AR TIKI PRANCŪZIJOS JAUNIMAS?

JAUNYSTĖ

Jaunieji prancūzai ir tikėjimas

     Ar tiki jaunieji prancūzai? Prancūzų viešosios nuomonės institutas pastatė šį klausimą jaunimui nuo 15 iki 29 metų amžiaus. Šis apklausinėjimas buvo atliktas mokslišku būdu ir todėl parodo bendrą vaizdą prancūzų tautos jaunimo tikėjimo atžvilgiu.

     Tie patys klausimai buvo pastatyti jaunimui prieš dešimtį metų, 1958 metais. Šiuo atveju tad galima palyginti abiejų apklausinėjimų rezultatus.

     Kada svarstome prancūzų viešosios nuomonės instituto anketą apie jaunimą ir tikė-

jimąq, savaime prisimename ir girdėtą pasakojimą apie butelį, kurio pusė tuščia ir pusė pilna. Panašiai galima optimistiškai žiūrėti į šios anketos davinius, bet galima ir pesimistiškai.

     Pesimistiškai: pakanka atsukti prožektorių į religinę praktiką. Ji krenta ir krenta gana aiškiai. Prieš dešimt metų 37% jaunimo regulariai lankė bažnyčią. Dabar teeina 23%, trečdaliu mažiau.

     Optimistiškai: viską suėmus, praktika yra antroje vietoje, jei ne antrinė savo svarbumu. Pirmą vietą užima tikėjimas. Tikėjimas gi pažengė į priekį per šį dešimtmetį prancūzų jaunimo tarpe (tarp 18 ir 30 metų). Ne vien tik tikėjimas į Dievą (81% prieš 72%), bet ir tikėjimas Kristaus dievyste (72% prieš 62%) ir Švč. Trejybe (58% prieš 51%).

     Šie du žvilgsniai gal kiek paviršutiniški. Kai kasame giliau, matome, kad religinis prancūzų jaunimo paveikslas nėra vien tik juodo ir balto derinys. Greičiau tai yra audinys iš šešėlių ir šviesos su niuansais, jei ir ne su paslaptimis. Yra gana aišku, kad tokia anketa —- jei ji ir pateikia naudingų žinių — nevadovauja pačiam klausimui. Tikėjimas, ne daugiau, o greičiau mažiau už kitas gyvenimo apraiškas, gali būti suvestas į skaičius.

     Religinė praktika krenta. Tai yra faktas. Taip, bet kodėl?

Mergaičių išsilaisvinimas

     Sumažėjimas ypatingai plaukia iš jaunų mergaičių elgesio. Aišku, jos praktikuoja bent tiek, kiek berniukai (32% prieš 25%), tačiau kai nukritimas šiems yra 2%, joms siekia net 11%.

     Tai rodo, kad tradicijos dabar vaidina mažesnę rolę, negu seniau. Tradicija nėra mirusi krašte, kur 90% jaunimo yra pakrikštyta ir prieina 83% komunijos, tačiau ta tradicija nėra tokia tvirta.

     Jaunuolis taip pereina iš tikėjimo, kuris gimė iš tradicijos, į tikėjimą, kuris yra labiau asmeniškas ir sąmoningas. Tai neturėtų stebinti pasaulyje, kuriame viskas statoma klausimui. Tokiu atveju normalu, kad mergaitės yra labiausiai paveiktos. Pasikeitimas, iš tiesų, joms buvo greitesnis ir žiauresnis, negu visiems kitiems.

     Ne taip seniai mergaitės, baigę mokyklą, namuose laukė savo gyvenimo draugo, kuris turėjo būti ir jų vaikų tėvas.

     Tas laikas baigėsi. Kaime gyvenančios mergaitės nesibijo palikti ūkininkų šeimos ir dirbti bei gyventi mieste. Jaunuolės iš pasiturinčių šeimų, kurių profesija buvo garantuota, savo noru palieka savo šeimą, kad turėtų savo asmeninį gyvenimą.

     Jaunos mergaitės tad atranda laisvę ir autonomiją labiau negu kiti. Visa tai pastato jų gyvenimą visai kitoje plotmėje, įskaitant ir jų religinį gyvenimą. Ir jei jos ir toliau eina į bažnyčią, tai būna jų pačių noras, o ne geras įprotis. Tie gestai, kurie plaukia iš tikėjimo, arba įaudžiami į gyvenimą, arba išnyksta. Tėvas ir motina šeimoje gali tai kasdien matyti. Anketos skaičiai tai (šiandien) patvirtina tautiniu mastu.

     Kalbant apie patį tikėjimą, matome taip pat, kaip tikinčiųjų, o tuo pačiu ir Bažnyčios, elgesys atsispindi pasaulio bruzdėjimu.

     Jaunimo visumai šis tikėjimas progresuoja. Einant į detales, šie rezultatai turi ir savo niuansus.

     Jei kaimiečiai (87%) yra pirmoje vietoje, tikėjimas krenta su išsimokslinimo lygiu.

     Šiuo atveju vienas skaičius yra ypatingai ryškus. 60% jaunimo, kurie turi arba turėjo progą lankyti universitetą, tiki į Dievą, prieš 81% visų prancūzų tarp 15 ir 29 metų. 1958 metais jie sudarė 71%. Mažiau dešimt procentų, tai svarbu.

     Pergalvojus, gal tai nėra nuostabu. Gimnazijoje, ypač universitete, mažiau siekiama krauti žinias, o labiau suformuoti kritišką galvoseną. Universiteto studentai tad yra geriau paruošti kaip bet kas kitas viską klausti bendruomenėje, kuri ieško naujų kelių. Nustojus tikėjimui priklausyti rezervuotai žmonių sričiai, pats tikėjimas yra klausiamas ir kritikuojamas. Telieka prisiminti kai kuriuos užrašus studentų demonstracijose.

     Antra vertus, tikėjimas per dešimtį metų pažengė darbininkų šeimose. Tikėjimas į Kristaus dievystę peržengė iš 53 į 74% ir tikėjimas į Švč. Trejybę iš 42 į 56%.

     Tam yra bent pora paaiškinimų. Pirma, šiandien Bažnyčia yra gal mažiau svetima darbininkų pasauliui. Susirinkimas ir komunikacijos priemonės atliko savo uždavinį.

AR JŪS REGULARIAI LANKOTE BAŽNYČIĄ?

     Religiniai klausimai pasidaro gyvenimo įvykiais, ir žmogus kalba tais reikalais ir darbininkų rajonuose bei fabrikuose. Be to, nereikia užmiršti daugybės bandymų, kurių ėmėsi Bažnyčia, kad padėtų— užmegztų ryšius su darbininkais, kaip žosistai, darbininkai kunigai, darbininkų misija.

Kodėl tikėjimas be praktikos?

     Bendrai, labai aiškias išvadas būtų sunku daryti iš minėtos anketos. Ji visgi atveria dvi rimtas vagas mąstymui.

     Kodėl jaunimas, kuris saugo savo tikėjimą, praktikuoja vis mažiau ir mažiau? Dauguma jų atsako, kad jie turi per daug darbų sekmadienio rytą ir neturi laiko. Iš to, be abejo, galima išvesti: jų daugumos tikėjimas nėra pakankamai tvirtas, jog jie surastų laiko dalyvauti Mišiose sekmadienį, atsižvelgiant į jų perkrautą gyvenimą.

     Ar būtų taip pat, jei Bažnyčia geriau prisitaikytų prie jų reikalų ir prie jų gyvenimo sąlygų? Kai kurie, atsakydami į anketą, pridėjo ir savo liudijimą.

     Kai jie kalba apie Mišias, paprastai smerkia tą kultą, kuris jiems parapijose pateikiamas. Bet jie taip pat džiaugiasi bandymais, kuriuos įveda gimnazijų kapelionai ar kita jaunimo grupė. Mišios tada pasidaro švente ir natūraliai randa savo vietą gyvenime. Jaunieji tada iš naujo atranda Eucharistijos didingumą ir svarbą, kuri taip esminė tikėjimui.

     Iš tiesų, ši anketa, patvirtindama šiuo klausimu kitus davinius, šaukia sukurti jaunimui naujas, jiems pritaikytas bendruomenes. Ten jie maitintų ir pagilintų savo tikėjimą kartu ir mielai dalintųsi eucharistine duona.

     Ši problema nesiriboja vien tik jaunimu. Anketa, kuri apklausinėjo 1968 tikinčius nepraktikuojančius, tai patvirtina.

     Bažnyčios organizacija dar per daug sutampa su žemdirbių bendruomene, kur visas žmonių gyvenimas spietėsi apie bažnytėlės bokštą, kai tuo tarpu modernusis ir miesto gyvenimas (neturi ypatingų ryšių su geografija) tiek daug nepriklauso nuo geografijos. Automobilis, prisiminkime, pakeitė karutį.

     Jaunieji tiki į Kristų, Dievo Sūnų, bet koks yra šio tikėjimo turinys? Tai pagrindinis klausimas, kuris šiandien statomas Bažnyčiai: kaip išreikšti tikėjimą? Kaip skelbti Jėzų Kristų 20 ar 25 metų mergaitėms ir berniukams, kurie užaugo su televizija ir tranzistorium, kurie teisėtai stebisi kosmonautų laimėjimais, kurie ieško už materialinio progreso ir naudojamų gėrybių tikėjimui pagrindo, kurie pažįsta atsilikusių kraštų vargą ir t. t.?

     Nekalbame apie naujo tikėjimo išradimą ar mėginimą surasti Kristų, kuris atitiktų jų supratimą, o greičiau atrasti kalbą ir gestus, kuriuos jie tuo pačiu priimtų ir suprastų.

     Bet ir šiuo klausimu, diskusijos nesustoja tik ties jaunimu. Nežiūrint kultūrinių nelygumų ir socialinių neteisingumų, matome nuostabią bendrą pažangą.

     Bažnyčia ir krikščionys ir čia vaidina savo rolę, bet tai irgi turi savo pasekmes. Šiandien žmonės nori būti laikomi suaugusiais, atsakingais. Jie nusprendė gyventi, stovį ant dviejų kojų. Jie nebenori būti traktuojami kaip vaikai. Kas gali jiems už tai prikišti?

     Tokį tad išskirtiną rendez-vous (susitikimą) jaunimas, ir bendrai visas pasaulis, siūlo Bažnyčiai, gal net nežinant, nejaučiant to. Atsiliepti tam pasiūlymui, suprantama, reikia lakios vaizduotės. Pasaulyje, kuris lekia šuoliais, be abejo, būtų protinga būti drąsiais.

Pierre Vilain, “Les jeunes Francais et la foi”, INFORMATIONS CATHOLIQUES INTERNATIONALES, No. 334 — 15 balandžio 1969, pp. 4-6.