KNYGOS
Premijuotą romaną "Liepsnos ir apmaudo ąsočius” perskaičius
Aštuonioliktąjį "Draugo" romano konkursą laimėjęs Jurgis Gliauda davė dar pas mus neliestos temos kūrinį — knygą apie dabartinės Lietuvos buitį. Gliaudos romanuose aktualios temos nenaujiena. Jis visada ieško ir suranda jų naujų, nekasdieniškų, stiprių. Taip ir šioji — tarybinės Lietuvos kolūkio pilka kasdienybė — mums labai nekasdieniška, labai aktuali.
Mažo kolūkio gyvenimą Lietuvos užkampyje autorius skaitytojui pristato per to kolūkio skaityklos vedėją Joną Survilą, nespausdintą, nepripažintą rašytoją. Tai jaunas vyras, išaugęs jau komunistinėje santvarkoje po II-jo pasaulinio karo. Jo jaunystė, kaip ir daugelio to amžiaus lietuvių, buvo persunkta komunistiniais "šviesaus rytojaus" pažadais ir nuolatiniais partijos neklaidingumo įtaigojimais, kurie dabar pavojingai bluko, susidūrę su gyvenimo realybe. O ta realybė graudi ir pilka be galo: menki, ant greitųjų iš vienkiemių suvežioti kolūkio pastatai ir devynių kvadratinių metrų kubatūroj suspausti, irzlūs žmonės, kurių svarbieji interesai — kuo daugiausia daržovių išaugint savo "sodybiniam" sklypelyje ir kuo daugiausia kiaušinių išgaut iš "sodybinės" vištos. Nes, anot Jono Survilos, "tiesiog žemdirbystės stebuklas, kad iš sodybinio sklypo minta ne tik kolūkietis, bet ir miestas" (85 psl.), kai tuo tarpu "piktžolėmis užauga ištisi rajonai. Komisija kovai su piktžolėmis vesti rašo aktus, o... po aktų, diskusijų ir peržiūrų piktžolės dygsta dar tankesnės..." (95 psl.)
Bet Joną Survilą slegia ne vien tik kolūkio buitis, jo tarnautojų biurokratija, žemės ūkio patetiškas nenašumas (prieš sėjant, kolūkio pirmininkas turi pranešt rajkomui, proforgui, agitpropui ir planuotojui), bet labiausiai jo paties dvasinis merdėjimas, neturint jokios galimybės pasireikšt, kaip rašytojui laisva mintimi. Vienintelė jo atvanga — nepilnas, "tarpeilutinis" susirašinėjimas su vienminčiais draugais literatais, susibūrusiais į slaptą Giordano Bruno būrelį. Būrelio nariai domisi literatūrinės kūrybos laisve ir geriau rašo "stalčiams", negu leidžia savo kūrinį sukirpti pagal partijos reikalavimus. Taigi jie — tartum dabarties eretikai, kaip ir senovės vienuolis Giordano Bruno, sudegintas ant laužo už skirtingą nuomonę.
Ir Jonas Survila — "stalčininkas". Jis rašo mažojo, pilkojo kolūkio kroniką, kuri niekada nebus išspausdinta. Jis savo atvirą žodį slepia stalčiuje, kaip senovės esėjas papirusus į molinius ąsočius, tikėdamas, kad "lietuviškasis dekadentizmas bus reabilituotas gal... kitoj kartoj. O gal ateis laikas, kada įdomi nacionalinė literatūra bus studijuojama be smerkimų..." (256 psl.)
Nenuostabu, kad šis komunistinės sistemos auklėtinis, mąstantis tokias "eretiškas" mintis, suartėjo su kolūkin dirbt atvykusiu mechaniku Jatuliu, kuris yra ir kunigas. Pirmasis Survilos pasibaisėjimas, net pasišlykštėjimas žmogumi, kuris ateistinėje santvarkoje pasirinko kunigystę, netrukus virsta susidomėjimu, o vėliau savotiška draugyste. Ta draugystė atsargi, pripuolama. Tai persimetimas keliais sakiniais, tai trumpas, bet intensyvus Dievo buvimo-nebuvimo padiskutavimas, saldus, kaip ir visi užginti vaisiai, prislėgtai prislopintai Survilos dvasiai.
"Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" veiksmu nepasižymi. Čia autorius slaptąja Survilos plunksna nubrėžia ryškiųjų kolūkio veidų portretus bei paties Survilos nusivylimą sovietiniu gyvenimu, ta kolektyvizacijos mašina, malančia individą ir jo kūrybinės laisvės troškimus.
Romanui baigiantis, veiksmas pagyvėja, kada kolūkyje kun. Jatulio ir tikinčiųjų pastangomis pastatoma lentinė bažnytėlė. Tas "kultnamis" baisiai sukompromituoja kolūkio pirmininką Raikūną, įdarbinusį Jatulį, kaip "našų išdirbio planui ir socialistinei gamybai". Žinoma, "tamsybininkas-kultininkas" Jatulis yra "paimamas" tiesiai iš padarginės, apkaltinus jį nebūtais ir nepadarytais nusikaltimais. Tuo pat metu, po susitikimo su giordaninkais Vilniuje, Jonas Survila pradeda rimtai abejoti savo "kolektyvo kaip asmens" teorija ir tikėjimu Markso idėjomis. Mažąjį kolūkį nuperka Sovliesas, ir Survila, parodęs drąsos atsisakyti bibliotekininko darbo Urale, nukišamas į dar tamsesnį užkampį, bet Lietuvoje. O kolūkio darbininkai? "Sovliesui jie nereikalingi. Nenuperka jų kartu su laukais", (299 psl.) paaiškina Raikūnas darbininkų valdžios nuosprendį.
"Liepsnos ir apmaudo ąsočiais" J. Gliaudo, atrodo, neprašoko "Namų ant smėlio" ir "Šikšnosparnių sosto", tačiau savo tematikos aktualumu ir vykusiai iškeltomis sovietinio gyvenimo problemomis Lietuvoje ši knyga yra įdomi ir verta dėmesio.
J. Gliaudos silpnybė — kampuotas, į nesklandų vertimą panašus stilius, dirbtini sakiniai ir perdaug "gudrūs" dialogai apsunkina skaitytoją. Taip pat šiame romane ypač gausūs dabartinės Lietuvos spaudoje vartojami ir lietuvių kalbai netinkantys sudurtiniai naujadarai (medpunktas, partcelė, išdirbis, gyvenžiūra, pravaikšteiviškumas ir kt.). Be vienos kitos jų saujos Gliauda galėjo apsieiti, tačiau tie naujadarai suteikia aprašomajai aplinkai autentiškumo. Be to, užginčyti, kad Lietuvoje žmonės tų naujadarų nevartoja, arba kad lietuvių kalba ten išliko gryna, tikrai negalima. Užtenka paskaityti laiškus, pakalbėti su Lietuvoje viešėjusiais ar į šį kraštą neseniai iš ten atvykusiais, kad sužinotum, jog daug svetimžodžių ir naujadarų vartojama, neatsižvelgiant į jų tinkamumą kalbos dvasiai. (Pvz. saldumynų krautuvė — bakalėja, sankryžų šviesos — šviesoforai, skaidrės — diapozityvai ir pn.).
Jurgis Gliauda — problematinis rašytojas. Jis visą kūrybinę jėgą sutelkia į aktualią, nekasdienišką, tačiau realią temą ir į susinarpliojusias problemas. Žinoma, tai labai teigiamas kūrėjo bruožas. Tačiau į tokias ypatingas temas bei problemas pasinėręs rašytojas kartais nuskriaudžia savo veikėjus, sukurdamas juos prabėgomis, neišryškindamas jų charakterių, nesuteikdamas jiems žmogiško natūralumo. Tai ištiko ir Gliaudos "Ąsočių" veikėjus.
Knygai baigiantis, įdėtas stiprus epizodas, literatūrinė fūga, "Sakmė apie tris", kenkia romano vientisumui. Šis epizodas, atstovaująs "stalčinę" literatūrą, savo egzotika, įtampa ir drama nustelbia paties romano pabaigą, kur melagingas kunigo Jatulio apkaltinimas ir kolchozininkų suremtos bažnytėlės likvidavimas turėjo žymiai dramatiškiau pabrėžti sovietinio gyvenimo skaudžiąją realybę.
Negalima nepaminėti, kad "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" dvelkia autentiškumu. Tai pliusas autoriui už kruopščias dabartinės Lietuvos gyvenimo studijas. J. Gliauda vaizdžiai ir laisvai skaitytojui pristato ne tik raudonąjį kampelį, kolchozo sėją (su dūdų orkestru ir foto reporteriais), bet ir tokias kasdienybės detales, kaip kvepalus "Pikų dama", kaip negriškas lėles ("politinis pokštas Sąjungoje — būti pronegru, kur nėra negrų" 63 psl.) ir net "Gintaro" cigaretes.
"Liepsnos ir apmaudo ąsočius" užverčiant, galima pasidžiaugti, kad jau pradeda rastis išeivijos literatūroje knygų apie dabartinį Lietuvos gyvenimą. Kartu gimsta didelis noras sulaukt lietuviškojo Solženicino iš pačios Lietuvos. Juk dantiškojo Inferno ratai sukasi ir ten, ne tik Rusijoj, ir gal ne vienas lietuvis kūrėjas, stalčiuje uždaręs atvirą žodį, su apmaudu galvoja, kada ir kaip jį laisvėn išleisti.
Nijolė Jankutė