■ Ką reiškia laisvė
Kq reiškia demokratinė laisvė... ir ką reiškia ne vien tautybę, bet ir religiją pažeidžianti diktatūrinė nelaisvė, matosi iš prasimanytais "nusikaltimais" apkaltinto kunigo žodžių iš sovietų komunistų okupuotos Lietuvos (žr. šio "L. L." nr. 54 psl.).
Ką reiškia vienam branginti Lietuvos laisvės ir jos kovų prisiminimus, o kitiems juos lengvabūdiškai pažeminti, matosi iš aprašymo "Visa salė pakvipo kaimietiškais lašiniais" (76 psl.).
Kokią vietą lietuvybės ugdyme išeivijoj užima lietuvis rašytojas, jo knyga ir juos vertinąs skaitytojas, matosi iš neseniai amžinybėn iškeliavusių B. Babrausko ir J. Ignatonio žodinio testamento (48 psl.).
Suprantantieji, ką visa tai reiškia, savo dvasia ir savo darbais nėra nei Lietuvos palikę (45 psl.), nei Laisvės Kovų Metus užbaigę (51 psl.).
■ Jei skauda
Jei kuris sąnarys skauda, visas organizmas jaučia ir jausdamas reaguoja. Taip turi būti ir solidarioj tautoj, ir krikščionių bendruomenėj.
Tikintieji tautiečiai okupuotoj Lietuvoj persekiojami; skaudžiomis bausmėmis draudžiama mokyti vaikus ir jaunimą religijos (žr. kad ir šiame "L. L." nr. atspausdintą prasimanytais "kaltinimais" apkaltinto kunigo pamokslą iš Lietuvos, 54 psl.). Tai žinodami, mes negalime tylėti.
Sveikintinos ir remtinos yra Lietuvių Jaunimo Žygio pastangos pasaulio viešumon kelti religijos persekiojimą, ypač nukreiptą prieš jaunimą. Šiais gi metais plačiu mastu reikia pravesti tai, ką pernai metų gale padarė Jaunimo Žygio komiteto instiguota ALTos valdyba Clevelande — paprašyti vietinius vyskupus jųjų vyskupijose gruodžio 8 d. Betliejuj Erodo nužudytų vaikų šventę paskelbti Maldos dieną už religiniai persekiojamą jaunimą.
■ Žurnalistus apjungiant
Stebėtina, kad, kai kitos lietuvių išeivių profesinės organizacijos (pvz. gydytojų, inžinierių) šiaip taip kruta. Lietuvių Žurnalistų Sąjunga vos vos pati savęs neišrašo iš gyvųjų tarpo. O vis dėlto negalima žurnalistų laikyti neveikliais. Juk ne kas kitas, bet tik jie prirašo mūsų gausios išeivių spaudos puslapius.
Žurnalistų sąjungą išjudinti bandančios centro valdybos pirmininkas Vyt. Alantas pirmajam LŽS biuletenio Pranešėjonr. teigia, "jog viena iš svarbiausiųjų Sąjungos neveiklumo priežasčių bus ir ta, kad narių tarpe visą laiką stokojo savitarpio solidarumo". Tai "tendencija skirstytis į dvi stovyklas: būtent, į turinčius didelį patyrimą žurnalistus veteranus... ir eilinius". Trumpai tariant, veteranai nelabai norėjo susidėti su eiliniais. Pirmininkas, pats veteranas žurnalistas, ragina visus tą skirtumą pamiršti.
Šalia suminėto skirtumo yra ir kitas — srovinis. Ir čia reikia tarpusavio solidarumo. Ne tam, kad skirtingų nuomonių nebūtų, bet kad nebūtų nekultūringų susikirtimų. Todėl kiekviena solidaruman vedanti pastanga yra sveikintina; sveikintinos ir LŽS valdybos pastangos tampresnius ryšius tarp narių užmegzti. Tampresni ryšiai sudaro progą ir žmoniškesniems, asmeniškesniems santykiams. O tai jau solidarumo ir sugyvenimo pagrindas.
Nepaprastą, nors trumpalaikį sugyvenimo įspūdį paliko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ruoštas Spaudos ir Radijo Darbuotojų suvažiavimas 1963 m. Tabor Formoje, Mieli. Žinoma, trumpalaikiai suvažiavimai visko neišsprendžia, bet jie sudaro progą. Gal Lietuvių Žurnalistų Sąjunga galėtų irgi bandyti sudaryti daugiau panašių progų?
■ Juozas Bačiūnas
Mintimis esant taip arti Tabor Formos, negalima neprisiminti ir jos vaišingo savininko, ką tik iš mūsų tarpo amžinybėn iškeliavusio, jo paties žodžiais, "nunokusio jaunuolio" Juozo Bačiūno, kuris, kaip ilgametis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, nuolat skatino visus tautiečius sugyventi ir bendrai darniai dirbti.
■ Pirmiau tarp savęs
Baltų studijų konferencijoj, įvykusioj 1968 m. XI. 28 — XII. 1 Marylando Universitete, netoli Washingtono, sekcija, svarsčiusi religijos dabartinę padėtį Baltijos kraštuose ir užjūry, savo nutarime "kviečia mūsų atitinkamus religijos vadus skatinti pokalbius ir bendradarbiavimą tarp kvalifikuotų liuteronų, katalikų ir kitų krikščionių Bažnyčių dvasiškių ir pasauliečių tuo tikslu, kad mūsų pastangos išlaikyti krikščionybę Baltų kraštuose būtų vieni kitų stiprinamos".
Kad su kitais pabaltiečiais ekumeninėj plotmėj galėtume bendradarbiauti, mes lietuviai evangelikai ir katalikai, turime pirmiau tarp savęs užmegzti artimesnius ekumeninius ryšius.
■ Skleidžiant sugyvenimą
Lietuvių Ekumeninis Ratelis Čikagoje nuo 1966 m. atlieka svarbų, nors ir nelengvą darbą, lietuvių išeivių tarpe skleisdamas visų krikščionių sugyvenimo ir suartėjimo mintį. Tai daroma palengva ir palaipsniui: šalia ekumeninių klausimų nagrinėjimo savo susirinkimuose, ruošiami vieši parengimai visuomenei: 1) parodyti tai, kas krikščionius riša, kaip pvz. Šv. Raštas, Kristus (kun. V. Bagdonavičiaus, M.I.C., ir kun. A. Jurėno paskaitomis apie Šv. Raštą 1966 m. ir simpoziumu tema "Ką man reiškia Kristus" 1967 m.; žr. "L. L.", 1967 m. gegužės nr. 206 psl.) ir 2) objektyviai aiškinti nesusipratimų priežastis (filmu "Reformacija" 1968 m.).
Šįmet iš informavimo buvo pereita į bendrą maldą. Pradedant ir užbaigiant Krikščionių Maldos savaitę, Čikagoje buvo surengtos lietuvių evangelikų ir katalikų bendros pamaldos už krikščionių suartėjimą: sausio 18 — katalikų koplyčioj, sausio 25 — presbiterijonų bažnyčioj. Išeivijoj tai buvo bene pirmos tokio pobūdžio pamaldos; jos amerikiečių ir kitų tautų krikščionių tarpe vis dažniau rengiamos, rekomenduojant bažnytinėms vadovybėms.
■ Diskusijų išvados
Praėjo jau beveik metai, kai "Laiškų Lietuviams" konkurse buvo premijuotas N. Gailiūnienės straipsnis, sukėlęs keletą mėnesių užsitęsusias diskusijas. Tai buvo bene pirmos tokios platesnės diskusijos, pasijojusios rečiau mūsų spaudoj svarstomas temas. Tenka bandyti jas įvertinti ir iš jų padaryti išvadas.
1) To konkurso tema buvo "Kaip aš vertinu tai, kas šiais laikais dedasi Bažnyčioje". Tuo tarpu diskusijų pasisakymuose buvo beveik be išimties užkliudyti tik du klausimai: 1) negrai ir lietuviai ir 2) jaunimas ir vyresnieji. Visuose premijuotuose rašiniuose iškeltiems kitiems moraliniams, religiniams, tautiniams ir bažnytiniams klausimams nebuvo parodyta didesnio dėmesio. Tai laikome neigiama diskusijų puse.
2) Teigiama diskusijų puse laikytinas nuomonių išbalansavimas. Tai paaiškindami, šį kartą (dėl vietos stokos) pasinaudosime tik jauno Amerikos lietuvio laišku (žr. "L. L.", 1968, spalis, 383 psl.).
Kokia nauda iš to laiško atspausdinimo? Pasitaikė teigiančių, kad, jį atspausdinant, buvo norima tik jaunimui pataikauti. Būtų pataikaujama, jei laiškas būtų atspausdintas kaip "paskutinis žodis". Bet jei atspausdinamas su redakcijos prierašu ir net prašymu kitų pasisakyti, tai reikia nedaug išminties suvokti, kad redakcija įžvelgia jame ir tiesos, ir "ne visiškos" tiesos — ir dėl to tikisi, kad kiti pasakys, kur tiesa, ir kur ne.
Tąjį laišką atspausdindama su prierašu, redakcija sudarė sąlygas jaunimui pasisakyti jį, vyresniuosius ir lietuvybę liečiančiais klausimais. O tai mūsų spaudoj yra retenybė, bet labai teigiama retenybė.
Ir jaunimas pasisakė išmintingai, kaip ir buvo redakcijos tikėtasi: ano jaunuolio pastabose buvo tiesos; pasitaiko lietuvių, kurie savo siaurumu pakenkia lietuvybei (ir tai buvo naudinga viešai patvirtinti); bet jis klaidingai siaurumą priskyrė visiems lietuviams, ir tai kaip tik kiti jaunuoliai pataisė (žr. "L. L.", 1968, XI, 474 psl.; 1969, 1, 36 psl.). Tai tokia diskusijų nauda: jose nuomonės išbalansuojamos.