ŠEIMA
"Didieji žmonės tepradeda gyventi, kai numiršta.”
L. Arreat.
Nors Montessori metodas nuo pat pradžios buvo entuziastingai sutiktas ir, palyginti, gan greitu laiku pasklido visame pasaulyje, tačiau gilesnio mokslinio susidomėjimo jis tesusilaukė tik po Marijos Montessori mirties.
Dabar, kai mus nuo jos skiria beveik 20 metų tarpas, tai jos paliktasis mokslo lobynui indėlis, vis labiau ima patraukti įvairių sričių mokslininkų dėmesį. Šiandien juo domisi ne tik mokytojai ir tėvai, bet gydytojai, sociologai, psichologai, matematikai ir net diplomatai. Jau yra įsteigti net keli mokslinio tyrinėjimo centrai prie universitetų.
Šiemet rugpiūčio 30 d. suėjo 99 metai nuo Marijos Montessori, žymiosios šio šimtmečio pedagogės, gimimo. Šia proga norėčiau kiek ilgėliau sustoti ties Montessori asmenybės bruožais ir kelio vingiais, nuvedusiais ją į pedagogiką.
Marija Montessori gimė 1870 m. Italijoje, o mirė 1952 m. Olandijoje, kur buvo ir palaidota. Virš 50 metų savo turiningo gyvenimo ji pašventė vaiko labui, o per vaiką — visos žmonijos gerovei.
Marijai Montessori, jos didelio intelektinio pajėgumo ir neišsemiamos energijos dėka, yra pasisekę savo asmenyje sujungti gydytojos, mokslininkės ir pedagogės profesijas. Todėl jos gyvenimas, perdėm susipynęs su mokslo darbais bei intensyviomis studijomis apie vaiko dvasinės plėtros kelius, ir šiandien nėra tik istorinė ar negyva archyvinė medžiaga, bet yra tokia medžiaga, kuri įdomi ir šiais laikais, nes pateikia aiškių idėjų, kur ir kaip ieškoti būdų ir priemonių nūdienei žmogaus dvasios suirutei šalinti.
Didi moteris— nuostabi gydytoja
Nuo pat savo kūdikystės ir per visą savo gyvenimą Marija skyrėsi savo būdo ypatybėmis ir giliu įžvalgumu iš sau lygių tarpo. Ji, anot Adomo Mickevičiaus, vis siekė ten, kur vyzdys nepasiekia, ir bandė laužti tai, ko protas nepajėgia. Tai genijų pažymys, triuškinąs amžiais nusistovėjusias, prietaringas tradicijas — iš vienos pusės ir vedąs žmoniją į naujų pasaulių atradimą, į svarbius ir pažangius laimėjimus fizinėje ir dvasinėje plotmėse — iš antrosios pusės.
Dvidešimtmetė jaunuolė, ūmai nutarusi studijuoti mediciną, (atsisakydama architektūros ir inžinerijos studijų, kurioms ji buvo pasiruošusi) susidūrė su nepaprastai sunkiomis problemomis, kurių atsirado daugiau, negu jos jautri intuicija galėjo nujausti ir žvalus protas — pramatyti. Iš mažens tėvų įskiepytoji idėja, kad žmogus yra gimęs ne savo paties egoistiniam džiaugsmui ir malonumui, padėjo jai ryžtingai nugalėti visas kliūtis, užgriuvusias takelį į jos pasirinktąjį tikslą — mediciną.
Pirmasis ir, be abejo, pats skaudžiausias smūgis — kai jos tėvas pasmerkė ją, nutraukdamas visus ryšius, kaip su palaidūne dukra, darančia didelę gėdą jo garbingos šeimos vardui. Motina ne tik nesipriešino savo dukters planams, bet visomis išgalėmis juos rėmė. Tėvas teatlyžo tik jai gavus Medicinos Daktaro laipsnį, kai ir jam buvo imta reikšti pagarba dėl jo dukters šviesaus proto ir geniališkų gabumų, daug žadančių medicinos mokslo pasauliui.
Šalia tėvo pasmerkimo, Mariją lydėjo Romos diduomenės baisus pasipiktinimas, persunktas baime, nes, girdi, ji galinti užtraukti Dievo bausmę. Profesoriai taip pat paniekinamai šnairavo į ją, laikydami ją įsiveržėle į medicinos mokslo šventovę, į kurią įžengti turėjo teisę tik vyrai. Studentai su ja elgėsi ne tik nemandagiai, bet kiekviename žingsnyje stengėsi kuo įmantriau ją erzinti ir pažeminti. Tačiau jos sveika savigarba ir nuoširdi pagarba kitiems įgalino ją pralaužti kietą prietarų luobą, kuris laikė sukaustęs žmonių sąmones.
Keista, kad dar palyginti taip neseniai galėjo viešpatauti toks prietaringumas net mokslo žmonių tarpe. Tai buvo neįsivaizduojamas dalykas, kad moteris studijuotų mediciną ir taptų gydytoja. Tai buvo negražus ir nemoralus dalykas iš požiūrio į moterį ir todėl jai neleistinas.
Sekantis įvykis aiškiai rodo, koks negailestingai žiaurus prietaringumas viešpatavo medicinos fakultete. Per visą studentavimo laiką jaunai merginai nebuvo leista atlikti privalomųjų lavonų skrodimo darbų kartu su vyrais studentais. Kad nesukeltų viešo papiktinimo, tai lavoninėse ji tegalėjo darbuotis tik naktimis ir vieniša.
Nežiūrint baisaus ir neigiamo spaudimo iš visų pusių, ji tvirtai laikėsi pirmykščio savo nusistatymo, kurį ji buvo pareiškusi švietimo departamento direktoriui Dr. Bacelli, kai jis griežtai atmetė jos prašymą studijuoti mediciną. Tada, atsisveikindama su juo, ji tvirtai ir įsakmiai pasakė: "Nesvarbu kas bebūtų, bet aš turiu tapti medicinos daktare". Tatai išsipildė 1896 m., kai šalia jos gydytojos diplomo jai buvo suteiktas ir Medicinos Daktarės laipsnis už jos įvykdytus mokslinius darbus.
Marija Montessori pirmoji moteris gydytoja Italijoje tuojau aktyviai įsijungė į kovą už moters ir vaiko teises, dalyvaudama tarpt. kongresuose su aukšto lygio paskaitomis ir rezoliucijomis.
Kaip praktikuojanti gydytoja, Marija tuojau ėmė išsiskirti iš savo tuometinių kolegų tarpo. Ji žiūrėjo į žmogų, kaip į tamprų dvasios ir kūno junginį, dvasiai priskirdama pirmaujantį vaidmenį. Todėl ir apžiūrėdama ligonį, kuriam priklausė visas jos dėmesys ir užuojauta, pirmoj eilėj ji domėjosi jo dvasine būsena, jo sugebėjimais, jo socialinio gyvenimo sąlygomis.
Jos nuomone, bergždžios pastangos bandant gydyti pakrikusius žmogaus nervus ar skrandžio žaizdas, pirma neištyrus ir nesužinojus jų kilmės, tų ar anų ligų sukėlėjų. Jau tada jos gili nuojauta sakė jai ir jos praktika patvirtino tai, jog didelė dalis kūno ligų yra ne fizinio, o dvasinio pobūdžio. Anot jos, tai dvasinės žmogaus prigimties reakcijos, regimu būdu besireiškiančios per jos įrankį — kūną. Čia vėl mes matome Montessori, kaip pionierę šių dienų moderniosios psichosomatinės medicinos, kuri žiūri į žmogų kaip į nedalomą vienetą, kurio visos (dvasinės ir fizinės) funkcijos yra darnioje viena su kita sąveikoje. Todėl ji ir stengėsi gydyti visą žmogų, o ne vieną kurią jo dalį.
Keista būdavo, kai dažnam savo pacientui ji ne receptą išrašydavo, bet surasdavo atitinkamą darbą ar užsiėmimą. Tais atvejais, kai vaistai buvo reikalingi, o ligonis nepajėgus juos įsigyti, tai tokiam ji ne receptą rašydavo, o parūpindavo vaistų tiek, kiek buvo reikalinga. Svarbiais atvejais ji pati pasilikdavo prie vargšo ligonio guolio, atlikdama slaugės pareigas. Susilaukusi priekaištų dėl tariamai nekorektiško savo elgesio, kuris žeminąs gydytojų profesiją, ji kukliai pasiteisindavo, sakydama, jog niekaip negalinti išmokti pravesti ribą tarp gydytojos ir slaugės pareigų, nes kritiškais momentais maža smulkmenėlė esanti gyvybinės svarbos.
Greitu laiku Montessori išgarsėjo visoje Italijoje kaip nuostabi gydytoja, gabi chirurgė ir tiksli diagnostike. Dabar ji gerbiama Romos diduomenės ir mylima varguolių, bet nelabai mėgstama kolegų gydytojų dėl jos naujoviškumų, dėl neįprastų gydymo metodų.
Žmogaus nepajėgumą ir jo nesugebėjimą įvykdyti tai, ką jis žino esant reikalinga, Montessori laikė irgi liga. Ir taip ji pasijuto stovinti prieš begalinį ligų kompleksą, kuris supa žmogų nuo jo gimimo iki karsto. Liga buvo užviešpatavusi žmonių jausmus ir jų protus. Sveikata kaipo tokia lyg ir neegzistavo.
Šitokios būsenos akivaizdoje, Montessori didis troškimas ir užsidegimas pasišvęsti žmonių gerovei, gydant ligas, naikinant blogį, šalinant prietarus, švelninant visuomeninius skirtumus, lyg ir nustojo pirmykščio savo patrauklumo ir prasmingumo. Juo labiau ji gilinosi į ligų pasaulį, tuo labiau jo horizontai beviltiškai platėjo.
Staiga jai topteli mintis: kodėl gi liga domimasi daugiau negu sveikata? Kodėl? Nejaugi sveikata tėra tik filosofinė sąvoka, o ne tikrasis gyvenimas?
Po ilgų svarstymų ji įsitikina, jog sveikata yra pats aukščiausias gėris, pati būtis, o liga — tik būties trūkumas. Tatai paskatina ją pasukti jos gyvenimo vairą nauja kryptimi.
Maždaug po 15 m. sėkmingo gydytojavimo arba, anot jos, būties spragų kamšymo, 1910 m. atsisakiusi gydytojos titulo, Montessori nutarė ieškoti gėrio ir sveikatos versmių. Juo toliau, tuo tvirčiau Montessori tikėjo, jog tikroji pažanga tegali būti pasiekiama, ne blogį naikinant ir ne ligą gydant, o pirmoj eilėj sveikatą ir gėrį puoselėjant. Per visą gyvenimą ji stengėsi labiau globoti ir stiprinti tai, kas teigiama. Ji nematė reikalo tiesioginiai atakuoti blogį, bet ji tvirtai tikėjo, kad sveikatos ir gėrio išmintingas stiprinimas ir globojimas tun jį (blogį) susilpninti ir išdžiovinti. Juk ir žemdirbio pastangos buvo tol nesėkmingos, kol jis bandė tik nuo piktžolių gintis, o ne dirvą gerinti.
Montessori nuo pat studentavimo pradžios domėjosi vaikų ligomis, o ypač protinėmis problemomis. Tapusi gydytoja, ji dar labiau ėmė gilintis į šią sritį. Ji buvo pirmoji medikė, išdrįsusi pareikšti, kad nenormaliųjų vaikų gydymas labiau priklauso pedagogikai, negu medicinai.
Atsisakiusi gydytojos praktikos, Montessori ir toliau nenutraukė ryšių su paslaptinguoju vaikų pasauliu, kuris irgi, anais laikais, mažai kam rūpėjo. Vaikas buvo jos vadovu į apleistuosius sveikatos dirvonus. Patirtis parodė, kad labai dažnai fizinė ir dvasinė sveikata jau buvo pažeidžiama žmogaus kūdikystėje ir vaikystėje. Juo labiau Montessori gilinosi į kūdikio ir vaiko gyvenimą, tuo labiau jai ryškėjo, kokia didelė tamsa, nežinojimas ir paslaptingumas tebegaubė šiuos pirmuosius žmogaus gyvenimo metus. Po kelerių metų kruopštaus tyrinėjimo jai buvo aišku, kad vaiko slėpiniai ir yra sveikatos slėpiniai.
Vaiko slėpinių atidengimui Montessori pašventė apie 50 m. Jos originalumas glūdi ne tik sveikatos ieškojime ir jos suradime, bet ir dvasinės bei protinės higienos išvystyme, kuri nuo pat žmogaus užgimimo stengiasi globoti jo dvasią nuo sužalojimų, kuri puoselėja ir stiprina fizinę ir dvasinę sveikatą. D. Petrutytė