FELIKSAS JUCEVIČIUS
3
Kultūra išsako simboliais žmogaus vidinį pasaulį ir pasaulį, kuris jį supa. Bet šis išsakymas vyksta nepadrikai, o laikosi tvarkos. Tvarka siejasi tampriai su formomis ir normomis. Štai kodėl kultūros pasaulis yra formų ir normų pasaulis. Šiame sąryšyje man vėl prisimena Nietzsche, kuris suvokia kultūrą kaip dioniziškojo ir apoloniškojo prado dialektiką. Die Geburt der Tragödie pagrindinė tezė yra, kad Apolonas išreiškia "sapno patirties džiaugsmingąją būtinybę" ir gyvenimą atstume, o Dionizas yra apsvaigimo išraiška ir betarpiškojo gyvenimo simbolis. Kitoje vietoje Nietzsche sutrauktai pasako, ką jis supranta dioniziškuoju ir apoloniškuoju pradu: "žodžiu dio-niziškasišreiškiamas siekimas vienybės, šuolis anapus asmens, kasdienybės, bendruomenės, tikrovės, anapus prasižengimo bedugnės: aistriškai - skausmingojo išsiliejimas į tamsesnes, pilnesnes ir linguojančias aplinkas; kupinas susižavėjimo taip gyvenimo visumai, kaip visokioje kaitoje lygiam, lygiai galingam, lygiai palaimintam; didysis panteistinis džiaugimasis ir kentėjimas kartu, kuris pritaria ir šventina net baisiausias ir abejingiausias gyvenimo savybes; amžinoji valia gimdymui, vaisingumui ir sugrįžimui, kūrimo ir sunaikinimo būtinybės vienjausmis. Žodžiu apoloniškas yra išreiškiamas siekimas tobulo buvimo savyje, tipiško "individo", visko, kas padaro paprastu, pakeltu, stipriu, aiškiu ir nedviprasmišku — tai laisvė po įstatymu" (Friedrich Nietzsche, ten pat, IV, 389 psl.).
Dioniziškasis žmogus nėra artistas, bet stačiai meno kūrinys, "visos gamtos meno jėga". Jis nepaiso ribų, o išsilieja kaip upė, ir nepaiso jokio saiko, ir tas nesaikingumas veda tiesiai į išmintį. Dionizas — didžiųjų kraštutenybių vienytojas, ryšis tarp žmonių, "susitaikimo šventė". Nietzschė išgyrė ir pergyrė Dionizą — tai pastebėjo daugelis. Aišku, niekas negali paneigti, kad Dionizas yra graikiškojo žmogaus, kaip žmogaus apskritai, dalis. Bet reikia stipriai abejoti, ar jis yra vienijimo principas. Juk Dionizas simbolizuoja instinktą, o graikams instinktas niekada nebuvo vienijimo principu. Nors gamtoje instinktas paklūsta jos dėsniams, bet žmoguje jis yra pirmutinis, kuris sukyla prieš įstatymus. Vienijimo principu negali būti niekas kitas, kaip Apolonas. Jis yra formos dievas, plastinės formos mene, racionalinės formos mintyje, civilizacinės formos gyvenime. Apoloniškasis elementas išsisako Delfų išmintimi: "Nieko perdaug", "Žinok ribą, bijok autoriteto ir nusilenk prieš dievybę". Graikiškasis stebuklas yra ne dioniziškasis apsvaigimas, bet apoloniškoji forma. Ir Graikija atpažino save visados Apolone, o ne Dionize.
Tačiau ne mano tikslas nustatyti, ar Nietzschė klydo, ar ne. Tik noriu iškelti, kad kultūrą determinuoja formos ir normos. Su jomis susiduriame kiekvienoje žmogiškojo pasireiškimo srityje. Aišku, nevisi paklūsta normoms. Jos paprastai egzistuoja tik tiems, kurie nori, kad jos egzistuotų. Visais laikais buvo kultūringų žmonių. Visais laikais sutinkame ir barbarų. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo barbarizmo — tai pripažinti normas. Išsireikšdama mito kalba, antikinė tradicija sako, kad Saturnas, konstatavęs žmonių nepajėgumą valdyti kitų su reikiamu autoritetu, paskyrė miestams tvarkyti dievybes, kurios gano žmones. Tos dievybės — tai normos. Tad paklusti dievybei reiškia paklusti normoms bei įstatymams.
Kaip istorija rodo, mes, lietuviai, turime vargo sukurti ryškesnę ir gilesnę lietuvišką kultūrą. Kunigaikščių Lietuva pajėgė užkariauti milžiniškus plotus, bet pasirodė bejėgė kultūros pasaulyje. O ji buvo bejėgė, nes stokojo principų ir normų. Būtų klaida manyti, kad kunigaikščių Lietuva žlugo, nes susvyravo žmogus. Ji nepajėgė atsispirti ano meto istorinėms jėgoms, nes neturėjo pamatų, ant kurių būtų galėjusi statyti lietuviškosios civilizacijos pastatą. O kai tie pagrindai atsirado, tai jai pritrūko žmonių. Šiandien lietuvis pradeda suklupti dėl visai priešingos priežasties. Kaip daugelis jo bendralaikių, jis sunegalavo pats, o ne principai ir normos. Ar jis nepažįsta tų principų, kurių dėka žmogus išlieka žmogumi? Ar jam nežinoma moralė, kuri žmogų padaro doru? Graikai vienu ir tuo pačiu metu pirmavo filosofijoje, poezijoje, moksle ir politikoje. Ar tai buvo tik supuolimas? Neatrodo, nes kada jie buvo pirmutiniai visuose tuose dalykuose, jie buvo taip pat pirmutiniai gyvenimo mene, kuris yra pats svarbiausias iš menų. Nieko nėra reikalingiau kūrėjui, kaip būti žmogumi. Jeigu mes turime tiek mažai didžių kūrėjų, taip yra todėl, kad mes turime mažai didžių žmonių. O jų yra mažai, nes mažai yra žmonių su principais, nors patys principai ir yra. Kai kalbu apie principus, tai turiu mintyje universaliai galiojančius principus, kurie saisto visų tautų ir visų laikų žmones.
Kartą Ortega y Gasset rašė: "Kultūros nėra ten, kur nėra normų, kuriomis mūsų bendralaikiai gali remtis. Kultūros nėra ten, kur nėra teisės principų, į kuriuos galima apeliuoti. Kultūros nėra ten, kur nėra tam tikrų intelektualinių kriterijų, kuriais galime vadovautis diskusijose. Kultūros nėra ten, kur ekonominiai santykiai nesiremia galiojančiu principu, kuris gina vienodai visų interesus. Kultūros nėra ten, kur estetinė kontroversija nemato pateisinti meno kūrinį" (Jose Ortega y Gasset, ten pat, 72 psl.).
Nors nevisus mūsų kultūrinius negalavimus galime suvesti į normų stoką, tačiau nėra abejonės, kad daug kur mes jų pasigendame. Ypač tai jaučiame kritikoje. Negalėčiau sakyti, kad ji yra visai bevertė. Žiūrint iš moralinio taško, kiekviena žmogaus pastanga turi vertę. Bet dažnai toji kritika yra beprasmė, nes visai neturi ar turi labai mažai bendro su kritikuojamu dalyku. Mūsų kultūros pasaulyje kyla pačios karščiausios diskusijos apie autorius, kaip tam tikros generacijos, ar ideologijos, ar "klasės" atstovus, bet ne apie juos, kaip talentą, ar jų kūrinių meninę vertę. Sekant mūsų periodiką, kartais gaunasi įspūdis, kad kai kurie kritikai nemato jokio reikalo savo asmeninius įspūdžius pateisinti vienu ar kitu kriterijumi, o jaučiasi visai patenkinti, jei leido savo širdelei išsisakyti. Žinoma, yra dar blogiau, kai kritika tampa "tulžies išliejimu". Kad mes stokojame rimtos kritikos, tai rodo įvairių jury komisijų sudarymai. Į jas gali patekti beveik kiekvienas, kuris moka skaityti, kai tuo tarpu nevisi raštingi gali būti kritiškais teisėjais. Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų taip vadinamos premijų komisijos yra savos rūšies šalpos institucijos, o ne meno kūrinių vertintojos. Šiuo metu mes nesame nieko labiau reikalingi, kaip geros kritikos. Gera kritika suponuoja visad "intelektualinius kriterijus" bei "meno kūrinio estetinį pateisinimą". Jei kas norėtų mus įtikinti, kad kritikoje galima apsieiti be tų dalykų, tai tas turėtų pirma įrodyti, kad kūryba neturi nieko bendro su vertybėmis. Jei kam tai pasisektų padaryti, tai tas būtų įrodęs, kad kūrybos pasaulis yra barbarizmo pasaulis, nes tik barbarizmas nepripažįsta jokių vertybių.
O kaip su politika? Ar ji turi paisyti normų? Atsakymas į šį klausimą pareis nuo to, ar mes politiką laikysime integraline kultūros dalimi, ar ne? Nėra jokios abejonės, kad ji yra, ir štai kodėl galutinė galia politiniame pasaulyje yra taip pat moralinė tvarka. Ar žmogus pripažįstą tai, ar ne, tai yra jo išminties reikalas. Kadangi išmintingų žmonių niekur nėra daug, tai nesistebėkime, kad jie yra retas padaras ir politikoje. Kad galutinė galia politikoje yra moralinė tvarka, o ne žmonių valia, tai labai gerai suvokė Shakespearo herojai. Ar Hamletas nesiskundžia: "Mūsų mintys yra mūsų, bet jų pabaiga — tai ne mūsų"? Brutas turėjo labai gerų intencijų, bet kokia pabaiga — vargas kraštui ir mirtis jam pačiam. Visos politinės partijos turi savo credo, bet kiek jos laikosi moralinių principų bei normų, tai kitas klausimas. Kartais pasigirsta balsų, kurie skelbia politikos indiferentiškumą normų atžvilgiu. Politikoje reikidą vadovautis interesais, o ne normomis. Kad politikai taip iš tikrųjų dažnai elgiasi, tai šaukte šaukia istorinė tikrovė. Bet toji pat tikrovė liudija, kad politika be normų tarnauja labiau barbarybei, o ne kultūrai. Jei politika nori likti kultūros integraline dalimi, tai ji turi nusilenkti normoms.
Mokslas taip pat. Kai kas gali manyti, kad jį saisto tik loginė analizė ir bandymai, bet jokiu būdu ne normos. Kad taip galvojančių tikrai yra, tai sužinome iš Arthur Miller. Kartą jis laikė paskaitą Amerikos psichologų kongrese ir ten tarp kitko pareiškė, kad be žmogiškų vertybių negali būti net gero mokslo. Savo tezę iliustravo sekančiu pavyzdžiu. Nacių laikais gydytojai darydavo bandymus su žmonėmis. Jie mesdavo kalinius į maudymosi baseiną ir prie jų pririšdavo tam tikrus instrumentus nustatyti, kas dedasi skęstančiojo organizme. Niekada nebuvo daryta tokių bandymų ankščiau, o būdavo pasitenkinama paskenduolių autopsijomis. Baigdamas šį pavyzdį, Miller pridūrė, kad, objektyviai imant, tai gali padidinti žinojimą, bet jokiu būdu ne mokslą. Paskaitai pasibaigus, maždaug dvidešimt penki žmonės, visi profesionalai psichologai, apsupo jį ir klausė: "Kodėl tai nėra mokslas?" Jis nepasako, ką jis atsakė. Bet kaip jam, taip ir mums turi būti įdomu, kad šį klausimą statė ne Hitleris ir ne Stalinas, ne Berlyne ir ne Maskvoje, o Niujorke ir tai profesionalai psichologai (žr. Saturday Review,1966 m. birželio 4, 17 psl.).
Kada mes susiduriame su tokiais mokslininkais, kaip tie nacių gydytojai, tai žinome, kad turime reikalo su nuogais barbarais. Bet ką galvoti apie tokius mokslininkus, kaip anie Amerikos psichologai? Ar Nietzschė nebuvo teisus, kai pereito šimtmečio pabaigoje pranašavo, kad "teoretiniai optimistai" ir "pažangos pamokslininkai" veda žmoniją prie bedugnės? Iš tikrųjų, kai religija pakeičiama tikėjimu mokslo pažanga, moralinis auklėjimas — žinojimu ir autoritetas tokiais mokslininkais, kurie nemato skirtumo tarp mokslo ir barbarybės, tai žmonija nieko kito negali tikėtis kaip tik savo pražūties. Ar tai nepatvirtina betarpiškoji kasdienybė? Niekada žmonija nebuvo pasiekusi tokio žinojimo laipsnio, kaip mūsų laikais, bet kartu turime pripažinti, kad ji niekad nebuvo draskoma tokių barbariškų aistrų, kaip šiandien. Anglai sako, kad politika yra per svarbus dalykas, kad ją būtų galima palikti tik politikams. Mokslas yra dar svarbesnis dalykas, kad jį būtų galima palikti tik mokslininkams. Saturnas turi ir jiems paskirti dievybes, kurios mokslą kreiptų kultūros, o ne barbarybės linkme.
4
Tačiau kultūra nėra tik normos ir principai. Ji yra kartu ir laisvė. Kultūra — tai normų ir laisvės dialektika. Mes žinome, kad gamta reikalauja laisvės. Kuo medis auga laisviau, tuo jis gražiau lapoja. Kuo gyvulys yra laisvesnis, tuo jis stipresnis ir guvesnis. Aišku, gamtos laisvė turi ribas. Gamta nepripažįsta absoliutinės laisvės. Kaip gamta, taip ir kultūra reikalauja laisvės. Bet jei gamtai laisvė yra sąlyga, tai kultūrai ji yra imperatyvas. Istorija aiškiai sako, kad kultūra klęsti tik laisvėje. Aišku, kaip gamta, taip ir kultūra nereikalauja absoliutinės laisvės, bet laisvės, kurią saisto Saturno dievybės. Net rojaus laisvę saistė įstatymas: "Tu nevalgysi nuo uždrausto medžio vaisiaus". Mūsų dienų kalbos vertime tai skambėtų: "Būk tuo, kas esi, o ne tuo, kuo būti negali". Rojaus laisvė padarė žmogų panašiu į Dievą, bet jo nepadarė dievu. Vargas žmogui, kai jis panori būti kaip Dievas.
Bet lygiai yra žmogaus nelaimė, kai jam nebeleidžia būti tuo, kas yra. Negalėti būti žmogumi — tai jo nelaisvė. Kiekvieną kartą jis yra nelaisvas, kai yra priverstas būti vergu. Štai kodėl jis trokšta būti laisvas nuo prievartos, kokia ji bebūtų ir kaip ji besivadintų. Jis nori būti laisvas nuo visų dalykų, kurie suvaržo jį: nuo sąžinės graužimo, kuris suardo vidinę ramybę; nuo dalykų, kurie jį apriboja. Galutinėje analizėje, noras būti laisvu yra noras būti žmogumi, gyvenimo viešpačiu, o ne aplinkybių vergu. Kaip tik šis noras žmogų padaro darbščiu ir duoda jėgų būti laisvu. Kada žmogus yra, ar mano, kad yra surakintas, jis sukyla ir sudaužo vergo grandines. Kodėl jaunuolis atmeta kartais moralinius principus? Jis mano, kad jie varžo jo elgesį. Moteris palieka net šeimos židinį, kai meilė belieka tik neviltis. Darbininkas pasipriešina socialinei santvarkai, kuri jį slegia. Tauta sukyla, kai vergija ją užslopina. Šiais visais atvejais mes susiduriame su laisve, kuri, iš negatyviosios pusės, reikalauja prievartos nebuvimo, o iš pozityviosios pusės, pasisako už teisę būti laisvu. Kai kultūra šaukiasi laisvės, tai ji šaukiasi laisvės nuo prievartos ir laisvės kurti laisvai.
Kultūrinė laisvė nėra akademinis klausimas. Ji yra istorinė jėga. Kad istorija yra laisvės istorija, tai yra Hegelio teiginys. Kad laisvės istorija yra kultūros istorija, tai yra istorijos teiginys. Kultūrinė laisvė yra pats geriausias ginklas kovoje su totalitariniais rėžimais. Jokia bendruomenė negali būti kūrybiškai sveika ir produktyvi, jei ten žmogui nėra galimybės kurti, ir kurti laisvai. Keletą generacijų atgal “keturios laisvės" tapo demokratinių kraštų kertiniu akmeniu — tai žodžio ir sąžinės laisvė, ir laisvė nuo prievartos ir baimės. Kad šiandien krašte lietuvis neturi minėtų laisvių, tai tiesa. Bet tai dar nereiškia, kad lietuvis nebėra laisvas žmogus. Nes jei jis nebebūtų laisvas, jis nebūtų ir žmogumi. Visad reikia daryti skirtumą tarp laisvės, kuri apsprendžia žmogaus prigimtį, ir laisvės, kuri yra apsprendžiama istorinių aplinkybių. Vieną galime vadinti ontologine laisve, o kitą — istorine. Kai kalbu apie kultūrinę laisvę, tai turiu mintyje istorijos sąlygojamą laisvę. Būtų verta žinoti, kaip yra su kultūrine laisve išeivijoje. Šis klausimas yra svarbus, nes jis yra kultūrinės egzistencijos klausimas. Kad mūsų diskusijos apie kūrybinę laisvę būtų prasmingos, tai pirmiausiai reikia susipažinti su josios semantika. Nieko nėra beprasmiškesnio, kaip diskutuoti sąvokomis, kurias kiekvienas kitaip supranta.
Kadaise šv. Tomas sakė, kad būti laisvam — tai libere judicare,t. y. laisvai daryti spręsmus. Laisvas aktas implikuoja visada norėtą spręsmąir apspręstą norą.Kada mes susiduriame su laisvu aktu, tai kartu mes susiduriame su protu ir valia. Laisvė yra nei protas tiktai, nei valia tiktai, o protas santykio perspektyvoje su valia. Taip suprastas laisvės aktas kaip tik ir yra būtina sąlygas kūrybai. Juk kurti reiškia ne tik pajėgti, bet ir galėti. Kūryba, kaip kultūra apskritai, yra pasisakymas už tuos ar kitus simbolius, normas, kriterijus, sąvokas, kategorijas, vertybes, sistemas. Pasisakymas prileidžia pasirinkimą. O pasirinkti — tai pasinaudoti mintimi ir laisve. Kurti — tai pažinti, pasirinkti ir apsispręsti. Juo žmogus turi daugiau apsispręsti, tuo labiau jis gali pajusti, kaip svarbus dalykas yra laisvė. Kūrybinė laisvė reiškia teisę pergalvoti kiekvieną teoriją, sukritikuoti kiekvieną prielaidą, atmesti kiekvieną sistemą, suabejoti kiekvienu mitu. Kūrybinė laisvė yra laisvė nuo prievartos tikėti į šias ar anas politikos, meno, mokslo ar religijos dogmas. Aišku, kūrybinė laisvė yra kartu teisė tikėti į šias ar anas dogmas. Tačiau jei religijoje dogmos yra credo,tai kūryboje jos virsta paprastai katekizmu. Nieko nėra "donkichotiškesnio'', kaip kurti sulig dogmomis, nes tuomet gaunasi ne menas, o amatas. Kūrybinė laisvė suponuoja taip pat teisę ir galimybę savo nuomonę išdėstyti, savo pažiūras ginti, savo teorijas įrodyti, ir tai be baimės būti ekskomunikuotam. Kiekvienas kūrėjas turi būti laisvas nuo bet kokių sankcijų, kai jis kalba ar rašo, kai jis gina tiesą, kaip jis ją mato, kaip jam diktuoja jo protas ir loginė disciplina. Ar ne Baudelaire sakė, kad revoliucijos pareikalauja daugiau aukų, negu religijos? Man atrodo, kad politika gyvena tik aukomis. Jomis gyvena ir kitos kultūrinio gyvenimo sritys. Anksčiau heretikai buvo užplūdę religinį pasaulį. Dabar šis elementas persimetė į politiką, literatūrą ir meną, nes tai vienintelės vietos, kur jiems yra suteikiama maloni galimybė būti sudegintiems ant laužo.
Kultūrinės laisvės nėra ten, kur nėra pagarbos žmogui. Kai nebėra pagarbos žmogui, tai kultūrai irgi galas. Man vis kildavo klausimas, kodėl totalitarinės sistemos pabrėžia labiau tiesą, o ne žmogų? Buvau nustebintas savo atsakymu. Jos pabrėžia tiesą, kad galėtų neapkęsti žmogaus. Pagrindiniai du įsakymai, kuriais remiasi "įstatymas ir pranašai", liepia mylėti Dievą ir savo artimą, o apaštalas dar priduria, kad mes negalime mylėti Dievo, jei nemylime savo artimo. Kristus liepia mums mylėti žmogų, o ne tiesą. Jei reikia mylėti jį, tai reikia leisti jam bent būti žmogumi. Niekas nepadaro žmogaus žmogumi, kaip laisvė.
Kai kada su pagrindu apgailestaujame, kad mūsų kultūrinis lygis nėra toks, kokį norėtumėme matyti. Dėl to kaltos yra didžia dalimi išorinės aplinkybės. Nežinau, ar mūsų tautos istorijoje buvo toks laikotarpis, kada lietuvis nebūtų susidūręs su cenzūra? Reikia manyti, kad lietuvio pajėgumas kurti buvo didesnis už jo turimą laisvę kurti. Visi sutiks, kad šiuo metu mes esame labai reikalingi kūrybingų žmonių, bet ar visi iš mūsų supranta, kad kūrėjai yra reikalingi laisvės. Išeivijoje mes susiduriame su keistu paradoksu. Mes gyvename svetimoje aplinkoje, kur durys yra plačiai atviros kūrybinei laisvei, bet savieji tas duris mėgina priverti. Nevienam kūrybinė laisvė ar laisvas žodis yra paneigiamas tėvynės meilės vardan, kai tuo tarpu tėvynės meilė turėtų būti laidas kūrybinei laisvei ir laisvam žodžiui. Atrodo, kad nepajėgiame suprasti, jog mes galime kalbėti įvairiais balsais ir būti viena tauta, ir jei mes skiriamės kai kuriais klausimais, tai dar nereiškia palaikyti priešą. Jokia kita sąvoka nėra mūsų taip piktnaudojama, kaip tautinis drausmingumas. Jis dažnai atsiduoda partijos disciplina, kurią taip linksniuoja tarybinė spauda. Jei norime susilaukti generacijos, kuri pajėgtų suprasti save ir pasaulį, kuriame gyvens, tai mes turime palikti kūrėjus laisvus kovoti už tiesą, kaip jie ją mato. Jei mes nenorime mirti dvasiškai, tai turime leisti gimti naujoms idėjoms. Jei norime išlikti kūrybiškai pajėgūs, tai mums reikia ne avių bandos drausmingumo, o laisvės meile pagrįsto kūrybingumo. (Pabaiga)