Pauliaus 1-jo laiško Korintiečiams 2:11 ištrauka kalba apie žmogaus dvasią, kuri yra jame. Nesakoma, kad žmogus yra dvasia, bet kad toji žmogaus dvasia yra kažkas, kas yra žmoguje. Žmogus gali nuryti mažyti marmuro gabalėlį, ir marmuras galėtų jame būti, bet tai iš žmogaus nepadarytų marmuro.
Vienu straipsniu šioje vietoje neįmanoma šito pilnai išaiškinti. Berods, čia užtektų tai pasakyti, kad dvasia žmoguje negali matyti, girdėti, negali žinoti, negali mąstyti. Tai ne siela — žmogus yra siela! Ir ši dvasia yra žmoguje — tad iš to seka, kad kažkas yra sieloje, paliekant tai atvira — nes siela yra medžiaginė, sukurta iš medžiagos.
Tad kas gi yra toji dvasia, kuri yra žmoguje? Tai yra tas, kas žmogaus smegenims teikia protą. Žmogaus smegenys yra medžiaginės — medžiaga. Tai nėra dvasia, bet fizinės smegenys, žvelgiančios per akis girdinčios per ausis, kurios nuvokia, mąsto.
Dvasia tik teikia galios protingai galvoti. Draug su smegenimis padeda sujungti, sudarant žmogaus mintį, taip toli išsiskiriančią nuo gyvulio smegenų. Gyvuliuose tokios dvasios nėra! Toji dvasia, kuri yra fiziniame žmoguje, jį visiškai išskiria nuo gyvulių ir bando jį sujungti su Dievu. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą — gyvuliai ne. Žmogus gali turėti sąlytį su Dievu — gyvuliai to negali turėti.
Gal dabar jūs suprasite, kodėl, kai p. Radar'is užsiminė, kad šitame asmeniškame straipsnyje pasakyčiau tai, ką jam anksčiau buvau pasakęs, stebėjausi ar ir labiausiai išsilavinę mano skaitytojai panorės bent tiek pasvarstyti tikrą atsakymą į šį klausimą — klausimą, kuris tokiai daugumai sudaro nežinomybę (enigmą)!
Mes galime suprasti, kad veik visi žmonės yra pasisavinę daugelį sampratų, kurios yra netikros (klaidingos), ir kad daugelis klaidingų idėjų pasipylė viešumoje ir buvo priimtos. Tokiais klausimais, kaip šis, bendrai priimti samprotavimai yra kaip tik priešingi tiesai, tiesos antitezės.
Tikras atsakymas ir puikiausia tiesa. Jei pakankamas skaičius mano skaitytojų panorės svarstyti tikrą žmogaus minties pagrindą dvasinei, gyvastingai protingų žmonių asmenybei, pasistengsiu surasti laiko apie tai parašyti.
Tikrumoje atsakymas yra visai paprastas — dabar vedąs į tiek daug kitų klausimų, kad tam paaiškinti reikėtų dar keleto puslapių. Iš teisų, prieš visa kita ar mes privalėtume žinoti, kas mes esame, ar neprivalėtume? Mokslas jums to negali pasakyti. Tai ne MOKSLO sritis.
Sulietuvino dr. P. Mačiulis