D. Bindokienė
Iš namų pabėgo duktė (ar sūnus). Tėvams skausmas, rūpestis, galbūt gėda, o pažįstamiems ir nepažįstamiems naujų kalbų, spėliojimų, gandų. Kas kaltas, kad jaunametė mergaitė taip negarbingai pametė tėvų globą ir sauvališkai pakeitė savo gyvenimo linkmę? Ar kaltas tėvų elgesys — per didelis griežtumas, neatlaidumas, nepasitikėjimas? Gal reikia kaltinti vaiko savanaudiškumą, lengvabūdiškumą, atsakomybės ir pagarbos tėvų vertybėms stoką? Daugybė klausimų kyla pabėgusio vaiko tėvams, o taip pat ir visiems tiems, kurie apie pabėgimą išgirsta. Juk ir jie turi paauglių dukterų, sūnų. Kas žino, rytoj ar poryt gali nuosavi vaikai tokią kvailystę iškrėsti. Jeigu kas galėtų atsakyti į visus tuos kodėl, gal būtų įmanoma savąją šeimą nuo tokios nelaimės apsaugoti...
Kadangi lietuviškų šeimų tarpe vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vaikai palieka savo namus ir iškeliauja nuotykių ieškoti, kilo mintis paieškoti atsakymų pas tuos, kurie asmeniškai su šia problema yra susidūrę — apklausinėti pabėgusias iš namų mergaites ir jų šeimas ir tuo būdu paieškoti priežasčių iš namų pabėgimams. Kodėl, būtent, mergaites, o ne berniukus, kurių nė kiek ne mažesnis skaičius išeina iš namų "šunims šėko piauti”? Mergaitės pasirinktos todėl, kad tėvai ir visuomenė taip stipriai nereaguoja, kada jaunas vyras išeina iš namų prieš tėvų valią, o be to, mergaitės yra atviresnės ir lengviau jas priprašyti, kad pasipasakotų.
Buvo kreiptasi į dešimt tokių pabėgėlių mergaičių, kurias atrasti buvo gana lengva: dalis buvo asmeniškų pažįstamų ratelyje, kitos buvo rekomenduotos draugių, draugų, giminaičių. Atrodo, kad beveik kiekviena lietuvių šeima yra vienokiu ar kitokiu būdu susidūrusi su pabėgusiu iš namų jaunuoliu, ir ši tema visiems labai rūpi.
Visos mergaitės mielai sutiko kooperuoti. Atrodo, kad jos seniai laukė progos kur nors viešai išsipasakoti, gal net pasiteisinti ir tuo būdu atsikratyti kažkokiu dvasiniu sunkumu.
Penkios iš dešimties buvo ištekėjusios, viena išsiskyrusi su vyru, viena gyvena su draugu be vedybų, kitos — netekėjusios. Dvi iš jų gimusios Vokietijoje, taigi, kiek vyresnio amžiaus; kitos 16-23 metų. Pusė iš šio skaičiaus palaiko ryšius su tėvais — vienos gana artimus, kitų tėvai bent žino, kur dukterys gyvena ir, reikalui iškilus, galėtų jas pasiekti. Antroji pusė jokių ryšių su tėvais neturi nuo pat išėjimo iš namų ir nenori apie tėvus net girdėti.
Visos dešimt mergaičių baigusios katalikiškas parapines ir aukštesniąsias mokyklas, visos lankiusios lituanistines mokyklas, dvi net baigusios Pedagoginį Institutą. Bent iki išėjimo iš namų visos reguliariai lankė bažnyčią ir priimdavo sakramentus, nors trys pasisakė, kad tai dariusios tik dėl tėvų, pačios tikrai nebūtų į bažnyčią ėjusios.
Lietuviškoje veikloje aktyviai dalyvavo septynios: penkios buvo skautės, dvi ateitininkės, viena mokytojavo lit. šeštadieninėje mokykloje, šešios šoko įvairiose tautinių šokių grupėse, viena priklausė jaunimo chorui. Kitos trys gyveno kiek toliau nuo pagrindinių lietuviškų kolonijų ir neturėjo progos lietuviškoje veikloje dalyvauti. Reikia pabrėžti žodį neturėjo, nes mielai būtų su lietuviais bendravusios, jeigu sąlygos būtų buvusios palankesnės. Po pabėgimo iš namų tik viena iš dešimt nepasitraukė iš lietuviškos visuomenės (tai Rimutė, kurios pabėgimas iš namų, kaip vėliau pamatysime, yra šiek tiek skirtingas).
Mergaičių šeimų sudėtys taip pat įvairios: dvi buvo vienturtės, kitos turėjo brolių, seserų. Tik vienos motina turėjo pastovų — aštuonių valandų — darbą, dviejų dirbo tik po kelias valandas, kai vaikai buvo mokykloje, o kitos buvo namų šeimininkės. Tik vienos tėvas buvo fabriko darbininkas, kitų — braižytojai, inžinieriai, vienas gydytojas, vienas turėjo maisto produktų parduotuvę, vienas buvo automobilių pardavėjas.
Kiekviena mergaitė buvo paprašyta savais žodžiais parašyti visą savo išėjimo iš tėvų namų prieš jų norą istoriją. Tik dvi parašė lietuviškai, o kitos aštuonios — angliškai. Iš dešimties buvo išrinktos penkios, kurių pasisakymus čia perteiksime. Žinoma, visų mergaičių vardai ir kai kurios gyvenimo aplinkybės pakeista, kad nesusidarytų nepatogumų joms ir tėvams.
Gavus autorių sutikimą, rašiniai buvo parodyti jų motinoms, prašant pasakyti savo mintis ir pastabas apie dukters pasakojimą. Viena atsisakė kooperuoti, vienos pasisakymai buvo tiek nelogiški ir nukrypę nuo temos (Rimutės motinos), kad neverta į juos kreipti dėmesio, o kitų trijų mintis spausdinsime po jų dukterų, kad susidarytų abipusis vaizdas: tėvų ir vaikų.
Pirmoji pasisako Aušra, kuri iš grupės vyriausia, gimusi Vokietijoje. Jauniausioji yra Rima — ji tik šešiolikos metų. Jos situacija yra skirtinga, nes Rima iš namų buvo priversta išeiti. Jos tėvai tarpusavyje nesugyvena, ruošiasi skyryboms, todėl Rima laikinai apsigyveno pas tetą. Dar pasisako Lidija, Rūta ir Angelė. Visų jų tėvai tarpusavyje sugyvena neblogai, bent pagrindinių konfliktų neturi. Pastebėta, kad motinoms dažnai buvo palikta visiška atsakomybė už dukros auginimą ir auklėjimą, o tėvai laikėsi gana pasyviai. Dėl to ir dukters išėjimą iš namų stipriau pergyvena motina. Tėvas greičiau reaguoja pykčiu, o, motina — ašaromis, priekaištais, priežasčių ir pasiteisinimų ieškojimu.
Iš šių pasisakymų išvadų ar sprendimų daryti neįmanoma. Kiekvienos mergaitės situacija skiriasi ir todėl sunku atrasti bendrą vardiklį problemai spręsti. Reikėtų patyrinėti kur kas daugiau panašių atvejų, gal tada iškiltų koks bendras bruožas, kuris padėtų suprasti ne tik išėjusias iš namų, jų tėvus, bet ir tikrąsias to išėjimo priežastis. Gal tada būtų lengviau atrasti būdus toms priežastims pašalinti. Būtų įdomu ir naudinga, kad "Laiškų lietuviams” skaitytojai į šiuos straipsnelius gyvai reaguotų ir savo pasisakymais, siūlymais, komentarais padėtų bendrai spręsti šią, jau dažnokai pasikartojančią mūsų šeimų tarpe, negerovę.
AUŠRA PASAKOJA
Mano tėvai man buvo per seni. Ne tiek savo amžiumi, kiek savo galvosena. Aš turėjau du brolius, bet buvau jauniausia šeimoje. Vienas brolis vedė vokietę ir pasiliko gyventi Vokietijoje, kai visa šeima emigravo į JAV, o antrasis švaistosi po pasaulį ir niekur nenutupia. Tėvai, o ypač mama, niekad broliams nedraudė elgtis, kaip jie tik nori. Aš mažai prisimenu vyresnįjį, bet Erikas ėjo, kur norėjo, ir grįžo, kada jam patiko. Mama niekad jo nebarė, net nepapeikė. Jeigu grįždavo girtas ar šiaip vėlai, o kartais net porą naktų namie nenakvodavo, aš niekad negirdėjau blogo žodžio, jam pasakyto. Tik dėl to, kad aš mergaitė, mama aprėkdavo už kiekvieną menkniekį: mano drabužiai netinkami — sijonas per trumpas, per siauras, batukai per aukšti; mano plaukai per ilgi, lūpos per ryškiai dažytos. Aš negaliu grįžti po 12 nakties — motina stovi prie lango ir laukia. Jeigu berniukas, su kuriuo buvau išėjusi, susimanytų pabučiuoti, mama jam pamokslą tuoj pat atskaitytų! Kartą nepaskubėjau iš mašinos išlipti. Sėdėjom ir šnekėjom, net nebuvom susiglaudę, net už rankų nesilaikėm. Mama išlėkė iš namų šaukdama, kad aš paleistuvė, valkata! Atidariusi automobilio duris, ištempė mane laukan. Aš taip supykau, kad nė verkti nepajėgiau, o ji išplūdo, iškeikė mane ir paskui beveik mėnesį nešnekėjo. Nė žodžio nepratarė, lyg manęs visai nebūtų buvę. Iš karto apsidžiaugiau — geriau jos tyla negu amžinas murmėjimas ir barimasis. Po kiek laiko taip neramu pasidarė, pradėjau visai subirti. Pagaliau buvo Kūčios — susitaikėm.
Verkėm abi apsikabinusios. Ji prižadėjo manęs tiek nebarti, o aš nežinau, ką žadėjau, nes nesijaučiau verta jos bausmių ir piktų žodžių.
Po kiek laiko viskas vėl prasidėjo iš naujo. Pikčiausia, kad visai nekaltai gaudavau bartis. Mama mane kaltindavo viskuo, o aš buvau tokia naivi vištelė ir visai nekalta.
Vieną dieną su draugais išvažiavau į mišką. Buvo ruduo ir labai gražu. Kol mes vaikščiojom miške, kažkas pavogė mano draugo automobilį. Šiaip taip iššaukėme policiją, paskui kitą draugą, kad namo parvežtų. Buvau prižadėjusi namo grįžti anksti, nes visa šeima turėjome važiuoti į pusbrolio vardines. Galite įsivaizduoti, kaip neramiai jaučiausi važiuodama vėlai vakare namo. Visas namas buvo visiškai tamsus. Draugai atsisveikino ir nuvažiavo, o aš mėginau atsirakinti duris. Raktas netiko. Po kiek laiko supratau, kad užraktas pakeistas. Verandukėje radau dėžę su savo drabužiais ir knygomis. Aš buvau išmesta iš namų! Ką turėjau daryti? Nuėjau į artimiausią autobusą ir nuvažiavau pas draugę. Daiktų neėmiau, tegul sau turi.
Negalėčiau pasakyti, kad iš namų pabėgau, mane motina ir tėvas išmetė. Ką veikiau? Jau eilė metų gyvenu viena. Tėvų nuo to laiko nemačiau. Jie man yra mirę. Brolį, tą, kuris Amerikoje gyvena, buvau prieš metus sutikusi netyčia, bet mes vienas kitam neįdomūs. Turiu darbą, turiu gražų butą ir daug draugų. Per tuos metus esu gyvenusi ir taip, kaip mano mama mėgo mane tada nekaltai apkaltinti. Šiuo metu esu viena ir gyvenu gana dorai. Su lietuviais nesusitinku, beveik lietuviškai pamiršau. Niekuomet neištekėjau. Nenoriu šeimos, nenoriu būti tokia motina, kaip manoji buvo. Reikia pasitikėti vaikais. Kodėl ji mane apkaltindavo nebūtais dalykais? Aš buvau dora ir rimta mergaitė, o ji vis šaukdavo, vadindavo ištvirkėle. Kaltas ir tėvas, kad niekad neužtardavo, nesudrausdavo jos. Jis buvo toks lėtas, tylus. Kartais man gaila tėvo, bet jau per vėlu. Aš sakau dar kartą — šeimoje turi būti pasitikėjimas ir meilė. Tėvai turi pasitikėti savo vaikais!
ATSAKO AUŠROS MOTINA
Aš visada jaučiau, kad ji blogais keliais nueis ir nujautimas išsipildė. Dar tokia jaunutė, paauglė tyavo, o jau dažų ant veido prisikraudavo, lyg kokia gatvės merga. Sijonukas vos padorumą uždengia, nagai raudoni, plaukai palaidi, netvarkingi. Argi taip jauna lietuvaitė turi atrodyti? Jeigu perspėdavau, pasakydavau, pamokydavau, tuoj susukdavo nosį — nepatinka, mat, panaitei. Visaip mėginau, Dievas mato! Gražiuoju prašiau, kad nesivalkiotų naktimis, nesitrintų su bernais automobiliuose. Kai nepadėjo prašymai, bariausi. Aušra vis norėjo brolio pavyzdžiu sekti — ką gi, jis vyras, jam gėda neprikibs, o mergaitei... Aš žinau daug atsitikimų, kur nuvedė tėvų ir dorovės nepaisymas. Mano Aušrelė turėjo būti išsaugota. Deja, nepavyko man jos išsaugoti... Dievo baimės, respekto tėvams niekad ji neturėjo. Kartais atrodo, kad tokie laikai — Aušrelė gimė prieš pat emigraciją į Ameriką, tada buvo tiek rūpesčių, tiek vargo. Atsiliepė mergaitės būdui. Tėvas visai nepadėjo jos auginti — tavo duktė, tu tvarkykis. Moteriški reikalai, mat, jam nerūpi.
Nereikėjo tada jai taip įsižeisti ir iš namų išeiti. Žinoma, ji sako, kad mes išvijom. Mes tik pabauginti norėjome, kad suprastų savo klaidas. Būtų gražiai atsiprašiusi, būtume atleidę, o dabar nuėjo šunkeliais ir gana.
Seniai Aušrelę bemačiau, seniai iš jos girdėjome. Kažin, kaip jai einasi? Vis duktė, nors ir nerimta. Aš tik meldžiuosi, kad į protą ateitų. Kiek prisimeldžiau, kiek ašarų išliejau! Kas tokiom tėvai, kas motinos ašaros? Aš jai nelinkiu tiek skausmo, kiek ji man yra suteikusi. Aš jai linkiu tik laimės. Norėjau išauklėti dora ir paklusnia mergaite, bet spyriavosi vis lyg ožka. Vaikų pareiga yra klausyti tėvų ir gerbti jų pamokymus.
PASAKOJA LIDIJA
Mano mama nedalyvavo mano vestuvėse. Įsivaizduokite, koks tai pažeminimas laimingiausią mano gyvenimo dieną. Kiekviena mergaitė, vos tik išmoksta svajoti, savo vaizduotėje susikuria idealų vestuvinį paveikslą, kurio centre — baltutė, gražutė, laime nušvitusi nuotaka — ji pati. Bent aš taip svajojau. Vaje, kiek tikrovė skyrėsi nuo ty vaikiškų svajonių!
Aš vienturtė, todėl gal susilaukdavau daugiau tėvų dėmesio, negu mergaitės, augusios gausesnėje šeimoje. Mano tėvai gana turtingi ir man nieko negailėdavo. Atrodo, kad turėjau būti darbšti, pareiginga, gabi, graži, gera ir t.t. Jeigu būčiau turėjusi daugiau brolių ar seserų, bent aš taip dabar galvoju, tėvai būtų nesidžiaugę kiekvienu menkučiu mano laimėjimu ir nesigraužę dėl mažiausio nepasisekimo. Aš buvau tik viena, o jų vilčių, lūkesčių ir norų tiek daug. Gaila, matot, kad aš jau tokia vidutiniška — nei grožio, nei per daug smegenų, nei ambicijų.
Šiandien daug kas man sako: tu turėjai viską, ką tik panorėjai. Galėjai siekti mokslo, galėjai keliauti, galėjai puoštis, važinėti nuosavu automobiliu. Galėjai pasirinkti bet kurį iš viso būrio lietuvių berniukų. Pagalvok, kaip jaučiasi tavo motina ir tėvas. Juk visi visuomet buvote kartu, niekas nebūtų įtaręs, kad taip mylima ir prižiūrima dukra parodytų tokį nedėkingumą! Ir taip visuomet — niekas nepaklausia, kaip aš jaučiuosi, ar aš esu laiminga, niekam manęs negaila, tik tėvų ir tėvų. . .
Tiesa, su tėvais labai didelių konfliktų aš neturėjau. Atrodo, kad mes visi trys laikėmės kažkokio nerašyto įsakymo, bet kokia kaina išvengti aštresnių susikirtimų. Aš stengiausi prie jų prisitaikyti ir ne kartą graudžiai verkiau, kad nesu tokia, kokios jie norėtų. Tėvai svajojo apie gabią, mokslininkę dukrą, o aš vos vos prisiverčiau aukštesniąją mokyklą baigti. Apie universitetą bijojau ir pagalvoti. Žinoma, nedrįsau niekam, t.y. namiškiams, to prasitarti. Aš labiausiai norėjau ištekėti. Ar tai taip neįprasta?
Gerai, kad šis pasisakymas yra raštu, kitaip turbūt nedrįsčiau prisipažinti. Net juokinga: jaunimas šiandien turi būti labai pažangus ir modernus šiuose dalykuose, o aš čia varžausi ir raudonuoju... Taigi, mane labai stipriai traukė berniukai nuo pat paauglės dienų. Vis dėlto buvau įsitikinusi, kad nuodėmė yra nuodėmė. Ji dar iš mados neišėjusi. Kartais buvo baisiai sunku valdytis. Nemačiau kitos išeities, kaip tik vedybas. Visi mums vis aiškindavo, kad tik berniukai ir jauni vyrai tokį patraukimą kitai lyčiai turi, o mergaitės kitaip sutvertos — kitaip jaučia, kitaip galvoja. Kokia nesąmonė! Mes pasišnekėdavome savo tarpe, ir didelė dalis mergaičių panašiai kaip aš jausdavo. Tačiau didelė jų dalis nebijojo nuodėmės, ir joms buvo lengviau. Taip viskas susidėjo, kad pirmąjį semestrą universitete (nedrįsau tėvams pasakyti, kad mokytis nenoriu ir todėl universitetą lankiau) susipažinau su ypatingu jaunuoliu. Galima sakyti, meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai užsiminiau tėvams, jie vos į orbitą neišlėkė. Atsisakė jį net į namus įsileisti. Mano bernelis buvo indas, beveik juodas, mažai mokąs angliškai ir gana savotiškas, todėl tėvams visai nepriimtinas. Aš kitaip jį mačiau. Jis buvo visų mano svajonių išsipildymas. Kai jis pasiūlė vedybas, nutariau tekėti, kad ir be tėvų pritarimo.
Kaip toliau buvo turbūt dar ir šiandien "Paramoj” tebekalba Chicagos ponios. Tėvai atsisakė su manim bet kokius ryšius palaikyti. Vestuves išsikėlėme patys, su bažnyčia ir visais reikalavimais, nors jis nekatalikas. Aš mečiau mokslą (seniai ruošiausi tai padaryti, bet vis neturėjau drąsos). Gavau darbą fabrike. Kažkodėl dabar pasidarė labai didelė gėda dirbti fabrike, lyg ten tik kažkokie atsilikėliai dirba. O man atrodo, kad ne visiems skirta profesoriauti, reikia ir fabriko darbininkų, ir šiukšlių vežėjų... Mano vyras mokosi, o aš jį išlaikau. Kai baigs mokslą, grįš į Indiją. Važiuosiu ir aš. Prisipažinsiu, kad man kartais gaila tėvų, ypač mamos. Tik jie patys kalti. Atrodo, kad visą mano gyvenimą buvo suplanavę, nustatę. Man tereikėjo tuos jų planus įgyvendinti, o nepajėgiau.
Nuo vestuvių nemačiau motinos nė tėvo. Kartą mėginau paskambinti, bet mama pakabino ragelį, net nešnekėjo. Aš žinau, jie niekad man neatleis, niekad nepriims tamsiaodžio žento. Ar ne keista? Lituanistinėje mokykloje mums aiškindavo, kad lietuvių kalba gimininga indų sanskritui. Taigi kažkur kažkada lietuviai ir indai buvo giminės. Mano vyras indas, bet lietuviai tėvai giminiuotis nenori.
Aš nesijaučiu nusikaltusi. Galėjau eiti ir su juo gyventi, dabar tokia mada, o aš su bažnyčios palaiminimu... Kodėl mano tėvai tokie siauraregiai?
Lidijos mama atsisakė kalbėti šiuo klausimu. (b.d.)