KRIKŠČIONIJA
Visus krikščionis apjungti siekianti Pasaulio Bažnyčių Taryba įgyja vis didesnės reikšmės. Ji apima protestantus, ortodoksus, anglikonus ir kt., o nuo pernai girdisi balsai, kad ateityje ir Katalikų Bažnyčia gali į ją įstoti. Šiuo metu Vatikanas su ja bendradarbiauja ne vienoje sri-bendrą komisiją), o popiežius Paulius VI ruošiasi aplankyti jos centrą Ženevoje.
Šių metų Sekminių proga PBT septyni prezidentai — patriarchas German von Serbien (Belgradas, Jugoslavija), vysk. dr. Hanns Lilje (Hannover, Vokietija), kun. dr. Daniel T. Niles (Atchuvely, Ceilonas), kun. dr. Ernest A. Payne (Pitsford, Anglija), kun. dr. John C. Smith (Niujorkas, JAV), kun. dr. William A. Visser’t Hooft (Ženeva, Šveicarija) ir vysk. Alhaeus H. Zulu (Eschowe, Pietų Amerika) -— išleido tokį atsišaukimą:
“Dievas atnaujina! Taip skamba ketvirtojo Ekumeninės Bažnyčių Tarybos visuotinio susirinkimo 1968 m. šūkis Uppsaloje.
Šventoji Dvasia, kuri nuolatos veikia ir nuolatos mus stebina, mus apdovanojo nauju savosios dovanos Bažnyčiai supratimu. Naujoje šviesoje, mes išvydome Kristaus planą, kuris suveda visų laikų žmones, rases, aplinkumas ir klases per Šventąją Dvasią į Dievo visagalinčios tėvonystės tikrą, gyvą vienetą jame pačiame.
Tai reiškia, kad mes ieškome toliau visų krikščionių vienybės, kartų iš naujo atsiduodami pasauliui su jo siekiais ir laimėjimais, neramumais ir nusivylimais. Tai kartu reiškia, kad mes, pradedant nuo krikščionių bendruomenės, šaliname visas nuodėmes ir žmogiškas blogybes, kurios žmonijos gyvenime iškraipo patį buvimą žmogumi.
Mes naujai pajautėme savo atsakomybę. Mes turime prisidėti prie tos milijonus žmonių apimančios kovos už socialinį teisingumą ir pasaulio išvystymą. Pirmą kartą istorijoje matome, kad žmonijos visuma mus pastatė prieš naujus uždavinius, nuo kurių mes nebegalime atsitraukti. Dabar turime bendrai rūpintis, kad visi žmonės tarpusavyje pasaulio turtais atitinkamai pasinaudotų.
Mes primename visoms parapijoms ir visiems krikščionims linksma širdimi šią atsakomybę prisiimti, kaip įrodymą savo paklusnumo Dievui. Mes turime prisidėti prie suradimo tam reikalingos struktūros tarptautinėje ir tautinėje plotmėje. Mes — kaip bažnyčios, taip ir pavieniai — turime rasti priemonių ir būdų tautų vystymuisi pasitarnauti finansiniais įnašais, kurie būtų tikroji auka. Mes kartu turime sujudinti mūsų žmonių sąžines, kad yra kenčiančių žmonių ir kad yra tinkamų galimybių šiam velniškam vargo ratui susprogdinti.
Mes tikime, kad Šv. Dvasia veikia Bažnyčioje ir pasaulyje. Žmonių jėgas ji pasuka tikra linkme, kad mūsų galvosena ir bendruomenės gyvenimas nuolatos atsinaujintų. Ji performuoja žmonių kančią. Iš kančios pasidaro žingsnis į pasikeitimą. Ji duoda žodį bebalsiams ir garsiai rėkiančius pamoko tylėti. Ji sužadina žmonėse Dievo ilgesį ir norą būti Dievo vaikais.
Todėl džiaukimės Dvasios dovanomis, kurios “bendram naudojimui” (1 Kor. 12, 7) skirtos, ir tikėkime, kad Jis, kuris mus pašaukė, duos mums ir išradimo dovanų, drąsos bei kantrumo žodžiu ir darbu Jo buvimą įrodyti. Tad bendrai įsijunkime į pilnumos suvažiavimo maldą:
Dieve, mūsų Tėve, Tu gali visa daryti nauja. Mes atsiduodame Tau. Padėk mums gyventi dėl kitų, nes Tavo meilė aprėpia visus žmones; ieškoti tos tiesos, kurios mes dar neatpažinome; laikyti Tavo įstatymus, kuriuos mes, be abejonės, girdėjome, tik jų nevykdėme; pasitikėti vieni kitais bendruomenėje, kurią Tu mums dovanojai; ir leisk Tavo Šv. Dvasiai mus atnaujinti per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Amen.”
V. B.