N. Gailiūnienė... Amerikos lietuvio laiškas... Apie mūsų spaudą... Br. Raila... Brazdžionis...
Leiskite Jūsų žurnalo puslapiuose pasisakyti iš dalies apie p. N. Gailiūnienės straipsnį, iš dalies paliesti 1968 m. spalio nr. atspausdintą Amerikos lietuvio laišką ir pagaliau pasisakyti kai kuriais man rūpimais klausimais.
Pirmiausia noriu padėkoti p. N. Gailiūnienei už drąsias mintis ir tikrai gerą straipsnį, kokių mūsų spaudoje beveik nėra. Aš visai nenoriu rašyti, dėl ko jis yra geras, nes tam, kam jis patiko, tas žino jo esmę, o kam nepatiko — to nebeįtikinsi.
1968 m. “L. L.” spalio numeryje atspausdintas Amerikos lietuvio laiškas yra ypač geras, prasmingas ir iškeliantis pagrindines priežastis, dėl ko jaunimas stovi nuošalyje ir yra viskam abejingas.
Kiek p. N. Gailiūnienės straipsnyje, tiek minėtame laiške mano dėmesį patraukė jų pasisakymai apie mūsų spaudą.
Aš esu jau keleri metai atvažiavusi iš Lietuvos ir nuo pat pirmos čia įsikūrimo dienos pradėjau atidžiai sekti laisvąją lietuvių spaudą. Tai suprantama, nes juk aš gi niekada neturėjau supratimo, kas tai yra laisvoji spauda.
Bet kuo toliau, tuo labiau aš nusivildavau ypač kai kuriuose mūsų laikraščiuose spausdinamais straipsniais. Ypač nemalonu būdavo tais atvejais, kada vienas laikraštis su kitu pradėdavo tarp savęs svaidytis, kaip sako p. Gailiūnienė, akmenimis. Dar nemaloniau, kai laikraščiai sublizga vadinamaisiais kritiškais straipsniais, kurie persunkti to ar kito straipsnio autoriaus “išgarbinimais” įvairiais epitetais. Štai ir dabar ko susilaukė p. Gailiūnienė. Man rodos, jeigu žmogus nesutinka su kito žmogaus galvosena, tokiais atvejais yra labai įdomu kritikuoti, diskutuoti, nes mes iš to mokomės, lavinamės, bet ką duoda tokie išsireiškimai, kaip p. Juozo “ne tas paukštis, kuris į savo lizdą dergia” ir pan. Tuo autorius parodo ne savo sugebėjimą diskutuoti, bet neišsilavinimą.
Arba visai neseniai “Laisvoji Lietuva” paleido seriją “Dirvos” bendradarbio Br. Railos adresu: “Raila dirvos traila”. Tokie ir panašūs “perliukai” buvo jau priklijuoti, berods, p. Stravinskio iš jo paties nuosavo žodyno!
Tarp kitko tas ponas tik tą iki šiol gal ir sugebėjo sukurti, o p. Br. Raila savo išsamiais straipsniais jau yra žinomas ir Lietuvoje (kai Lietuvoje pasirodo pikti straipsniai Br. Railos adresu, žmonės sako: “Bravo, Br. Raila jau vėl kuo nors užmynė ruskiams ant mazolio”).
Skaitydama Br. Railos “Dialogą su kraštu”, kai kuriais atvejais nesutikau su juo, ypač kas lietė Lietuvą, bet tai nereiškia, kad reiktų už tai sumaišyti jį su žeme.
Toliau — dabar yra labai opi tema: bendradarbiavimas su Lietuva. Aš, žinoma, visiškai nepritariau krepšininkų išvykai į Lietuvą, nes tai išvis nieko bendro neturėjo su tauta, o tik su jos valdžia. Bet man visai neaiškūs yra tokie teiginiai, kad, jeigu susitinki su žmogumi, atvažiavusiu iš Tėvynės, ir pasikalbi su juo, tai jau tu būsi komunistas, nes tu bendradarbiauji su jais. Ir žmonės yra taip pripratę prie to, kad visi, kas atvažiuoja į Ameriką, net nuolatiniam apsigyvenimui pas gimines, yra apšaukiami komunistais. Pavyzdžiui, mane priskyrė prie šios raudonos kategorijos vien tik dėl to, kad vieniems žmonėms pasisakius turint gimines Lietuvoje, paklausiau kur jie gyvena — gal kartais jie man pažįstami! Netrukus pasklido kalbos, kad aš renku adresus ir siunčiu į Lietuvą. Tai vienas pavyzdžių, dėl ko nusivyliau dypukais, nes nieko panašaus nesu girdėjusi iš senų ateivių ar net pačių dypukų vaikų. Atvirkščiai — seni ateiviai klausinėjo mane apie Lietuvą, apie paliktus joje draugus, apie dabartines sąlygas. Tą patį patyriau ir iš dypukų vaikų. O tiek, kiek teko pažinti naujų ateivių, tai tik vienam iš jų buvo įdomu sužinoti, kokios dabar Lietuvoje yra jaunimo nuotaikos. Peršasi klausimas, kodėl labai seniai atvažiavęs arba Vokietijoj gimęs lietuvis labiau domisi Lietuva, negu DP? Aš nesuprantu, kaip gali dirbti ir aukotis Lietuvai, jeigu nenori jos pažinti, nežiūrint kokiose sąlygose ji būtų.
Prieš metus Montrealyje vykusioje pasaulinėje parodoje komunistų suruoštoje lietuvių dienoje koncertavo nemažai menininkų iš Lietuvos. Po kiek laiko spaudoje pasirodė pilnas pykčio ir pagiežos J. Aisčio straipsnis su tikrai nepoetiniais išsireiškimais kai kurių atlikėjų adresais ir ypač tų lietuvių, kurie susitiko su savo tėvynainiais. Kiek žinau, tuo metu su lietuviais - menininkais susitikinėjo daug mūsų jaunimo ir iš to buvo nauda, kad įLietuvą buvo išvežtas gan tikslus supratimas apie išeivijos gyvenimą, ko jie nebūtų patyrę, jei mes būtume stovėję nuošalyje!
D. Tyjūnėlis, Buffolo Grove, Ill. “Gamtovaizdis” (laimėjo atžymėjimą). Visas vaizdas — ryškaus raudono atspalvio, beveik be jokio kitų spalvų priemaišio, išskyrus uolas, dėmesio centre, kur raudonumas ištirpsta į gelsvumą.
Čia jaunimas yra visai mažai susipažinęs su Lietuva. Jis negali jos mylėti ar nemylėti — jis lieka viskam abejingas. Kodėl? Paimkime vėl spaudą. Ką galime joje rasti apie Lietuvą? O štai ką: pirties stogas prakiuro, batai per greit suplyšo, žmonės eilėse stovi ir t. t. Mūsų jaunimas yra gerai susipažinęs su komunistine sistema tiek iš amerikiečių spaudos, tiek iš tėvų pasakojimų, todėl jis žino, kad ne tik Lietuvoje, bet visur už geležinės uždangos “klesti” leninizmas - skudurizmas. Be to, kiekvienas laikraštis turi gerus savo politinius komentatorius, kurie specialiai jiems skirtose laikraščio skiltyse informuoja mus apie padėtį Lietuvoje. Tad kodėl gi negalima rasti ką nors įdomesnio ir vertingesnio apie Lietuvą, kuri, nežiūrint visų sunkumų, yra gyva! Bet mes bijome įvertinti tai, kas geresnio ten pasirodo, nežiūrint, kas tai būtų, ar Lietuvos žmonės ar jų darbai!
Iš kitos pusės, ką norėti iš Lietuvos, jeigu mes nemokame (blogiausiu atveju, nesidomime) įvertinti tų žmonių, kurie gyvena čia pat šalia mūsų. Bent mes jų neįvertiname tiek, kiek jie yra užsitarnavę savo darbais ar kūryba! Štai man teko būti Bostone keturių didžiųjų rašytojų vakare. Salė buvo pilna žmonių, kurių tarpe nemažai jaunimo. Po vakaro žmonės turėjo progos arčiau susipažinti su mūsų rašytojais. Ir čia man buvo didelė ir skaudi staigmena, matant Vytę Nemunėlį, mielą “Meškiuko Rudnosiuko” autorių, kartais laisvą nuo žmonių. Aš nežinau, ar žmonės — eiliniai vakaro klausytojai — kur nors tada skubėjo, bet aš pagalvojau, kad, jeigu šis žmogus būtų Lietuvoje, tai prie jo — kaip prie Putino — galima būtų prieiti tik per žmonių galvas, nes juk ne be reikalo jam tėvynėje duotas antrojo Maironio vardas!
Gerbiamoji Redakcija, paskelbkite dar panašių straipsnių, kaip p. Gailiūnienės, nes juk tai labai įdomu. Ir dar labiau nauja mūsų spaudoje! V. N.
A. Valiūnas, Toronto, Ont. “Svajonės” (laimėjo atžymėjimą). Atpažįstami trys vyraujantys atspalviai fone; jie eina trimis ruožais: viršutinis — melsvai violetinis, vidurinis -— sutirštintos smėlinės spalvos, apatinis — uolos. Medžiai — balti, kaip ir čia.