RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Gruodis/December 1979 Volume XXX No.11

Visus mieluosius Skaitytojus, Rėmėjus bei Bendradarbius sveikiname didžiųjų švenčių proga ir linkime, kad įsikūnijusio Dievo Žodžio į žemę atneštoji ramybė bei taika Jus lydėtų per visus ateinančius metus!

Redakcija ir Administracija

Šis numeris iliustruotas Romo Bartuškos nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

A. MAURAGIS

     Kalbančius apie ateitį dažnai nuvertiname kaip fantazijos kūrėjus ar netikrus pranašus. Žinoma, yra ir tokių, ir labai lengva kiekvienam į tokią kategoriją patekti. Kalbėdamas apie ateitį, noriu vadovautis sena lietuviška patarle: ką pasėjai, tą ir plausi. Tad iš dabarties faktų noriu spręsti apie ateitį, nes ateitis visada išplaukia iš dabarties, nors niekas negali būti tikras, kol pati ateitis nepavirsta dabartimi. Tai, ką rašau, nėra nei fantazija, nei pranašystė, nei pagaliau moksliški tyrinėjimai. Tai yra tik galimybės, kurias iškeliu ir siūlau skaitytojams kartu su manimi pasvarstyti, kad galėtume lengviau susikurti ateities viziją.

     Apskaičiuojama, kad 2000 metais žemėje bus 7 bilijonai gyventojų. Tai esanti riba, žemė jau bus pilna žmonių. Tokiam žmonių skaičiui išlaikyti neišvengiamai reikės griebtis branduolinės energijos. Jos ištekliai neapskaičiuojami, tačiau jos vienos žmogui neužteks. Reikalinga žemė, oras, vanduo, augmenija, gyvūnija, švara, higiena, grožis. Be šių reikmenų žmogui neįmanoma gyventi. O visi šie dalykai užteršti ir sužaloti greitai nyksta. Nuniokota gamta gali pasakyti — gana. Kas tada?

     Atrodo, kad nebetoli toji diena, kada žmogus tars Dievui: "Viešpatie, išpildėme Tavo įsakymą — veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę. Išpildėme su kaupu ir jau baigiame išnaudoti visus žemės turtus. Ką toliau įsakysi mums daryti?”

     Norime ar nenorime, mūsų pasaulis labai greitai keičiasi: žemės turtai mažėja, o gyventojų skaičius didėja. Kaip toli tragiškoji diena, gal gali spręsti tik mokslininkai. Žemės turtai — alyva, dujos, mineralai, metalai — yra pagaminti per šimtus milijonų metų. Žmogus, pagal Teilhard de Chardin, galėjo atsirasti tik Dievui sutverus dvasinę plotmę, jo vadinamą noospbera, kurioje dominuoja dvasia ir iš kurios žmogus gauna sielą, dvasinį gyvenimą ir paži-

Romo Bartuškos nuotrauka

nimą bei savisąmonę. O tai galėjo atsitikti tik prie 40 tūkstančių metų. Nuo tada žmogus atsiskyrė savo dvasinėmis savybėmis nuo gyvulių ir pradėjo savo žmogiškąjį gyvenimą. Pirmųjų žmonių gyvenvietes tyrinėtojai aptinka maždaug prieš 10 tūkstančių metų, o pirmąją civilizaciją — prieš 5 tūkstančius metų. Tai tokia yra žemės istorija ir toks palyginti trumpas civilizuoto žmogaus amžius.

Skaityti daugiau: KĄ ŽADA ATEITIS?

A. RUBIKAS

     Nors šios antraštės žodžiai paimti iš Šv. Rašto, vis dėlto jų gale padėtas klaustukas, ir štai dėl ko: ta Šv. Rašto vieta yra patekusi vieno sekmadienio liturgijon. Ji buvo aiškinama ir vienam pamoksle, kuris dviem lietuvaitėm sukėlė abejonių.

     Šių metų rugpjūčio 26 dieną, dvidešimt pirmąjį metų sekmadienį, štai kas buvo skaitoma iš apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, — jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų” (Ef 5, 21-24).

     Pamokslininkas aiškinęs, kad šeimoje turi būti viena ranka, suprask, vyro. Tos dvi ištekėjusios lietuvaitės pamokslu liko nepatenkintos. Jų nuomone, taip buvę galima kalbėti gal 19 šimtmetyje, bet ne šiandien. Todėl ir gale antraštės padėtas klaustukas reiškia tų dviejų lietuvaičių abejones: ar iš tikrųjų moteris negalėtų reikalauti lygių teisių su vyrais?

     Visų pirma reikia pastebėti, kad žodžių "moterys visame teklauso vyrų” negalima ištraukti iš laiško, nelyginant žuvį iš vandens. Tada šie žodžiai liktų nesuprantami. Šią laiško pastraipą apaštalas pradeda įspėjimu visiems, taigi kaip moterims, taip ir vyrams: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės”. Tai šios laiško vietos antraštė. Tik po jos apaštalas kreipiasi atskirai į moteris ir į vyrus. Kaip matyti, šie apaštalo įspėjimai liečia šeimyninį gyvenimą, arba gyvenimą moterystėje.

Skaityti daugiau: “MOTERYS VISAME TEKLAUSO VYRŲ?” (Ef 5,24)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

PRADEDU APALAŠŲ TEIKIAMUS KURSUS

     Šimtmetį prieš Lietuvos karalių Mindaugą Prancūzijoje veikė ir šiandien garbingai tebeminimas mokslo vyras — šv. Bernardas. Viename savo laiške jis yra parašęs: "Tikėk manimi, nes kalbu iš savo patirties. Daugiau rasi giriose, negu knygose. Medžiai ir akmenys tave pamokys, ko neišgirsi iš jokio mokytojo”. Tokio autoriteto skatinamas ir savo paties širdies balso traukiamas, praėjusios vasaros atostogoms į tas girias, medžius ir akmenis pasileidau. Kad mane juo naudingiau pamokytų, vykau, kur jų dar apstokai likę miestiškos civilizacijos neišstumtoje laukinėjee gamtoje — į Maine valstybę, ten prasidedantį Apalašų kalnų taką. Aišku, dėl akmenų ir žvirgždų, medžio šaknų ir žagarų, viksvų ir klampynių, kurie tai laukinei, bet žaviai mokytojai ten yra tinkantys papuošalai, kojos turėjo būti apautos atsakančiais batais. O kuprinėje ant pečių, sekdamas patyrusių keliautojų pavyzdžiu, nešiausi tiek, kad nebūtų nei per daug, nei per maža, nes ir viena, ir antra būtų gadinę keliavimo džiaugsmą ir dėmesio žvalumą tam, ką ši mokytoja man buvo pasiruošusi rodyti ir aiškinti.

     Pati pirmoji jos teikiamų kursų diena buvo pašvęsta Katahdino kalnui, nuo kurio viršūnės Apalašų takas prasideda (arba keliaujantiems iš pietų baigiasi). Jau pačią pirmąją kelionės dieną padariau ir pirmąją klaidą: apačioje neapsirūpinau vandeniu. Iš skaitymo žinojau, kad tako keliautojų orientavimuisi reikalingesnėse vietose esama lentelių su atitinkamais įrašais. Todėl galvojau, kad, pradėjus eiti į Katahdino kalną, prie vieno ar kito šaltinio bus įspėjantis užrašas, jog tai paskutinė vieta pasiimti vandens. Tokio nepriėjau, ir veikiai ėmė blėsti viltis, kad pakeliui jo bebus. Tokiu būdu aštuonetą valandų išbuvau be lašo vandens, kardamasis į Katahdino kalną ir leisdamasis atgal su tuščia gertuve prie diržo.

Skaityti daugiau: DIEVO LAUKINĖJE GAMTOJE (Ill)

ALDONA KAMANTIENĖ

     Daugelyje parapijų ir bažnyčių šv. Mišių metu yra praktikuojamas Kristaus ramybės pareiškimo ženklas. Jis daugiausia išreiškiamas rankos paspaudimu, Kristaus ramybės palinkėjimu. Kai kur parapiečiai vienas kitą net apkabina.

     Daugelis iš mūsų dar jaučiamės labai nepatogiai, nedrąsiai ir suvaržytai, tai atlikdami. Kiti jaučiamės net labai nemaloniai ir norėtume tą Mišių dalį mielai praleisti, joje nedalyvauti. Kartą vienas žmogus net labai stipriai apie tai pasisakė. Girdi, "jaučiuosi prievartaujamas bažnyčioje”. Kitas prasitarė, kad tas kitam rankos ištiesimas yra net nemaloniai įkyrus.

     Kyla klausimas, kodėl taip jaučiamės? Kodėl nesi jaučiam nemaloniai arba prievartaujami, atėję į Jaunimo Centre vykstantį renginį, kur rankos paspaudimu sveikiname beveik kiekvieną sutiktą žmogų. Tai atliekame savu noru, niekieno neliepiami. Nuėję pas kaimynus į baliuką, pasisveikiname ir atsisveikiname ten esančius ne tik rankos paspaudimu, bet ir pabučiavimu ar apkabinimu. Kodėl šv. Mišių metu pasijuntame nemaloniai, tai atlikdami? Kai ateina laikas ištiesti kaimynui ranką, pažvelgiame į kairę ir dešinę ir nedrąsiai stebime, kas šalia stovi. Jeigu šalia stovi mano šeimos narys ar draugas, tai jam ištiesiu ranką be didelio nepatogumo, bet jeigu pasitaikytų nepažįstamas ar net man nelabai mėgstamas žmogus, pasijuntu gana suvaržytai. Anglosaksų tradicija beveik draudžia prakalbinti ar pasveikinti nepažįstamą, nekalbant jau apie jam rankos ištiesimą, jeigu nesi su juo supažindintas. Atrodo, kad viešuose subuvimuose mes, lietuviai, nesekame šia šalta, beasmenine tradicija.

Skaityti daugiau: KODĖL LINKĖDAMA KRISTAUS RAMYBĖS, DAR VIS JAUČIUOSI NEPATOGIAI?

CIVILIZACIJA

Jaime Torres Bodet

Žmogus visad manyje miršta,
kai kitas žmogus kur nors miršta užmuštas
kitų žmonių neapykantos ir skubėjimo.
Žmogus, kaip aš, per mėnesius
motinos įsčiose paslėptas,
gimęs, kaip ir aš,
tarp vilčių ir tarp ašarų
ir, kaip aš, laimingas kentėjęs,
liūdnas džiaugęsis,
sukurtas iš kraujo, druskos, laiko
         ir svajonių.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

JONAS MIŠKINIS

     Šiemet sukako 50 metų nuo Vlado Pūtvio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, mirties. Buvo gimęs 1873 m. senoje Žemaičių bajorų dvarininkų šeimoje. Jis nepasekė kitų tos pat būties bajorų keliais, griežtai stojo prieš anų laikų srovę ir pasuko lietuvių tautinio atgimimo keliu. Audrų teko jam pakelti tiek iš sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų pusės, tiek iš rusų carinės vyriausybės. Bet galingos ir ryžtingos dvasios vyro jokios audros nepajėgė palaužti. Pasirinkęs tikrąjį lietuvišką kelią, juo ėjo visą savo gyvenimą. Jis mirė 1929 m. Kaune, palaidotas Kelmėje.

TVIRTAS RYŽTAS

     VI. Pūtvis mokėjo atjausti lietuvio sielą, mokėjo stiprinti dvasią, kai ano meto politinių sistemų ūkanose buvo neaiškumų ir stigdavo drąsos veikti ir drąsiai pasisakyti. Taigi jo įkūnyta ir nuolat gaivinama didi mintis liks švitėti tolimiausiems amžiams.

     Žodžiu, jo tvirtas lietuviškas nusistatymas daug ką pasuko į tiesų kelią lietuvių tautos ir valstybės gyvybinių interesų linkme. Jis buvo įsitikinęs, kad be ryžtingo ir atkaklaus pasiaukojimo nepasieksi tikslo, nelaimėsi šviesesnio rytojaus. Tik ryžtinga kova, tik kieta nepalūžtama dvasia ir kietas nusistatymas užtikrina tautai pasisekimą.

     Todėl buvo didis tautos kovotojas, karingos dvasios ir atkaklaus žemaitiško būdo vyras, linkęs nesigailėti savęs, reikalui esant, rizikuoti gyvybe, kad tik savo tautai teiktų garbę ir būsimoms kartoms laimėtų tikresnį rytojų, geresnes gyvenimo sąlygas.

Skaityti daugiau: VLADAS PŪTVIS - KILNI LIETUVIŲ TAUTOS ASMENYBĖ

Simas Sužiedėlis

     Rusams uždarius Vilniaus universitetą (1832 gegužės 1), neilgam liko veikti abi aukštosios mokyklos, sudarytos iš buvusių fakultetų, būtent, Medicinos - Chirurgijos Akademija (1832-1842) ir Dvasinė Akademija (1832-1844). Organizuojant universitetą Kijeve, Ukrainoje, pirmoji buvo ten nukelta drauge su gausia ir turtinga medicinos biblioteka; ji sudarė pagrindą to universiteto medicinos fakultetui. Antroji buvo perkelta į Petrapilį, Rusijos sostinę, kur išsilaikė iki bolševikų įsigalėjimo (1918). Tai buvo Vilniaus universiteto ne tiktai teologijos ir filosofijos, bet ir kai kurių kitų humanistinių mokslų tęsinys, pasiekęs nepriklausomos Lietuvos laikus. Lietuvos universitetą steigiant Kaune, prie to darbo prisidėjo ir universitete dėstė eilė buvusių Dvasinės Akademijos auklėtinių ir profesorių (Antanas Alekna, Pranciškus Būčys, Blažiejus Česnys, Jonas Mačiulis-Maironis, Mečislovas Reinys ir kt.). Tuo būdu senasis Vilniaus universitetas susimezgė su nepriklausoma Lietuva, nors jo likutis buvo nublokštas už Lietuvos sienų.

     Atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, rūpintasi atgaivinti ir Vilniaus universitetą. 1918 gruodžio 5 Lietuvos Tarybos prezidiumas (Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis) patvirtino universiteto statutą. Pradžiai buvo numatyti keturi fakultetai: teologijos, socialinių mokslų (humanitarinių ir teisės), gamtos-matematikos ir medicinos. Iškilmingas universiteto atidarymas turėjo įvykti Naujaisiais Metais — 1919 sausio 1. Bet tą dieną vokiečiai nuleido savo vėliavą Gedimino kalno bokšte, traukdamiesi iš Vilniaus ir užleisdami miestą artėjančiai Raudonajai rusų armijai, nors pagal karo paliaubų sutartį su Vakarų sąjungininkais (1918 lapkričio 11) neturėjo to daryti. Lietuvos vyriausybė buvo priversta keldintis į Kauną. Bolševikai užėmė miestą Trijų Karalių šventės išvakarėse — sausio 5-6. Vilniuje įkurdinta maskvinė Lietuvos-Gudijos komisarų taryba po dviejų su viršum mėnesių suskato steigti "Darbo universitetą”, paskelbusi tuo reikalu savo įsaką (1919 kovo 13). Šiam universitetui, tariant to įsako žodžiais, buvo skiriamas uždavinys "pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais”. Vadinas, turėjo tarnauti ne grynajam mokslui, bet komunizmo idėjų sklaidai. Po mėnesio bolševikų Vilniuje neliko, "Darbo universitetui” savo darbo nė nepradėjus. 1919 balandžio 19, prieš pat Velykas, Vilnių užvaldė lenkų legionininkai.

Skaityti daugiau: Lituanistika Stepono Batoro universitete Vilniuje

Romo Bartuškos nuotrauka

Skaityti daugiau: Romo Bartuškos nuotraukos

 (Gyvenimo vaizdeliai. Svečiuose pas Stefutės draugę)

Vytautas Kasnis

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje rašydami apie "idealią moterį”, pasakojome apie susitikimą su Juozu Juodikiu, apie jo šeimos gyvenimą, meilę, išsiskyrimą. Šiame numeryje rašome apie Stefutės ir Juozo Juodikių susitikimą ir. ..

     Kai įėjome į Ruzgaičių namus, visi kviestieji svečiai jau buvo susirinkę. Už pasivėlavimą šeimininkė juokaudama mus pabarė. O žmona ėmė teisintis, kad aš visuomet paskutinis iš vaišių išeinąs, visus išleidžiąs, tai užtat valandą pasivėlavome, kad svečiuose nebūtume ilgiau už kitus. .. Užteks svečiavimosi iki kaklo.

     Ruzgaitienės pageidavimu, visi buvome su kaukėmis, nes ji kvietė visus švęsti "Holloween party”. Tad niekas vienų su kitais ir nesupažindino. Numalšinę troškulį, mėginome vienus atpažinti iš balso, kitus iš elgsenos, stuomens. Netrukus šeimininkė pranešė ir vakaro programą, apie ką ji rašė pakvietimuose, aiškino ir reikalavo telefoniniuose pasikalbėjimuose. Ji skyrė tris premijas: įdomiausiai ir gražiausiai kaukei; atspėti ir išrinkti karalienę, pasislėpusią po kauke; geriausiam vaidybos bei žodžio menininkui, nes pakvietime buvo rašyta, kad kiekvienas pasirodytų taip, kaip gali ir kuo gali.

     Kai svečių tarpe kilo klausimas, kaip galima išrinkti gražiausią moterį, kai ji pasislėpusi po kauke, Ruzgaitienė pajuokavo, kad moterys visados nešiojančios kaukes. Išrinkusi teisėjus, prašė balsavimo lapelius mesti į padėtą krepšį. Mane, pavadinusi lordu, nes buvau su aukštu cilinderiu, išrinko teisėjų pirmininku.

Skaityti daugiau: Moteris su kauke

Birutė Boreišienė

     Labai dažnai ne tik literatūroje, bet ir gyvenime ją ir jį vadiname partneriais, o jų sąjungą — lygiateisių partnerių sąjunga. Anksčiau juos abu gražiai vadindavome žmona ir vyru, o jų sąjungą — santuoka, vedybomis. Visa tai skambėdavo taip šiltai, taip tvirtai neišardomai ir tikrai. Darosi šalta ir nejauku, kai kalbame apie partnerius.

     Žmona ir vyras. Du. Šeima. Atsirado trečias, ketvirtas... (Norėčiau čia pakalbėti apie tėvų auklėjamąjį poveikį vaikui). Atėjo naujieji žmogeliukai į tą pasaulį be jokios gyvenimiškos patirties, į tokį, kokį jiems sukūrė du — žmona ir vyras, — dabar jau tapę mama ir tėčiu. Ir toje sąjungoje atsirado ne trečias partneris, o kūdikis, vaikas, jaunuolis, vėliau ir suaugęs žmogus, pasisavinęs pirmiausia visus savo tėvų bruožus (tiek teigiamus, tiek neigiamus), jų gyvenimo būdą, papročius, polinkius, tik viską sumaišęs su jį supančia aplinka. Ir štai, mano mielas, išsirink tai, kas geriausia ir priimtiniausia, tik, žinoma, ne tau, o mums, suaugusiems, žiūrintiems į tave kaip į mūsų neįgyvendintų svajonių, vilčių įsikūnijimą, į mūsų gyvenimo tęsinį. .. Gerai, jei šeimoje viskas gerai. O jeigu?... Kaip baisu, kai mūsų svajonė buvo bet kokiomis sąlygomis praturtėti, o mes to nepasiekėme, arba noras iškilti aukščiau už kitus — o mes ir mirsime eiliniais tarnautojais. . . Štai ir "kalame” savo vaikams: "Tu būk toks... daryk taip... nebūk žioplys...” O kai vieną kartą mūsų "namų genijus” atsistoja visa galva aukščiau už tėvus, jis nuo savo aukštumos nebemato ir tėvų. .. Lazda atsisuka kitu galu. Kaip baisu, kai į tokį pasaulį ateina vaikas! Yra visokių šeimų, yra visokių vaikų!

     Man visada šiurpu klausytis, kai tėvai neviltyje sako: "Ir į ką jis atsigimė?” Tikriausiai į mus, nes ne kas kitas, o mes suaugusieji, sukūrėme jam tokį pasaulį, kurį jis pirmiausia pažino, jis — tas bejėgis, be-spurdantis kūdikėlis, savo didelėmis, iš nuostabos išplėstomis akytėmis nuolat besekiojantis mamą ir tėtį.

Skaityti daugiau: Kad vaikams būtų gera

Rūta Bernotėnienė

     Scenoje koncertavo vienas estradinis ansamblis. Pranešėjas, pristatinėdamas kolektyvo dalyvius, stengėsi tai daryti su humoru. Kai atėjo eilė būgnininkui, pranešėjas pareiškė: "Jis anksčiau pūtė fleitą, bet kai vedė, ėmė mušti būgną — įsivaizduoja, kad tai jo uošvė”. Mane šie žodžiai sudirgino, pajutau nuoskaudą už visą moterišką giminę, bet apsidairiau aplink — tos giminės atstovės šypsojosi, šurmuliavo, plojo... Beje, tai ne pirmas atvejis, kai iš estrados nuskamba panašus "humoras” uošvių ir anytų adresu. Sakysite, nekaltas juokas. Bet juk tai suformuotos visuomeninės nuomonės išraiška, kuri savo ruožtu formuoja tokią pat ateinančios kartos visuomeninę nuomonę...

     Jeigu pasklaidysime tautosaką, rasime dainų, priežodžių apie tai, kaip gera mergužėlei pas motinėlę ir kokie sunkūs vargai jos laukia pas anytėlę. Taip pat gyvenimą atspindinti tiesa. Tiksliau — atspindėjusi ir ne visai objektyviai, romantizuodama mergautines dienas. To vargelio-darbelio būdavo gana ir pas motinėlę augant, o kadangi santuoka dažniausiai būdavo grindžiama išskaičiavimu, tai ir gyvenimas pas anytą nebuvo vien pyrago su medumi valgymas. O jei sūnus išdrįsdavo pasipriešinti tėvų valiai, vesti, sakysime, jiems nepatinkančią, neturtingą, tada jau ir tikrai neduokdie! Bet liaudyje turbūt nerasime posmo ar priežodžio apie blogą uošvienę, o su kokiu entuziazmu dabar vyrai savoje ar mišrioje kompanijoje sugalvoja ar perkartoja šmaikščias replikas. O jei taip minutėlę pagalvotume — juk ne apie ką kita, o savo išrinktosios motiną, išauginusią, išauklėjusią tą, kurią tu pasirinkai gyvenimo drauge, savo vaikų motina...

     Nelieka skolingos ir moterys: ir jos "pašukuoja” savo anytas.

Skaityti daugiau: Uošvės, anytos..

     Po popiežiaus apsilankymo Čikagoje buvo duota Pedagoginio "Lituanistikos instituto studentams parašyti rašinį šia tema. Čia paduodame kelias tų rašinių mintis, nors kai kurios ir kartosis.

     Jaunimas laukė popiežiaus Marquette Parke. Manė, kad jis bent trumpai sustos. Deja, nesustojo. Automobiliai gana smarkiai praūžė. Atrodo, kad čia nebuvo popiežiaus kaltė. Kai jis sužinojo, kad ta gausi abiem gatvės pusėmis sustojusi su vėliavomis ir plakatais minia buvo lietuviai, jis jiems pasistengė atsilyginti Grant Parke, pasakydamas net keletą sakinių gražia lietuvių kalba, kai kitas tautas pasveikino tik vienu trumpu sakinuku.

     Dabar pažiūrėkime, kokį įspūdį tas popiežiaus atsilankymas padarė mūsų jaunimui.

     Rūta Pakštaitė.Anksti penktadienio rytą garsiai suburzgė žadintuvas. Apsiverčiau, užmiršusi, kodėl taip anksti reikėjo keltis. Staiga šokau iš lovos — juk šiandien svarbi, labai svarbi diena! Eisime pasitikti ilgai laukto svečio, apie kurį galvojom ir sapnavom jau tris savaites.

     Rytas buvo šaltas, rūkas dengė medžių viršūnes ir namų stogus, o saulė dar nebuvo apšvietusi ankstyvo ryto dangaus. Skubėjau viena tuščiomis gatvėmis. Pagaliau atsiradau prie būrio laukiančių draugių. Minia jau buvo susirinkusi — vieni apsisiautę šiltomis antklodėmis, kiti besikalbėdami gurkšnojo šiltą kavą. Buvo girdėti giesmių ir dainų. Visur viešpatavo vienybės, laimės, meilės ir pagarbos jausmas.

Skaityti daugiau: Popiežiaus apsilankymas jaunimo akimis

VLADO ČESIUNO SKANDALAS — KUR JIS?

Paruošė Al. Likanderienė

     Vladas Česiūnas, lietuvis sportininkas, laimėjęs aukso medalį 1972 m. olimpiadoje, dingo be žinios Vakarų Vokietijoje. Atrodo daugiau negu tikra, kad jis buvo pagrobtas sovietų slaptosios policijos. Tuo labiau, kad ir patys sovietiniai pareigūnai pripažįsta jog Vladas Česiūnas yra Sovietų Sąjungoje.

     Sovietų žinių agentūra Tass ir Literaturnaja Gazeta tvirtina, kad VI. Česiūnas grįžo savu noru.

     Tass teigia, kad VI. Česiūnui pietaujant restorane ir gurkšnojant vyną su p. Uršule Forkert, su kuria jis susipažino 1972 m. Duisburge, pasidarė savotiškai silpna, jis nustojo savo valios ir laiko nuovokos.

     Literaturnaja Gazetatvirtina, kad VI. Česiūnui plaukiant laivu Reino upe, jį apėmė toks nepaprastas tėvynės ilgesys, kad iš dviejų kartu plaukusių sovietų piliečių skubėjo sužinoti sovietų konsulato telefono numerį Bonnoje.

     Ponia U. Forkert teigia visai ką kita.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KĄ GALIMA IR KO NEGALIMA STATYTI?

     Dabartinės lietuvių kalbos žodynas(Vilnius 1972) duoda šias veiksmažodžio statyti reikšmes: 1. daryti, kad stovėtų: Stulpą stato. Rugius į gubas stato. 2. daryti, kad užimtų vietą: Statyk koją ant suolo. Stalą statysime prie lango. Puodynę pieno pastatė kamaroje. Perkelta prasme: Statė į pavojų savo gyvybę. 3. liepti, priversti stovėti: Stato sargybą. Stato mokinį į kampą. 4. daryti pastatą: Stato namą. Pastatė paminklą. Sangr.: Kas čia statosi (namą sau stato)? 5. kurti: Savo darbu sau statome (geriau: kuriame) sviestą ateitį. 6. padėjus palikti; į-taisyti: Zuikiams kilpas stato. Perkelta prasme: Jis man pinkles stato. 7. rengti, rodyti scenoje ar šiaip kur: Filmą stato. Stato įdomų veikalą. 8. tiekti: Pieną statydavo į namus. Stato javus valstybei. 9. vaišinti: Šia iškilminga proga reikėtų pastatyti butelį konjako. 10. versti, pavesti ką daryti: Statyk sūnų prie darbo. 11. duoti užstatą: Statau šimtą dolerių, kad taip įvyks. Taip pat su veiksmažodžiu statyti vartojami kai kurie frazeologizmai: Akis statyti (stebėtis, ginčytis). Ragus statyti (pūstis, darytis nesugyvenamam).

     Tačiau kartais šis veiksmažodis pavartojamas netaisyklingai: statyti balsą, statyti balsavimui, statyti naują santvarką, statyti sau tikslu, statyti reikalavimus, statyti klausimą, statyti pažymius, statyti ženklus, statyti kandidatus.

     Statyti balsą.Skambinant fortepijonu ar grojant kitais muzikos instrumentais, nusistovi tam tikra rankos padėtis, kurią daugelis vadina rankos pastatymu. Tai nevykęs, nevartotinas terminas. Užuot sakius rankos pastatymas, galima sakyti rankos padėtis. Pvz.: Pradedant mokytis groti, reikia kreipti dėmesį į taisyklingą rankos pastatymą ( = padėtį).

Skaityti daugiau: Kalba

•    Kolumbo Vyčiai paskyrė 75.000 dol., kad būtų susuktas filmas apie popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę į JAV.

•    Vienos (Austrijoje) kardinolas Koenig su savo delegacija dalyvavo pasitarimuose su Jugoslavijos serbų-ortodoksų Bažnyčios atstovais. Pasitarimai įvyko Belgrade. Siekiama ugdyti dialogą su Rytų Bažnyčiomis, kuo ypač rūpinasi kard. Koenig globojamas Pro Oriente sąjūdis.

•    Belgijos kardinolas Suenens, sulaukęs 75 m. amžiaus, pasitraukė iš Briuselio arkivyskupo pareigų. Jis daug pasidarbavo Vatikano II susirinkimo nutarimus sudarant; paskutiniu metu stipriai reiškėsi charizmatiniame sąjūdyje.

•    Benediktinų šv. Anzelmo abatija Vašingtone gavo iš JAV humanitarinio fondo 9.940 dolerių, kad platesniu mastu sušauktų konferenciją pagerbti savo įkūrėjo šv. Benedikto iš Nursijos gimimo 1500 m. sukaktį, kuri bus švenčiama 1980 m.

•    Albanijoje, kontroliuojamoje komunistų, uždrausta vadintis krikščionišku vardu. Dvasiškiams uždrausta eiti tikybines pareigas. Jeigu jie jų neina, gauna pensijas. Prieš penketą metų vienas katalikų kunigas buvo nubaustas mirtimi už tai, kad koncentracijos lagery pakrikštijo vaiką. Nežiūrint griežčiausio persekiojimo, tikėjimas Albanijoje nėra miręs. Albanija neįsijungė į Helsinkio susitarimus, kur pabrėžiamos žmogaus teisės. Apie visa tai “Register” laikraščiui papasakojo buvusio Albanijos karaliaus Zogo sūnus Leką I, kuris yra užsieny sudaręs vyriausybę, pasivadinusią Tautine Albanijos karine taryba. Jie siekia etninės Albanijos išlaisvinimo.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

ĮVAIRUS STRAIPSNIAI

ATSIUSTA PAMINĖTI

POVILAS KAUPAS. Monografija. Redakcinė komisija: Vytautas Kasniūnas, Aleksandras Marčiulionis, Juozas Mieliulis, Bronius Murinas. Didelis formatas, kieti viršeliai, 72 psl. Monografijoje yra apie 60 dail. Kaupo kūrinių nuotraukų. Labai gražiai spaudos darbas atliktas Morkūno spaustuvės.

Jurgis Blekaitis. RUDENS RITMU. Eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1979 m. Dailininkas Pranas Lapė. Kieti viršeliai, 136 psl., kaina nepažymėta.

CRONICA de la Iglesia Catolica de Lituania. Lietuvos Bažnyčios kronika ispaniškai. Iliustravo sesuo Mercedes. Išleido Loyola University Press ir Liet. Kat. Bažnyčios Kronikai le'sti sąjungą, P. O. Box 29105, Chicago, IL 60629. Šiame 406 psl. leidinyje yra 1-7 kronikos numeriai.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 35. Vertė Vita Matusaitis. Redaguoja kun. K. Pugevičius. Leidžia Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.

I LAISVE. Nr. 76(113). Politikos žurnalas. Redaguoja Juozas Kojelis, 747 - 23rd St., Santa Monica, CA 90402. Administracija: 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.

MUZIKOS ŽINIOS. Nr. 1-2 (224-225). Redakcijos ir administracijos adresas: 63-23 Wetherole St., Rego Park, NY 11374.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas