A. TAUTVYDAS
1968-1969 m. "Laiškų Lietuviams” konkurse antrąją premiją laimėjęs straipsnis
Autoriui pageidaujant profesiniais sumetimais, straipsnis spausdinamas slapyvardžiu.
Laiškų Lietuviams redakcija, matydama mūsų išeivių visuomenėje "nemaža nesantaikos, nesutarimų ir susiskaldymo", paskelbė straipsnio konkursą, ieškodama kelio į darnų sugyvenimą bei sandorą.
Mums atrodo, kad yra dvi pagrindinės darnaus sugyvenimo sąlygos: a) bendrų pagrindinių tikslų (siekimų) turėjimas ir b) įvairių priemonių tiems tikslams siekti pripažinimas. Šitos sąlygos tokios paprastos, kad beveik savaime aiškios. Juk neturint bendrų tikslų, negali būti ne tik darnaus, bet ir iš viso jokio bendro visuomeninio darbo ar veikimo. Mūsų, kaip lietuvių, bendri siekimai yra Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė, kuri sudaro tinkamiausias sąlygas tautos egzistencijai stiprinti bei jos kultūrai puoselėti. Tie tikslai normaliam, neišsigimusiam, tautiečiui savaime aiškūs. Taip pat beveik savaime aiški ir kita sąlyga — įvairių priemonių tiems tikslams siekti pripažinimas. Tiems patiems tikslams siekti gali būti daug priemonių, ir nė viena jų nėra absoliučiai tikra, kol tikslas nėra pasiektas. Jų tinkamumas paaiškėja tik tikslą pasiekus. Paprastai to paties tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Amerikos valdžia savo tikslų Vietname ir kitur siekia ne tik karinėmis, bet ir diplomatinėmis, ekonominėmis bei kitomis priemonėmis. Ir mūsų kovoje dėl laisvės naudojamos įvairios priemonės — diplomatų - politikų veikla, informacija, mokslas, visuomeninė veikla (kontaktai su amerikiečiais intelektualais, spaudos žmonėmis, kelionės į Lietuvą, ryšiai su žmonėmis iš Lietuvos ir kt.)
Kurios šių priemonių sėkmingiausios, neįmanoma visu tikrumu pasakyti. Tur būt, arčiau tiesos bus teigimas, kad visos jos gali būti naudingos ir reikalingos. O jei taip, tai kiekvienas bendruomenės narys yra laisvas pasirinkti tokias priemones, kurios jam tam tikru metu atrodo tinkamiausios.
VERTINIMO KOMISIJOSnarių pastabos apie šį A. Tautvydo slapyvardžiu pasirašytą straipsnį: pasižymi nuoseklumu, pagristas faktais ir logiškais teigimais, iš kurių savaime plaukia išvada — būkime tolerantiški... konkrečiausias ir arčiausiai prie temos... nuosekliai ir taikliai dėsto mintis, bet kalbėdamas apie minties ir žodžio laisvę, aiškiai teisina vieno nusistatymo žmones, o neigia kitus... gerai analizuoja lietuvišką padėti.
atsižvelgiant į profesiją, sąlygas ir kt. Spėjame, kad ir Laiškų Lietuviams redakcija turėjo tą patį galvoj, formuluodama konkursinio rašinio temą "Tolerancija ir ištikimybė principams, kryžiuojantis pažiūroms ir nuomonėms". Tie principai — tai mūsų minėti bendri tikslai bei siekimai, kuriems esame ištikimi, o pažiūros bei nuomonės "kryžiuojasi" dėl priemonių, ir dėl to čia būtina "tolerancija".
Tokia yra teorija, ir čia dalykai atrodo gana aiškūs. Praktikoj betgi reikalas atrodo keblesnis. Čia tuoj kai kas pasakys, kad ne visos priemonės yra vienodos vertės, kad gali būti gerų priemonių, tik pakenčiamų ir visai blogų. Bet kas turi spręsti apie jų tinkamumą ar netinkamumą? Kas turi pasakyti, kad tos įvairios priemonės veda į tą patį, ar "nebe į tą patį tikslą"? Čia ir iškyla vadovybės arba autoriteto klausimas. Taigi kas yra autoritetas? Kaip žinoma, autoritetą paprastai sudaro dvi savybės — formali ir kompetencinė. Tikras autoritetas yra tokia vadovybė, kuri vadovauja ne tiek formaliai, kiek faktiškai, ne tiek institucijos formalybe, kiek kompetencijos (intelektualinės bei moralinės) pranašumu. Kai vadovybė nepasižymi tomis savybėmis, jai belieka viena formalybė, kuri yra tuščia ir dėl to neveiksminga. Visuomenė tokiu atveju autoritetu netiki ir nesiduoda vadovaujama. Sakoma, kad tokiu atveju visuomeniniame gyvenime nėra darnos.
Šiandien autoriteto klausimas suaktualėjo ryšium su reformomis Bažnyčioje. Dažnai pabrėžiamas autoriteto reikalingumas ne tik Bažnyčioje, bet ir šeimoje, valstybėje ir kitur. Šeimoje vaikai turi klausyti tėvų, valstybėje piliečiai valdžios. Tai tiesa. Tačiau tas klusnumas nėra absoliutus, nes autoriteto subjektas yra žmonės, kurie nėra tobuli, kurie gali klysti ir faktiškai dažnai klysta. Dėl to klusnumas autoritetui yra proporcingas jo intelektualiniam bei moraliniam pranašumui. Kai tėvas šeimoj yra menkos moralės, jis yra menkas autoritetas ar joks autoritetas savo nepilnamečiams vaikams. Kai valstybės vadai pirmoje vietoje stato savo asmeniškos ar savo siauros grupės egoistinius interesus, paneigdami piliečių pagrindines teises, jie nėra tiems piliečiams autoritetas. Kai Bažnyčios hierarchai tiek konservatyvūs, kad atsisako atsižvelgt į žymiausių teologijos mokslo autoritetų išvadas, jie irgi nustoja nemaža autoriteto, nes remiasi tik institucijos formalybe. A. Maceina apie formalinį autoritetą šitaip kalba: "Grynas formalinis autoritetas Bažnyčioje yra prasilenkimas su Šventąja Dvasia. Inkvizitorius kaip tik nori visą savo valdžią pastatyti ant šitokio autoriteto ir tuo pačiu sukurti antikristinę karalystę iš esmės, kurioje būtų žiūrima ne to, kas sakoma, bet to, kas sako. Tuo tarpu Kristaus karalystėje pagrindinės reikšmės turi turinys (ką sako), bet ne formalinė kieno nors valia (kas sako)" (Didysis Inkvizitorius, 192 psl.).
Tas pats ir mūsų visuomeninėj veikloj. Mes turime institucijų, kurių pareiga vadovauti. Bet jas sudaro žmonės, kurie ne visuomet ir ne visais atžvilgiais yra pajėgiausi, tinkamiausi visoje mūsų bendruomenėje. Grupė žmonių, nesanti vadovybėje, gali būti net pajėgesnė, kompetentingesnė kuriuo nors klausimu, negu tokia pat grupė vadovybėje. Dėl to kai mūsų visuomenėj nėra sąlygų sudaryti vadovybės iš neabejotinai kompetentingiausių žmonių, kurie galėtų vadovauti savo intelektualiniu bei moraliniu pranašumu, tada faktiškai vadovybei dažnai tenka remtis vien formaliniu autoritetu: aš tam pritariu, o tą smerkiu, nes aš esu vadovybėje. Bet visuomenė gerai supranta, kad asmens priklausymas vadovybei išminties jam nė kiek nepadidina, ir dėl to visuomenė, anot Maceinos, žiūri ne to, kas sako, o ką jis sako. Dėl to fakto, kad vadovybė dažnai tėra formalinis, o ne faktinis autoritetas, ir pasireiškia nedarnumas visuomenės gyvenime. Tokiu atveju formalinio autoriteto nuomonė gali susikirsti ir faktiškai dažnai susikerta su visuomenės paskirų grupių ar asmenų nuomone, ir rezultatas — visokie nesusipratimai bei nesutarimai.
Išeitis iš tos nepageidaujamos padėties gali būti dvejopa. Galima taip sustiprinti vadovybės autoritetą, kad ji vadovautų ne tik formaliai, bet ir faktiškai — savo kompetenciniu pranašumu. Arba kai vadovybė remiasi daugiau formaliniu autoritetu, darydama sprendimus, ji turi būti labai atsargi. Svarbesniais klausimais ji turėtų atsiklausti nuomonės kompetentingų patarėjų (juk ir popiežius, ir Amerikos valdžia turi patarėjų). Kas tie patarėjai galėtų būti, tai atviras klausimas. Gal būt, tas intelektualinis bei moralinis elitas, apie kurį kartą yra kalbėjęs A. Blažys savo straipsny Intelektualų atsakomybė tautoje (Aidai 1967, Nr. 10).
Bet nepaisant kokia vadovybė bebūtų, ji negali pretenduoti į neklaidingumą. Tokia pretenzija jos autoritetą greičiau mažintų nei didintų. Iš to plaukia išvada, kad vadovybė savo sprendimus gali daryti labai atsargiai, ji turi vengti absoliutybių: mūsų nuomonė absoliučiai teisinga, mūsų siūlomos priemonės absoliučiai geros ir kitokių būti negali. Šiandien, kai absoliutybių atsisakoma net moralinėj teologijoj (plg. Charles Curran redaguotą aštuonių teologų knygą Absolutes in Moral Theology?, 1968) operuoti absoliutybėmis visuomeniniame bei politiniame gyvenime būtų ne tik nenaudinga, bet dargi pavojinga. Ypač vengtinas toks sprendimų suabsoliutinimas, kuris bando iš anksto morališkai diskvalifikuoti kitaip manančius ar kitokias priemones pasirenkančius. Deja, mūsų gyvenime kaip tik ir neišvengta to nuomonės suabsoliutinimo ir kitokios nuomonės besilaikančių diskvalifikavimo, paskelbiant, kad vadovybės nutarimo nesilaikymas "būtų tolygus Lietuvos respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Rusiją nepripažinimo atsisakymui". Tai faktiškai reiškia: jei tu kitaip galvoji nei mes, tu atsisakai Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės, ergo esi išdavikas, lietuvių tautos priešas. Šitokia absoliutybe neišvengiamai sudaromos sąlygos nesantaikai, ginčams ir skilimui. Šitokią magišką formulę pasigriebę, antraeiliai trečiaeiliai laikraštininkai ima labai drąsiai švaistytis anatemomis, kitus smerkdami ir save keldami kaip didelius patriotus ir kovotojus. Tada pasipila tokie kaltinimai skirtingos nuomonės žmonėms, kaip: tautinės drausmės ardymas, pasitarnavimas priešui, pylimas vandens ant priešo malūno, kolaboravimas, su priešu koegzistavimas, nusiangažavimas, agentavimas ir pan. Iš tikrųjų daug daugiau pagrindo teigti, kad tie prokurorai (kaltintojai) daugiau "pasitarnauja priešui", negu tie, kuriems tie kaltinimai taikomi, nes kiekviena akcija (kaltinimas) visuomet iššaukia reakciją (gynimąsi). Čia ir yra visokios nesantaikos versmė. Faktiškai niekas tiek išeivijoj nekelia nesantaikos, kaip oponentų žeminimas morališkai, niekinimas, kuris tuojau išvirsta savitarpio ar vispusišku niekinimusi, bendra savinieka. Tokiu atveju mūsų kai kurie moralistai, pretenduodami į nešališkumą ir dėdamiesi stovį aukščiau besiginčijančių pusių, abi jas laiko vienodai kaltomis. Bet tai tėra tiek pat teisinga, kiek būtų teisinga vienodai kaltinti užpuoliką ir užpultąjį.
Kai kurie laikraštininkai bei kai kurie veikėjai kartais kaltininkų ieško už mūsų bendruomenės ribų. Esą čia mūsų priešas tyčia siunčia visokių menininkų, kad mus suskaldytų. Jie, tie menininkai, esą tos piktosios dvasios, kurios mus gimdo. Iš tikrųjų teisingiau būtų sakyti, kad jie ne skaldo, o tik sudaro progą iškilti aikštėn mūsų vidiniam suskilimui, mūsų visuomeniniam nesubrendimui, kuris reiškiasi savo nuomonės suabsoliutinimu ir kitų nuomonės nepakentimu. Faktiškai tuo tik pasireiškia mūsų visuomeninis nekultūringumas. Juk koks čia pasitarnavimas priešui, kai pasikalbama su Vilniaus universiteto rektorium ar pasiklausoma solisto iš Lietuvos koncerto? Juk jeigu galima skaityti sovietinius laikraščius informacijos dėliai, tai kodėl negalima informuotis pas rektorių? Arba jei transliuojama Lietuvos solistų muzika iš plokštelių per visas Amerikos lietuvių radijo valandas, tai kodėl negalima paklausyti gyvo solisto dainavimo? Juk niekas iš tų visų šimtų bei tūkstančių "nusikaltėlių" neišsižadėjo nei Lietuvos laisvės, nei reikalo dėl jos kovoti. Ir jeigu kas tokiomis progomis Įvyksta negera, tai nebent iškilimas aikštėn to minėto nesubrendimo bei nekultūringumo, kuris pasireiškia, kaip minėta, kitų moraliniu diskvalifikavimu: aš manau, kad eiti į solisto koncertą negalima ir todėl aš esu geras lietuvis, o tu eini į koncertą ir todėl esi blogas lietuvis. Tas niekinimas savųjų be jokio reikalo ir be jokio pagrindo daug kam atrodo pats bergždžiausias ir pats nesimpatiškiausias išeivijos gyvenimo reiškinys.
Teorijoj mes pripažįstam pliuralizmo principą visuomeniniame gyvenime, dažnai pakalbame apie žodžio bei minties laisvę, bet šiuo atveju norim būti totalistai ir tai bandom vadinti drausmingumu. Bet ar tai neprimena mums nepriklausomybės laikų, kai "autoritetingi" cenzoriai nurodinėjo laikraščiams, ką jie turi rašyti ir ko nerašyti, visa tai teisindami tautos vienybės bei panašiais motyvais? Gerai, kad pradedama šį reikalą teisingiau suprasti. Apie tai imama jau rašyti ir spaudoj. Gal tai kiek pravėdins orą. Daug straipsnių Dirvoj tuo klausimu parašęs, už žurnalistiką premiją laimėjęs Bronys Raila tą patį kartą konstatavo: "Jau nebe nuo šiandien daugelis aiškiai mato, kad su bolševikiniu priešu mes narsiausiai kovojam gangreit tik prakalbom ir rezoliucijom, o įniršusi ir nuodingiausia naikinimosi kova vyksta tarp savųjų ir prieš savuosius... Ne priešas mus sukiršino ir daugiausia suardė. Mes patys pirmiausia kiršinom, įtarinėjom, inkriminavom, nepasitikėjom savaisiais ir ardėm savo gretas. Tad įvyko ir su ataidėjimais tebesidraiko ne tik iš šalies ardymas, bet ardymas iš vidaus. Ardymasis! Štai žodis, kuris man rodos, tiksliausiai dera dabartiniam laikmečiui. Ardymasis — mūsų demonas, tas mieliausias draugas ir patarėjas, mūsų įkvėpėjas mefistofelis. Ne svečias įsibrovėlis, bet ilgai buvęs ir užsibuvęs mūsų dvasios prakeikimui nelemtas šeimininkas" (Dirva, 1968. XII. 27).
Tokiu atveju ypač svarbus spaudos vaidmuo. Ji gali reikalą pakreipti geron ir blogon pusėn, skelbdama tik rimtus svarstymus ir vengdama: arogantiškų, niekinamųjų, prieš asmenis nukreiptų straipsnių. Be abejo, ne visi mūsų laikraščiai bei žurnalai vienodi tuo atžvilgiu. Draugui, Tėviškės Žiburiams, Aidams, Laiškams Lietuviams, Metmenims nedaug ką galima prikišti. Matyti pastangos, vengti padėties aštrinimo. Dirvoj šalia Br. Railos tramdomųjų straipsnių kitam puslapy, žiūrėk, koks nors Jonaitis šaukia "apsivalykim". Kai kurie kiti laikraščiai bei žurnalai dedasi, anot to, teisuoliais ir kerta "priešui" iš peties. Bet gal neverta dėl tų vadinamų ginčų per daug ir jaudintis, nes dalis tos publicistikos bei polemikos yra aiškiai nesveikos psichikos padarinys. Turime galvoj visus tokius kritikus, kurie agitpropo agentų, komunarų bei kitokių priešų randa net mūsų veiksnių vadovybėse. Spaudos laisvės krašte galima leisti ir jiems "pasireikšti". Bet praeis ir jų įkarštis savaime, kai nebus su kuo ginčytis. O tuo tarpu, gal būt, galima dar prisiminti seną, bet ir šiandien nemažiau galiojančią išmintį, formuluotą žinomu sakiniu: in principiis unitas, in dublis libertas, in omnibus caritas. Dėl principinių tikslų esame vieningi. Dėl to džiaukimės ir dėkokime už tai Dievui. Dėl priemonių abejotinumo bei netikrumo pripažinkime laisvę rinktis vienokias ar kitokias. Ir kiekvienu atveju nesikelkime į puikybę, pretenduodami į neklaidingumą, ir neniekinkime savo artimo, savo tautiečio, to paties tikslo siekiančio.