JAUNYSTĖ
Ar tu mane tikrai myli?
Tikrosios ir nuduotosios meilės pareiškimais bei pasakymais mes žaidžiame dažnai mūsų kasdieniniame gyvenime, lyg šie dalykai būtų visai paprasti ir turėtų tą pačią reikšmę. Tikroji ir nuduotoji meilė nėra lengvai atskiriamos, jos yra neretai žmonių gyvenime vartojamos išnaudojimo ar švelnaus apgavimo tikslams. Todėl psichologas Eric Berne rašo: "Kas šias meiles atskirti pajėgia, tas turi lyg gyvenimo raktą, geriau pažįsta savo bendradarbį, draugą ar draugę ir pagaliau lengviau supranta ir pats save".
Tikroji ir vaidinamoji meilė, su įvairiomis savo pasekmėmis, maišosi neatskiriamai žmonių gyvenime: jos supa suaugusius, tarpsta besimylinčių tarpe ir randamos net tarp motinos ir kūdikio. Daugelio įvykių eilėje tegul bus kad ir šis gyvenimo pavyzdys.
Studentė Irena 22 metų amžiaus, gražiai nuaugusia išvaizda traukė kiekvieną. Nemėgdama perdėjimų, ji buvo kukli, rami, rengėsi skoningai ir savo jaunos išvaizdos pagražinimui tevartojo tik nuosaikų kosmetikos kiekį. Studentai mėgdavo ją pakalbinti sakydami, kad ji savo išvaizda, bei laikysena tinkanti madų žurnalų paveikslams. Irena buvo atsargi ir mažai kam tikėjo. Po kiek laiko ji įsimylėjo. Irena mylėjo ir abejojo... Jos sužadėtinis, medicinos studentas, buvo keliais metais už ją vyresnis. Iš šalies atrodė, kad niekas nedrumstė jų meilės, ir jų širdys galėjo būti pilnos gražios laimės. Tik Irena jų gražia meile vis abejojo. Ji beveik kiekvieną kartą, kai pasivaikščioję atsisveikindavo, lyg susigraudinusiu balsu, klausdavo savo sužadėtinį: "Ar tu mane tikrai myli?" Po ilgesnio draugavimo, šie besikartoją klausimai sužadėtiniui atrodė lyg savaime suprantami ir atsakymo nereikalingi, nes jis ją tikrai mylėjo. Bet Irenos kankinanti abejonė tęsėsi. Kai juodu nuvažiuodavo į pajūrį, parką ar kitą gamtos prieglobstį, ji atsisėdusi stengėsi iš jo veido išskaityti, ar jis ją tikrai mylįs. Ilgainiui Irenos nerimas ir nepasitikėjimas jam lyg įgriso. Kaip apsišvietęs jaunuolis, jis žinojo, kad mergaitės tokiais atvejais gali būti skeptiškos, bet šis Irenos abejojimas pradėjo daryti jam nesuprantamas, ir jis pasiryžo pagaliau sužinoti, kas slypėjo Irenos mintyse ir jos praeities gyvenime... Ir čia Irena papasakojo savo sužadėtiniui kūdikystės praeitį.
IRENOS KŪDIKYSTĖ
Irena pasakojo sužadėtiniui Aleksandrui, kad ji nei iš savo motinos, nei iš tėvo, nei iš kitų žmonių nesanti tikrosios meilės patyrusi. Jie kalbėję, kad ją mylį, bet tai buvę tik meilės nudavimas, o nuoširdžiai jos iki šiol niekas nemylėjęs. Jos jauni tėvai gyvenę pasiturinčiai. Motina mėgo skaityti įvairias knygas, dažnai išeidavusi pas pažįstamus, palikdama visad ją vieną. Kai pareidavęs tėvas iš tarnybos, tai abu išeidavę dažnai visam vakarui iš namų. Kiek ji atsimenanti, tokiais vakarais būdavo anksčiau pavalgydinta, aprengta naktiniais rūbeliais ir paguldyta aukštais kraštais lovelėje. Kad nebūtų girdimas jos verksmas, langai būdavę gerai uždaromi. Motina išeidama pabučiuodavo ją. Tokiais atvejais ji rankeles ištiesusi klausdavo: "Mama, ar tu myli mane?" Motina visada atsakydavo: "Myliu, myliu!" Kol ji vaikščioti nepajėgusi, motinai atrodė patogiausia laikyti ją dienomis kuo ilgiausiai lovelėje. Vėliau, kai ji jau mokėjusi gerai kalbėti, motinai iš namų išeinant, pakartotinai klausdavo: "Mamute, ar tu mane tikrai myli!" Motina ir tada, maloniai besišypsodama, atsakiusi: "Žinoma, kad myliu!" Bet ji jautusi, kad motina jos nuoširdžiai nemylėjo, motina tik nudavė ją mylinti... Ir taip ji augusi be nuoširdžios meilės, abejojime ir nepasitikėjime.
IRENA MOKYKLOJE
Irena pradėjo lankyti mokyklą. Nerasdama namuose paguodos, prisirišo prie jauno savo klasės mokytojo. Ji beveik ir jo, kaip to amžiaus vaikai kartais kad daro, paklausė, ar jis mylįs. Bet mokytojas turėjo likti teisingas — jis klasėje negalėjo jos išskirti. Todėl nesuprasdamas mažytės Irenos ypatingų potroškių, jis rūpinosi ja tiek, kiek ir kitais savo klasės mokiniais. Irenai atrodė tai per maža. Jos smalsi prigimtis ieškojo visa to, ko ji nerado namuose — ko motina jai nedavė... Vietoj motinos nuduotos meilės pareiškimų, ji troško nuoširdaus mylėjimo ir globos, ko, deja, ir mokykla jai pilnai duoti negalėjo, ir čia vėl ji pasijuto nesuprasta ir tikrai nemylima... (Deja, tokių vaikų pasitaiko gana daug ir mūsų gyvenime).
Baigusi savo kūdikystės gyvenimo atpasakojimą, Irena, pakėlusi ašaromis aptrauktas mėlynas akis į Aleksandrą, tarė: "Kadangi mano motina manęs tikrai nemylėjo, kuri mane pagimdė, ir mano mokytojai manęs nesuprato, kurie mane mokė, aš turėjau pagrindo iki šiol ir tavo meile abejoti, bet dabar imk mano ranką ir mano širdį ir būk pirmu žmogumi, kuris mane tikrai myli".
Marija Peteraitienė