STASYS BARZDUKAS
Tautinis ugdymas, kaip rodo pats pavadinimas, turi rodyti kelius j tautą ir tautinių idealų atskleidimu daryti mus sąmoningais, apsisprendusiais, gyvais jos nariais.
Mūsų mokyklos, Lietuvių Chartos įpareigojimu, yra, bent turi būti, tautinės mūsų dvasios židiniai. Tokiais židiniais jos tampa visų pirma savo programa.
Mokydami gimtosios kalbos, mes savo jaunimą susiėjom su tėvais ir protėviais. Eidami lietuvių literatūros kursą, susipažįstame su savo tautos dvasios apraiškomis: žmonių charakteriais, jų pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, su jų siekiniais ir praeities bei ateities rūpesčiais. Tautos istorija yra tautos mokytoja, ir tebegalioja senasis romėnų dėsnis, kad "homines historiarum ignari semper sunt pueri", t. y. žmonės, nepažįstą savo istorijos, yra vaikai. Tautinė daina yra tautos džiaugsmų ir vargų atspindys, tautinis šokis yra jos žmonių sutelktinio bendravimo išdava ir t. t. Visa tai sudaro tautos dvasinę kultūrą. Ją pasisavindamas jaunimas įauga į savo tautą: tautinės individualybės susiformavimu jis pasijunta turįs daug ką sava, kas jį išskiria iš kitų tautybių žmonių. Štai kodėl tiek daug dėmesio kiekviena tauta skiria savo mokyklai. Žinomas vokiečių pasididžiavimas, kad jų mokykla savo laiku sukūrė vieningą ir stiprią Vokietiją, nepriklausomos Lietuvos tautinė mokykla suformavo lietuvių tautos sąmonę, kokios ji neturėjo visoje ilgoje savo istorijoje.
Tautinę savo mokyklą susikūrėm ir svetur. Tačiau apsižiūrėję pamatėm, kad lietuvių išeivijos "vargo mokykla" ima neatlikti savo tautinių uždavinių. Ją lanko toli gražu ne visi lietuvių vaikai. Antra, vienu programos išėjimu ji nesuformuoja aukščiau minėto sąmoningo, už savo tautą apsisprendusio, į savą tautinę bendruomenę įaugančio lietuvio. Jaunimas šeštadieninėje mokykloje gaunąs žinių, bet neįsigyjąs tautinės dvasios.
Tai rodo gyvenimas, tai konstatuojama mūsų pokalbiuose ir spaudoje.
Išdaviškai mūsų siekimus ir nusivylimus susumavo prof. dr. A. Klimas, Rochesterio un-to profesorius. Jo išvados realios:
1. "Visi lyg jaučiame, kad nors labai daug darbo padaryta mūsų jaunimo lietuviškame auklėjime ir švietime, tačiau čia kažkas ne taip išėjo, kaip buvo tikėtasi ir laukta. Juk prieš 20 metų tarėmės iš pagrindų, 'atlietuvinsią' Amerikos Lietuvą"...
2. "Mes tuomet dar nežinojome, kad kiekviena kalba yra susižinojimo, komunikacijos sistema, arba įrankis, išaugusi ir sutapusi su ją pagimdžiusia fizine ir dvasine aplinka ir kultūra. Atimk kalbai tą fizinės ir dvasinės kultūros (arba civilizacijos) pagrindą, ir kalba pasidaro pusiau mirusi, tarsi be šaknų".
3. "Šioje srityje mes buvome per dideli optimistai: norėjome iš mūsų vaikų padaryti mūsų pačių kopijas... Per daug gal buvo optimizmo, kai buvo galvojama, kad pakanka tik tėvams namie lietuviškai kalbėti" (cit. Į Laisvę 1969 birželio mėn. nr.).
Per dvidešimt metų mes Amerikos ne tik nesulietuvinom, bet turim jau nemaža savo jaunimo ne tik lietuviškai nekalbančio, bet ir lietuviškai nejaučiančio. Iš lietuviško mūsų gyvenimo dingsta ir lietuviškas mūsų mokyklas išėjęs jaunimas. Arba daugelis dalykų, kuriuos vyresnieji laiko savaime supräntamais, jaunimui yra labai ir labai problematiški.
Prof. K. Pakštas 1953 išėjusiame "Amerikos lietuvių vardyne" pamėgino nustatyti kriterijus, kurie turėtų būti taikomi svetur gyvenančio lietuvio tautinei sąmonei. Lietuvišku gyvenimu besidominčiu galim laikyti tą, kuris skaitąs bent vieną lietuvišką laikraštį. Kelių spaudoje dirbančių žmonių buvo mėginta apskaičiuoti, kiek lietuvių tai daro. "Po ilgesnių diskusijų (rašo prof. Pakštas) prieita prie bendros nuomonės, kad lietuviškus laikraščius prenumeruoja ar perka apie 36,000 senosios išeivijos žmonių ir apie 9,000 pokarinių tremtinių, taigi kartu apie 45,000; ogi prenumeruojamas laikraštis skaitomas vidutiniškai dviejų žmonių, dažniausiai — vyro ir žmonos. Taigi mūsų periodikos skaitytojų susidarys iš viso apie 90,000". Lietuvybės išlikimui reikšmingais žmonėmis prof. Pakštas laikė tuos, kurie, be laikraščio, taip pat perka ir skaito ir lietuviškas knygas, "t. y. bent keliolika dolerių kasmet skiria savos kultūros reikalui. Ir tai daro su malonumu. Kiek tokių? Prof. Pakšto nuomone, tokių JAV "bus mažiau negu 15,000." Taigi tik palyginti mažas skaičius yra lietuvybės druska svetur:
"Jų dėka labai pagerėjo Amerikos lietuvių spauda, pasirodo gan daug knygų, jų darbu gražiau suskamba lietuviškas žodis ir sava daina, jie įneša dvasinių turtų į Amerikos universitetus ir įvairias įstaigas, jie yra tikras lietuvių tautos pasididžiavimas ir rimtas priedas Amerikos kultūrai" (cit. Amerikos liet. vardynas).
Nuo 1953 iki šios dienos praslinko 16 metų. Tai laiko tarpas, taip pat būdingas kitai mūsų statistikai. Oficialiais JAV gyventojų surašymo duomenimis, 1940 šiame krašte buvo 272,680 lietuvių, 1960 — jau tik 206,-043, per 20 metų dingo 66,637. Pridėjus tremtinius, kurie negalėjo neužsirašyti nelietuviais, dingusių skaičius pašoka iki 93,637. Vadinas, dingusių skaičius siekia apie 38%. Daugiau kaip trečdalis!
Mirštam fizine mirtimi. Nepalyginti daugiau mirštam dvasine mirtimi. Štai kodėl visu aštrumu iškyla reikalas ieškoti naujų gynimosi priemonių. Jei lituanistinė mokykla neduoda norimų vaisių vien programų išėjimu, reikia ieškoti priemonių, kurios jaunimą įtrauktų į organizuotą išeivijos lietuvių gyvenimą. Šiam tikslui būtina jį su šiuo gyvenimu supažindinti, šiam gyvenimui nuteikti, į šį gyvenimą įtraukti. Iškyla reikalas imtis tautinio ugdymo iniciatyvos, kuri įgalintų tai padaryti platesniu mastu.