II Vatikano susirinkimo laimėjimai ir problemos
VYTAUTAS VYGANTAS Tęsinys iš pereito numerio
Šiuo metu Bažnyčioj reiškiasi trys nusistatymai: pirmas yra tvirtas ir uždaras: išlaikyti ir nieko nekeisti. Aš drįsčiau tai vadinti stagnacija. Antra judėjimo forma yra reforma, keitimas: keisti, bet ir išlaikyti tęstinumą. Ir trečias judėjimo aspektas yra revoliucija, drastiškas pakeitimas be tęstinumo... Revoliuciniu būdu keisti pasaulį siekia ir veiklūs studentai. Šiame judėjime dalyvauja ir daug katalikiško jaunimo žmonių. Įdomus faktas, kad bent šiame kontinente subyrėjo viso krašto amerikiečių katalikų ir protestantų studentų sąjungos. Nebėra šiandien šiame kontinente nei pas protestantus, nei pas katalikus visą kraštą apimančių studentų organizacijų. Tai keistas paradoksas...
NAUJOS SĄVOKOS IR FORMOS
Pažiūrėkime į kitus aspektus, kurie bažnytiniame gyvenime yra svarbūs. Štai vienas jų — nuodėmės sociali dimensija. Kalbama apie korporacinę arba bendruomeninę nuodėmę. Komunistinis veikimas, nusiteikimas, rasinis neteisingumas. Ar bent vienas iš mūsų išpažįstame tokią nuodėmę? Pavyzdžiui, jei mes korporacine — t. y. plačiąja — prasme išnaudojame kitos rasės žmones, ar mes išpažįstame rasinę nuodėmę? Socialinė sąžinė yra mažai išvystyta, nes Bažnyčia mūsų taip anksčiau neauklėjo.
Be to, ar pastoracinė akcija nereikalaus skirtingų išpažinties formų, tuo labiau, kad kunigų pašaukimai yra nepaprastai sumažėję? Pavyzdžiui, jeigu šiandien kun. Šeškevičius savo parapijoj Brazilijoj išklausytų kiekvieno parapijiečio išpažintį, jam pašvęsdamas 5 minutes, jis niekad negalėtų išeiti iš klausyklos... Ar sakramentinis gyvenimas liks toks individualus, kaip iki šiol buvo? Juk Gvatemaloj jau dabar kas sekmadienį prie katedros krikštyja šimtus iš karto, nes kunigas nebegali kiekvieną iš eilės krikštyti. Ši problematika Bažnyčioj yra ir ji šaukiasi sprendimo.
Yra šiandien ir visokių teologinių krypčių. Taip, pavyzdžiui, bekonfesinės Bažnyčios klausimas. Paskui tas tvirtinama, kad Dievas yra miręs — tas visas teologijos ciklas, kuris jau dabar irgi yra miręs. Taip pat iškilusi nauja (daugiausia pas protestantus, nes pas katalikus toms idėjoms sunkiau iškilti) vilties teologija, akcentuojama ypač Tuebingeno profesoriaus Moltmann. Ir jis kalba grynai apie revoliuciją, apie krikščioniškąją revoliuciją, darant pakeitimus struktūroj, sistemoj, ekonomijoj, moralėj, religijoj. Jis jaučia, kad vilties teologija išsireiškia per veiksmus: negalime nuošaliai sėdėti ir laukti, kada nueisim anapus ir gausim savo atpildą, bet turim šiame gyvenime dalyvauti ir jį keisti.
LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ
Norėčiau padaryti keletą išvadų. Pirma, mano supratimu, II Vatikano suvažiavimas mus išlaisvino. Išlaisvino nuo visos eilės griežtų, struktūrinių formų. Mes esame laisvesni, turim mažiau baimės, randam daugiau galimybių išsireikšti. Kartu su laisve ateina ir tam tikra vienuma, atsakomybė, kuri katalikišką tikėjimą daro daug sunkesniu — sunkesniu žmogiškąja prasme, atsakingesniu individualia prasme.
Kai buvo pasakyta, kad penktadienį negali valgyti mėsos, nebuvo klausimo. O kaip mes dabar tą penktadienio auką įgyvendiname individualiai? Juk Bažnyčia reikalauja ir toliau savęs suvaržymo, bet ji palieka laisvę kiekvienam. Lengva tai pamiršti, bet mes tuo pačiu tampam lojalesni katalikai - krikščionys, kai užlaikom. Mano supratimu, tai džiugus paradoksas. Ir ne tik paradoksas, bet tam tikras laimingumas. Bet gyvenimas yra daug sunkesnis ir, man atrodo, kad tai aiškiausiai pajuntama kunigų problematikoj.
Kunigai buvo ugdomi labai ryškiuose rėmuose. Kai tie rėmai skilo arba buvo supurtinti, žiūrėkit, kiek mes praradom kunigų, kurie neišmoko susigyventi su tuo, ko jie siekia. Ir aš sutinku, kad kunigų gundymai buvo ypatingai dideli ir kad Bažnyčia neskyrė jokio dėmesio kunigui II Vatikano suvažiavime. Daugiausia vyskupams ir pasauliečiams, kunigus užmirštant. Bet faktas yra tas, kad šitam laisvės gyvenimui kunigas turėjo ypatingai sunkų pasipriešinimo galimumą.
Prancūzas Sartre sako, kad mes esam pasmerkti gyventi laisvai. Ir jeigu Bažnyčioj šiandien nebus taip, kaip kunigėlis pasakė, bet taip, kaip aš turiu krikščioniškai gyventi — tai jau išeina problematika ir pasidaro daug sunkiau. Ir nenuostabu, kad šiandien žmonės krenta iš Bažnyčios, ypatingai iš abiejų kraštutinumų. Tai tie, kurie mano, kad tik jie gali nuspręsti apie Bažnyčią, ar būdami labai radikalūs, ar labai nenorėdami Bažnyčios keisti.
KOKIA ATEITIS?
Ką mums duos ateitis? Tik vienas Dievas žino, kur ji mus nuves, koks bus naujosios krikščioniškosios išraiškos formatas. Tur būt, kada nors bus Bažnyčios suvažiavimas — aš manyčiau — laike 20 metų. Jo dienotvarkėj turėtų būti svarstoma ir apie kunigą bei kunigystę. Aš manau, kad už 20-30 metų mes gal turėsime visai skirtingus kunigus, kurie išsireikštų skirtinga forma, negu mes šiandien tai suprantame. Gal jis bus šalia mūsų įstaigoj dirbąs, kartu gyvenąs ir kartu savo pastoracinį darbą dirbąs. Toks dirbąs kunigas mūsų įstaigoj jau yra. Kunigų problematika yra didelė ir ji ieško sprendimo.
Aš vėl keliu sakramentinių klausimų problematiką ir ypač bendruomeninės nuodėmės sąvoką. Kitas klausimas — sąžinės problema, kuri, mano supratimu, šiandien pati jautriausia Katalikų Bažnyčioj, nes yra pastatyta labai sunkioj plotmėj. Gimimų kontrolės enciklika baltųjų rasėj iššaukė tą didelį sąžinės konfliktą (spalvotos rasės nelabai smarkiai reaguoja į šitą gimdymų kontrolę; gimdymų kontrolę jie laiko vakarų pasaulio išmislu dominuoti spalvotus žmones). Žiūrėkit, kaip vyskupai atsistoja prieš sąžinės ir Bažnyčios mokslo dileminį klausimą Belgijoj, Vokietijoj, Austrijoj, Olandijoj. Ši problema aiškiai reikalauja sprendimo, gilesnio žvilgsnio. Aš manau, kad, jeigu bus III Vatikano suvažiavimas, krikščionio sąžinė jame tikrai bus svarstoma.
Panašiais klausimais dr. Vyt. Vygantas pasisako šio"L. L." nr. "Atsakant" skyriuje, 288 psl.