Visos vedybos yra laimingos, tiktai gyvenimas po jų sukelia bėdas...
Štai jaunoji nuotaka rašo:
"Gal galėtumėt man pagelbėti patarimu. Esu begaliniai nelaiminga — apsivylusi, nežiūrint, kad ištekėjau tik prieš šešis mėnesius. Čia pat turiu priminti, kad greitu laiku laukiuosi kūdikio.
Mano vyras yra 20 m. amžiaus, o aš — devyniolikos. Vedybų — mes niekad ne-planavom ir nesiruošėm jom. Laikas mums jas padiktavo. Aš patapau nėščia, ir privalėjom tuoktis. Prieš vestuves neturėjom nė kiek pinigų, tuo labiau — jokio pasiruošimo šiam rimtam žingsniui. Raminausi, kad kaip nors susitvarkysime ir išsiversime, nes mano Juozas turi labai gerą darbą. Pradžioj ir nebuvo bloga, ypač kai aš dar galėjau ir taip pat dirbau. Dabar — namuose. Laukiu kūdikio. Deja, paskutiniąsias šešias savaites — mano gyvenime reikalai ypatingai pablogėjo. Mano vyras nusipirko sportinį automobilį. Jo išlaidos labai didelės. Šalia tos bėdos, mes neturime savo jokių baldų.
Esam išsinuomavę butelį su šeimininko baldais. Užmokėjus mėnesinį mokestį už automobilį ir butą, beveik nieko ir nebelieka. Nors šiaip — mano Juozas negirtuokliauja. Ir, kai buvom nevedę, jis būdavo labai dosnus ir stengdavosi sudaryti man "good time". Dabar — reikalai visiškai pasikeitė. Kas dvi savaites iš savo algos jis man atskiria $15 — ir viskas. Pragyvenk tu, žmogau, ir padaryk maistą abiems už $7.50 į savaitę. (Vyras gauna algą kas dvi savaitės, ir tie 15 dol. duodami dviejų savaičių pragyvenimui).
Aš stengiuosi: prižiūriu labai švariai butą, stengiuosi, kad Juozui valgis būtų visad šviežias ir jo pakaktų (netgi tais atvejais, jei aš pati esu nevalgius).
Tačiau ir toji bėda — ne bėda. Atsiranda dar kitokia. Aš sėdžiu dabar naktų naktis viena. Vyras išeina "sportuoti" su savo automobiliu. Jis išsileidžia po darbo plentais gal kokį 100 ar daugiau mylių ir tai daro, žinoma, be tikslo, tik "sporto vardan". Jis tiesiog pamišęs dėl sportinių automobilių ir greito važiavimo...
Sėdžiu dabar viena ir galvoju: "Ką aš tada darysiu, kai sulauksiu kūdikio? Ar gi jis, mano Juozas, pasikeis? Ko nors blogo pasakyti jam ar išmėtinėti — bijau. Sakys — grauži ir neduodi gyvent... Kas man daryti?"
O čia — atsakymas
Gailiuosi aš jūsų ir labai užjaučiu. Jūsų problema, nelaimei, yra bendra labai daugeliui jauniklių, kurie paskubina vesti be jokio pasiruošimo.
Jūsų atveju, atrodo, jūs, nors metais už vyrą jaunesnė, bet už jį labiau subrendusi ir į padėtį žiūrite realesnėmis akimis. Iš visko atrodo, kad jūsų Juozas stengiasi "pabėgti" ir atsikratyti šeimos atsakomybės (kiek galima ilgiau). Kai sulauksite kūdikio, norisi spėti, reikalai pasikeis ir pagerės.
Aš patariu jums stengtis jau dabar parengti jį šeimos padidėjimą sutikti be jokios tragikos — normaliai. Daryk taip, kad Juozas jaustųsi jūsų šeimoj svarbus — svarbus dėl jūsų ir dėl gimstančio kūdikio. Būk atsargi ir neatmesk jo, kaip vyro, kaip šeimos tėvo. Mažių mažiausiai, kad jis tokiu nepasijustų. Žinoma, sunku ir Jums, 19 m. mergaitei, tokią vaidybą panešti, bet — aš pasitikiu jumis, nes iš jūsų rašymo logikos atrodo, kad tai galėsite padaryti.
Vienas dar dalykas, manyčiau, pagelbėtų jums. Kartas nuo karto paprašykite Juozą, kad jis padėtų jums nuvykti į krautuvę apsipirkti. Idant pamatytų jis, ką dabar galima nupirkti už 7 dol. 50 cent, skirtus savaitės maistui.
Be to, iš anksto jam kalbėkite ir jį priruoškite, kad jis neužsimirštų ir prižiūrėtų buto tvarką tada, kada jūs būsite ligoninėj. Šis jaunas vyras, kaip matyti, yra labai reikalingas atsakomybės jausmo pajautimo. Tai didžiausias jo trūkumas. Todėl jis labai atidžiai ir rūpestingai turi būti priruošiamas tėvo pareigoms. Jeigu reikės, pasirūpinkit, kad kas nors iš suaugesnių "pripuolamai" pasikalbėtų su juo.
Sportinis automobilis, be abejonės, yra liuksusas. Jeigu jūs galėtumėt to liuksuso atsikratyti ir prikalbinti Juozą jį parduoti — iš karto jūsų reikalai pagerėtų. Pagaliau mano patarimas — elkis su Juozu labai atsargiai ir rodyk jam, kad jis yra visada reikalingas namuose, visada laukiamas, klausiamas patarimų ir pan. Vienok, reikia tikėtis, jog sulauktasis kūdikis padarys stebuklą jaunam tėvui ir pabudins jo atsakomybės jausmą.
Paruošė Pr. Alšėnas