ANAPUS
Iš Sovietų Sąjungos pasitraukusio rašytojo A. Kuznecovo išpažintis
Pabuvęs tik 4 dienas Londone, žinomas rusų rašytojas Anatoly Kuznecov paprašė anglų vyriausybės, kad leistų jam pasilikti Anglijoje, nes nenorįs grįžti į Rusiją. Kuznecov buvo komunistas, Sovietų Rašytojų Sąjungos narys, 4 romanų autorius ir kelių laikraščių bendradarbis. Šių metų liepos mėnesį Sovietai, prašalinę poetą Evtušenko ir kitus du rašytojus iš jaunimo laikraščio "Junost" redakcijos, pakvietė Kuznecova į to žurnalo redakcijos kolektyvą. Štai kaip aiškinasi Kuznecov, kodėl jis nenori grįžti į Rusiją.
Sakysi, kad tai neįmanoma suprasti. Kodėl rašytojas, kurio knygos išpirktos milijonais ir kuris yra labai populiarus ir pasiturintis, staigiai nutarė negrįžti į tą kraštą, kurį jis myli?
Aš praradau viltį. Aš negaliu tenai gyventi. Tas jausmas yra stipresnis už mane. Tikrai, aš negaliu tenai gyventi. Jei aš vėl grįžčiau į Rusiją, išeičiau iš proto. Jei nebūčiau rašytojas, gal galėčiau tą gyvenimą pakęsti Bet kadangi esu rašytojas, aš negaliu. Kai rašau, jaučiu, kad mano gyvenimas turi prasmę. Nerašyti man yra tas pats, kaip žuviai neplaukti. Kiek tik atsimenu, aš visuomet rašiau. Aš rašau jau 25 metus.
Per tuos 25 metus nei vienas mano kūrinys nebuvo Sovietuose atspausdintas taip, kaip jį parašiau. Politiniais sumetimais Sovietų cenzūra ir leidėjai trumpina, keičia ir iškreipia mano kūrinius taip, kad aš jų negaliu atpažinti. Arba jie neleidžia spausdinti. Kol buvau jaunas, turėjau vilties. Bet kiekvienas mano kūrinio pasirodymas buvo priežastis ne džiaugsmo, bet liūdesio, nes mano sukurti dalykai pasirodydavo tokioje negražioje, klaidingoje ir nelaimingoje formoje, kad aš nedrįstu pasižiūrėti žmonėms į akis. Parašyti gerą knygą Sovietuose yra labai paprastas dalykas. Tikras vargas prasideda vėliau, kai bandai ją išleisti. Per paskutinį dešimtmetį gyvenau nuolatinėje, neišvengiamoje ir neišrišamoje kontradikcijoje. Pagaliau aš pasidaviau.
Paskutinį savo romaną, vardu “Ugnis”, rašiau be jausmų širdyje, be tikėjimo ir be vilties. Žinojau iš anksto, kad jei ir spausdins tą romaną, išpiaus visa, kas žmogiška, ir geriausiu atveju tas veikalas pasirodys kaip menkavertis “ideologinis” kūrinys. Iš tiesų taip ir buvo.
Aš priėjau prie to, kad nebegalėjau rašyti, miegoti ir kvėpuoti.
Rašytojas pirmoje vietoje yra menininkas, kuris stengiasi įsigilinti į nepažįstamą pasaulį. Jis turi būti taurus, objektyvus ir laisvas kurti. Tai yra savaime suprantami dalykai. Bet kaip tik tai draudžiama Sovietuose.
Menininkų laisvė Sovietuose reiškia laisvę šlovinti Sovietų sistemą bei komunistų partiją ir raginti liaudį kovoti už komunizmą. Tos laikysenos teoretinė bazė yra Lenino straipsnis, parašytas prieš 60 metų. Jis vadinasi “Partijos organizacija ir partijos literatūra”. Ten sakoma, kad kiekvienas rašytojas turi būti partijos propagandistas. Jo pareiga yra priimti šūkius iš partijos ir daryti jais propagandą. Tai reiškia, kad Rusijos rašytojai yra priversti:
a) Arba priimti tą idiotišką pažiūrą ir neklausyti savo proto ir sąžinės. Jei Stalinas valdo, tai šlovink Staliną. Jei komunistai įsako sėti kukurūzus, tai rašyk apie kukurūzus. Jei jie nutaria atidengti Stalino nusikaltimus, tai juos atidenk. Jei jie nustojo kritikavę Staliną, tai ir tu nustok. Rusijoje yra labai daug rašytojų, kurie taip daro.
Bet tikrasis gyvenimas nedovanos žmogui, neklausančiam savo sąžinės. Sovietų rašytojai pasidarė cinikai bei dvasios paliegėliai ir jų paslėptas gailestis, kad niekais paleido savo talentą, taip juos griaužia, kad jų gyvenimas pasidarė tikra karikatūra. Tur būt negalime sugalvoti didesnės bausmės, kaip praleisti visą savo gyvenimą drebant, verkiant, ieškant prasmės paskutinio partijos įsakymo ir bijant, kad nepadarytumei nei mažiausios klaidos.
b) Rašyti taip, kaip leidžia talentas ir sąžinė. Šimtu procentų būk tikras, kad toks veikalas nepasirodys. Jis bus palaidotas. Galimas daiktas, kad ir pats rašytojas bus sunaikintas. Liūdna, kad tuo atžvilgiu Rusija turi seną tradiciją. Geriausieji Rusijos rašytojai visuomet buvo persekiojami, šaukiami teisman, nužudyti arba priversti nusižudyti.
c) Stengtis rašyti “kiek galima” teisingiau. Pasirinkti “nepavojingas” temas. Rašyti perkelta prasme, alegoriškai. Ieškoti cenzūroje plyšių. Platinti parašytą, bet neatspausdintą veikalą iš rankų į rankas. Daryti, kas įmanoma. Aš buvau vienas tų, kuris pasirinko šį trečią kelią. Bet apsirikau. Spaudos cenzoriai visuomet norėjo mane paklupdyti. Mano troškimas išgelbėti ką nors, ką norėjau pasakyti skaitytojams, reiškė, kad mano atspausdinti veikalai nebuvo nei tikra literatūra, nei šlamštas, bet kas nors tarp jų.
Nors aš labai protestuodavau arba bandydavau ką nors įrodyti, bet tai prilygo tik bereikalingam galvos daužymui į sieną. Sovietų literatūrą kontroliuoja ignorantai, cinikai ir žmonės, kuriems literatūra yra svetimas dalykas. Bet jie labai gerai pažįsta paskutines partijos vadovybės dogmas ir jos instrukcijas. Man jie buvo nepasiekiami. Evtušenko stengėsi šį tą laimėti. Solzhenitsyn pasiekė daugiau, bet jau viskas baigta. Plyšiai buvo pastebėti ir užmūryti. Rusijos rašytojai dar teberašo ir tikisi. Bet tai yra tik sapnas.
Mano manija buvo praleisti ketvirtį šimtmečio, svajojant apie geresnį rytojų (kuris Sovietų rašytojams neįmanomas), kada galėsiu rašyti ir spausdinti savo kūrinius be jokio varžymo ir be baimės. Nepasmaugti savo paties dainos. Rašyti, negalvojant apie partijos nuostatus, valdžios paskirtus leidėjus ir politinius cenzorius. Nedrebėti kiekvieną kartą, kai kas pasibeldžia į duris. Neslėpti rašinių žemėje, kol nenudžiūvo rašalas. O, kiek aš iškasiau duobių, slėpdamas konservų indus, pilnus “pavojingų” ir “nepatikimų” rankraščių. Negalėjau jų laikyti stalčiuje, nes kiekvieną kartą, kai nebūdavau namie, policija galėjo įsilaužti, iškrėsti butą, juos sukonfiskuoti, kaip atsitiko Solzhenitsynui ir kitiems. Mano stalas net neturėjo stalčių. Rusijos žemė buvo mano stalas ir slėptuvė. Mane tikrai apsėdo noras pamatyti atspausdintus mano veikalus taip, kaip aš juos parašiau. Aš norėjau juos pamatyti bent kartą. Paskui tegul jie daro su manim, kaip nori. Taip, ta prasme aš sirgau, aš buvau maniakas.
Kai buvau vaikas, mačiau, kai Stalino laikais, 1937 m., buvo deginamos knygos. Mačiau deginamas knygas 1942 m. okupuotame Kijeve Hitlerio laikais. Dabar Dievas teikės taip sutvarkyti, kad ir aš žinau, jog ir mano knygos deginamos. Kadangi apleidau Sovietų Rusiją, žinoma, mano knygos bus taip pat sunaikintos. Iš tiesų, aš meldžiuos, kad visos mano knygos iki paskutinės būtų sunaikintos. Kadangi jose nėra to, ką aš tikrumoje parašiau ir norėjau pasakyti skaitytojams, jos nėra mano. Aš jų išsiginu.
Taigi, aš viešai ir neatšaukiamai išsiginu viso to, kas buvo atspausdinta “Kuznecovo” vardu Sovietuose ir kituose kraštuose. Aš iškilmingai išpažįstu, kad Kuznecovas yra nedoras, konformistas, bailus rašytojas. Aš atsisakau to vardo. Aš noriu būti doras žmogus ir taurus rašytojas. Visi mano veikalai, spausdinami nuo šios dienos, bus pasirašyti “A. Anatol” vardu. Prašau jūsų laikyti tik tokius veikalus manaisiais.
Ko aš tikiuos? Paskutiniais metais užsirakindavau savo kambaryje ir rašydavau taip, kaip norėdavau. Tai buvo pavojingas dalykas. Bet kartu skausmingas ir neįprastas pergyvenimas, panašus į to žmogaus, kuris, užsirakinęs rūsyje, atsistoja ant kojų ir eina stačias tame pasaulyje, kur visi šliaužia ant pilvo.
Paskui per keletą mėnesių iškasiau savo rankraščius, juos nufotografavau ir vėl užkasiau. Man pasisekė išsivežti tuos filmus į užsienį, tūkstančius nufotografuotų puslapių, visa, ką iki šiol esu parašęs. Juose yra mano žinomi veikalai, pavyzdžiui, “Babi Yar”, bet tikroje formoje. Filmuose yra tokių dalykų, kurių Rusijoje nebūtų galima spausdinti. Abejoju, ar viską galėsiu išspausdinti užsienyje.
Bet dabar aš turiu vilties. Ar šiaip, ar taip, tie veikalai nėra Kuznecovo, bet skirtingo autoriaus. Ne Sovietų ar Vakarų autoriaus, ne raudono ar balto, bet XX amžiaus rašytojo, gyvenančio šioje žemėje. Dar daugiau, tai veikalai rašytojo, kuris dėjo visas pastangas būti šiame pasaulyje, būti doru rašytoju, norinčiu susidėti su tais, kurie kovoja už žmogiškumą šiame beprotiško, beprotiško pasaulio laukiniame, laukiniame, laukiniame gyvenime.
A. Anatol.
Skaudūs, bet teisingi žodžiai, kurie atidengia daugelio Rusijos intelektualų gyvenimo sąlygas ir patvirtina tai, ką prieš porą metų Stalino duktė Svetlana yra sakiusi apie Sovietus.
Kultūrinė laisvė nėra akademinis klausimas. Ji yra istorinė jėga.
— Feliksas Jucevičius