AKIRAČIAI
Tautiečiai, kurie savo šeimose turi aukštesniosios mokyklos amžiaus prieauglio, vis dažniau reiškia susirūpinimą gyvenamosios aplinkos raida, kuri, toli gražu nėra palanki bręstančio jaunimo doroviniams nusistatymams ugdyti. Tėvai žino, kad, bent šiuo metu, argumentai, kad "geros merginos ir geri vyrukai taip nesielgia", dažniausiai atsiliepia į kurčias ausis. Taipgi pasakymas, kad "tai nuodėmė" arba "tai nemoralu", irgi nevisada susilaukia pritariančio dėmesio. Šių dienų jaunimas tariasi, kad ypač daug žinąs apie šiolaikinio gyvenimo faktus, o tėvai, dažniausiai laikomi nesugebą eiti su laiku, atsilikę, senstelėjusieji savo pažiūrose ir užkonservuotoje praeity.
Aplinkos įtaigojantieji veiksniai turi didelę, tiesiog milžinišką įtaką bręstančio jaunime sielose. Neapgaudinėkime savęs galvodami, kad lietuvių tai neliečia. Priešingai, tai liečia nė kiek nemažiau, kaip ir kaimyno bernaitį ar merginą. Sekant mažiau ar daugiau pažįstamų šeimų gyvenimą, nesunku pastebėti tendenciją jaunimui kuo greičiau išsiplėšti iš tėvų gyvenamųjų namų, aplinkos ir įtakos. Nespėja toks baigti aukšt. mokyklą ir, žiūrėk, kolegijos ar universiteto savoje gyvenamoje vietoje nebeužtenka. Vis norai kuo toliau nuo tėvų išvykti akademinėms studijoms. Tiesa, kartais gaunamos stipendijos, gal net dalinės, bet jau tas faktas skatina tėvus sutikti, kad jų prieauglis išvyktų studijuoti toliau... Kiti, kiek teko pastebėti, jei ir pradeda studijas, gyvendami pas tėvus, tai, mokslą įpusėjus, gauna pilną ar laikinį darbą ir... tuoj pats skuba kraustytis iš tėvų pastogės, tuoj samdo butą ar kambarį, kad tik negyventi su tėvais, kad tik išvengti jų kontrolės.
Blogų draugų ir draugių įtaka, narkotikai, seksas, tariama ar tikra laisvė, džiaugsmas, kad štai man niekas negali įsakyti, kada grįžti namo, ir panašūs faktoriai neretu atveju gerokai sužaloja, jei visai nepagadina jaunuoliškųjų sielų ir turėtų moralinių įsitikinimų. Žinia, toli gražu nebūtų, tai galima bendrinti kiekvienos šeimos atveju. Toli gražu ne. Bet pasitaikantys atvejai jau gali kelti nemažai nerimo, o šviesulių šioje plotmėje tiek mažai matosi...
Žurnalai, knygos, skaidrės, filmai... Kažkas pasibaisėtino ir tai visa prieinama, praktiškai kiekvienam. Šis autorius neperseniai užsuko į vieno didmiesčio knygų prekybą pačiam įsitikinti, koks baisus šlamštas taip lengvai pasiekiamas kiekvienam. Neisime čia į smulkesnį aprašymą matytų, vartytų žurnalų, knygų, nuotraukų, nebent galima pastebėti, kad visą tą medžiagą palyginus, na, kad ir su tokiu "Playboy" magazinu, pastarasis atsidurtų visai jau nekaltų leidinių tarpe. Galima tik įsivaizduoti, kokio lygio ir kokio pobūdžio medžiaga platinama viešai, be jokių užstalių ar dirbtinai išpūstų kainų. Tiesa, knygyno skyrius, kur visa ta pornografija sukrauta, lyg ir atskirtas su užrašu, kad "tu turi būti 21 metų amžiaus", bet niekas ten jokių dokumentų netikrina. Be to, jei pats esi per jaunas, tau visada "geri" draugai patarnaus ir nupirks. Taigi, situacija yra visai rimta. Mūsų jaunimas, kaip ir likę jų bičiuliai nelietuviai, turi savas mašinas arba vairuoja iš tėvų gavę. Savaitgalių išvykos į artimesnes ar tolimesnes vietoves, moteliai ir nakvynės — juk tai visai įprastas reiškinys, niekam jokių klausimų nekeliąs. Alkoholinis pasivaišinimas, neretu atveju tas paprotys iš tėvelių pasisavintas, po truputį pratina ir prie visos kitos netvarkos. Ir tai liestų ne vien tik bernaičius, beveik lygiai tas taikytina ir merginoms. Statistika (tiesa, ne lietuvių tarpe pravesta) rodo, kad nešvankių knygų skaityme merginos pralenkia vyrus!
Romantika, pasimatymai, saikingas ir normalus abiejų lyčių bendravimas lyg ir nustoja prasmės. Nes beveik visur ir visada kalama ir bandoma įrodyti (knygos, žurnalai, ekranas ir teatras), kad intymusis dviejų lyčių bendravimas tėra tik geresnė abipusė komunikacijos priemonė. Ar tai tiesa ar ne, gal kiek ir perdėtas teigimas, kad šių laikų jaunimas po pirmo ar antro pasimatymo jau turi teisę merginos klausti, ar ji "ant pilių". Nuogos šlaunys iš po tų visų mini mini sijonukų, merginų krūtinės, vos-ne-vos su uždengtomis kritiškomis jųjų dalimis iš po maudymosi kostiumuko, aišku, sukelia daug žingeidumo ir nemoralių minčių. Nuo visų tų madų tikrai neatsilieka mūsų lietuvaitės jaunuolės. Stovyklų, suvažiavimų, studijų dienų ar panašių susitelkimų pasisekimas matuojamas, kiek gi ten būta to "fun", t. y. šokių, baliukų, miegotų naktų, ar nevisai aiškių subuvimų vieni kitų kambariuose, ar tai būtų hoteliuose ar moteliuose.
Pažįstama motina pasakojo, kaip ji kiekvieną kartą drebanti, kai jos dukrelė išeina "ant deito", teisingiau, kai jos bernaitis atvažiuoja jos išsivežti. Ji kiekvieną kartą savajai vis primena: "Žiūrėk, tu, Agotėle, tik dėl Dievo meilės neik iki pačio galo..." Dukra vis prižada, bet motinos širdis nerimsta, kol dukra negrįžta namo, nors ir gerokai po pusiaunakčio. Ne išgalvotas tvirtinimas, kad lietuvių tėvų dukra augina nebaltosios rasės kūdikį. Ne pasaka, kai tėvai pastatomi prieš "gudragalvės" dukrelės dabartinį "credo": "Kas tad geriau: ar gimimų kontrolės priemonės, ar abortas..."
Neapgaudinėkime patys savęs dar ilgiau, vis galvodami, kad visa tai neliečia mūsų, mūsų lietuviškų šeimų, mūsų vaikų. Jau ne penkios minutės, bet gal tik pora sekundžių iki dvyliktos! Pavojus aiškus, tikras ir nedviprasmiškas. Dėl įvairių priežasčių šeimose dažnai tarp vaikų ir tėvų kažkaip yra nutrūkęs komunikacijos laidas. Jaunimas neretai nepasitiki savo gimdytojais, galvodamas, kad tas, anot jų, senimas vis vien jų nesupras. Tėvai, savo ruožtu, ne visada įstengia savo vaikuose sukelti jais pasitikėjimą, nes tėvų sprendimai ar išvados dažnai yra staigūs, bekompromisiniai ir tam jaunimui tikriausiai jau yra žinomi iš anksto. Tad ko dar prie tėvų kreiptis, jei rezultatai ir taip yra aiškūs...
Reiškia, jaunimas neturėdamas atsparos, supratimo savo šeimos ribose liekasi tai šeimai uždaras, nepasitikintis, net ir nenorįs atstatyti geresnius tarpusavio santykius. Liekasi tik išorės pasaulis, aplinka, draugai, tuščios pramogos, neprasmingai praleistas laisvalaikis. O iš čia jau tik vienas trumpas žingsnis gal į narkotikų svaigulį, gal į sekso siutimą, o gal ir į abu kartu.
Ar tik šeima dėl to kalta? Kažin, nes tai šeimai šiuo metu užkrautos gal net per sunkios pareigos, našta, kuri daugeliui nepasiruošusių gali būti ir per sunki, ir neįveikiama. Lieka tad savoji bendruomenė, savosios jaunimo organizacijos, bažnytinė bendrija. Bet ar tos visos institucijos jau viską atliko šioje plotmėje, ar dar gali žymiai daugiau nuveikti, teatsako ne šio rašinio autorius, bet kiekvienas skaitytojas individualiai, nesvarbu ar jis būtų jau pats tėvas, ar tik bręstantis jaunuolis-ė.
Al. Gimantas