Vieną dieną užsukęs į Čikagos Universitetą, paklausiau jo rektorių, kaip jis atsikratąs susirūpinimu. Man jis atsakė: "Dėdamas pastangų sekti mirusiojo Sears ir Company pirmininko Juliaus Rosenwald patarimą: "Jei gavai iš likimo limoną — tai pasidaryk iš jo limonadą".
Šitaip daro tas žymusis pedagogas, mokytojas. Daugumas gi eilinių žmonių daro visai priešingai. Jei iš likimo jie gauna "limoną" — kokį dalyką kartų ir rūkštų — tai jie puola desperacijon ir kalba: "Baigta su manim! Koks žiaurus likimas! Nebėra man jokios galimybės ateityje". Keikia jie likimą, žmones ir vis apgailestauja patys save.
Protingas tačiau gi žmogus, gavęs likimą galvoja: "Ne likimas ar planeta, po kuria gimiau, kalta. Ko galiu pasimokyti iš tos nelaimės? Kaip galiu pagerinti padėtį? Kaip paversti limoną į limonadą?"
Taip padarė vienas Floridos ūkininkas, mano aplankytas, kuriam teko labai rūkštus limonas. Kai jis atvyko pirmą kartą savo nusipirktan ūkin, liko pritrenktas. Žemę rado taip blogą, kad ji netiko ne tik sėjai, bet net kiaulių auginimui. Niekas joje neaugo — buvo ten tik krumplėti ąžuolai ir barškuolės gyvatės! Bet jam begalvojant atėjo puiki mintis galvon: "Iš nuostolio pasidarysiu pelno. Ištrauksiu viską, ką tik galėsiu iš tų gyvačių!" Ir visų pasibaisėjimui — užveisė ten gyvatyną!
Pats mačiau, kaip iš gyvačių dantų išgautus nuodus siuntė buteliukais į įvairias laboratorijas gaminimui prieštoksinių vaistų, kaip gyvačių mėsą, paverstą konservais, siuntė į įvairius pasaulio kraštus ir kaip paėmė puikius pinigus už gyvačių odas padirbimui moteriškų batukų ir rankinukų! Apie 20.000 turistų kasmet atvykdavo pasižiūrėt to jo gyvatyno. Net pakeistas buvo tos vietovės vardas — "Rattlesnake — Barškuolė gyvatė" garbei to žmogaus, kuris nuodingą "limoną" pakeitė puikiausiu limonadu.
Todėl Florence Nightingale teisingai sako: "Svarbu ne tai, ką likimas daro su mumis, bet tai, ką mes darome iš likimo". Kiekvienas kvailys moka pasinaudoti turtais ir pasisekimais. Svarbiausia yra mokėti pasinaudoti pralaimėjimais. Tai reikalauja protingumo ir atskiria išmintingą žmogų nuo kvailo.
Kartą Georgijos miesto Atlantos viešbučio keltuve pamačiau sėdintį judomoje kėdėje žmogų. Jis visai nejudino abiejų savo kojų, tačiau buvo malonaus veido ir šypsojosi. Tai man atrodė keista. Susidomėjęs štai ką iš jo sužinojau:
— Tai įvyko 1929 metais. Kartą išvažiavau nusikirsti keletą lazdynų savo daržui.
Nusikirtęs juos susikroviau į savo sunkvežimį ir važiavau namo. Bevažiuojant pakalnėn vienas lazdynas išslydo ir įsipainiojo į vairą. Sunkvežimis tuoj perlėkė mūro tvorelę ir, atsitrenkdamas į medį, mane išmetė laukan. — Nugarkaulis buvo sužeistas. Todėl mano kojos liko paraližuotos.
O turėjau tik 24 metus amžiaus. Likti visam amžiui prirakintam prie judomosios kėdės! Pradžioje šėlau, pykau, erzinausi ir keikiau savo likimą. Bet pagaliau supratau, kad tas erzinimasis dar labiau apkartina mano gyvenimą. Pradėjau skaityti knygas, domėtis literatūra, muzika. Per 14 metų perskaičiau bent 1.400 knygų. Tai mane labai praturtino dvasiškai. Pradėjau suprasti tikrąją dalykų vertę. Dabar beveik džiaugiuosi tuo nelaimingu įvykiu!
Po to jis pradėjo domėtis politika, studijuoti visuomenės reikalus. Pradėjo sakyti politines kalbas iš savo judomosios kėdės. Pradėjo susipažinti su žmonėmis ir garsėti. Dabar tas žmogus — Ben Fortson yra Georgijos valstijos JAV-se ministras!
Panašiai ir daugel kitų žmonių nebūtų nuveikę didelių darbų ir išgarsėję, jei nebūtų sugebėję pasimokyti iš savo nelaimių,
Net jeigu būtume taip nusiminę ir neturėtume jokios vilties kada nors savo "limoną" paversti limonadu — vis tiek privalome mėginti visais būdais, nes galime daug laimėti, o neprarasime nieko. Ir tai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji — galime laimėti.
Antroji — jeigu ir nelaimėtume, jau vien pastangos pagerinti padėtį vers mus žiūrėti į priekį, o ne atgal į skaudžią praeitį. Tai mūsų neigiamas mintis pakeis teigiamomis, šviesiomis. Jos pažadins mūsų kūrybines galias ir iniciatyvą tiek, kad būsime taip užimti, jog nebeturėsime laiko nei noro verkšlenti dėl nebegrąžinamos praeities. Dievas visada mums padės, jei tik dėsime pastangų priimti ir išpildyti Jo tėviškos valios didinguosius planus mūsų atžvilgiu!
Taigi, ugdymui tokios dvasios laikysenos, nešančios mums ramybę ir laimę, bandykime, kai likimas mums įteiks limoną, jį paversti limonadu.
Dale Carnegie