PAŽINAU jį tikruoju vardu, suaugau su juo, juo parėmiau didelę dalį savo pasaulio. Mūsų šaknys vienoj žemėj.
Dabar per jį mūsų namuose duona ir vynas sotina begaline jėga. Mes esame buvę alkani — seniai ir neseniai. Dabar viskas praeity, ir joks badas mūsų nenugalės.
Atsimenu jį mažą, atsimenu jį linksmą, tvirtą, nedrąsų, ramų — visokį, tokį, koks jis šiandien yra, nes jame nėra apgaulės.
Nes Kristus yra saule apšviestuose kalnuose mano brolio akyse, ir Kristus yra neišskaitomose jų gelmėse.
Mes apsupti žmonių, laukiančių palaimos. Žinau, kad ji ateis, kai jiems jos labiausiai reikės. Žinau, kad ji bus paprasta, kasdieniška, gal nepastebima, bet gili ir nejučiomis gaivinanti.
Nes aš mačiau jį daug kur ir daug ką jo akyse mačiau ir žinau, kad pavasaris jame nevysta, nors saulei būtų per sunku.
Mūsų namai pašoktų, jei galėtų. Ir mūsų žemė auksu pavirstų... Bet žemė juoda ir žemėj gyvybė, ir mūsų dienos slepia ir atskleidžia.
Einame tolyn. Gilyn.
Jam begulint prieš altorių, suprantu ir niekad, niekad ne užmiršiu. Jam uždedant rankas ant žmonių, rimstu, ir niekad, niekad neužmiršiu. Jam dalinant duoną ir vyną, žinau, kad žemėj šiandien badas mąžta.
Nes duona, palaima ir malda mes vienas kitam nešam laimę — kiekvienas savo būdu, kiekvienas brolis.
Šią dieną švęsti truks visą amžių. Ir jo dar bus per maža.
Sesuo M. Jurgita - Saulaitytė