ANATOLIJUS KAIRYS
Vieno veiksmo trijų paveikslų drama
Tęsinys iš pereito numerio
TREČIAS PAVEIKSLAS
Pirmo veiksmo scenovaizdis po gero pusvalandžio. GABIJA žiūri knygas, TAURAS sėdi liūdnas ir nusiminęs. Pusės minutės tyla.
GABIJA: Ilgai meldžiasi. Tur būt, už visą gyvenimą.
TAURAS: (Jam nerūpi anų malda) Gabija, pabusk. Neužsispirk, prašau tave. Prašau, Gabija!
GABIJA: Neaušink burnos. Taurai.
TAURAS: (Labai jautriai ir įtikinančiai) Gabija, nauja diena mums aušta. Šimtas tūkstančių! Pasidalysime pusiau ir būsime turtingi. Mano brangute, mano geroji sesute? (Tyla) Gabija? (Tyla) Gabijėle! (Ši dar neatsako) Mano abu vaikai serga. Žmona ligoninėj laukia trečio, o kišenėj nė cento. Tavo vyras nedirba jau antras mėnuo. Mūsų vaikai pusnuogiai ir pusalkaniai. Parduok tą laišką be svyravimų! Vargstame abu ir galo vargams nematyti. Bet mūsų vargas pasibaigs su šia diena, jei būsi tu protinga. Parduok! Paklausyk nors vieną kartą manęs, mano brangiausioji, mano mylimiausioji sesute, parduok, parduok... (Jis arti ašarų. Gabija neatsako.)
Mes nusipirksime puikius namus, gražius rūbus, naujus automobilius. Mes persikelsime gyventi į gražesnį ir švaresnį miestą. Mūsų vaikai pateks į turtingųjų mokyklas ir... Gabija, o, Gabija! Ar tu Įsivaizduoji kokia šviesi ateitis?... Mūsų vaikams atsivers neribotų galimybių erdvė... Parduok ir pasakyk šiam ponui dėkui — pats dangus tau jį siunčia.
GABIJA: Bijau, kad ne pragaras.
TAURAS: Aš žinau, kas yra laiške, Gabija, aš žinau. Aš buvau jį atidaręs.
GABIJA: Tu buvai atidaręs?
TAURAS: Neiškenčiau. Akys troško pamatyti, ką tau dėdė paliko.
GABIJA: Ir kas jame yra?
TAURAS: Nieko! Nieko jame nėra. Visiškai nieko, tikėk. Kažkoks popiergalis ir keli neišskaitomi žodžiai, parašyti raudonu rašalu.
GABIJA: Esi tikras, kad tai rašalas?
TAURAS: Netikėk pasakom, Gabija. Kas rašys laiškus krauju? Tie laikai seniai praėjo. Dabar visi vaikai rašo raudonu rašalu. Neklausinėk daugiau. Kraujas? Mitas! Tegu perka — mums svarbu pinigai!
GABIJA: Ką matė tavo akys, tai ne mano. Aš turiu perskaityti pati, kas ten parašyta.
TAURAS: Tai atidaryk. Dabar niekas nemato.
GABIJA: Aš privalau laikyti pažadą.
TAURAS: Tu proto netekai!? Kada tu perskaitysi tūkstančius knygų? Rytoj tau cento už jį neduos.
GABIJA: Kraujas niekada nebuvo perkamas centais. (Abu kurį laiką tyli.) Ar mes nesapnuojame?
TAURAS: Ne, mes nesapnuojame. Mes nebuvome nė prisnūdę.
GABIJA: Aš nenoriu tikėti, ką matau ir girdžiu, Taurai. Man atrodo, kad viskas pramanyta mudu sugundyti. Toks ponas ir tokiu laiku... Tokia suma... Pats vidurnaktis... Ar tau neįtartina?
TAURAS: Ir apsirengęs jis gana keistai.
GABIJA: Tik dėdė mirė, tik akis užmerkė... Ir štai prisistato nei šioks, nei toks...
TAURAS: Velnias?
GABIJA: Mane šiurpas krečia.
TAURAS: Tegu ir velnias — pinigas lieka pinigu. Naktis, niekas nemato, su kuo ir ką mainai...
GABIJA: Ššš...
TAURAS: Tegu tas laiškas būna ir krauju rašytas, kam skauda galva? Kam svarbu, kokį palikimą tu pardavei? Kam svarbu, aš klausiu?
GABIJA: Kaip tu paslėpsi kraują?
TAURAS: Kas žinos? Tik Anielė. Duosim jai tūkstantį, ir tylės. O jei žmonės imtų liežuviais plakti — išsikelsim į kitą vietą.
GABIJA: Kur mes pabėgsime nuo savęs? Kur mes pabėgsime, pardavę savo kraują?
TAURAS: Gabija, tu jau nušneki. Tai ne kraujas. Tai laiškas, kuris rašytas raudonu rašalu.
GABIJA: Ne, Taurai, — jis rašytas krauju. Kitaip šio pono čia nebūtų, nebūtų ir problemos.
TAURAS: Jei ir krauju, pagaliau, tai ne mūsų!
GABIJA: Ne mūsų? Kaip tu žinai, kad ne mūsų?
TAURAS: Kaip gali būti mūsų?
GABIJA: Mes našlaičiai, ar ne?
TAURAS: Taip, mes našlaičiai.
GABIJA: Tu žinai, kad mūsų tėvus nekaltai suėmė ir išvežė į Mirties kraštą?
TAURAS: Taip, aš žinau, bet argi mes dėl to kalti?
GABIJA: Taurai, jie negrįžo iš ten, jie negrįžo! Argi tu užmiršai, kad mūsų tėvai ir dabar Mirties krašte, gyvi ar negyvi?...
TAURAS: Ne, Gabija, aš neužmiršau, bet...
GABIJA: Palauk. Tada dėdė mus paėmė savo globon ir rūpinos kaip savais. Jis nepaliko mūsų likimo valiai, bet pasiėmė kartu, važiuodamas Amerikon.
TAURAS: Mes esame dėdei daug skolingi, aš sutinku, bet prie ko čia tėvai? Kam juos trauki į šią vidurnakčio istoriją?
GABIJA: Taurai...
TAURAS: Aš net neprisimenu, kaip jie atrodė. Ir tu neprisimeni, nes buvome labai maži.
GABIJA: Jeigu laiškas būtų buvęs skirtas šiam ponui, dėdė būtų jam ir atidavęs.
TAURAS: Dėdė užmiršo. Visi profesoriai — juokingi užuomaršos.
GABIJA: Mūsų dėdė neužmiršdavo nieko. (Tyla)
TAURAS: Ką tu taip galvoji?
GABIJA: Laiškas rašytas mums, Taurai.
TAURAS: Tu manai, mūsų tėvas?...
GABIJA: Arba tėvas, arba motina.
TAURAS: Niekada nepatikėsiu, Gabija.
GABIJA: Mūsų tėvas arba motina rašė jį krauju!
TAURAS: Na ir vaizduotė tavo, na ir fantazija!
GABIJA: Parduoti tėvų kraują, nors vieną jo lašą pasipelnymo tikslu, nežinia kam... Ne, ne, ne...
TAURAS: Aš pasakysiu tau — ponas yra kvailys! Jis pasiūlė per daug. Už tūkstantį būtum atidavus, bet kai pasiūlė dešimt, tu pati išsigandai. Ar ne taip, Gabija?
GABIJA: Man tuoj į širdį smigo — jei laiškas vertas dešimt tūkstančių, tai jis vertas ir dvidešimt...
TAURAS: O jei vertas dvidešimt, tai vertas ir penkiasdešimt, o jei...
GABIJA: Žinoma.
TAURAS: Bet taip negali būti! Yra kur nors riba?
GABIJA: Negali? Kodėl? Gal būt, šis laiškas visai neįkainuojamas? Gal jis brangesnis už pinigus?
TAURAS: Nieko nėra brangiau už pinigus.
GABIJA: Nieko, sakai?
TAURAS: Nieko, Gabija.
GABIJA: Pakartok.
TAURAS: Nieko nėra brangiau už pinigus.
GABIJA: Ar tu nusižudytum už šimtą tūkstančių?
TAURAS: Ne.
GABIJA: Už milijoną?
TAURAS: Ne, ir ne už milijoną.
GABIJA: Tai už kokią sumą tu nusižudytum?
TAURAS: Už jokius pinigus.
GABIJA: O? Vadinasi, gyvenimas yra brangesnis už pinigus, ar ne?
TAURAS: (Pauzė) Aš užmiršau savo gyvenimą...
GABIJA: Prisipažink!
TAURAS: Taip, gyvenimas yra brangesnis už pinigus.
GABIJA: O kaip tėvų gyvenimas? Ar jis tau brangesnis už pinigus? (Tauras tyli) Šis laiškas yra mūsų tėvų gyvenimas, rašytas kančia ir krauju. Tai mūsų tėvų kraujas, tai mūsų palikimas...
TAURAS: Palikimas... (Jis pirmą kartą pastebimai lūžta)
GABIJA: Tu supranti, kad laiškai nerašinėjami be reikalo? Tu supranti tai? TAURAS: Taip, aš suprantu, kad laiškai nerašinėjami be reikalo. Kas tokio? GABIJA: Šis laiškas rašytas krauju. Jei jį rašė krauju, tai turėjo būti labai svarbu? TAURAS: Taip galėjo būti.
GABIJA: Labai, labai svarbu.
TAURAS: Labai, labai svarbu.
GABIJA: Dar ne viskas.
TAURAS: Kas dar? (Lūžta)
GABIJA: Jis rašytas man ir tau. Iš Mirties krašto. Rašė tėvas savo sūnui, rašė motina...
TAURAS: Nebesakyk, aš suprantu. (Lūžta) GABIJA: Ar tu žinai, kas ten parašyta specialiai tau?
TAURAS: Ne, aš nežinau.
GABIJA: Ar norėtum sužinoti? Ar norėtum sužinoti, ką tau rašė tėvas krauju? Paskutiniu kraujo lašu?
TAURAS: Tu esi žiauri teisėja, Gabija. GABIJA: Ką rašė Motina sūnui, gyvenančiam laisvėje?
TAURAS: Sužinokime. Imkim ir sužinokim...
(Ima laišką)
GABIJA: Neliesk! Ir nebandyk jo paliesti daugiau! Aš prisiekiau mirštančiam. (Ji paima laišką ir įsideda rankinukan.) TAURAS: Tu prisiekei? Tu prisiekei už mane?
GABIJA: Už save ir už tave. Už savo vaikus ir už tavo. Ir už tuos, kurie gims iš mūsų vaikų. Aš prisiekiau už visus ir visiems laikams!
TAURAS: Gabija?
GABIJA: Už visas ateinančias kartas. Tokią sąlygą man dėdė padiktavo, ir aš priėmiau.
TAURAS: (Kukčioja) O, dėdė, dėdė...
GABIJA: Ir aš geriau mirsiu, negu duotą priesaiką sulaužysiu!
TAURAS: (Kukčioja) O, dėdė, dėdė...
GABIJA: Sakei, buvai atidaręs, kodėl nepaskaitei?
TAURAS: (Kukčioja) O, dėdė, dėdė...
GABIJA: Tau pinigai rūpi! Brangenybių ieškojai! Akcijų, šėrų, bonų! Štai, ko tu ieškojai. Ir mums taip atsitiks, Taurai, kaip šiam ponui, jei imsime savo tėvų palikimą pardavinėti, jei imsime savo kraują... ir mums taip atsitiks... (Ji iškelia ranką durų link ir tuo metu įeina PONAS M, kurį seka ANIELĖ. Tauras verkia sukritęs kėdėj, ilgesnė tyla.)
PONAS M: Taip ramiai, taip gražiai jis miega... Jo veidas toks laimingas...
GABIJA: Jis gyveno taip, kad laimingas mirtų.
PONAS M: Matyti, visus savo planus įgyvendino...
GABIJA: Kiek įstengė, tiek įgyvendino, pone. Likusius įgyvendinsiu aš.
TAURAS: Ir aš.
PONAS M: O, kad aš tokius vaikus būčiau turėjęs... Prisimenu, vieną kartą profesorius viešai dėstė savo sumanymus. Netikėjau, kad būtų galima juos įvykdyti, iliuzija vadinau... Bet mane vis tiek žavėjo jo entuziazmas, jo nepaprastas optimizmas, jo pasitikėjimas... Vis rengiausi paremti stambesne auka, bet neprisirengiau, vienu žodžiu... Dabar matau, kad jis savo planus ir be mano pinigų įgyvendino...
GABIJA: Jei galėtų, profesorius jums tikrai dėkotų už tokią pagarbą.
PONAS M: Nors prieš mirtį leiskite, ponia, ir mano planams išsipildyti... Prašau... (Jis ištiesia ranką su stora pinigine)
Už laišką...
GABIJA: Laiškas neparduodamas. Ar jūs suprantate mane, pone? Neparduodamas.
PONAS M: Už tiek pinigų?
PONAS M: (Užgautas) Ponia! Mano sūnus serga anemija!? Jūs būsit atsakinga...
GABIJA: Aš esu atsakinga už savo gyvenimą.
PONAS M: (Jis nenustoja vilties — deda ant stalo vieną po kito kelis laikrodžius, retežėlius, apyrankes...) Geriausi pasaulio laikrodžiai... Auksiniai... Deimantiniai... (Jis atrodo kvailai ir vaikiškai)
GABIJA: Pone, ką jūs darote?
PONAS M: Žiedas... 4 su puse karato...
GABIJA: Mums nereikia, mums nereikia...
PONAS M: Ko norite? Ko jūs norite?
GABIJA: Nieko.
TAURAS: Mes nieko nenorime. Palikite mūsų namus!
PONAS M: O... (Jis paliečia savo krūtinę) Širdis...
GABIJA: Mūsų nusistatymas nepakeičiamas.
PONAS M: Nepakeičiamas... Širdis...
(Jis uždengia rankomis piniginę, brangenybes ir sukrinta ant stalo, veidu į pinigus... Anielė šluosto jo išprakaitavusią kaktą.)
ANIELĖ: Praeis, praeis... Pavargo žmogus besimelsdamas...
TAURAS: Jis taip pat serga anemija.
GABIJA: Aiškiai serga, tik ne anemija...
TAURAS: Taip, dėdė žinojo, ką darė.
GABIJA: Labai gerai. Tau knygos, man laiškas. Bet aš negaliu atidaryti, iki neperskaitysiu visų knygų, kurios tau paskirtos. Iš kitos pusės...
TAURAS: Saliamoniškai.
GABIJA: Jis buvo profesorius.
TAURAS: Tiek daug, tiek daug... (Jie ima ir sklaido) Taip smulkiai prirašyta. Mūsų amžiaus neužteks...
GABIJA: Skaitysime, kiek spėsime. Kas liks, skaitys mūsų vaikai ir vaikų vaikai. Visi naudosis paliktu turtu ir bus laimingi.
TAURAS: Aš galiu visai nesužinoti, ką man tėvas ar motina rašė krauju, jei taip ilgai skaitysime.
GABIJA: Sužinosi, jei skaitysi sąžiningai.
TAURAS: Ką tu manai "sąžiningai"?
GABIJA: Negana skaityti, reikia ir suprasti.
TAURAS: Suprasti?
GABIJA: O ką tu manai? Ko nesuprasi, turėsi kartoti.
TAURAS: Iš pradžios?
GABIJA: O ką tu manai?
TAURAS: Kad būtų greičiau, aš išmokysiu savo žmoną.
GABIJA: O man padės vyras.
TAURAS: Aš išmokysiu ir savo vaikus.
GABIJA: O aš savo!
TAURAS: Jeigu neužteks mūsų vaikų, tai išmokysim savo kaimynų vaikus, o kaimynai kaimynų, o kaimynai...
GABIJA: Taip ir turi būti. Taurai. Mes sužinosime paslaptį ir amžinai gyvensime savo vaikuose.
TAURAS: Mūsų vaikai niekada nemirs.
GABIJA: Niekada, niekada... (Ji pabučiuoja brolį)
TAURAS: Už ką?
GABIJA: Už meilę dėdei. Dabar supranti, ką reiškia palikimas. Taurai?
TAURAS: Suprantu, Gabija.
GABIJA: Kad nepasivėluotume, kaip šis ponas, pradėkime dabar, iš pradžios, kol vaikai dar maži...
TAURAS: Taip sese, pradėkime. Viena minutė prieš dvyliktą...
(Jie ima knygas ir rengiasi skaityti. PONAS M atbunda ir kalba lyg sau, lyg Anielei.)
PONAS M: Anemija nepagydoma...
ANIELĖ: Ne, pone.
PONAS M: Niekas negali man padėti?
ANIELĖ: Ne, pone.
PONAS M: Niekas nepadės mano sūnui?
ANIELE: Ne, pone.
PONAS M: Sakoma, kad klaidos atitaisomos...
ANIELĖ: Ne visos, pone. Yra neatitaisomų klaidų.
PONAS M: Pavėlavau...
ANIELĖ: Taip, pone.
PONAS M: (Antras smūgis) Širdis, širdis... (Jis vėl sukrinta, kaip pirma. ANIELĖ pažiūri į laikrodį.)
ANIELĖ: Dvylika...
(GABIJA ir TAURAS skaito pakaitomis— vienas iš V. Krėvės "ARAS", kita iš Maironio "RASEINIŲ MAGDĖ".)
TAURAS: "Mirė Aras, apie kalnus, apie saulę besvajodamas. Laisvės nustojęs ir gyvenimo nustojo..."
GABIJA: "O, ateis... Kaip pavasario rytas
kad ateina žiedais aprėdytas
o jam pritaria paukščių giesmė..."
(Dabar įeina "Auksinukas", tai yra vaiduoklis— hipiškiausias hippie, su gitara ar kitokiu styginiu instrumentu. Jis šoka ir dainuoja, angliškai, lietuviškai ar prancūziškai — nesvarbu, nes vaiduokliai "moka" visas kalbas. Jis apeina sceną du ar tris kartus, padaro keletą kvailų numerių, manierų ar grimasų ir išeina į profesoriaus kambarį, neatidarydamas durų. Vaiduoklio išdaigos ir muzika pažadina Poną M, kuris nerviškai labai reaguoja, tačiau susivaldo iki paskutinio momento.)
PONAS M: Mano vaikas! Mano sūnus... Mano Auksinukas, mano...
(Jis vejasi vaiduoklį, bet naujas širdies smūgis jį sulaiko. Jis griebiasi krūtinės, sustoja, tada sienų, kėdžių, stalo, klumpa ir miršta. Jam esant mirties agonijoj, pasigirsta skardus juokas, kvatonė— tai juokiasi PONAS N "paskutinio pralaimėjimo sekundėj", žiūrėk 24 psl.)
TAURAS: "Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam pražudėt Arą!"
GABIJA: "Ir iš mūsų pačių...
Prasimuš atgimimo versmė."
UŽDANGA