• Kunigai kaitoj
Permainos Katalikų Bažnyčioj labiausiai palietė jos pačios “tarnus” — kunigus. Jie yra gana keblioj padėty. Ne jie, bet vyskupai nustatė pagrindines permainas; ne pasauliečiai, bet jie, kunigai, tas permainas labiausiai jaučia. O itakingesnio balso Bažnyčioj jie dar neturi.
Kaip pasauliečiai, taip ir su bažnytiniu gyvenimu dar artimiau susiję kunigai tam tikra prasme ieško savo naujos vietos Bažnyčioj. Dėl to neretai spaudoj rašome apie kunigų identiteto (tapatybės) krizę. Ankstyvesniais laikais kunigai sudarė luomą, atsiribojusi nuo pasauliečių, su apibrėžtom pareigom: kultui, sakramentams ir mokymui, vaikams — iš siauro katekizmo, suaugusiems — iš praplėsto. Vienuolynuose buvo klausoma vyresniųjų parėdymų, o pagal anekdotišką, bet gana tikslų aptarimą, parapijoj ir klebonijoj balsą turėjo šie asmenys šia tvarka: klebonas, šeimininkė, šuo, pirmas vikaras, antras vikaras.
Tuo tarpu dabar jau yra kiek kitaip. Net praplėsto katekizmo žiniom pasauliečiai nepasitenkina. Nebe taip aišku, ką moko ir kaip. Bažnytinis mokomasis autoritetas net pačių kunigų priimamas su tam tikrais rezervais: pvz. iš Žmonių Tyrimo Centro apklaustųjų 3750 JAV kunigų beveik pusė gimimų kontrolės moralę aiškina ne pagal “Humanae vitae” encikliką.
Poliarizuojasi įtampa pačių kunigų tarpe. Konservatyvesnieji savisaugos instinkto iššauktu polinkiu kabinasi už to, kas sena, o visa kita — net ir teisėtas permainas — laiko neištikimybe Bažnyčiai. Bet, antra vertus, pasitaiko ir tokių, kurie iš gryno revoliucinio nepasitenkinimo kai ką verčia aukštyn kojom.
Tačiau pagrįstai II Vatikano suvažiavimas pasisakė už Bažnyčios sušiandieninimą. Pagal tai dar daug dalykų bažnytinėj santvarkoj teks pakeisti. Tai jaučia nemaža kunigų. Jie, pagal II Vatikano suvažiavimo jiems suteiktą teisę, nori prisidėti prie tų permainų formavimo. Kai kur, pvz. Kanadoj, Prancūzijoj, patys vyskupai sukvietė kunigus pareikšti savo pageidavimus rūpimais Bažnyčios klausimais; kitur kunigai patys organizuojasi į sąjungas (pvz. pernai tokių sąjungų buvo 127 JAV vyskupijose iš 141). Dar kituose kraštuose (pvz. Rosario vyskupijoj Argentinoj) kunigai net protestuodami stengėsi pakeisti II Vatikano suvažiavimo priimtų reformų pravesti nenorinčius vyskupus.
Kai kuriuose kraštuose pasigirsta kunigų balsų, pageidaujančių dirbti profesinius darbus pastoracijos tikslais. Pvz. iš 400 Prancūzijos Misijos organizacijai priklausančiųjų 100 jau dirba pilną laiką ir 160 — dalinai.
Šalia siekimo didesnės įtakos bažnytiniuose sprendimuose jaučiamas stiprus spaudimas kunigams palikti teisę vesti ar ne.
• Celibato problema
Popiežius Paulius VI celibato (kunigų nevedimo) persvarstymą išėmė iš Vatikano II suvažiavimo kompetencijos ir 1967 m. išleido encikliką, tvirtinančią celibatą lotynų apeigų katalikų kunigams. Nežiūrint to, šis problematiškas klausimas imamas vis plačiau svarstyti katalikų spaudoj ir oficialiuose bei neoficialiuose bažnytiniuose suvažiavimuose.
Žemiau paduoti faktai iš įvairių kraštų nušviečia padėtį.
Romon, pagal vokiečių žurnalą “Der Spiegei”, yra pasiųsti 4000 kunigų prašymų leisti vesti. Laicizavimas pradeda nustoti skandalo ir negarbingumo “aureolių”’ (laicizavimu kunigas “supasaulietinamas”, t. y. atleidžiamas nuo kunigystės įsipareigojimų, gali vesti ir gyventi kaip geras katalikas, tik neatlikdamas kunigo funkcijų). Daugelis kunigų nustojančių eiti savo pareigas, prašosi laicizuojami. Taip pvz. su popiežiaus leidimu našlę vedė Romos vyskupijos pagelbininkas prel. Giovanni Musante.
Brazilijos vyskupų įsteigtas Religijos Tyrimų ir Statistikos centras pranešė, 1) kad per paskutiniuosius 3 metus 700 kunigų nustojo eiti kunigo pareigas (čia neįskalčiuojama daug kunigų, kurie paliko kunigystę ir vedė, 2) kad dalis su Bažnyčios leidimu vedusių kunigų tebeatlieka kunigo pareigas ir net atnašauja Mišias, 3) kad 80% brazilų kunigų mano, kad Bažnyčia turėtų leisti kunigams vesti. Su šiais faktais skaitydamas! Brazilijos vyskupai nutarė savo sekančiame suvažiavime svarstyti pasiūlymą, ar vedusiems vyrams leisti vykdyti kai kurias kunigo funkcijas.
Čilės kardinolas Raul Silva Henriquez pripažino, kad beveik 20% jo vyskupijos kunigų yra paprašę būti laicizuojami. Kaipo priežastį, iš 60 tik vienas nurodė tikėjimo krizę, daugiausia — celibato problemą po to — autoriteto.
Italijos vyskupai, popiežiui neviešu laišku paraginus pasaulio vyskupus celibatą paremti, patvirtino kunigų celibatą, kaip “neatšaukiamą gėrį, kurio reikalingumas dabar yra aiškesnis negu bet kada”.
Prancūzijos vyskupai pareiškė: “Celibatas yra Dievo dovana, kurią tik tikėjimas ir meilė gali pilnai priimti. Mes prašome kunigų giliai pergalvoti apie priežastis, kodėl Bažnyčia jungia celibatą su jų misija”. Nežiūrint to, nemaža kunigų grupių reikalauja, kad kunigams būtų galima vesti.
Olandijos katalikų kunigų pirmasis suvažiavimas beveik vienbalsiai nutarė prašyti vyskupų, kad Bažnyčioj vedę galėtų būti įšventinti kunigais, o kunigai, po šventimų vedę, galėtų tęsti kunigo darbą. Vyskupai yra pareiškę, kad “yra sunku įžvelgti, jog pašaukimas į kunigus būtinai turėtų rištis su priėmimu nevedybinio gyvenimo.”. Vis dėlto jie nori šį klausimą išspręsti ne vieni savo krašte, bet kartu su visa Katalikų Bažnyčia. Todėl apie savo kunigų nutarimą painformavo Vatikaną ir kitų kraštų vyskupus, popiežiui Pauliui VI pasiūlydami leisti celibato klausimą viešai persvarstyti. Olandijoj viešai neleidžiama vedusiems kunigams laikytį Mišias, bet tik kai kur ne Mišių metu sakyti pamokslus ir atlikti kitus pastoracinius darbus. 1967 m. kunigų pareigas nustojo eiti 151, o 1968 m. — 196.
JAV vyskupai, matyt, taip pat popiežiaus rašto paskatinti, patvirtino celibatą. Nežiūrint to, celibato klausimas katalikų spaudoj yra gyvai diskutuojamas. Atsiranda kunigų, grupėmis viešai pareiškiancių, kad jie gali vesti ir likti kunigais (taip Brooklyne — 31, Detroite — 35). Vienas žymiausių religijos sociologų kun. Andrew Greeley pareiškė, kad aukštesnei hierarchijai neleidžiant diskutuoti šios aktualios problemos, kunigai ims dar daugiau tokius viešus pareiškimus daryti — ir tai yra pavyzdys “kaip nevesti dialogo Bažnyčioj”.
Katalikų savaitraštis “National Register” (1969, I. 26) 1968 m. paskelbė kaipo “metus, kuriuose vedusieji kunigai tapo realybe Amerikos Katalikų Bažnyčioj”: per 20 metų apie 15,000 kunigų nustojo eiti savo pareigas, iš jų bent 3,000 vis dėlto kokiu nors būdu tebedirba pastoraciniai, o apie 9000 norėtų Bažnyčiai ir toliau darbuotis. Nemaža dalis paskutiniaisiais metais nuo bažnytinės vadovybės pasitraukusieji tebelaiko Mišias mažuose intymiuose būreliuose, kuriuose susirenka pasauliečiai parapijų pamaldomis nepatenkinti. Kai kurie tokie kunigai prisipažįsta pastoraciniai darą tiek pat ar net daugiau, negu anksčiau.
Per paskutiniuosius dvejus metus apie 2500 kunigų pasišalino iš bažnytinių pareigų. Kunigai yra sudarę Organizaciją siekti, kad kunigams būtų leista vesti. Katalikų spauda šį klausimą nemažai diskutuoja. Vienas žymiųjų religijos sociologų jėzuitas kun. Joseph H. Ficher “Commonweal” žurnale (1968. V. 24) viename straipsnyje teigia, kad dėl Bažnyčios gerovės kunigams būtų leista pasirinkti vesti, o vyskupai — sociologiniu požiūriu — net turėtų būti vedę.
Kanadoj vyskupų oficialiai pageidautame Atlanto provincijų kunigų suvažiavime buvo pasisakyta už laisvą apsisprendimą kunigams vesti ar ne.
Apie kunigų ir pasauliečių pasikeitusią nuomonę sužinoma jų apklausinėjimu.
Kunigai. Už laisvą apsisprendimą vesti pasisakė 80% Brazilijos, 76.5% Vakarų Vokietijos ir Austrijos (94% — jaunesnių kaip 40 m.), 95% (73% — “tuoj pat”; 22% — “vėliau”).
Olandijos paklaustų kunigų; taip pat — 72% JAV didesniųjų seminarijų studentai.
Brazilijoj ir JAV seminarijose tie apklausinėjimai buvo pravesti vyskupų nurodymu, Vakarų Vokietijoj ir Austrijoj kunigų organizacija išsiuntinėjo anketas 20,000 kunigų; atsakė 3,158. Olandijoj apklausinėjimai taip pat buvo pravesti oficialių katalikų įstaigų. Atsakė 7381, t. y. 83% visų krašto kunigų.
Pasauliečiai. Ųž celibato įstatymo panaikinimą pasisakė 70% “Der Spiegei” žurnalo paklaustų Vakarų Vokietijos katalikų, du trečdaliai “Sunday Times” Pietų Afrikos paklaustų katalikų, daugiau kaip 4 iš 10 “Galup poli” paklaustų amerikiečių katalikų. Nijmegeno Universiteto tyrinėjimų daviniai rodo, kad ir olandų katalikų tarpe vyrauja pageidavimas, kad celibato įstatymai būtų panaikinti: paklausti 18-25 m. amžiaus — 67.7% už (17% prieš); 25-60 m. — 61.5% už (20.8 prieš), 60-70 m. — 41.5% už (38.3% prieš). Lietuvių išeivių tarpe apklausinėjimo nebuvo pravesta, tik kaip pavyzdį galime priminti, kad Detroito šv. Antano parapijoj 64% tuo klausimu pasisakiusiųjų pareiškė už tai, kad Bažnyčioj būtų palikta laisvė kunigams tuo reikalu.
Argumentai. Svarbiausi argumentai už tai, kad kunigai nevestų, yra du: 1) kad kunigai tuo būdu labiau gali pasišvęsti savo pašaukimui ir 2) kad tokiu būdu atsižadėdami pasaulio, jie gali geriau liudyti amžinąją tikrovę. Šie argumentai yra išdėstyti popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje “Sacerdotalis caelibatus”, kuriame ypač pabrėžiama, kad nevesdamas “kunigas pasišvenčia Viešpaties Jėzaus ir jo Mistinio Kūno tarnybai pilna laisve, kuri palengvinama jo visišku pasiaukojimu, ir pilniau įvykdo kunigiško gyvenimo vienybę ir harmoniją”.
Anksčiau cituotame Prancūzijos vyskupų pareiškime teigiama, kad kunigystė ir celibatas turi būti jungiami. Panašiai pasisako ir Vokietijos vyskupai: “Negali būti leista, kad šiame reikale būtų koks nepastovumas Bažnyčios bendruomenėje ar kad išsivystytų atmosfera, kuri padarytų celibato gyvenimą dar sunkesniu”.
Celibato magnetizmas apaštalavime daugelio yra vertinamas. Kun. J. J. Hughes (anksčiau buvusio episkopalų kunigu) žodžiais, “Magnetinė trauka visada veikia iš tų žmonių, kurie visiškai pašvenčia savo gyvenimą Dievui ir savanoriškai atsisako vedybinio gyvenimo”.
Taip, savanoriškai... Dėl šio savanoriško apsisprendimo kaip tik diskusijos ir vyksta. Kiti kaip tik ir nori, kad celibatas būtų nebe įstatymu reikalaujamas, bet laisvai pasirenkamas norinčiųjų taip gyventi.
Olandijos vyskupai teigia, kad kitoks galvojimas apie celibatą kyla iš teigiamesnio “besikeičiančio žvilgsnio į vedybinį gyvenimą bei lytį ir iš besikeičiančio žvilgsnio į ryšį tarp įstatymo ir asmeninio gyvenimo būdo”. Jie jau nebemato būtinos jungties tarp kunigystės ir celibato.
Durbano (Pietų Afrikoj) arkivysk. Denis Hurley pareiškė: “Matau du gerus argumentus už tai, kad celibatas būtų panaikintas. Pirma, kad, nors savo jaunystėj pasirinkę celibatą, vėliau gyvenime kai kurie pasirodo celibatui netinką — jie užsidaro savy, atrodo negalį pasišvęsti žmonėms tiek pilnai, kiek jie galėtų, jei juos skatintų šeimos reikalai. Antra, to reikia pačiai Bažnyčiai, ypač Pietų Amerikoj, Afrikoj ir Azijoj, kur be vedusių kunigų mes niekad neturėsim pakankamai dvasiškių”.
Suglaustai, argumentai už celibato panaikinimą yra šie: 1) ir kunigystė, ir vedybinis gyvenimas yra du geri Dievo laiminami dalykai, kurie gali būti sujungti, 2) kunigui vedybos gali būti atrama, 3) kunigas daugiau suprastų pasauliečius, ypač šeimos problemas, 4) būtų daugiau pašaukimų.
Išvados. Idealų skatinamas ir tradicinę sistemą palaikydamas, popiežius Paulius VI stipriai palaiko celibatą. Jo parėdymais ar savo nusistatymu jį palaiko ir didelė dalis vyskupų. Panašiai galvoja nemaža vyresnio amžiaus kunigų ir pasauliečių. Tačiau, žiūrėdami į socialinius faktus, kai kurių kraštų vyskupai pastoraciniais sumetimais jau ima kelti vedusiųjų kunigų klausimą. Be to, kaip apklausinėjimų daviniai nurodo, bent kai kurių kraštų kunigų ir pasauliečių didesnioji dalis pritaria celibato panaikinimui. Jaunesniosios kartos dar didesnės dalys parodo, kad ta nuomonė ateity dar daugiau persvers. Tais faktais remiantis, atrodo, kad ateity “lotynų” apeigų Katalikų Bažnyčios daly bus ir vedusių, ir nevedusių kunigų, kaip kad pagal tradiciją buvo ir tebėra rytų apeigų Katalikų Bažnyčios daly.
A. P.