AR TAIP YRA?
Įvairesnių minčių šį kartą sukelia Vytauto Alanto straipsnis “Klumpakojis su ponia Giltine ant bedugnės krašto” (“L. L.” birželio nr. 201 psl.), kurio pagrindinė mintis nori įrodyti, kad mes čia savo tarpe, autoriaus žodžiais tariant, tik laužomės šonkaulius ir daužomės antausius. O tikrasis kelias, anot autoriaus, turi būti vienybė. Ar iš tikrųjų jau taip yra?... mūsų čionykštį bendruomeninį, politinį ir kultūrinį bruzdėjimą stebėdami iš šalies, svetimieji dažnai apie mus susidaro kur kas geresnę nuomonę negu mes patys apie save... Bendrojo tikslo siekdami, atrodo, mes per daug į šunkelius dar nenuėjome, tad ir Vytauto Alanto pesimistiškas mintis laikytume čia gal kiek ir per daug sutirštintas.
"Draugas". VII. 19
LAISVOS LIETUVOS IDĖJAI SKLEISTI
“Laiškus Lietuviams” skaitome su įdomumu... Man labiausiai įdomios temos yra: bendravimas su okupuotos Lietuvos gyventojais, šeimų problemos, jaunosios kartos lietuviškumas, meilės klausimai, gimdymų kontrolė, Katalikų Bažnyčios keitimasis; be to, man asmeniškai būtų įdomu išvysti diskusijų didesnio išeivijos lietuvių įjungimo į Lietuvos laisvinimo darbą tema, nes mūsų išeivija turi vieną svarbią pareigą — išlaikyti pasaulyje laisvos Lietuvos idėją gyvą. Todėl būtų įdomu išgirsti pasiūlymų, kaip suorganizuoti didesnę finansinę paramą Lietuvos laisvinimo veiksniams, ką tie veiksniai turėtų atlikti — pavyzdžiui, labai svarbiu darbu aš laikau reikalą įkurti prie Vliko ar ALTos Lietuvių Informacijos Centrą, kurio tikslas būtų palaikyti pasaulyje laisvos Lietuvos idėją gyvą. To centro personalą turėtų sudaryti patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai intelektualai, kurių pareiga turėtų būti nuolatos palaikyti spaudimą į pasaulio politikus, spaudą, radiją ir televiziją Lietuvos laisvės reikalu.
Dionizas Trimakas, Westlake, Ohio
ATSAKYMAS P. ŽYKUI
Leiskite man Jūsų puslapiuose atsakyti p. Žykui dėl mano anksčiau paskelbtų minčių apie Noreikos koncertus (žr. “L. L.” liepos-rugp. nr. 267 psl.). Visų pirma mano atsakyme p. Kutkai (“L. L.” gegužės nr. 188 psl.) nebuvo nieko minėta apie vadinamus “patriotus”. Aš niekada nevadinau ir nevadinsiu nei vieno lietuvio, kur jis bebūtų, tėvynėje ar tremtyje, patriotu už tai, kad jis, nežiūrint kokiose sąlygose būtų, dirbtų Lietuvai arba bent norėtų jai padėti. Tai ne patriotizmas. Tai šventa kiekvieno lietuvio pareiga.
Kas tai liečia Noreiką, tai jis dar nei vieno žmogaus neišvežė į Sibirą; jis laimingas, kad pats nuo to išsigelbėjo.
Ir dar vienas dalykas: kadangi aš esu laisvame pasaulyje naujas ateivis iš tėvynės, ir daugiau kaip dvidešimt metų vargintas komunizmo naštos, tai ne p. Žykui man priminti komunizmo neužmiršti, nes tik dėka to neužmiršimo aš nebegaliu susigrąžinti sau tėvynės ir prarasto paprasto lietuviško nuoširdumo...
Ugnė
Z. SODEIKIENĖS KŪRYBA
Pats laikas pasveikinti Zitą Sodeikienę, vieną stipriųjų mūsų menininkių, ieškančią savitu būdu išreikšti idėjų ir minčių vaizdinį sūkurį. Kaip puikiai ji pati išsako savo kūrybos mintį (žr. “L. L.” birželio nr. iliustracijas ir straipsnį 212 psl.)...
Gailutė Valiulienė, Čikaga
SĄŽINĖS LAISVĖ
Sunkus “Sąžinės laisvės” kelias tampa lyg ir aiškesnis per tokį pagrįstą kun. V. Bagdanavičiaus nagrinėjimą (“L. L.” birželio nr. 206 psl.).
Ponia
Man patiko kun. V. Bagdanavičiaus straipsnis apie sąžinės laisvę.
Vienuolė
LIETUVOJ DARBAS PRIVALOMAS
“Laiškų Lietuviams” birželio numeryje “Anapus” ištraukų skyriuje 226 psl. rašoma, kad pavergtoje Lietuvoje dirbančių moterų skaičius pakilo dėl socialinių - ekonominių veiksnių ir t. t. Svarbiausia, kas neparašyta, kad pavergtoje Lietuvoje moterys yra įdarbintos (valdžios potvarkiu jos privalo dirbti).
Okupuotoje Lietuvoje nėra taip, kaip čia, Amerikoje, kur moterys gali dirbti ir gali nedirbti, jei turi pragyvenimą. Ten valdžia įdarbina, nežiūrėdama, ar kas nori, ar nenori dirbti, ar kam reikia, ar nereikia dirbti. Ten privalo dirbti.
O. Plikienė
KURIU DAUGIAU — MODERNISTŲ AR KONSERVATYVIŲJŲ?
Būtų labai įdomu, jeigu būtų įmanoma, pravesti tokią lyg ir anketą ir sužinoti, koks procentas “L. L.” skaitytojų yra modernistai, einą su gyvenimu, su šio laiko dvasia, o kiek atsilikėlių-konservatyviųjų? Kad ir ne visas sritis imant, bet, sakykim, meną, poeziją.
Ar Jums neįdomu būtų sužinoti, kurių daugiau, ar tų, kurie labiau žavėjosi Albino Baranausko “Kopūstienais” — reikia ją, tur būt, vadinti poezija, nes taip modernu (žr. “L. L.” balandžio nr. 132 psl.), ar tokių, kuriems daug arčiau širdies buvo “Eilės Marijai iš Lietuvos” (žr. “L. L.” gegužės nr. 162 psl.)?
Skaitytoja, Rackford, Ill.