ANATOLIJUS KAIRYS
Vieno veiksmo trijų paveikslų drama
VEIKIA, pasirodymo tvarka:
1. ANIELĖ, Šeimininkė
2. GABIJA
3. TAURAS, Gabijos brolis
4. PONAS M
5. PONAS N, Pono M sąžinė
6. LAIŠKININKAS
7. DAKTARAS
8. VILIJA, Pono M žmona
9. DAKTARAS A
10. DAKTARAS B
11. TARNAITĖ
12. DAKTARAS 1
13. DAKTARAS 2
14. DAKTARAS 3
15. "AUKSINUKAS".
Pastaba: Stokojant aktorių, 6 gydytojus gali vaidinti 3 asmenys, pakeičiant jų grimą ir išvaizdą trečiam pasirodymui.
VIETA: Mūsų miestas.
LAIKAS: Dabartis. Veiksmas prasideda 10:20 val. vakaro ir baigiasi 12:05 val. vidurnaktį.
PIRMAS PAVEIKSLAS
Suskliaustas salionėlis dviejų kambarių bute palėpėje, kur gyveno ir dirbo profesorius, GABIJOS ir TAURO dėdė, dabar gulįs mirties patale gretimam kambaryje. Baldų kaip ir nėra, tik mažas rašomasis stalas ir dvi kėdės.
Sienos nudėtos knygomis, kurių taipgi pilna ant stalo, grindų ir kampuose. Dvejos durys: vienos dešinėj — įeiti į butą, kitos kairėj — į profesoriaus miegamąjį. Ant sienos didelis senoviškas laikrodis.
Uždangai atsiskleidus, ANIELĖ, namų šeimininkė, apie 50 metų ir GABIJA, apie 30 metų, stovi prie durų į profesoriaus kambarį. Gabija su paltu — ji ką tik atėjo.
ANIELĖ: Ššš...
GABIJA: Toks jau silpnas?
ANIELĖ: Labai. Susikalbėti vos vos galima.
GABIJA: Taip greit, taip greit... O vakar anekdotus pasakojo...
ANIELĖ: Kokie ten jo anekdotai... Manęs visai juokas neėmė. O paskutinis — tai šiurpas nukrėtė.
GABIJA: (Nusivilkdama paltą) Aš norėčiau žinoti jo paskutinį anekdotą.
ANIELĖ: Jis sakė: "Pramerkiu akis ir matau baltą giltinę gale lovos. Kodėl tu ne juoda?" Ir giltinė jam atsakiusi: "Nusiprausiau, pas tave ateidama".
GABIJA: Profesorius kalba simboliais.
ANIELĖ: Taip aš ir pamaniau. Daktaras ką tik buvo išėjęs.
GABIJA: Prirašė naujų vaistų?
ANIELĖ: Nebeskaityt ir neberašyt.
GABIJA: Labai geri vaistai, tik ne mūsų profesoriui.
ANIELĖ: Ir pradėtos knygos liepė nebebaigti. Sako — užbaigs ją kiti.
GABIJA: Kas kiti?
ANIELĖ: Bene aš žinau. Daktarą klausk — jis išrašė tokį receptą. Kad susiėmė, oi, oi, oi...
GABIJA: Su daktaru?
ANIELĖ: Daktarui sveikata yra brangiausias turtas, o profesoriui knygos. Gerai, kad atėjai nedelsdama. Tauras irgi jau čia.
GABIJA: (Nustebusi) Jau čia?
ANIELĖ: Tiesiai iš darbovietės atlėkė. Net nepersirengęs.
GABIJA: Dėdė, kaipgi nelėks.
ANIELĖ: Dėdė jam mažiausiai rūpi...
GABIJA: Ką, tu dabar, Aniele...
ANIELĖ: Kad tik apsimokėtų jam ta skuba.
GABIJA: Jau tik mano brolis ne dėl pinigų atsiskubino.
ANIELĖ: Visi profesorių turtingu žmogumi laiko. Gal todėl, kad profesorius niekada nesiskundė savo vargais.
GABIJA: Tokioj palėpėj gyventi nekainuoja daug.
ANIELĖ: Kalbi, kaip nežinodama. Palėpėj kainuoja ne mažiau. O daktarai? O vaistai? Pensija, kaip kraliko uodega.
GABIJA: Vienam žmogui daug nereikia. Dar ir iš šalies, kiek jaučiu, gaudavo...
ANIELĖ: (Nustebusi) Gabija? Ir tu manai, kad profesorius turi pinigų? Tu kalbi rimtai?
GABIJA: Jis daug nereikalavo. Aš pažįstu savo dėdę. Gyveno kukliai ir neišlaidžiai. Vis taupė, taupė, taupė...
ANIELĖ: Štai jo santaupos. (Rodo knygas) Visas jo turtas. Daug? Ir dar daugiau rūsy sukrauta.
GABIJA: Sakai, dėdė kalbėjo apie testamentą?
ANIELĖ: Taip, šį vakarą. Liepė jus pakviesti. Sako: "Gal paskutinė mano gyvenimo diena, reikia sutvarkyti palikimą".
GABIJA: Atvirai, kiek pinigų dėdė turi?
ANIELĖ: Palaidojimui užteks.
GABIJA: Jis netikėjo į brangias laidotuves.
ANIELĖ: Kiek liks, atiduosiu.
GABIJA: Ką jis turi daugiau?
ANIELĖ: Ką profesorius gali turėti? Knygos, popierius, plunksnos, rankraščiai...
GABIJA: Tai ką jis nori mums palikti, jeigu nieko neturi?
ANIELĖ: Jis man jokių paslapčių neatidengė, Gabija. Liepė pašaukti, tai ir pašaukiau.
(Iš profesoriaus kambario įeina TAURAS, vyras apie 29 metų, darbininko rūbais ir juodom rankom. Tauro gyvenimas yra sunkus ir kietas— jis stengiasi prasimušti į geresnį materialinį stovį, bet neįstengia. ]o viltys dabar nukreiptos į dėdės palikimą. Ilga tyla. Jis nežiūri į seserį ar Anielę. Jo veide nepasitenkinimas ir nusiminimas.)
GABIJA: Kaip dėdė?
TAURAS: Ar aš daktaras?
ANIELĖ: Ššš...
(Ji išeina į profesoriaus kambarį)
GABIJA: Ką jis tau kalbėjo taip ilgai?
TAURAS: Aš nieko nesupratau. Nė vieno žodžio!
GABIJA: Tyliau, tyliau...
TAURAS: Pats klausinėjo, pats ir atsakinėjo.
GABIJA: O tu ką darei?
TAURAS: Nieko. Aš laukiau, supranti, aš laukiau!
GABIJA: Ko tu laukei?
TAURAS: Aš laukiau skaičiaus. Figūros.
GABIJA: Tada būtum supratęs.
TAURAS: Visą pusvalandį turėjau ausį prikišęs prie senio lūpų. Tūkstantis, du ar penki Taip, skaičių būčiau supratęs.
GABIJA: Ką jis tau paliko?
TAURAS: Knygyną.
GABIJA: Knygyną? (Pauzė) Visą?
TAURAS: O ką tu manai? Ketvirtį? O gal manai vieną knygą? Pagaliau, koks skirtumas?
GABIJA: Visą knygyną!
TAURAS: Taip, visą knygyną ir knygas, kurios dar neišleistos. Viskas, kas čia yra — jau mano.
GABIJA: Tai ką jis man paliks?
TAURAS: O kas man rūpi? (Erzliai) Ir nemeluok, Gabija! Nesuk uodegos prieš savo brolį. Jis tau visus pinigus paliko!
GABIJA: Tyliau, tyliau. (Pauzė) Dėdė neturi pinigų.
TAURAS: Kas tau sakė, kad neturi? Nevaidink kvailutės. Tau pinigai, o man šlamštas!
GABIJA: Šlamštas? Tu nevertas ir jo!
TAURAS: Jei būtų mano namas, padegčiau. Tegu toks palikimas dūmais nueina.
GABIJA: Tyliau, prašau tave. Dėdė gali išgirsti — sakoma, prieš mirtį klausa pagerėja.
TAURAS: Nepaliko pinigų, nereikia nė knygų!!
GABIJA: Taurai!
TAURAS: Tegu girdi. Aš darbo dieną sugaišau. Uždusęs atbėgau. Viltį, kaip akmenį, po krūtine nešiau. Akmenį ir gavau...
GABIJA: O, broli, broli...
TAURAS: Užteks sentimentų.
(įeina ANIELĖ)
ANIELĖ: Gabija, tave profesorius prašo...
GABIJA: (Taurui, išeidama) Reikėjo bent ranką pabučiuot.
TAURAS: Už ką?
ANIELĖ: Už tai, kad dėdė. Jis tau tėvas buvo. Daugiau negu tėvas. Kai tavo tėvus išvežė į Mirties kraštą, tai...
TAURAS: (Nutraukia) Nekalbėk tamsta man apie Mirties kraštą! Aš ne verkt čia atėjau.
ANIELĖ: ... dėdė neužmiršo tavęs ir nepaliko vargui. Amerikon atsivežė. Prisimeni, vieną kartą ...
TAURAS: (Nutraukia) Aš nieko neprisimenu ir nenoriu prisiminti. Prisiklausiau gana istorijų apie dainuojančius lavonus ir šokančius grabus!
ANIELĖ: Susimildamas...
TAURAS: Tamsta žinai, ką man dėdė paliko? Knygas. Ar girdėjai tokį juoką? Kur aš jas dėsiu? Gal tamsta žinai, kur jas dėti?
ANIELĖ: Parduok, jei nereikia.
TAURAS: Kas pirks senas, kada naujų neperka? Tik jau nežiūrėk taip į mane — nuomos aš už jas nemokėsiu.
ANIELĖ: Ko pyksti? Ar aš kalta, kad tau knygas paliko? Brangiausią dėdės turtą paveldėjai.
TAURAS: Gal jam ir brangiausią, tik ne man. Ką aš darysiu su jomis? Aš pats neskaitau, mano žmona nemoka lietuviškai. Nemoka ir vaikai.
ANIELĖ: Yra žmonių, kurie knygas vertina labiau už pinigus.
TAURAS: Kur yra tie žmonės? Aš bėgsiu pas juos vidury nakties ir pasiūlysiu už pusę kainos. Kur jie yra?
ANIELĖ: O tiek vilčių profesorius sudėjo, tiek vilčių...
TAURAS: Į ką?
ANIELĖ: Į tave, Taurai. (Pauzė) Tikra tiesa.
Nors jam ir skaudėjo širdį, kad tavo vaikai nekalba lietuviškai, bet kiekvieną naują knygą atnešęs jis tavo vardą jon įrašydavo.
TAURAS: Juokdarys tas mano dėdė.
(įeina GABIJA. Jos rankose didelis juodas vokas)
ANIELĖ: Gal jam geriau?
GABIJA: Blogiau. Vos mane atpažino.
ANIELĖ: Ar jis mus girdi?
GABIJA: Kiekvieną žodį.
ANIELĖ: O, Viešpatie, kokia sunki jo paskutinė valanda...
TAURAS: Ką tu gavai?
GABIJA: Voką. (Parodo)
TAURAS: Voką? (Jis sukikena)
ANIELĖ: Nešukuotas paršiukas.
(Ji išeina į profesoriaus kambarį)
TAURAS: Kas yra šiame voke?
GABIJA: Aš nežinau.
TAURAS: Pinigai?
GABIJA: Aš nežinau.
TAURAS: Atidaryk ir pažiūrėk.
GABIJA: Aš negaliu...
TAURAS: Negali atidaryt ir pažiūrėt? Nekalbėk nesąmonių, Gabija. Pinigai, esu tikras.
GABIJA: Nemanau, kad pinigai.
TAURAS: Tave jis labiau mylėjo. Viskas tau, tau, tau...
GABIJA: Ne, ne viskas man, ne viskas...
TAURAS: Tai kodėl neatidarai? Auksas? Brangenybės?
GABIJA: (Sveria) Per lengvas.
TAURAS: Atidaryk greičiau.
GABIJA: Sakau, aš negaliu.
TAURAS: Nepūsk man dūmų į akis!
GABIJA: Aš pažadėjau neatidaryti iki... (Pauzė)
TAURAS: Iki kada?
GABIJA: Iki perskaitysiu visą knygyną.
TAURAS: Visą knygyną!?
GABIJA: Iki paskutinės knygos.
TAURAS: Tu galvos netekai! Kada tu perskaitysi tiek knygų? Na ir protelis tavo, na ir smegenėlės!
GABIJA: Aš išpildysiu, ką pažadėjau.
TAURAS: Kaip tu išpildysi? Knygynas mano, aš sakiau. Aš tau neduosiu nė vienos knygos. Jos mano. Jei davei tokį kvailą pažadą, tai ir išpildyk.
GABIJA: Tuo atveju mes niekada negalėsime šio voko atidaryti. Mes niekada nesužinosim, kas yra jo viduj. Niekada, Taurai.
TAURAS: Taip tau senis atsilygino.
GABIJA: Mandagiau, prašau. Jis tau ne senis.
TAURAS: Globojai jį. Prižiūrėjai. Iki ryto išsėdėdavai, jo raštus perrašinėdama. Maironio eilėraščius deklamavai skaus-mams nuraminti. Ir ką jis tau paliko? Laišką, kurio neturi teisės atidaryti! Na ir dėdė!
GABIJA: Taurai?
TAURAS: Duok man, aš atidarysiu be ceremonijų. (Nori atimti.)
GABIJA: Neliesk.
TAURAS: Aš neturiu kantrybės.
GABIJA: Mano!
TAURAS: Aš rizikuoju: atiduok man voką, o tu pasiimk knygyną. Laimėt ar pralaimėt, gerai?
GABIJA: Tu esi įsitikinęs, kad tai pinigai?
TAURAS: Neabejoju visai. Jei ne pinigai, tai kokios nors akcijos, šėrai, vertybių popieriai...
GABIJA: Ne, broli. Ką kuriam davė, tą ir laikykim. Tokia dėdės valia, ir mes privalome ją pagerbti.
(įeina ANIELĖ)
ANIELĖ: Profesorius miršta.
(Gabija palieka voką ant stalo ir skubiai išeina pas mirštantį. Anielė ją išseka. Tauras irgi eina paskui jas, bet prie durų susilaiko ir sekundę mąsto, paskui grįžta prie stalo, paima voką ir jį atidaro. Jame mažytis popierėlis— tai ir viskas. Tauras netiki ir ieško kito, slapto atidarymo, ko, suprantama, nėra. įsitikinęs tuštumu, įdeda popierėlį atgal, susiranda klijų ir voką užklijuoja.)
TAURAS: Tuščias... Nieko nėra... (Mąsto ir stebisi) Nieko... Popiergalis, raudonu rašalu iškreivintas... Jis pasijuokė iš mano sesers, jis pasijuokė...
(Įeina GABIJA ir ANIELĖ)
GABIJA: Dėdė mirė.
TAURAS: Ir prieš mirtį jis tave išjuokė.
GABIJA: Ša! Kol buvo gyvas, galėjai sakyti, ką norėjai. Dabar — nė žodžio! Jei tau niežti pirštai, pasiimk voką ir neškis. Aš imu tavo knygyną.
TAURAS: Niekada.
GABIJA: (Nustebusi) Niekada? Tu norėjai keisti, aš supratau? Aš sutinku.
TAURAS: Užmiršk. (Paima voką nuo stalo ir duoda Gabijai) Laikyk prie krūtinės, kad (ironiškai) nepamestum. Gryni pinigai, ha!
(Jis nusijuokia, susisagsto palaidinukę ir rengiasi išeiti.)
GABIJA: Neišeik, reikia aptarti laidotuves.
TAURAS: Tavo dėdė, tu ir laidok.
GABIJA: Tylėk, Taurai! Kol mano kantrybė laiko!
(Už durų netikėtas ir nelaukiamas subildėjimas. Pauzė. Visi klauso ir girdi— kažkas lipa laiptais į viršų. Anielė pasižiūri į laikrodį.)
GABIJA: Kažkas ateina...
ANIELĖ: Tu ėjai paskutinė. Palikai duris atviras.
GABIJA: Ne, aš užtrenkiau. Gerai prisimenu — aš uždariau ir patikrinau...
ANIELĖ: Kas galėtų būti? Taip vėlai...
GABIJA: Tuoj bus vienuolika...
ANIELĖ: Mane baimė ima... (Durys truputį prasiveria, bet kol kas niekas neįeina). O, Viešpatie...
(Įeina PONAS M. Jis dėvi tamsius akinius, puošniu juodu kostiumu, juodomis pirštinėmis... Jo išvaizda mena profesionalą ar verslininką, tik jokiu būdu ne mokslininką. Platesnė jo charakteristika duodama antro paveikslo pradžioj.)
PONAS M: Labas vakaras.
ANIELĖ: Ir tamstai taip pat.
GABIJA: Labas...
TAURAS: (Tyli, nežymiai linktelėjęs galvą.)
PONAS M: Mano pavardė... (Pasako neaiškiai) Skaičiau laikraščiuose, kad profesorius sunkiai serga...
ANIELĖ: Jūs atėjote aplankyti jo?
PONAS M: Esame iš to paties kaimo. Prisipažinsiu, seniai turėjau tai padaryti.
GABIJA: Pavėlavote, pone.
PONAS M: Kaip tai?
GABIJA: Profesorius mirė.
PONAS M: (Jis staiga sudreba, bet susivaldo) Mirė... Taip, jis buvo už mane vyresnis...
ANIELĖ: Ką tik mirė. Jei bent keletą minučių anksčiau...
PONAS M: Nebuvo skirta mums pasimatyti.
ANIELĖ: Tikrai nebuvo.
GABIJA: Prasilenkėt, kaip dažnai gyvenime. Tačiau labai dėkoju už aplankymą vis tiek. Ar tamsta jo giminė?
PONAS M: Tolimas. Susitikdavom, tiesa, retai, bet kalėdiniais sveikinimais pasikeisdavom kasmet.
ANIELĖ: Kortelių tai profesorius gaudavo šimtais.
PONAS M: (Į Gabiją) Ar tamsta esi jo giminė?
GABIJA: Jis buvo man dėdė.
ANIELĖ: Tikras dėdė...
PONAS M: (Į Taurą) Ir Jums?
TAURAS: Maždaug.
PONAS M: (Apžiūrėdamas knygas) Knygos, knygos... Jums lieka, vienu žodžiu...
TAURAS: (Sarkastiškai) Man, vienu žodžiu.
PONAS M: Atleiskite.
GABIJA: Nekreipkite dėmesio j mano brolį pone. Jo akyse šiandien žali pasauliai sukasi.
PONAS M: Vieną dieną visi pasauliai sustoja, kaip Jūsų dėdei. Laimingas, kas sustoja laiku... (Tyla) Ar prieš mirtį profesorius nepasakojo jums apie vieną tokį laišką?
GABIJA: Kokį laišką?
PONAS M: Laišką... (Ilgesnė pauzė) Iš Mirties krašto?
GABIJA: Taip. Jis man vieną laišką paliko.
PONAS M: Paliko? Dovanai?
GABIJA: Paveldėjau. Jeigu tas pats. Pasižiūrėkite.
PONAS M: (Paima laišką ir pragiedrėjusiu veidu grąžina Gabijai) Taip, tas pats. laiškas, aš gerai prisimenu... Ar jūs žinote, kas jame yra?
GABIJA: Ne, aš nežinau, kas jame yra.
PONAS M: Galima atidaryti?
GABIJA: Kodėl jūs norite atidaryti?
PONAS M: Aš noriu įsitikinti.
GABIJA: Ne, jo atidaryti negalima.
PONAS M: Šis laiškas man labai reikalingas, ponia. (Pauzė; pabrėždamas) Labai reikalingas! Aš apmokėsiu, aš...
GABIJA: (Tyli)
TAURAS: Pirkit. Kiek duosit?
GABIJA: (Tyli)
PONAS M: Dešimt tūkstančių dolerių užteks?
ANIELĖ: Dešimt tūkstančių už laišką!?
PONAS M: Išmokėsiu grynais.
(Ilga tyla. Jis išsiima storą piniginę ir skaito banknotus. Tauras yra pritrenktas įvykio)
GABIJA: Laiškas yra mano nuosavybė, pone.
PONAS M: Pinigai man neatėjo lengvai. Dirbau dienomis ir naktimis. Žmona ir sūnus. Iš mokyklos atėmiau. Sakau, nieko nekenks turėti daugiau. Ne prakaitas sunkėsi iš mano odos, bet kraujas.
GABIJA: Aš labai įvertinu jūsų darbštumą, pone, bet leiskite man pagalvoti...
PONAS M: Jūs manote, kad laiškas vertas dvidešimt tūkstančių dolerių? (Pauzė) Jeigu jūs taip manote, gerai, aš duodu dvidešimt tūkstančių.
TAURAS: (Gabijai) Atiduok! Atiduok! Tokie pinigai!
GABIJA: Aš negaliu jo parduoti, iki nesužinosiu, kas yra viduje. Kas jame yra...
PONAS M: Atidarykit ir pasižiūrėkit. Jo vertė mano akyse nesumažės nuo pažiūrėjimo.
GABIJA: Aš negaliu, aš negaliu...
PONAS M: Kaip ilgai jūs negalėsite jo atidaryti?
GABIJA: Tai priklausys nuo sąlygų ir aplinkybių, kurių mes dabar nežinome.
TAURAS: Nesispirk ilgiau, kol žmogus nepakeitė nuomonės, tu, o, tu...
GABIJA: Jei dėdė patikėjo man tokį brangų laišką, aš jo tikrai neatidarysiu.
PONAS M: (Švelniai, beveik aimanuojančiai) Jūs manote, kad pinigus man aitvarai sunešė, ponia? Pagal statistiką, dvidešimt tūkstančių yra viso gyvenimo šeimos santaupų vidurkis? Aš apeliuoju į jūsų gerą širdį, aš prašau, aš prašau, ponia...
GABIJA: (Apsisprendusios tonu) Laiškas neparduodamas.
PONAS M: Penkiasdešimt tūkstančių? (Pauzė) Sutinkate atiduoti už penkiasdešimt tūkstančių dolerių?
TAURAS: Penkiasdešimt tūkstančių!!
ANIELĖ: (Susijaudinusi) Kas yra, kas ten parašyta...
GABIJA: (Į PONĄ M) Deja... Negaliu, jokiu būdu negaliu.
TAURAS: Aš tave į bepročių namus uždarysiu, apakėle tu! Žmogų laimė aplanko tik vieną kartą gyvenime. Nepraleisk progos! (Skausmingai) O, kad jis man jį būtų palikęs, kad man...
GABIJA: Ironija. Tik ką siūliau keisti, kodėl atsisakei?
TAURAS: (Lyg negirdėjęs) Jis man senas knygas paliko, o tau penkiasdešimt tūkstančių! Tu prašei, kad tau laišką paliktų, tu gudri lapė! Tu labai gerai žinojai, kas jame yra ir ko jis vertas! Tu labai gerai... Aš nekenčiu dėdės!
GABIJA: (Šeria TAURUI į veidą) Nurimk! Esi ir to nevertas! (Pauzė) Jis tau paliko daugiau...
TAURAS: Daugiau? Ką jis man paliko daugiau?
GABIJA: Prieš mirdamas, jis mane atsiprašė...
TAURAS: Už ką atsiprašė?
GABIJA: Kad palieka mažiau. Kažkodėl dėdė labiau tavim tikėjo. Gal, kad ta pati pavardė.
TAURAS: Aš nesuprantu tavęs, Gabija.
GABIJA: Kai visas knygas perskaitysi, suprasi. Ir tada žinosi, kiek daug turto tau dėdė paliko.
TAURAS: Aš neskaitysiu nė vienos knygos!
GABIJA: Tad užkąsk liežuvį ir tylėk. Ir nesakyk, kad tau nieko nepaliko. (Į PONĄ M) Labai gaila, pone, bet laiško parduoti negaliu nė už penkiasdešimt tūkstančių. Tikrai, negaliu.
TAURAS: Gabija! Gabija, ką tu darai?
PONAS M: (Užgautas ir susijaudinęs) Mano pinigai švarūs, ponia. Užtikrinu. Uždirbti pavyzdingai, pagal visas verslo taisykles ir tradicijas... Pinigų moralė nekvestijonuojama, mūsų principai standartiniai ir viešai priimti...
Tiesa, vokiški aparatai nebuvo vokiški, bet etiketės originalios. Deimantiniai žiedai nebuvo deimantiniai, prisipažinsiu, nežinojau... Importuoti baldai susmuko po šešių mėnesių naudojimo, bet tai ne mano kaltė...
Aš ne pirmas ir ne paskutinis. Atvirai kalbant, ir mums nėra ko pūstis — esam ūkininkų vaikai...
GABIJA: Aš ne dėl to, pone, kad jūsų pinigai nėra švarūs, bet dėl to, kad dėdės dovana man yra neįkainuojamai brangi. Brangesnė už pinigus.
PONAS M: Jūs manote, kad jūsų laiškas vertas dar daugiau?
GABIJA: Pone, ar tamsta gali būti mums atviras, kaip ir mes tamstai?
PONAS M: Aš esu jums atviras, ponia. Daugiau negu atviras... Sakykite.
GABIJA: Kodėl šis laiškas jums taip reikalingas? Už tokią pasakišką kainą?
PONAS M: Todėl, kad jis rašytas krauju.
ANIELĖ: O, mano Dieve!
PONAS M: Tačiau ne tai svarbu, ponia...
GABIJA: Kas gali būti svarbiau?
PONAS M: Jis rašytas mano krauju.
GABIJA: Jūsų...
PONAS M: Mano tėvo iš... (Ilgesnė tyla)
GABIJA: Iš Mirties krašto? (PONAS M palenkia galvą)
ANIELĖ: Tegu Dievas būna jiems gailestingas.
PONAS M: Mano tėvą ir motiną suėmė anais metais ir išvežė į Mirties kraštą. Ir mane buvo paėmę kartu, bet aš iššokau iš sunkvežimio ir pasislėpiau rugiuos. Mano motina mirė užkaltam vagone...
GABIJA: Išeina, kad šis laiškas rašytas jums?
PONAS M: Vienu žodžiu — taip.
GABIJA: Kodėl jūsų tėvas siuntė laišką mano dėdei, o ne tiesiai jums?
PONAS M: Jis nežinojo mano... (tyla) adreso.
GABIJA: Per tiek metų jūs neparašėt savo tėvui laiško?
PONAS M: Prisipažįstu ir prašau atleisti. Aš niekam nerašiau laiškų. Turiu pakankamai rūpesčių. Šeima, prekyba, finansai et cetera, et cetera, et cetera... Kai vieną kartą nutariau susirišti su tėvu tame Mirties krašte, jis jau buvo miręs...
ANIELĖ:: Pavėlavote ir ten.
PONAS M. Nesiginu.
GABIJA: Aš suprantu, pone, kad jūs norite išpirkti savo tėvo kraują?
PONAS M: Pačia aukščiausia kaina.
GABIJA: Pinigais?
ANIELĖ: Kraują pinigais?
GABIJA: Palyginimas vargiai tinka. Kaip galima išpirkti kraują pinigais?
PONAS M: Mano giminė nyksta... Man reikia kraujo... Ir labai greit, ponia, labai greit... Vienu žodžiu, man jo reikia dabar!
GABIJA: Dabar?
PONAS M: Mano sūnus miršta... Mano vienintelis ir paskutinis miršta dvasine anemija...
ANIELĖ: Dvasinė anemija, o Dievulėli...
PONAS M: Šimtą tūkstančių? Šimtą tūkstančių už laišką?
TAURAS: Šimtas tūkstančių!
ANIELĖ: Šimtas tūkstančių ir angelą prirakintų prie pragaro vartų!
PONAS M: Ponia? Jūsų rankose mano likimas. Pinigai už amžino gyvenimo paslaptį (Tyla; jis bando jos veidą) Norite uždirbti per vieną minutę tiek, kiek aš per visą gyvenimą? (Pauzė) Atiduodate man šį voką už šimtą tūkstančių?
GABIJA: Savi marškiniai arčiau kūno, pone. Pirmoj eilėj aš privalau rūpintis savo gyvenimu ir savo vaikais. Jūs suprantate mane, pone? (PONAS M ilgai tyli).
ANIELĖ: Tai profesorius, tai galva... Aš suprantu dabar, kodėl giltinė, pas jį ateidama, nusiprausė... (PONAS M krūptelia).
GABIJA: Tai anekdotas. Prieš pat mirtį profesorius jai papasakojo.
ANIELĖ: Aš eisiu pasimelsti už jo sielą.
PONAS M: Pasimelsti? (Lyg skęstantis šiaudo) Ir aš... Ir aš eisiu pasimelsti... Neprisimenu, kada meldžiausi... (Pažiūri į laikrodį) Melstis niekada nebus vėlu... (Prie durų sustoja) Kaip gražiai profesoriai miršta — anekdotus pasakodami...
(ANIELĖ ir PONAS M išeina į profesoriaus kambarį)
UŽDANGA (Tęsinys sekančiame numeryje.)