Neįprastos mintys kunigo pašaukimo tema
PRANAS RAZMINAS
Šeimininkas net pyktelėjo ant stovinėjančių be darbo: "Ko čia stovite visą dieną dykinėdami?"
Nebuvo ir tie paskutinieji už vartų tinginiai. Greičiau jie tik buvo nedrąsūs ir kukliai laukė už vynuogyno vartų. Jų atsakymas Šeimininkui nuoširdus: "Niekas mūsų nepasamdė".
Kristus nieko neatstumia. Jis pakviečia visus, ką tik randa prie vynuogyno vartų, iš anksto nenuspręsdamas jų tinkamumo ar netinkamumo. Bus užmokėta pagal susitarimą.
Ar yra vėluojančių į Kristaus vynuogyną? Jų buvo visais laikais, jų yra ir šiandieną...
APLINKA
Dabarties metas ir aplinka nėra palankūs pašaukimams. Žmogus, ypatingai jaunas, yra taip stipriai traukiamas laikinųjų gyvenimo pažadų, kad jis ima jais labiau tikėti negu tuo, kas žadama dar kada nors. Jei jau visais laikais buvo "jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos", tai dabarties metas jaunimui yra moralinių džiunglių metas. Ankstyvesnės, sakysim, jaunimo generacijos labiau pažino gyvenimą iš knygų, ir tai dar dailiai apipavidalintų, idealizmu pasaldintų.
Šiandien mūsų jaunimas betarpiškai pažįsta savo vyresniuosius, stebėdamas jų teigiamus ir neigiamus polinkius. Nuo jo akių nesugeba išsisukti nei pasaulietis, nei dvasininkas. O ko jo paties akys nepastebėtų, tai jam padėtų vyresnieji tiesiogine esamų ir nesamų gyvenimo netobulybių interpretacija. Tas ydų mazgojimas apsireiškia ir sambūriuose, ir spaudoje, ir šeimose. O ką bekalbėti apie televiziją ir apskritai filminį pasaulį, kurie pažinimo likusias spragas visu svoriu užpildo. Taip bręstančio jaunimo realusis pasaulis tampa kaip ir "užbaigtas".
Sveikas jaunuolis, besiryžtąs eiti pašaukimo keliu, nėra iš dangaus nusiritęs eunuchas, neturįs jokios reakcijos į šio gyvenimo kiekvienam žmogui įgimtus polinkius: mylėti, kurti šeimą ir t. t. Prieš šią natūralią trauką sunku atsispirti net turinčiam kitų gyvenimo tikslų. Tie potroškiai nepaleidžia ilgus gyvenimo metus. Priežastys visiems suprantamos. Tad tuo labiau negali būti laikomas atbaigtu granitu dvidešimt kelių metų jaunuolis. Jis jau gali būti diplomuotas, jis gali turėti apaštalo pareigoms eiti šventimus, tačiau jo gyvenimo patyrimas dar gali būti su žymiomis spragomis. O tai negali būti jam nesvarbu.
Šiandieną pašaukimai išnirsta iš moralinių džiunglių, o jau realizuotiems sušvisti šventumo aureole yra gana sunku. Kyla klausimas, ar seminarijos dvasia, išsinešta po ilgų savęs tobulinimo ir studijų metų, yra pakankama garantija išlikti nepalaužiama asmenybe?
PAŠAUKTASIS PASAULYJE
Visiems labiausiai pavojingas drungnasis pasaulis, kuris paprastai nepuola nei atvirai, nei iš pasalų. Tik niekas iš jo negali pasimokyti, nes jis nei už gėrį, nei už blogį nekovoja. Bet jis linkęs labiau pašiepti gėrį negu blogį.
Drungnasis pasaulis nei su džiaugsmu apaštalo nesutinka, nei su nuoširdumu jo neišlydi. Mūsų laikais apaštalas sukiojasi pasaulyje, kuriame net toks gerumas dažnai laikomas negudrumu bei lepšiškumu, o skaistumas — dažnai užmiršta atgyventa bei pasenusia fantazija.
Kol į pašauktąjį žiūrėsime tik romantiškomis akimis, tol mes stokosime pašaukimų. Kol mes esame linkę pašauktąjį izoliuoti nuo aplinkos ir uždaryti į atsiskyrėlio bokštą, kad jis, iškišęs savo dešinę pro siaurą mūro langą, mūsų nuodėmes atleistų ar mūsų ištvirkimą palaimintų, tol mes stokosime gerų apaštalų.
Pašauktasis turi pasilikti pasaulyje. Tačiau jis nesirengia vadovauti pasauliui, bet žmogui. Tik per jį gali atnaujinti žemės veidą. Šiandien per stipriai akcentuojama apaštalo valdomoji galia, o per mažai praktikuojama meilė broliui žmogui.
PAŠAUKIMAS IR PROFESIJA
Profesija nėra kliūtis pašaukimui, o pašaukimas — profesijai. Kiekvienas žmogus turi savo misiją Viešpaties planuose. Pašaukimas nėra kalnynas, nuo kurio ironiškai žvelgiama į žmonių skruzdėlyną žemės slėniuose. Tai romantinė ankstesnių generacijų pažiūra. Ar pašaukti nėra ir kūrėjai, išradėjai, gydytojai, inžinieriai, politikai, laikraštininkai, visuomenininkai ir kiti?
Profesija negali būti kliūtis pašaukimui, tačiau pašaukimas nėra profesija. Pašauktasis šiandien jau beveik nieko neatsižada ir nieko nepraranda. Atrodo, kad ateityje ir šeima nebus kliūtis. Pašaukimas šiandieną įgauna jau profesinį charakterį, t. y. jis gali būti keičiamas. Ir patys pašauktieji kai kada linkę save labiau laikyti profesionalais negu pašauktaisiais. Jau esama labai stiprios tendencijos nebeišskirti iš pašaukimo turinio, nei šeimos, nei turto, nei kitų, kad ir teigiamiausia prasme, malonumų. Ir nieko čia nebūtų nekrikščioniško, tik ar nenutolstama truputį nuo evangelijos dvasios: "Palik viską ir sek mane". Taigi, apaštalo kelias atsidūrė kryžkelėje. Tik ekumeninė dvasia galės surasti tinkamą sprendimą.
Geras pasaulietis ar blogas apaštalas. Geriau būti geru pasauliečiu, negu blogu kunigu... Šis teigimas mėgstamas pasauliečių. Tačiau primirštama, kad vargu ar šios dvi sritys gali būti lygintinos. Kaip kad ir geras pasaulietis negali eiti kad ir blogo kunigo pareigų, taip vargu ar ir blogas kunigas jau galėtų ar įstengtų eiti gero krikščionio pasauliečio pareigas. Neištesėti gali abu luomai. Ar pabūgęs sunkių kunigo pareigų, bus jau geras ir pareigingas pasaulyje? Abejose pusėse yra sunkenybių.
PROGA “KLAIDŽIOJANTIEMS”
Jaunuolių ieškojimas seminarijoms jau dabar yra problema. Jie, kad ir krikščioniškų pažiūrų į gyvenimą, tiki labiau į tą patį gyvenimą, negu į vyresniųjų išmintingus žodžius. Iš kitos pusės, jų gyvenimo patyrimas dar abejotinos vertės. Jiems dar vos prasideda atsiverti akys, ir jie, kaip ir kūdikiai, veržiasi į viliojančią ugnį.
Pavėluotieji pašaukimai primena Kristaus laikus: kas buvo pašauktas nuo tinklo, kas nuo arklo ar kitokio darbo. Buvo ir jaunų pašauktų. Juk Dievo akyse žmogaus metai nėra reikšmingi. Svarbu dvasinis nusiteikimas. Iki šiol jaunas amžius pašaukimui buvo taisyklė, o vyresnis — išimtis. Ši taisyklė, nors ir pamažu, slysta iš gyvenimo. 30 — 60 metų vyras Dievo tarnybai yra pajėgiausias. Diakonato atgaivinimas, atrodo, yra žingsnis į vyresniojo amžiaus pašaukimų ieškojimą. Kunigais šventinti jau subrendusius inteligentus vyrus po reikalingų teologinių studijų netolimoje ateityje galės būti kasdieninis bažnytinio gyvenimo reiškinys, o turima šeima nebebus kliūtis.
Jei kitos katalikiškosios tautos ta kryptimi pirmuosius žingsnius žengia, tai ir lietuviai nebegalės atsilikti. Kitaip, pašaukimų problema sunkiai bus sprendžiama.
Pagal šio meto visas gyvenimo teigiamybes ir neigiamybes vyras turėtų gauti kunigo šventimus apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus. Tik nuo tada būtų su pagrindu lauktina jo atsakomybė, kaip apaštalo, prieš Dievą ir prieš žmones. Tai jau amžius, kada žmogus turėtų sugebėti apsispręsti. Kalbėti jaunuoliui, dar tik einančiam 14-16 metus, apie kunigystės pašaukimo didingumą yra labiau panašu, atsiprašau, į hipnotizavimą, negu į sąmoningą apsisprendimą. Hipnotizmas praeis, o gyventi reikės.
Nėra paslaptis, kad didelis nukunigėjimo priešas yra ir celibatas. Apie tai pakankamai nusivokia ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai. Kad taip yra, parodo ir pačių kunigų stiprus domėjimasis šia problema. Ar pagal šio meto nuotaikas pašaukimų ieškojimas parengiamosioms seminarijoms nėra eunuchų ieškojimas kad ir pačia teigiamiausia evangelijos prasme? Ar nebūtų laikas nugręžti žvilgį į klaidžiojančius pašaukimus, į lūkuriuojančius darbininkus prie Viešpaties vynuogyno vartų? Ir jeigu jie išgirs Šeimininko balsą: "Eikite ir jūs į mano vynuogyną"...
TARP LIETUVIŲ
Argi mes elgtumės kilniai, jeigu, palikę savo apleistus namus, eitume kitų namų puošti? Tai ir pašaukimų rūpestis — pirmiausia savųjų krikščioniškųjų namų rūpestis. Tai nėra egoizmo ar nacionalizmo reiškinys, apie kurį net kai kurie krikščionių vadai turi keistoką supratimą. Jaunieji lietuviai kunigai nenukreipiami apaštalauti savo tautos broliams, o mūsų toks noras laikomas net nacionalizmo apraiška ir jau drąsiai prikišama: jūs statote tautybę aukščiau už religiją...
Mūsų jaunimui reikia dvasios vadų, mūsų vegetuojančioms dar lietuviškoms parapijoms reikia apaštalų, nepavargusių nuo gyvenimo naštos. Be jų mūsų dvasinis atgimimas jau pažymėtas iš anksto mirties ženklu. Jauni, iš mūsų tarpo kilę apaštalai, nustumiami į svetimus dirvonus, pasiremiant valdytojo teise ir mažųjų etninių grupių nepakanta.
Vyresniesiems kunigams trukdo amžius (išimtys labai retos) artimiau bendradarbiauti su jaunimu, o jaunųjų kunigų lietuviškose parapijose beveik ir neturime. Pašaukimai ugdomi per asmeninį kontaktą, per kilnų pavyzdį. Kiekvienas žmogus yra šiokiu ar tokiu būdu atsigręžęs į kitą žmogų. Žmogus per žmogų myli Dievą. Šventajame Rašte pasakyta, kad žmogus negali mylėti Dievo, neapkęsdamas savo brolio.
Jaunimas, kaip ir senimas, šiandieną ne tiek betiki kunigu prie altoriaus liturginiuose rūbuose, kiek kunigu gyvenimo realybėje, kunigu svečiuose ir kitose gyvenimo aplinkybėse.
Lietuviškų parapijų netikrumas bei jų vadovų menkas domėjimasis ekumenine dvasia neigiamai veikia į pašaukimus. Teisinga yra arabų patarlė, kad kiekviena pušis savo šilui ošia. Juk ir jaunas apaštalas yra kurios nors tautos sūnus, o jo darbas saviesiems gali būti sėkmingiausias.
Bent dvidešimt mums apaštalaujančių jaunų kunigų lietuviškose parapijose būtų neįkainuojama vertybė. Kokios didelės įtakos jie turėtų į kryžkelėje atsidūrusį mūsų jaunimą! Ir pašaukimų problema, būtų lengviau sprendžiama.
Tačiau, spręsdami vieną problemą, susiduriame su kita. Jaunieji apaštalai nebenukreipiami į lietuviškąsias parapijas. O jeigu ir teigiamai problema būtų išspręsta, tai susidurtumėm su kai kurių tautinės sąmonės sumenkėjimu ir teigiamų vaisių būtų sunku besulaukti, nes jų mokyklos nesidomėjo specialiais jų uždaviniais. Dar mes turime lietuviškuosius vienuolynus. Šiandieną jie mūsų didžioji viltis, mūsų religinio atgimimo viltis. Tačiau ir jie už lietuviškosios sąmonės tęstinumą gana sunkiai kovoja. Jie, įtemptai kovodami už egzistenciją, susilpnina savo tiesioginio darbo barus.
Daugelis vynuogyno darbininkų šiandieną yra susvyravę, suabejoję, kartais per drąsiai leisdamiesi į rizikingus gyvenimo sūkurius arba bailiai atokiai stovėdami. Būsi labai atsargus, pasyvus, nepatiksi savo viršininkams; būsi perdaug aktyvus bei savarankiškas, rizikuosi savo pašaukimo ateitimi. Tačiau juk kunigas negali būti abejingas visa tam, kas vyksta jo apaštalavimo aplinkoje. Vienu atveju jis nepatiks savo hierarchijai, kitu atveju savo aplinkai. Absoliutus pasyvumas būtų geriausia išeitis, tačiau tai nėra kilnios asmenybės ženklas.
Pašaukimų krizė jungiasi su Bažnyčios ir pasaulio krize. Supasaulėjimo reiškiniai Bažnyčioje iššaukia pašaukimų krizę (stoką). Suabejojimas amžinosiomis vertybėmis sukelia šaukiamojo atsargumą.
Prieš kurį laiką Čikagos amerikiečių dienraščiai beveik kas dieną minėjo dviejų
Jeigu dvasiškija ir pasauliečiai suvoks, kad jie abeji yra toje pačioje Dievo tarnyboje ir kad abeji privalo pagerbti jo reikalavimą, jog kiekvienas žmogus turi savo vietoje liudyti Dievo malonę, kuri skirta visiems,— jeigu dvasiskija ir pasauliečiai suvoks, kad Dievo teisme jie nebus klausiami apie jų padėtį socialinėj Bažnyčios struktūroj,
o tik bus klausiami apie tikėjimą, viltį ir meilę, kad jie bus teisiami pagal tai, ar jie buvo daugiau suinteresuoti savo pareigomis Bažnyčioje, kaip teisėmis, tada santykiai tarp dvasiškijos ir kitų Dievo žmonių Bažnyčioje pasiliks arba taps patenkinami.
Karl Rahner, S. J.
katalikų kunigų pavardes. Kaip mes į jų veiksmus bežiūrėtumėm, tačiau tai ne tik įdomios, bet ir didžios asmenybės. Vieno pasiaukojimas nuėjo iki visiško savęs užmiršimo, o kito net iki pašaukimo tragiškos ribos. Vieno veikla atsitrenkė į pasaulio įstatymus, kito — į besąlyginį paklusnumą. Abu pažeidė autoritetą: vienas — pasaulinį, kitas — dvasinį. Vienas prieš pasaulinį nutilo, kitas prieš dvasinį sukilo.
Mūsų metas — tai ne viduramžiai ir principiniai nusiteikusio sąmoningo krikščionio kataliko negalėtų suklaidinti joks krikščionių vadas. Ten, kur veikia tik įstatymai, paragrafai ir prakeikimai, labiausiai pasigendama didžiausiojo įstatymo — meilės.
Mūsų gyvybiniai rūpesčiai tik mums vieniems terūpi. Dar blogiau, kad tie mūsų didieji rūpesčiai kai kurių krikščionių vadų akyse yra jau mus inkriminuojanti medžiaga. įdomu, kad dalis Amerikos katalikų mažųjų etninių grupių virinimo katilą yra labiau pasinešę kaitinti, negu būtų galima iš jų to tikėtis. Mažosios etninės katalikų grupės tai gana stipriai jaučia. Ir vis dėl to nelaimingo valdymo, ne apaštalavimo! Kiek čia būtų galima rasti evangelinės dvasios, tai jau kitas dalykas. Visi mes tariamės klausą savo sąžinės balso, tarsi mūsų artimas, mūsų brolis jos neturėtų. Dievo tautoje neturėtų būti nei stipriųjų, nei silpnųjų, nei didžiumos, nei mažumos. Ar besąlyginis paklusnumas, net savęs nebeapsiginant, nėra jau seniena?
Kai kas gali paklausti, kodėl čia buvo minimos apaštaluose pasitaikančios negerovės. Juk pašaukimų reikalu visados kreipiamasi į pasauliečius, į šeimas, iš kurių pašaukimai kyla. Tos negerovės buvo paminėtos todėl, kad, svarstant pašaukimų klausimą, negalima ramiai ignoruoti pačių pašauktųjų apaštalų pavyzdžio. Pašaukimus mūsų tarpe gali stabdyti gyvenamojo krašto krikščionių vadų abejingumas mažųjų etninių grupių atžvilgiu ir iš viso valdymo — ne apaštalavimo — dvasia apaštaluose.
Čia verta prisiminti teologo Karl Rahnerio mintį (žr. citatą šiame puslapyje)... Kai Bažnyčioj vyraus tokia dvasia, tada galima tikėtis ir daugiau asmenų — anksčiau ar vėliau — atsakančių į Šeimininko pakvietimą: "Eikite ir jūs į mano vynuogyną".
Kitaip idealiems jaunuoliams neturime daug ko pasiūlyti, o ką bekalbėti apie abejojančius ar klaidžiojančius.