DAR TEBESI kasdieną tarp mūsų. Ir būsi visados su mumis. Tarp mūsų gyveni, šalia mūsų, toj žemėj, kuri yra tavo ir mūsų; toj žemėj, kuri priėmė tave, kai buvai kūdikis taip kūdikių ir pasmerktasis taip pasmerktųjų; gyveni su gyvaisiais, gyvųjų žemėj, kuri tau patiko ir kurią tu myli; gyveni ne žmogiškuoju gyvenimu žmonių žemėj, gal būt, nematomas net ir tiems, kurie tavęs ieško, gal pasislėpęs vargšu, kuris perkasi pats sau duoną ir kurio niekas nemato.
Bet dabar jau atėjo laikas, kad vėl mums visiems pasirodytumei ir duotum aiškų ir neginčijamą ženklą šitai gentkartei. Tu matai, Jėzau, mūsų reikalus; tu matai, ligi kokio laipsnio siekia mūsų vargai..., mūsų skriaudos ir mūsų beviltiškumas; tu žinai, kaip labai reikia, kad tu vėl sugržtum.
Tu gi žinai, kaip begaliniai, ypač šiuo metu, yra reikalingas tavo žvilgsnis ir tavo žodis. Žinai gerai, kad vienas tavo pažvelgimas gali išjudinti ir pakeisti mūsų sielas, kad tavo balsas gali pajudinti mus iš mūsų begalinio skurdo lindynių; tu geriau už mus žinai, daug giliau, negu mes, kad tavo buvimas yra būtinai reikalingas,... ypač šiame amžiuje, kuris Tavęs nepažįsta.
Daugiau nei kartą po Prisikėlimo pasirodei gyviesiems. Tiems, kurie manė, kad neapkenčia tavęs, ir tiems, kurie mylėtų tave, net jeigu tu nebūtum Dievo sūnus, esi parodęs savo veidą ir kalbėjai savo balsu... Tu buvai šviesa ir žodis Pauliaus kelyje, ugnis ir kraujas Pianciškaus urve, tobula meilė Kotrinos ir Teresės nuošalėse. Jeigu sugrįždavai dėl vieno, tai kodėl negalėtumei sugrįžti, vieną kartą, visiems? Jeigu anie verti buvo tave pamatyti dėl savo aistringos vilties, tai mes galime pasiremti mūsų nykaus beviltiškumo teisėmis. Anos sielos šaukėsi Tavęs savo nekaltumo pajėga; mūsų sielos šaukiasi tavęs iš savo bejėgiškumo ir nusivylimo gelmių... Niekados tavo Naujiena nebuvo tokia reikalinga, kaip šiandien, ir niekados, kaip šiandien, nebuvo taip užmiršta arba paneigta...
Bet mes, paskutinieji, laukiame tavęs. Lauksime tavęs kasdieną, nepaisydami savo nevertumo... Ir visa meilė, kurią galėsime iš savo nualintų širdžių išgauti, bus tau, Nukryžiuotasai, kuris iškentei kančias, mylėdamas mus, ir dabar mus kankini visa savo nepermaldaujamos meilės galia.
Giovanni Papini, Kristaus istorija
Kristus savo digingume. (Vezelay)