ŠIĄ ŽIEMĄ mirtis jau spėjo pas save pasišaukti du lietuvius išeivius rašytojus, lietuvių kalbos ir literatūros mylėtojus bei mokytojus. Jie abu degė didele meile lietuviškam žodžiui, lietuviškai knygai, jaunam lietuviui mokyklos suole. Abu juto, kad lietuviškuoju žodžiu telkiama lietuvių dvasinė kultūra ir kurstoma lietuvybės dvasia. Apačioj spausdinami žodžiai tebūna jųjų palikimas, kuris uždegtų mumyse dar karštesnę meilę lietuviui rašytojui, jo knygai, o per juos— ir Lietuvai.
Lietuvio rašytojo ir jo knygos likimas mūsų rankose
PASAULIO LITERATŪROS ISTORIJOJE nebūtas atsitikimas, kad apie 70 procentų rašytojų pasitrauktų iš savo tėvynės, palikdami tautą, kurią jie mylėjo ir tebemyli, kuriai rašė ir teberašo. Toks gausus laikinas mūsų rašytojų pasitraukimas iš savojo krašto buvo ne asmeninės savisaugos reikalas, bet pasaulinio masto protestas prieš laukinės baudžiavos pakartotinį antplūdį į Lietuvą. Lietuvos rašytojas pasitraukė todėl, kad, užuot namų nelaisvėje priverstas tylėti ar— dar blogiau— meluoti savo skaitytojams, laisvėje gyventų, skelbdamas tiesą, kovoti dėl gimtojo krašto išvadavimo...
Raštija yra ryškiausia tautos kultūrinio palikimo liudytoja. Visų raštų priekyje yra grožinė literatūra, o rašytojas— tautinis kultūros viršūnėje... Už tą kapitalą visi mes lygiai atsakome. Jei rašytojai čia bus priversti tylėti, tad ar ne verčiau jie būtų likę Lietuvoje?
Jeigu mūsų rašytojų knygų pasirodo mažiau, negu jie pajėgia parašyti, tai kaltas skaitytojas. Lietuviškai knygai pinigo, rodos, neturėtų trūkti. Vargu ar pateisinama ir laiko stoka: knygai perskaityti pakanka 10 valandų, o rašytojui jai parašyti reikia bent tūkstančio valandų... Rašytojas, nelengvai ir daug dirbąs, privalo bent moralinės paramos. Jis turi žinoti, kad jo raštai nėra rašinėliai, kurie gali būti ir kurių lygiai galėtų nebūti. Pagaliau sunku rasti tokį rašto maniaką, kuris rašytų ir rašytų, aiškiai žinodamas, kad jo rankraščiams nebus lemta išvysti knygos pavidalo.
Laisvasis mūsų rašytojas sukuria žymiai daugiau, negu kad išleidžiama. Mūsų visų pareiga sutelktinėmis pastangomis sumažinti tų rankraščių skaičių, paverčiant juos knygomis.
Iš Benio Babrausko paskaitos “Lietuvis rašytojas Amerikoje ir jo knyga”, skaitytos Antrajame Kultūros Kongreso literatūros sekcijoje 1962 m. Čikagoje.
Ištraukos iš Jeronimo Ignatonio romano “Lūžiai”:
Rašytojo galia
ŠEŠTADIENIO PAVAKARYS... Prieš mane guli ant stalo rašomoji mašinėlė. Raidžių, skaitmenų ir ženklų rinkinys. Hm! ar ne juokinga? Ji guli ir tyli. O ji gali sukelti pasaulyje audras, ji gali sunaikinti žmonių milijonus, ji gali iššaukti iš kito pasaulio dvasių kalbas! Bet ji guli ir tyli.
Ir aš žiūriu į ją sutvėrėjo akimis. Aš žinau, kad ji be mano valios, išminties ir jausmo nieko nekalbės. Kad ji kalbėtų, reikalinga jai košės, smegenų, kad ji rašytų — reikalinga jai valios, ir kad turėtų ką rašyti — ji turėtų ir širdį. Deja, ji neturi nei smegenų, nei valios, nei širdies. Aš, tik aš galiu jai įsakyti prakalbėti žmogaus vardu!
Žiūriu iš aukšto, su panieka į ją ir galvoju: — ko vertas tvarinys be proto, valios ir be širdies?
Džiaugsmas ir pasididžiavimas apima mane, jog aš turiu įrankį, kuriam galiu įsakyti, kad jis prakalbėtų mano protu, mano jausmais! Mano žodžiai gali tapti gyvi ir kalbėti šimtmečiais kartų kartoms! Ir mano vardą su pasipiktinimu ar pagarba, ar pašaipa ilgai minės.
Skaitytojas be knygos
— ... Jau dešimti metai, kai aš gyvenu namuose be lietuviško žodžio, ir penkti metai, kaip visiškai apakau. Gyvenu pas savo sūnų. Ar ne keista — gyvenu pas savo sūnų be lietuviško žodžio!... Ir ta tiesa ateina paskubom, kada šeima sulipdoma iš dviejų skirtingų tautybių, ir dar plius — svečioje šalyje!... Kol aš dar regėjau, palaikiau ryšius su savaisiais. Prisisotindavau pasikalbėjimais sekmadieniais prie bažnyčios, susirinkimuos ar šiaip iškiliose šventėse. Skaičiau laikraščius ir lietuviškas knygas ir nesijaučiau vienišas... Aš jaučiausi savo širdyje turįs Lietuvą. Bet, kai fabrike išplikino man akis karšti dūmai, viskas nutrūko, likau užmirštas ir niekam nereikalingas. Niekas man neskaitė nei lietuviškų laikraščių, nei lietuviškų knygų... Aš čia nemanau peikti savo sūnaus. Jis man yra geras vaikas, gerai užlaiko ir daug padeda... Bet ir pats nesuprantu, ko jam trūksta. Kad nors vieną žodelį jis tartų lietuviškai! O mano Dieve, dienų dienas, naktų naktis be gyvojo Lietuvos šaltinio! Be gyvybės versmės. Gyvu lavonu tapau...
Žodžių galia
— Ar tamsta nejauti tų žodžių galios, jų šventumo? Štai va, aš vaikštau svetimame kambaryje, lyg nebūčiau aklas... Ačiū tamstai, pone Rimvydai, ačiū. Šiais keliais posmais tamsta mane vėl grąžinai ten, iš kur mes kilome, ir visa širdimi ir siela trokštu ten ir grįžti.