Zita Sodeikienė, TĘSTINUMAS (rašalas). “Gi žmonijos raida nusitiesia iš nežinomybės į nežinomybe, be pradžios ir be pabaigos, liedamasi iš kartos į kartą, artėja prie susitikimo su savimi”.
Zita gimė Jurbarke 1934 m. Po Antrojo pasaulinio karo atvykusi Čikagon, baigė Marijos Aukštesniąją Mokyklą ir Čikagos Meno Institutą. Savo paveikslus išstatė visose Dailės grupės metinėse parodose, kurių pačioje pirmojoje laimėjo Čiurlionio Galerijos atžymėjimą, o šįmet pirmąją premiją už paveikslą "Metafizinė išraiška" (žr. šio "L. L." nr. 216 psl.). Taip pat dalyvavo eilėje grupinių amerikiečių parodų, o 1967 ir 1969 m. kviestinėje Žiemos parodoje (Winter show) River Forest, 111. Po dviejų individualių parodų Čikagoje 1966 ir 1968 m. ruošiasi trečiajai, kuri įvyks šią vasarą Los Angeles. Yra narė Čikagos Menininkų Draugijos (Chicago Society of Artists), Čikagos Meno Instituto Pardavimo ir Skolinimo Galerijos ir Čikagos Meno Instituto Alumnų Sąjungos narė. Yra iliustravusi eilę knygų vaikams. Nuo 1967 m. rūpinasi "Laiškų Lietuviams" žurnalo menine priežiūra. Šis "L.L." numeris iliustruojamas josios dailės darbais, o 212 psl. ji pati rašo apie savo siekius dailės srityje.
BE PRADŽIOS IR BE PABAIGOS APSKRITIMO TAKU
Menas išauga iš paties gyvenimo. Kūryba nėra atskeltas viršgyvenimiškas sluoksnis, bet paties gyvenimiškumo apraiška. Menininkas savo kūrinio pradus išrenka iš to, kas jau yra, iš jį gaubiančios vidinės ir išorinės aplinkos. Pats gi apipavidalinimas ir išpildymas išplaukia iš menininko įžvalgumo, iš betarpiško buities perpratimo.
Mano darbuose vyrauja apskritimo formos, simbolizuojančios visumos sąvoką— judančią, riedančią, bet eventualiai įsijungiančią į pačią save. Gi žmonijos raida nusitiesia iš nežinomybės į nežinomybę, be pradžios ir be pabaigos, liedamasi iš kartos į kartą, artėja prie susitikimo su savimi.
Iš šios buities tęstinumo sąvokos gaunasi tęstinumo bruožas ir mano darbe. Viena forma neriasi iš kitos, tuo pačiu papildydama, paryškindama, patobulindama tai, kas lieka už jos. Forma, sekdama formą, įgauna ciklinį pavidalą. Gaunasi besivystančios, įsipinančios esybės atspindys. Žmogaus egzistencija taip pat susideda iš įvairiaspalvės augančios pynės. Iš savęs pirmiausia kopiame į socialinę plotmę. Kabiname savo filosofijos sintezės slankstelį prie jau esančios grandies. Augame, plečiame dabartį, sparčiai veržiamės tolyn. O apčiuopiamai gyvybei nutrūkus, vėl grįžtame atgal visumos buitin, kuri be pradžios ir be pabaigos mus veda apskritimo taku.
Tačiau tai nereiškia aklo riedėjimo nustatyta linkme, nepaneigia vidinio traukimo plėstis, ieškoti realybės perpratimo dar neaprašytoje erdvėje. Mano darbuose dimensijos kaip tik ir remiasi vidinės erdvės sąvokos tyrinėjimu. Žmogus nesitenkina ta apibrėžta realiąja erdve, kurioje jis atsiranda. Mes lygiagrečiai plečiamės ir į fizines erdves, ir į vidines plotmes. Ieškome kuo gilesnio sąlyčio su metafizine realybe; norime ją perkelti savo asmeniškon buitin. Atsiduriame abstrakčių sąvokų ir jų besikryžiuojančių santykiavimų plotmėje. Formos, spalvos ir dimensijos keliu keičiu tą abstrakcijų pasaulį į apčiuopiamus regimus reiškinius.
Zita Sodeikienė
Zita Sodeikienė. ERDVĖS DIMENSIJOJ (akrilika). "Žmogus nesitenkina ta apibrėžta realiąja erdve, kurioje jis atsiranda..."
215 psl. — Zita Sodeikienė. SAPNŲ KOMPOZICIJA (rašalas). “Viena forma neriasi iš kitos, tuo pačiu papildydama, paryškindama, patobulindama tai, kas lieka už jos...”
214 psl. — Zita Sodeikienė. GAMTA NEDARO ŠUOLIO (akrilika). “Augame, plečiame dabartį, sparčiai veržiamės tolyn, o apčiuopiamai gyvybei nutrūkus, vėl grįžtame atgal visumos buitin, kuri be pradžios ir be pabaigos mus veda apskritimo taku...”
Zita Sodeikienė. METAFIZINĖ IŠRAIŠKA. “Mes lygiagrečiai plečiamės ir į fizines erdves, ir i vidines plotmes. Ieškome kuo gilesnio sąlyčio su metafizine realybe; norime ją perkelti savo asmeniškon buitin. Atsiduriame abstrakčiu sąvokų ir jų besikryžiuojančių santykiavimų plotmėje”.